Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo K. L. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo galiojančiu ir naudojimosi tvarkos patvirtinimo, tretieji asmenys – Vilniaus rajono savivaldybės administracija, tikroji ūkinė bendrija „Energija“, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus Sigmos partneris“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo spręsti dėl sandorio pripažinimo galiojančiu remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu. Nenustačius tarp šalių sudaryto susitarimo, nors ir netinkamai įforminto, taip pat tokio susitarimo vykdymo fakto, nėra pagrindo taikyti šį pažeistų teisių gynimo būdą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Dėl apeliacinio skundo argumentų

39. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, ištyrusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo aukštesniųjų teismų formuojamos praktikos ginčo klausimais, todėl pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė.

Dėl absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

41. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad prie absoliučių teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų yra priskiriami esminių proceso teisės normų pažeidimai, kurie rodo, kad tinkamo proceso žemesnės instancijos teisme praktiškai nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-1075/2019). Absoliutūs teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai yra tokie reikšmingi, kad kyla abejonių dėl paties teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo, todėl nėra būtina nustatyti, ar šių proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmę teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). Todėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nustatymas sudaro besąlyginį pagrindą grąžinti bylą pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui siekiant ištaisyti nagrinėjant bylą šiame teisme padarytus esminius proceso pažeidimus.

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nustatė, kad J. R. įmonės matininko J. R. žemės sklypo Planas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes žemės sklypo Plane nėra išskirtos kiekvienam žemės sklype esančiam statiniui eksploatuoti reikalingos dalys ir nėra nustatytas šių dalių plotas pagal Detalųjį planą (Taisyklių 3 punkto 1 pastraipa, 8 punktas, 12 punktas), žemės sklypo Plane neteisingai nustatytas ieškovo siekiamos įsigyti žemės sklypo dalies plotas bei ribos. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimas, kaip matyti iš šioje nutarties dalyje aptarto teisinio reglamentavimo, neabejotinai turės tiesioginės įtakos valstybinę žemę patikėjimo teise valdančio subjekto teisėms ir pareigoms, t. y. NŽT, kuri, kaip nustatyta ankščiau, nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme atstovavo Lietuvos Respublikos valstybę ir yra tinkama atsakovė byloje (ko 2021 m. lapkričio 18 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovas neginčijo), todėl nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos valstybė yra pašalinta iš bylos be ją atstovaujančios institucijos, ar, dar daugiau, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, kadangi visi šioje byloje pareikšti reikalavimai grindžiami tuo pačiu faktiniu ir teisiniu pagrindu. Aplinkybė, kad teismas išsprendė klausimą dėl valstybinio žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sandorio patvirtinimo pagal J. R. įmonės matininko J. R. parengtą žemės sklypo Planą dalyvaujant valstybinės žemės patikėtinei, įvertinęs jos poziciją dėl tokio sprendimo galimumo ir atitikties valstybinės žemės teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia padaryti išvadą, kad teismo procesas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme vyko be esminių trūkumų ir šiuo atveju neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

50. Taigi, teisėjų kolegijai nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo (ne)šališkumo

51. Asmens teisė, kad jo ginčą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas – tai viena iš tinkamo teismo proceso garantijų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismu sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

52. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ir vadovaujantis šia praktika suformuotoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo ar teisėjo nešališkumas turi būti vertinamas dviem aspektais. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl jo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01). Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Kita vertus, nors asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein v. Switzerland, pareiškimo Nr. 33958/96, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022).

53. Teisė į teisingą ir nešališką teismą civiliniame procese yra užtikrinama, be kita ko, taikant nušalinimo institutą. CPK 64 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. Pagrindai, dėl kurių teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas yra išdėstyti CPK 65 straipsnyje. Teisėjo pareiga nusišalinti aptariamoje nuostatoje yra siejama daugiausiai su situacijomis, kai pats teisėjas ar su juo susiję asmenys turi suinteresuotumą bylos baigtimi, kai teismo sprendimas turės įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms, taip pat tais atvejais, kai teisėjas jau galėjo susidaryti išankstinę nuomonę dėl ginčo baigties (kai jis dalyvavo nagrinėjant bylą žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme, dalyvavo byloje kaip liudytojas, ekspertas, prokuroras, valstybės ar savivaldybės institucijos atstovas, vykdė mediaciją). CPK 66 straipsnyje nustatyta, kad be CPK 65 straipsnyje nustatytų pagrindų, teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas taip pat ir kitais atvejais, jeigu yra kitų aplinkybių, keliančių abejonių dėl jo nešališkumo. Tai reiškia, kad CPK pateiktas teismo nušalinimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis ir šis institutas turi būti taikomas taip pat ir tuo atveju, kai egzistuoja aplinkybės, nors ir nenurodytos CPK 65 straipsnyje, bet sudarančios pakankamą pagrindą abejoti teismo nešališkumu ir jo galimybe objektyviai išnagrinėti bylą.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu reiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiam teisėjui ir šis prašymas buvo išspręstas Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininkės 2022 m. kovo 7 d. nutartimi. Nušalinimas iš esmės buvo reiškiamas dėl to, kad bylą nagrinėjęs teisėjas šališkai elgėsi priimdamas ieškinį, netinkamai taikė trūkumų šalinimo teisės institutą, pažeidė procesinius terminus, be to, teisėjas pasisakė dėl ieškinio, pašalindamas Lietuvos Respublikos valstybę iš byloje dalyvaujančių asmenų sąrašo, nors ieškovas reiškia reikalavimus Lietuvos Respublikos valstybei.

55. Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininkės 2022 m. kovo 7 d. nutartyje buvo išsamiai išanalizuotas ieškovo prašymo dėl teisėjo nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. e2-207-647/2022 nagrinėjimo turinys. Teisėjų kolegija pritaria nutartyje išdėstytai pozicijai, jog teisėjas procesinius sprendimus priėmė savo kompetencijos ribose, atsižvelgdamas į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnio 1 dalis, 159 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovo atstovo išreikštos abejonės dėl teisėjo priimtų procesinių sprendimų negali paneigti preziumuojamo teisėjo asmeninio nešališkumo principo ir nesudarė pagrindo išvadai, jog teisėjas yra šališkas. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, nesutikdamas su teisėjo priimta nutartimi dėl trūkumų šalinimo, pasinaudojo civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma – apeliacija. Taigi, teisėjo procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teisėjo nušalinimo pagrindas. Kitų galimų teisėjo šališkumo įrodymų apeliantas nepateikė, todėl teisėjų kolegija atmeta ieškovo teiginius, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos, jog bylą išnagrinėtų nešališkas teismas.

Dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo

56. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, 182 straipsnis); teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Taip pat pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

58. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės pardavimą, taikymo.

59. Ieškovas prašė pripažinti galiojančiu notariškai neįformintą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį, kurio sutarties objektas yra žemės sklypo dalis – plotu 0,0666 ha (666 kv. m.) bei pirkimo kaina už sutarties objektą 289 Eur, taip pat patvirtinti J. R. individualios įmonės matininko J. R. parengtą žemės sklypo Planą ir įpareigoti atsakovę NŽT perduoti ieškovui žemės sklypo kadastro bylos kopiją per 30 kalendorinių dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo.

60. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant bylas, kuriose sprendžiami klausimai dėl valstybinės žemės ir jos naudojimo, konstatuota, kad žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus teisė naudotis valstybine žeme reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme įtvirtinta teisė (CK XXIX skyrius, ŽĮ, kiti specialieji įstatymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016).

61. Nagrinėjamu atveju viešąjį interesą sudaro imperatyvių teisės normų, reguliuojančių valstybinės žemės perleidimo teisinius santykius, laikymasis, tuo tarpu partikuliarius konstituciškai pagrįstus interesus – asmens nuosavybės teisių apsauga, sąžiningo įgijėjo teisėtų lūkesčių apsauga. Taigi, turi būti ieškoma šių interesų balanso.

62. Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja ŽĮ. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (1 straipsnio 2 dalis). Valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų CK, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip (ŽĮ 5 straipsnio 2 dalis).

64. Teisėjų kolegija, įvertinus aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad pirkimo – pardavimo sandoris negali būti laikomas sudarytu, kol ieškovas NŽT nepateikė žemės sklypo plano, kuriame būtų nurodytos atskiriems statiniams eksploatuoti reikalingos sklypo dalys bei jų plotas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą reglamentuoja Taisyklės, kurių 3 punkte nurodyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba ŽĮ ir ŽRĮ nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taisyklių 8 punkte įtvirtinta, jog kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui, o jeigu statinys ar įrenginys priklauso keliems asmenims, – statinio ar įrenginio bendraturčiams parduodama žemės sklypo dalis, reikalinga šiam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) su priklausiniais (jeigu jų yra) eksploatuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, žemės sklypo Detalusis planas yra šio žemės sklypo teritorijų planavimo dokumentas, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad žemės sklypo planas turi atitikti aukščiau aptartus Taisyklių 8 punkto reikalavimus. Parduodamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, nustatyta tvarka parengtą parduodamo žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje, kuriame turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas. Šių Taisyklių 12 punkte, be kita ko, nurodyta, kad asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, pagal žemės sklypų buvimo vietą NŽT teritoriniam padaliniui pateikia naudojamo žemės sklypo plano, kuriame būtų pažymėti esami statiniai ir įrenginiai (jeigu jų yra ir kai prašymo parduoti žemės sklypą pateikimo metu prašomas parduoti žemės sklypas yra suformuotas), įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), pateikiamame naudojamo žemės sklypo plane turi būti išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos dalys ir nustatytas šių dalių plotas pagal Taisyklių 8 punktą.

65. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovas turi teisę pirkti Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), atsakovė taip pat neginčijo ieškovo teisės įsigyti žemės sklypą po jam nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, tačiau teisėjų kolegija, įvertinus aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad asmuo, norintis išsipirkti žemę, turėjo kartu su prašymu pateikti aukščiau aptartą bei teisinį reglamentavimą atitinkantį žemės sklypo detalųjį planą, kas, teisėjų kolegijai įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus – ieškovo 2020 m. liepos 2 d. NŽT pateiktą reikalaujamą papildomą dokumentą – žemės sklypo planą su gyvenamojo namo naudojimui plotu, laikytina, kad nebuvo padaryta. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog papildomas dokumentas neatitiko įstatymuose ir Taisyklėse nustatytų reikalavimų, t. y. ieškovas tinkamo žemės sklypo plano NŽT nepateikė, todėl negalima laikyti, kad buvo sudarytas šalių susitarimas dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo ar, kad buvo abiejų šalių valia tokį sandorį sudaryti; valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių taip pat nebuvo pasirašyta, t. y. pirkimo – pardavimo procedūra nebuvo užbaigta. Taigi, įvertinus tai, jog ieškovas nepateikė tinkamai sudaryto žemės sklypo plano, teisėjų kolega sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti dėl sandorio pripažinimo galiojančiu remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu.

66. Taip pat pažymėtina, kad teisėjų kolegijai įvertinus byloje esantį Detalųjį planą, nustatyta, jog ieškovo vėliau pateiktas žemės sklypo Planas, kurį sudarė J. R. individualios įmonės matininkas J. R., yra netikslus, t. y. kad po ieškovui nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu Detaliajame plane yra pažymėtas 208,8 kv. m ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), o pagal žemės sklypo Planą, parengtą J. R. individualios įmonės matininko J. R., ieškovui tenka indeksu A pažymėta žemės sklypo dalis (605 kv. m), t. y. didesnio ploto dalis, nei pažymėta Detaliojo plano sprendiniuose. Be to, siekiamo įsigyti žemės sklypo ribos patenka į Detaliajame plane pažymėtą bendrojo naudojimo teritoriją, todėl spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. R. individualios įmonės matininko J. R. parengto plano nepatvirtinto.

67. Be to, sutiktina su atsakove, kad ieškovo minima Metodika taikoma rengiant teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, nustatant žemės sklypų dydžius arba, kai yra duomenų (Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10000 skaitmeninio rastrinio ortofotografinio žemėlapio ORT10LT, georeferencinio pagrindo kadastro duomenų, pateiktų pranešimų apie galimus pažeidimus ar kitų duomenų), kad statinių ar įrenginių valstybinės žemės sklype ar jo dalyje nebėra, arba esantys statiniai ar įrenginiai nenaudojami, arba jų faktinė būklė galimai neatitinka Nekilnojamojo turto registre nurodytos informacijos Metodikoje nustatytais atvejais, tačiau nagrinėjamu atveju teritorijų planavimo dokumentas buvo parengtas ir žemės sklypas suformuotas, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vadovautis minėta Metodika.

68. Pažymėtina, kad nors ieškovas apeliaciniame skunde teigė, kad žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei, todėl visi su nuosavybę susiję dokumentai yra pas savininkę, tuo tarpu reikalavimas iš pirkėjo, kad jis būtinai pateiktu pardavėjai – Lietuvos Respublikos valstybei, priklausančio nekilnojamojo turto kadastro bylos sudedamąjį dokumentą – žemės sklypo kopiją, yra teisiškai nepagrįstas, be to, tam, kad atliktų kadastro matavimus, ieškovas turėtų sudaryti atlygintiną sutartį su trečiuoju asmeniu ir šias išlaidas apmokėti tam, kad pastarasis atliktų ieškovui nepriklausančio turto dokumentų parengimą, kurie turėtų būti patikrinami NŽT ir registruojami viešajame registre, kai tuo tarpu pateikti prašymus dėl nekilnojamojo turto kadastro duomenų keitimo gali tik pats savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo, šiuo atveju – NŽT, tačiau tokius ieškovo teiginius teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. ŽRĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad žemė miestuose ir kaimuose yra parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Kai nustatyta ankščiau, šių Taisyklių 12 punkte, be kita ko, nurodyta, kad asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, pagal žemės sklypų buvimo vietą NŽT teritoriniam padaliniui pateikia naudojamo žemės sklypo plano, kuriame būtų pažymėti esami statiniai ir įrenginiai (jeigu jų yra ir kai prašymo parduoti žemės sklypą pateikimo metu prašomas parduoti žemės sklypas yra suformuotas), įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), pateikiamame naudojamo žemės sklypo plane turi būti išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos dalys ir nustatytas šių dalių plotas pagal Taisyklių 8 punktą. Taip pat Taisyklių 13.3 papunktyje nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentas ar žemės valdos projektas ir žemės sklypo planas rengiami asmens, pageidaujančio pirkti valstybinės žemės sklypą, lėšomis. Iš viso to vėlgi seka, kad ieškovas, be kita ko, turėjo pateikti žemės sklypo planą, kuriame būtų išskirtos kiekvienam statiniui eksploatuoti reikalingos dalys ir nustatytas šių dalių plotas pagal teritorijų planavimo dokumentą, t. y. žemės sklypo Detalųjį planą, todėl ieškovo teiginius dėl žemės sklypo kadastro duomenų atnaujinimo, šiuo atveju teisėjų kolegija laiko nepagrįstais, kaip ir dėl išlaidų, susijusių su žemės sklypo Detaliojo plano parengimu.

Dėl procesinės bylos baigties

69. Taigi, teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apelianto nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

70. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

71. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 20 d. sprendimo buvo atmestas, o atsakovė priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, neprašė, jų atlyginimo klausimas byloje nespręstinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

72. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti ieškovo K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 20 d. sprendimo.

Palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gegužės 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-207-647/2022.