Teisora
Registruotis

Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2021-06-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-211-744/2021

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2021-04-07Telšių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2021-06-28Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-06-28
Bylos Nr.
1A-211-744/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-54616-2019-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Laisvydas Zederštremas (pirm.), Nerijus Masiulis, Virginija Žindulienė
Nuteistasis
V. J.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-211-744/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54616-2019-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.6; 1.1.8.7.9; 1.1.8.9.1; 1.1.10.1; 1.2.7.1.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.4.6.4.2
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 28 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Karjakinui,nuteistojo V. J. gynėjui advokatui A. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje bei 233 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. gruodžio 24 d. 23.30 val. iki 2019 m. gruodžio 25 d. 14.18 val. (1 diena); bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio V. J. sulaikymo dienos; iki bausmės vykdymo pradžios V. J. palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. J. nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas fizinį ir psichinį smurtą, išžagino I. U., o būtent: 2019 m. gruodžio 24 d. 22.40 val. I. U. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (girtumą nusistatyti atsisakė), virtuvės kambaryje, nukentėjusiajai sėdint ant kėdės, priėjo prie nukentėjusiosios ir, paimdamas ją už rankų ir rūbų, taip nukentėjusiąją tempdamas, pakėlė nuo kėdės, parvertė nukentėjusiąją ant žemės, numovė nukentėjusiosios kelnes ir kelnaites, užgulė nukentėjusiąją visu ūgiu, taip atimdamas nukentėjusiajai I. U. galimybę priešintis, per prievartą įvedė savo lytinį organą I. U. į makštį ir atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios valią.

2. Be to, V. J. nuteistas už tai, kad per liudytoją D. Š. darė poveikį nukentėjusiajai I. U., kad ši pakeistų savo parodymus įtariamojo naudai, o būtent: 2020 m. sausio 3 d. liepdamas liudytojui D. Š. nuvykti į I. U. namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir, liudytojui D. Š. nuvykus nurodytu adresu, 2020 m. sausio 3 d. 12 val. 24 min. 2 s paskambino iš savo mobilaus ryšio telefono į D. Š. mobilaus ryšio telefoną, liepė D. Š. perduoti telefoną nukentėjusiajai I. U. ir, kalbėdamas su nukentėjusiąja, prašė, kad nukentėjusioji pakeistų parodymus, sakydamas, kad turi vaiką, jam reikia mokėti paskolą, prašė, kad nukentėjusioji policijos pareigūnams sakytų, jog abu savo noru mylėjosi, jog lytiniai santykiai buvo abipusiu sutarimu ir jokios prievartos nebuvo.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 7 d. nuosprendį – atidėti jam bausmės vykdymą arba paskirti švelnesnę bausmę.

3.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. nurodo, kad, jo nuomone, jam paskirta per griežta bausmė. Teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės. Pažymi, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme visiškai pripažino savo kaltę ir tikrai nuoširdžiai gailėjosi, ikiteisminio tyrimo metu telefonu atsiprašė nukentėjusiosios I. U., teismo posėdžio metu dar kartą jos atsiprašė, nukentėjusioji jam atleido ir net nereiškė jokio civilinio ieškinio. Nurodo, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje, jis neprisipažino, tačiau dabar savo kaltę pripažįsta visiškai ir nuoširdžiai gailisi. Jis tikrai sąžiningai klydo ir nesuprato, kad prašydamas nukentėjusiosios sakyti, jog lytiškai santykiavo abipusiu sutarimu ir jokios prievartos nebuvo, padarė nusikalstamą veiką.

3.2. Apelianto tvirtinimu, šiuo metu jis yra registruotas Užimtumo tarnyboje, dirba padienius atsitiktinius pagalbinius darbus ir taip prisideda prie savo šeimos išlaikymo, taip pat aktyviai ieškosi legalaus darbo. Jis gyvena santuokoje su V. J., kartu augina mažametę dukrą K. J., gimusią (duomenys neskelbtini), kartu planuoja savo ateitį ir turi kreditorinių įsipareigojimų (duomenys neskelbtini) bankui. (duomenys neskelbtini) seniūnijos jis yra charakterizuojamas teigiamai, pateiktoje charakteristikoje patvirtinama, kad jis gyvena tvarkingai, jokių neigiamų atsiliepimų ir nusiskundimų iš kaimynų ar sodų bendrijos pirmininko (duomenys neskelbtini) nėra gavusi. Jis stengiasi gyventi ir dirbti, būti atsakingu prieš savo šeimą ir valstybę, dėl įvykdytų nusikaltimų yra padaręs rimtas išvadas ir gali užtikrinti, kad ateityje nebepadarys jokių naujų nusikaltimų.

3.3. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta argumentų dėl BK 75 straipsnio taikymo, todėl mano, kad tai yra vienas iš požymių, jog teismo nuosprendis dėl bausmės taikymo nėra pagrįstas. Nuteistojo V. J. nuomone, teismas neteisingai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, netaikydamas bausmė vykdymo atidėjimo instituto. Apelianto įsitikinimu, teismas, neturėdamas dabar jo su apeliaciniu skundu pateiktų papildomų dokumentų, paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę, nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 75 straipsnio ir neatidėjo bausmės vykdymo. Jis nenori būti našta valstybei, nori dirbti, grąžinti paskolą, rūpintis savo šeimos išlaikymu ir mokėdamas mokesčius valstybei išpirkti savo kaltę.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į nuteistojo V. J. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu nuteistojo V. J. gynėjas advokatas A. J. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o prokuroras Artūras Karjakinas prašė nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nusikalstamų veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme ir prašo paskirti jam švelnesnę bausmę arba atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl V. J. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o taip pat šias veikas kvalifikuodamas, esmingai nusižengė baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, todėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme visiškai pripažino savo kaltę ir tikrai nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios ir pastaroji jam atleido, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

9. Kaltininko prisipažinimas pagal susiformavusią teismų praktiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tai yra veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tuo atveju, kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo numatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir panašiai). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisminę praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir panašiai).

Žemesnės instancijos teismas

10. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu (2019 m. gruodžio 25 d.) V. J. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje (t. 2, b. l. 36), neprisipažino ir nurodė, kad su nukentėjusiąja I. U. lytiškai santykiavo, tačiau pastaroji jo nestūmė, nesipriešino ir nieko jam nesakė (t. 2, b. l. 37-38). Apklausiamas papildomai 2020 m. sausio 14 d. V. J. kaltu dėl I. U. išžaginimo neprisipažino ir nurodė, kad jokios prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, lytinių santykių su nukentėjusiąja siekė jai meilindamasis ir įkalbinėdamas (t. 2, b. l. 39-40). Apklausiamas 2020 m. kovo 10 d. V. J. parodė, kad su I. U. lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu (savo noru), jokios prievartos nebuvo (t. 2, b. l. 45), tą pačią dieną vykusios akistatos su nukentėjusiąja I. U. metu taip pat teigė, kad „mylėjosi“ abipusiu sutikimu, jokios privartos nebuvo (t. 2, b. l. 50-52), tokius savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 55-66). V. J. pateikus galutinį pranešimą apie įtarimą 2020 m. rugsėjo 14 d. (t. 2, b. l. 91-92), jis kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, neprisipažino ir nurodė, kad su I. U. lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, jokios prievartos jos atžvilgiu nenaudojo, D. Š. neprašė nuvykti pas I. U., nukentėjusiosios prašė pareigūnams sakyti, kad jokios prievartos nebuvo ir lytiniai santykiai buvo abipusiu sutarimu, nes taip iš tikrųjų ir buvo (t. 2, b. l. 87-88). Akivaizdu, kad viso ikiteisminio tyrimo metu V. J. neprisipažino įvykdęs jam inkriminuotus nusikaltimus, tai yra neigė su nukentėjusiąja I. U. lytiškai santykiavęs prieš jos valią, neigė naudojęs prievartą, be to, neigė prašęs D. Š. nuvykti pas nukentėjusiąja ir telefoninio pokalbio metu daręs poveikį nukentėjusiajai, kad ši pakeistų duotus parodymus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-697/2017 ir kitos), tačiau ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. J. nurodė, kad jokios prievartos nukentėjusiosios I. U. atžvilgiu nenaudojo, pastarajai atsakius, kad nenori „mylėtis“, švelniai numovė nukentėjusiajai kelnes ir kelnaites, ją bučiavo, nukentėjusioji jo nebandė nuo savęs nustumti. Nors V. J., pirmosios instancijos teisme prokurorei pagarsinus kaltinamąjį aktą, ir nurodė, kad dėl nukentėjusiosios išžaginimo prisipažįsta (t. 2, b. l. 152), toks nuteistojo V. J. savo kaltės pripažinimas negali būti pripažintas nuoširdžiu ir nesudaro pagrindo šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia, kadangi, kaip jau buvo minėta, nuteistasis nepripažino esminių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių, tai yra, kad lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, kad naudojo prievartą nukentėjusiosios atžvilgiu, ir visiškai neprisipažino įvykdęs nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo V. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Dėl paskirtos bausmės

11. Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta per griežta bausmė ir prašo ją sušvelninti. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį taip pat peržiūri bausmės individualizavimo aspektu, atsižvelgdama į nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

12. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

13. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

14. Už nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu iki septynerių metų, o už nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, – baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nors pirmosios instancijos teismas V. J. už jo įvykdytas nusikalstamas veikas paskyrė sankcijose numatytas bausmes (už BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – laisvės atėmimą 2 metams, o už BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – laisvės atėmimą 6 mėnesiams), tinkamai parinko bausmių rūšį, už abi nusikalstamas veikas paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijose numatytas vidurkis, o taip pat formaliai atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nuteistajam paskyrimui (tai yra į tai, kad V. J. įvykdė du tyčinius baigtus nusikaltimus, vienas kurių priskiriamas sunkių, o kitas – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 ir 5 dalys), jo įvykdytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, į tai, kad yra viena V. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta), tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepakankamai įvertino nuteistojo V. J. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo laipsnį bei jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, ir todėl už šią nusikalstamą veiką paskyrė neteisingą – aiškiai per griežtą ir akivaizdžiai neadekvačią bausmę.

15. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Pirmosios instancijos teismo V. J. už jo įvykdytą nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja teismų praktikai tokios kategorijos bylose. Anaiptol. Peržiūrėjus 2017-2021 metais Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka išnagrinėtas baudžiamąsias bylas, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl už išžaginimą ar seksualinį prievartavimą be kvalifikuojančių aplinkybių (BK 149 straipsnio 1 dalis, 150 straipsnio 1 dalis) paskirtų bausmių teisėtumo ir pagrįstumo, nustatyta, kad už BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas dažniausiai ir buvo skiriama 2 metų laisvės atėmimo bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-134-222/2019, 2K-58-696/2017, 2K-37-303/2017). Tokios pat praktikos laikėsi ir apygardų teismai, nagrinėję išžaginimų bylas apeliacine tvarka (pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-372-744/2018, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-309-468/2020, Kauno apygardos teismo sprendimai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-370-593/2020,1A-310-383/2019, Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-236-581/2019 ir kiti). Tik kai minėtas nusikalstamas veikas įvykdydavo recidyvistai, arba šios nusikalstamos veikos sukeldavo ypač sunkias pasekmes, teismai skirdavo griežtesnes negu dvejų metų laisvės atėmimo bausmes.

16. Tačiau nuteistasis V. J. BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įvykdė kiek kitomis aplinkybėmis, nei buvo nustatytos aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose, kurios, teisėjų kolegijos įsitikinimu, mažina jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Visų pirma, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis V. J. ir nukentėjusioji I. U. buvo pažįstami ir anksčiau ne vieną kartą turėjo lytinių santykių (kurie vyko abipusiu sutikimu). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie lytiniai santykiai buvo atsitiktiniai, kadangi nuteistojo ir nukentėjusiosios nesiejo joks artimas ryšys (jie nebuvo vedę, kartu negyveno), tarp jų yra didelis amžiaus skirtumas. Nors, pasak nukentėjusiosios I. U., V. J. jau tuomet elgdavosi „nepagarbiai ir agresyviai“ (t. 1, b. l. 51-52), ji šiems lytiniams santykiams neprieštaravo. Antra, nukentėjusioji I. U. nesiėmė jokių priemonių, kad išprašytų pas ją atvykusį V. J., nors jo draugijos nepageidavo (nekvietė policijos, neprašė pagalbos iš pas ją buvusių asmenų – J. Š. ir D. S., ar iš dukterų, nors su pastarosiomis nuolat bendravo telefonu). Dar daugiau, išėjus svečiams (J. Š. ir D. S.), ji liko iš esmės viena (neskaitant neįgalaus tėvo) su V. J., nors galėjo numanyti, kuo tai gali baigtis. Tuo labiau, kad tiek ji, tiek V. J. buvo apsvaigę nuo alkoholio, o nukentėjusioji žinojo, kad pastarasis, būdamas neblaivus, elgiasi agresyviai, be to, lytinių santykių su ja siekdavo tik būdamas neblaivus (t. 1, b. l. 52). Nors toks nukentėjusiosios I. U. elgesys šioje situacijoje laikytinas rizikingu, tačiau ne tiek, kad tokį nukentėjusiosios elgesį būtų galima pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nes nenustatyta, kad toks nukentėjusiosios elgesys turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (nuteistojo apsisprendimui lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią). Teismų praktikoje rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį; tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012). Buvimas kompanijoje ir bendravimas su kaltininkais, alkoholio vartojimas ar kiti veiksmai, taip pat nukentėjusiosios gyvenimo būdas iki įvykio savaime nereiškia, kad nukentėjusioji sutiko lytiškai santykiauti su kaltininkais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129/2014). Nors šiuo atveju toks nukentėjusiosios I. U. elgesys (pasilikimas vienai su neblaiviu nuteistuoju, žinant jo elgesį) tiesiogiai neišprovokavo nusikalstamos veikos (prievartinių lytinių santykių) ir neskatino jos, tačiau sudarė galimybę V. J. siekti lytinių santykių su nukentėjusiąja, po ko, nukentėjusiajai nesutikus santykiauti, nuteistasis ėmėsi prievartos, todėl į šią aplinkybę taip pat atsižvelgtina.

17. Trečia, V. J. nukentėjusiosios I. U. atžvilgiu panaudota prievarta pasireiškė tik tuo, kad jis paėmė nukentėjusiąją už rankų ir rūbų, tempdamas pervertė ją ant grindų, numovė nukentėjusiosios kelnes bei kelnaites ir ją užgulė. Lytinis aktas truko labai trumpai (tą pažymėjo tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji). Nusikaltimo metu nukentėjusiajai nebuvo padaryta jokių sužalojimų, nebuvo sutrikdyta sveikata, net nebuvo sukeltas fizinis skausmas (to kaltinime nėra). Nenustatyta, kad išžaginimas nukentėjusiajai būtų sukėlęs kokias nors reikšmingesnes pasekmes. Tai taip pat rodo mažesnį nuteistojo V. J. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą, lyginant su panašiomis nusikalstamomis veikomis. Kitose, aukščiau paminėtose baudžiamosiose bylose, kaltininkų veiksmai buvo ženkliai pavojingesni – į nukentėjusiųjų būstą buvo patenkama prieš jų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-222/2019, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-370-593/2020), dažnai nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo naudojamas intensyvus fizinis smurtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58-696/2017, 2K-37-303/2017, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-370-593/2020, Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-236-581/2019) arba buvo pasinaudojam nukentėjusiosios bejėgiška būkle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-222/2019, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-309-468/2020). Dažnu atveju kaltininkų veiksmais nukentėjusiosioms buvo padaromi sužalojimai ar sutrikdoma sveikata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-696/2017, Kauno apygardos teismo sprendimai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-370-593/2020,1A-310-383/2019). Kitos šiose bylose nagrinėtų išžaginimų aplinkybės taip pat pavojingesnės, nei V. J. įvykdytos nusikalstamos veikos, – buvo išžaginta mergina, iki tol galimai neturėjusi lytinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-303/2017),nukentėjusioji buvo žaginama du kartus, nusikalstama veika truko net dvi valandas (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-370-593/2020), nukentėjusiosios buvo ne tik žaginamos, tačiau ir seksualiai prievartaujamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-134-222/2019, 2K-58-696/2017, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-309-468/2020), nukentėjusiosios valiai palaužti buvo naudojamas peilis (Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-372-744/2018).

18. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis V. J. atsiprašė nukentėjusiosios I. U. ir nukentėjusioji jam atleido. Ši aplinkybė skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo paminėta, tačiau į ją nebuvo tinkamai atsižvelgta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiojo skundas (BPK 167 straipsnio 1 dalis). Jei nėra nukentėjusiosios skundo, baudžiamasis procesas dėl minėtos nusikalstamos veikos negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nors išžaginimas be kvalifikuojančių aplinkybių, kaip jau buvo minėta, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau įstatymo leidėjas, įtraukdamas BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką į BPK 167 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą, sąrašą, įtvirtino nuostatą, kad procesas dėl tokios nusikalstamos veikos (kad ir priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai) iš esmės priklauso nuo nukentėjusiojo asmens valios – ar jis nori tokį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybė, ar to nenori. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas turint nukentėjusiosios I. U. skundą (t. 1, b. l. 12-14), todėl nėra pagrindo proceso dėl šios nukentėjusiosios išžaginimo nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau aplinkybė, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiosios, o nukentėjusioji jam atleido ir jokių pretenzijų nereiškia (tame tarpe ir civilinio ieškinio), teisėjų kolegijos įsitikinimu, turi didelę reikšmę skiriant nuteistajam bausmę.

19. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo V. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau skiriant bausmę pastarajam, turėjo atsižvelgti į tai, kad nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neginčijo kaltinime nurodytu laiku turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja (o tai labai svarbi aplinkybė, kurios įrodinėjimas pakankamai sudėtingas), o taip pat pripažino kitą labai svarbią faktinę aplinkybę – tai, kad nukentėjusioji nesutiko mylėtis, kai jis to užsigeidė. Teisėjų kolegijos manymu, tik gynėjo neturėjimas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme lėmė situaciją, kad nuteistasis laiku ir tinkamai neprisipažino padaręs jam inkriminuotų nusikalstamų veikų (pagrindines nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes (tai, kad kalbėjo su nukentėjusiąja telefonu ir prašė jos pakeisti parodymus) nuteistasis taip pat pripažino), o tai sutrukdė pirmosios instancijos teismui atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnio 1 dalį), o tuo pačiu ir atitinkamai trečdaliu sumažinti nuteistajam paskirtą bausmę (BK 64¹ straipsnio 1 dalis). Tačiau kaltininko teisinis neišprusimas negali lemti ženkliai griežtesnės bausmės jam paskyrimo. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. J., neatsižvelgė į dar vieną bausmės paskyrimui svarbią aplinkybę – V. J. elgesį po jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. O jis, kaip matyti iš bylos medžiagos, nepriekaištingas – po įvykdytų nusikaltimų V. J. naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė (nors praėjo pusantrų metų), dirba, darbovietėje ir seniūnijoje charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 10, 21-24).

20. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, visos aukščiau nurodytos aplinkybės lemia mažesnį nuteistojo V. J. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, bei teigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę, todėl yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti nuteistajam V. J. už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, paskyrus mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas (tai yra, laisvės atėmimą 1 metams 2 mėnesiams). Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios bausmės paskyrimas atitiks V. J. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, be to, tai užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Skirti dar mažesnę laisvės atėmimo bausmę arba skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, nėra pagrindo, nes yra nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o taip pat nėra BK 54 straipsnio 3 dalyje bei 62 straipsnyje nustatytų sąlygų. Kadangi apylinkės teismas į minėtas aplinkybes neatsižvelgė arba netinkamai jas įvertino ir dėl to V. J. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nuteistajam V. J. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5 dalies 2 punktas), tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau, apeliacinės instancijos teismui sušvelninus nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, paskirtą bausmę, kuria buvo apimta švelnesnė – už nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė, tuo pačiu panaikintinas skundžiamu nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių subendrinimas ir bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, iš naujo subendrintos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5 dalies 2 punktas).

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

21. Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu prašo atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nors V. J. nuteistas 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme už vieno sunkaus ir vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas negali būti atidėtas, kadangi šiuo metu (nuo 2020 m. liepos 1 d.) galiojanti BK 75 straipsnio redakcija nenumato galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmę, paskirtą už sunkų nusikaltimą, numatytą BK XXI skyriuje (Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui), tame tarpe ir už nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje. Nusikalstamų veikų įvykdymo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) išvis nenumatė galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už sunkų nusikaltimą. Todėl šis nuteistojo V. J. apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 7 d. nuosprendį pakeisti:

V. J. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų ir 2 (dvejų) mėnesių;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, V. J. už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje bei 233 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Nerijus MasiulisLaisvydas ZederštremasVirginija Žindulienė