Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. spalio 25 d. nutartimi, kuriuo G. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalies ir 2 dalies taisyklėmis, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė už šį nusikaltimą – laisvės atėmimas 1 metams ir 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 65 straipsnio 2 dalies taisyklėmis, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. baudžiamąjį įsakymą neatlikta bausme – bauda, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams ir 4 MGL (150,64 Eur) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose ir šios bausmės atlikimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką nuteistajam G. Ž. įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 19 d. Iki bausmės vykdymo pradžios nuteistajam G. Ž. palikta kardomoji priemonė – suėmimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis G. Ž. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme ir prašo skirti jam namų areštą, įpareigojimą kiekvieną mėnesį registruotis policijos įstaigoje, dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą arba paskirti bausmę atlikti griežtesnio režimo sąlygomis, tačiau trumpesnį laiką. Taigi teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį peržiūri bausmės individualizavimo aspektu, atsižvelgdama į nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

9. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

10. Už nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu iki septynerių metų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino G. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 149 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubaudė laisvės atėmimu 2 metams. Skirdamas bausmę nuteistajam G. Ž. pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nuteistajam paskyrimui, tai yra į tai, kad G. Ž. įvykdė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikė tyčia, taip pat į tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje (BK 22 straipsnio 1 dalis), į kaltininko asmenybę (teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, nedirbantis) bei į tai, kad G. Ž. akistatos metu atsiprašė nukentėjusiosios ir ši jam atleido. Taip pat teismas nustatė, kad yra nuteistojo G. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) ir dvi jo atsakomybes sunkinančias aplinkybes (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)).

11. Apeliacinius skundu nuteistasis G. Ž. prašo panaikinti jam recidyvisto statusą, nes jis 16 metų nebuvo pataisos namuose. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju spęsdamas klausimą dėl paskiriamos bausmės individualizavimo pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog G. Ž. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu ir pripažino tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. BK 27 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, Nr. XII-1554) numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo (b. l. 157–161) bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad G. Ž. anksčiau už tyčinius nusikaltimus teistas 3 kartus, nusikalstamas veikas nuteistasis padarė būdamas pilnametis, teistumai neišnykę ir nepanaikinti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgus į šias aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. Ž. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įvykdė būdamas recidyvistu.

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai G. Ž. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už įvykdytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, G. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė bausmė už šį nusikaltimą – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam G. Ž. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo nurodytos aplinkybės – tai, kad jo motina ligota, baigia apakti, jai reikalinga priežiūra, kad jam taip pat reikalinga pagalba, jis yra nuskriaustasis, 16 metų nebuvo pataisos namuose, kad jis išėjęs į laisvę registruotųsi darbo biržoje, eitų dirbti pas ūkininką, nevartotų alkoholio, nepažeidinėtų įstatymų, prižiūrėtų motiną ir gyventų dorai – nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

13. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Taip pat atkreiptinas nuteistojo G. Ž. dėmesys į tai, kad, prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, jis prašo paskirti jam ne švelnesnę kitos rūšies bausmę, o kardomąsias priemones – namų areštą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, intensyvią priežiūrą, kurios gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis), tačiau jos neatlieka bausmės paskirties.

14. Apeliaciniu skundu G. Ž. prašo paskirti jam mažesnę bausmę, tačiau nustatyti ją atlikti griežtesnio režimo sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 50 straipsnio 3 dalis numato, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Taigi, bausmės atlikimo vietos nustatymas yra išimtinė baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę, tai reglamentuojančias įstatymo nuostatas, pagrįstai konstatavo, kad G. Ž. bausmę turi atlikti pataisos namuose. Paprastai nuteistiesiems, pripažintiems kaltais padarius tyčinius sunkius nusikaltimus, bausmė skiriama atlikti pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu ir nuteistajam G. Ž. pakeisti bausmės atlikimo vietą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paskirti atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose priimtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ir tinkamai atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kitas bylos aplinkybes.

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. Ž. paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį, patikslintą Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. spalio 25 d. nutartimi, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.