Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Vaidachavičienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į S. N. paskirtos bausmės laiką įskaitytos dvi laikinajame sulaikyme išbūtos paros.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. N. nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 8 d. apie 11 val., atėjęs pas S. B. į namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, reikalavo su juo lytiškai santykiauti, šiai atsisakius, panaudojo fizinį smurtą S. B. atžvilgiu, o būtent: laikydamas už pažastų tempė į miegamąjį kambarį, šiai priešinantis, įsikabinus rankomis į durų staktą, spyrė jai per kojas, pargriovęs ant grindų, užgulė ją savo kūnu bei siekdamas palaužti jos valią priešintis, paėmęs už kaklo smaugė, viena ranka suėmė jai už plaukų ir ne mažiau nei vieną kartą jos galvą sudavė į spintelę, kita ranka bandė numauti jos kelnes ir apatines kelnaites, taip nežymiai sutrikdė S. B. sveikatą ir pasikėsino ją išžaginti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nusikalstamą veiką toliau tęsti sutrukdė į įvykio vietą atėjęs T. L.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

1. Apeliacinis skundas atmestinas.

2. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. N. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį BK 149 straipsnio 1 dalį bei jam paskirta bausmė yra teisinga ir nepergriežta.

3. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiosios S. B., liudytojų T. L., L. V., V. B., A. V. parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini) ir įvertinęs jų visetą, nustatė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje S. N., panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios S. B. atžvilgiu, pasikėsino ją išžaginti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nusikalstamą veiką toliau tęsti sutrukdė į įvykio vietą atėjęs T. L., todėl pripažino S. N. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje 149 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir, vadovaudamasis jų visuma, padarė pagrįstą bei teisingą išvadą dėl S. N. kaltės padarius šį nusikaltimą.

4. Iš bylos matyti, kad nuteistasis S. N. viso proceso metu neigė, jog atliko kaltinime nurodytus veiksmus bei tvirtino, jog įvykio dieną nukentėjusiąją S. B. ištiko epilepsijos priepuolis, ji nukrito ant grindų, o jis bandė ją pakelti ir kaip tik tuo metu atėjo kaimynas T. L. bei atitraukė jį nuo gulinčios nukentėjusiosios. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo tokiais S. N. parodymais, kadangi juos paneigia byloje esančių įrodymų visuma.

5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios S. B. parodymais, kuriuose ji viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad įvykio dieną S. N. atėjo pas ją į namus, vartojo alkoholį, o vėliau pareikalavo lytiškai su juo santykiauti; jai atsisakius tai daryti, pastarasis panaudojo fizinį smurtą – laikydamas už pažastų tempė į miegamąjį kambarį, jai priešinantis, įsikabinus rankomis į durų staktą, spyrė jai per kojas, pargriovęs ant grindų užgulė ją savo kūnu, paėmęs už kaklo smaugė, ranka suėmė jai už plaukų, jos galvą sudavė į spintelę, ranka bandė numauti jos kelnes ir apatines kelnaites, tačiau į namus atėjo L. V., jos draugas (T. L.) bei S. N. nuo jos pakėlė ir išvedė per duris (1 t., b. l. 35-36, 39, 42-43, 2 t., b. l. 51-52). Jokio objektyvaus pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra, nes jie esminėse įvykio aplinkybėse viso proceso metu buvo nuoseklūs, išsamūs, juos iš dalies patvirtina ir kiti bylos duomenys.

6. Iš liudytojos A. V. parodymų matyti, kad ji, būdama kieme, išgirdo kaimynės S. B. pagalbos šauksmą ir pasakė savo dukrai (L. V.) bei jos draugui (T. L.) nueiti pasižiūrėti, kas jai atsitiko. Iš liudytojo T. L. parodymų matyti, kad jis pagal A. V. prašymą nuėjo pas S. B. į namus, įėjęs į vidų pamatė koridoriuje ant nugaros gulinčią S. B., o ant jos viršaus buvo užgulęs S. N.; tuomet jis S. N. nuo S. B. atitraukė ir išmetė pro duris. Iš liudytojos L. V. parodymų matyti, kad ji pagal A. V. prašymą su T. L. nuėjo pas S. B. į namus, įėjus į vidų pamatė ant žemės gulinčią S. B., jos draugas T. L. priėjo prie S. N. ir jį nuo S. B. atitraukė.

7. Minėta, kad nuteistasis kėlė versiją, jog nukentėjusiąją S. B. ištiko epilepsijos priepuolis, o jis pastarajai tik norėjo padėti, pakelti ją nuo grindų ir kaip tik tuo metu atėjo liudytojai T. L. bei L. V., todėl, nuteistojo teigimu, šie liudytojai ne taip viską suprato. Tačiau tokius S. N. parodymus paneigia pirmiau minėti nukentėjusiosios parodymai apie S. N. prieš ją panaudotus neteisėtus veiksmus, kuriuose ji, be kita ko, neigė, jog ją buvo ištikęs epilepsijos priepuolis, taip pat liudytojų L. V., T. L. parodymai bei kitų duomenų visetas. Be pirmiau aptartų liudytojų parodymų iš jų matyti ir tai, kad liudytoja L. V. parodė, kad po to, kai S. N. buvo atitrauktas nuo S. B., ji matė kaip S. N. pradėjo tvarkytis kelnes; po įvykio S. B. drebėjo ir dėkojo, kad ją išgelbėjo; S. B. sakė, kad S. N. norėjo su ja mylėtis, jai tempė kelnes, bandė numauti, jog jai skauda rankas ir ji negali apsiginti. Liudytojas T. L. taip pat nurodė, kad S. B. po įvykio buvo sąmoninga, kalbėjo, dėkojo, kad ją išgelbėjo. Liudytoja A. V. nurodė, kad iš karto po įvykio pas ją atėjo S. B. ir dėkojo, kad ją išgelbėjo, papasakojo, kad S. N. nusitempė ją į koridorių, norėjo išprievartauti, ji buvo išsigandusi. Taigi, byloje esančių duomenų visetas paneigia pirmiau minėtus nuteistojo S. N. parodymus ir versiją dėl įvykio aplinkybių.

8. Iš bylos matyti ir tai, kad nukentėjusioji S. B. apie tai, kad S. N. norėjo ją išžaginti po įvykio nurodė ne tik minėtiems liudytojams – A. V., L. V., tačiau ir savo vyrui T. B., liudytojai R. Š., iš kurių parodymų matyti, kad įvykio aplinkybes jiems nukentėjusioji papasakojo vienodai, taip kaip nurodė ir savo parodymuose (1 t. b. l. 78-79, 85, 2 t., b. l. 54). Be šio, nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją panaudotą fizinį smurtą iš dalies pagrindžia ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje nurodyta, kad S. B. konstatuotas sužalojimas – poodinė kraujosruva kairiame petyje, jis galėjo būti padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (1 t., b. l. 63).

9. Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti nuoseklių nukentėjusiosios S. B. parodymų patikimumu, kurie kartu su liudytojų A. V., T. L., V. B., L. V. parodymais ir kitais rašytiniais bylos duomenimis jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog S. N., panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios S. B. atžvilgiu, pasikėsino ją išžaginti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nusikalstamą veiką toliau tęsti sutrukdė į įvykio vietą atėjęs T. L.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. N. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas prašė S. N. paskirti švelnesnę bausmę – apsvarstyti kitos bausmės rūšies nei laisvės atėmimas skyrimo galimybę, argumentuodamas tuo, kad S. N. veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau tenkinti šį prašymą nėra teisinio pagrindo.

11. Už BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki septynerių metų. BK 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu.

12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas S. N. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams.

13. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. N. bausmę ir nustatydamas jos dydį, bausmės skyrimo taisyklių bei principų nepažeidė, atsižvelgė į bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose.

14. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. N., atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes: į veikos pavojingumo laipsnį (sunkus nusikaltimas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), veikos stadiją (nutrūko pasikėsinimo stadijoje), į nuteistojo asmenybę – teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, nedirbantis. Taip pat teismas pagrįstai nenustatė S. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei teisingai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam už pasikėsinimą padaryti sunkų nusikaltimą skirdamas laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį nustatydamas ženkliai mažesnį nei šios bausmės vidurkis, baudžiamiojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Kolegijos įsitikinimu, paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams savo rūšimi bei dydžiu, atsižvelgus į veikos pavojingumą, kaltės formą, į S. N. charakterizuojančius duomenis, elgesį po veikos padarymo (savo veiksmų nevertina kritiškai, nesiėmė priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti) nėra per griežta ar neteisinga. Šiuo atveju jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuteistajam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kaip prašo nuteistojo gynėjas, nėra. Nors skunde pagrįstai akcentuojama, kad S. N. veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, į tai atsižvelgė. Kai veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, bausmė gali būti švelninama vadovaujantis BK 62 straipsniu (BK 22 straipsnio 3 dalis), tačiau šiuo atveju tam teisiminio pagrindo nėra, nes nenustatyta nė vienos iš šiame straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygos. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta teisinga laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus bei teisingumo principo įgyvendinimą.

16. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl S. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. N. apeliacinį skundą atmesti.