Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).

Kadangi pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių laikotarpių, kuriais buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 76:2010 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (1 t., b. l. 146–149), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo 2015 m. rugpjūčio 14 d. – 2018 m. gegužės 23 d. laikotarpį. Nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas: 7,48 kv. m ploto kameroje Nr. 110 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 183 (2 asm.); 7,86 kv. m ploto kameroje Nr. 164 (1–2 asm.); 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 281 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 136 (1–2 asm.); 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 188 (1–2 asm.); 7,95 kv. m ploto kameroje Nr. 295 (2–3 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 158 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 182 (1–2 asm.); 8,1 kv. m ploto kameroje Nr. 342 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 190 (1–2 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 121 (1 asm.); 8,09 kv. m ploto kameroje Nr. 306 (2 asm.); 7,76 kv. m ploto kameroje Nr. 290 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 140 (2 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 105 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 134 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 129 (1–2 asm.); 7,67 kv. m ploto kameroje Nr. 312 (1–2 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 119 (1 asm.); 23,32 kv. m ploto kameroje Nr. 256 (2–6 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 124 (2 asm.); 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 265 (1–2 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 104 (1 asm.); 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 112 (1 asm.); 7,49 kv. m ploto kameroje Nr. 116 (1 asm.); 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 115 (1 asm.). Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus, asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju, skaičių, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 295, kurioje jam tekęs plotas buvo mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 7 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus dydis. Be to, nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, jog visą šį laiką, t. y. 7 dienas, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (2,65 kv. m) asmeninės erdvės.

Vertinant, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, atsižvelgtina į kitas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, taip pat į pareiškėjo skunde teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo labai mažai laisvo ploto, jį mažino kamerose esantys baldai, sanitarinis mazgas, todėl buvo labai suvaržytas. Atsakovės atstovas į šį pareiškėjo argumentą atsakė bendro pobūdžio teiginiu, kad įstaigos administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui pateikus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu, pareiga įrodyti konkrečių ploto trūkumo kompensavimo priemonių taikymą (jei tokios priemonės buvo taikomos) tenka atsakovui. Šiuo atveju atsakovės atstovas neįrodė, kad taikė pareiškėjo atžvilgiu tokias priemones. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad LVAT analogiško pobūdžio byloje yra konstatavęs, jog gyvenamosios patalpos minimalaus ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo priemone nelaikytinas teisės kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore užtikrinimas. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo veiksniu gali būti pripažintas suteikimas suimtajam galimybių būti gryname ore ilgesnį, nei numatytas minimalus pagal įstatymą kasdieninio buvimo gryname ore laikas, ir kitos priemonės, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko, sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje (LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).

Analizuotu aspektu pažymėtina, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti, stalas buvo per mažas, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą, yra susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K išduodamo maisto daviniai neužtikrino jam, kaip sportuojančiam asmeniui, reikiamo kalorijų kiekio. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas buvo 1 300–1 500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pakankamai pagrįstu. Suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Pažymėtina, kad nurodytuose teisės aktuose nėra išskiriamas atskiras valgiaraštis sportuojantiems asmenims, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti padidinto kaloringumo maisto davinį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino ir iš netinkamai įrengtos pareigūno iškvietimo sistemos gyvenamosiose kamerose ir dušuose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema inter alia (lot. be kita ko) aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, kada jam nebuvo leista išeiti pasivaikščioti, kai jis tokia teise dar nebuvo pasinaudojęs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad atsakovės atstovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, neteisėtumo nenustatyta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 ir 3.4 punktais (2002 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 102 redakcija), Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2003 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Kadangi Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2003 m. sausio 1 d., byloje nėra duomenų, kad šiferio lakštai būtų laužomi, dėl ko asbestas išsiskirtų į aplinką ir keltų pavojų sveikatai, minėti pareiškėjo argumentai vertintini kaip abstraktūs, nesudarantys pagrindo pripažinti, jog pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų pareiškėjo sveikatai.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluostis, nebuvo išduodamas pakankamas kiekis tualetinio popieriaus. Taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto vandens, todėl nebūna sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu, dušo patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.

Suimtųjų materialinį buitinį aprūpinimą reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtieji gali naudotis savo patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu (Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d.). HN 76:2010 68 punkte įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, prausimasis duše organizuojamas, vadovaujantis 2010 m. kovo 4 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo nuostatomis, remiantis kuriomis Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – ir Įsakymas Nr. 1R-139), galiojusias nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d., vyrams išduodama: 4 vnt. paklodžių (vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei), 2 vnt. užvalkalų pagalvėms, 2 vnt. rankšluosčių, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pagal minėtas normas, galiojančias nuo 2017 m. sausio 1 d., vyrams išduodamas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei), 2 vnt. rankšluosčių, vienam mėnesiui išduodami 3 ritinėliai tualetinio popieriaus. Atsakovės atstovas atsiliepime teismui patvirtino, kad minėtų teisės aktų reikalavimų Lukiškių TI-K laikėsi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo duše (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens duše nebuvimo, taip pat pasinaudoti dušu pasportavus), netvarkos dušo patalpose ar neišduotos patalynės ar higienos priemonių. Kaip jau buvo minėta, nesant pareiškėjo nusiskundimų Lukiškių TI-K administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertina juos kaip neįrodytus. Dėl buitinių (higienos) priemonių išdavimo pabrėžtina, jog laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų.

HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal HN 76:2010 21 punktą, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl sanitariniame mazge neįrengtos mechaninės oro šalinimo sistemos. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Pabrėžtina, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taip pat EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti suimtąjį (nuteistąjį), besinaudojantį tualetu. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir LVAT, pavyzdžiui, 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017. Teismo nuomone, netgi tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kamerose buvo laikytas vienas, jo privatumas taip pat nebuvo užtikrintas, nes pareiškėją, besinaudojantį tualetu, kuris nuo kameros atskirtas tik sienele, galėjo atsitiktinai užtikti į kamerą įėję arba suimtųjų (nuteistųjų) stebėjimą atliekantys pareigūnai. Taigi sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį sienele, neužtikrina visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

Remiantis atsakovės atstovo byloje pateiktais duomenimis (2 t., b. l. 125–129), nustatyta, kad sanitarinio mazgo kabina buvo įrengta kameroje Nr. 256, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d., nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. gruodžio 26 d., nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. kovo 6 d., nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. balandžio 10 d., nuo 2018 m. balandžio 19 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista ne visą kalinimo laikotarpį, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. vasario 2 d., nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. gegužės 1 d., nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. liepos 2 d., 2017 m. liepos 7 d., 2017 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d., 2017 m. lapkričio 28 d., 2018 m. sausio 3 d., 2018 m. kovo 13 d., 2018 m. balandžio 18 d., iš viso 735 dienas.

Pareiškėjas skunde tvirtino, jog kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, buvo drėgna, tamsu, veisėsi pelėsis ir grybelis, nebuvo tinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, kameroje buvo tarakonų ir kitų parazitų.

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras), periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę, patikrinimo aktus, matyti, kad HN 76:2010 ir HN 134:2015 pažeidimai ginčo 2015 m. rugpjūčio 14 d. – 2018 m. gegužės 22 d. laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr.: 104, 105, 110, 112, 115, 116, 119, 121, 129, 134, 136, 140, 158, 164, 182, 183, 188, 190, 256, 265, 281, 290, 295, 306, 312, 342, nustatyti nebuvo (1 t., b. l. 165–199; 2 t. b. l. 6–118).

Įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pat nustačius, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pvz., Centrą) dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, būklės ištyrimo, nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, darytina išvada, jog objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl, kaip minėta, vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Pareiškėjas teigė, jog jam buvo nesudaryta galimybė džiovinti išskalbtus skalbinius. HN 76:2010 64 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pagal HN 134:2015 24 punktą, laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje, o 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtus apatinius drabužius, kurie iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną sausi.

Pareiškėjas neginčijo, kad Lukiškių TI-K nevykdė nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl itin abstraktus jo teiginys dėl teisių pažeidimo, siekiant džiovinti išsiskalbtus drabužius, negali suponuoti išvados, kad atsakovės atstovas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų bei nuteistųjų teisę pasinaudoti drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugomis.

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad kamerose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės, taip pat dėl to, kad ant langų esančios grotos neužtikrino gryno oro kiekio.

Ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Eksploatavimo taisyklių 14.1 punktas nustatė, kad kameros lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi grotų ir apsauginių tinklų įrengimas ant laisvės atėmimo vietų langų atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose nebuvusio veidrodžio ir (ar) tualeto reikmenų spintelės visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose jų nebuvo, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog nagrinėtu aspektu atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo teises

Pareiškėjo vertinimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pareiškėjui kalint perpildytose kamerose, privatumo nebuvimo, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, jis patyrė fizinius skausmus ir psichologinius išgyvenimus, sumažėjo jo bendravimo galimybės, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertina 18 000 Eur suma.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-674-552/2018, 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5326-438/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017, 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1133-438/2018 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį teisės aktais nustatytą plotą iš viso 7 dienas, taip pat jam 735 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kitokių pareiškėjo teisių pažeidimo faktų nenustatyta. Pareiškėjas skunde nusiskundimus išdėstė labai abstrakčiai, jų neindividualizuodamas ir nedetalizuodamas, todėl teismas nelaiko juos įrodytais. Pareiškėjas teigė, kad laikymo sąlygos sukėlė jam fizinius skausmus, tačiau nepagrindė, kada ir kokie būtent sveikatos sutrikimai jam kilo, kokie konkretūs atsakovės atstovo veiksmai turėjo jiems įtakos. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopiją (1 t., b. l. 67–145), jokių susirgimų ar sveikatos sutrikimų, kuriems turėtų įtakos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, nenustatyta. Teismas neturi pagrindo išvadai, kad kalinimas 7 dienas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį teisės aktais nustatytą plotą ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir neužtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas kameros plotas, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią LVAT praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1733-556/2018), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 2 280 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 280 Eur (du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo A. V. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.