- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-14
- Bylos Nr.
- A-1348-602/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-037521-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 1–2). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. iki 2016 m. rugsėjo mėn. buvo etapuojamas į Lukiškių TI-K, kur buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo veidrodžio, vyravo drėgmė, dėl kurios nuo lubų byrėjo tinkas, rūdijo lova. Naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, tualete nebuvo veidrodžio ir spintelės, skirtos higienos reikmėms sudėti. Lukiškių TI-K nebuvo suteikta galimybė nueiti į biblioteką. Teko skelbti bado streiką, kad būtų perkeltas į higienos reikalavimus atitinkančią kamerą. Lukiškių TI-K administracija nereagavo į teikiamus rašytinius prašymus dėl netinkamų laikymo sąlygų, jų neregistravo. Teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, emocinius išgyvenimus.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 12–22). Atsiliepime į skundą nurodė laikotarpius bei kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Teigė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad priežiūros posto pareigūnas turi nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1R-139) normose nurodyta, kokie baldai ir inventorius turi būti. Minėtame įsakyme nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Lukiškių TI-K šiuo metu yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2010) specialiųjų sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenustato. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Prašė atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo S. D. skundo dalį, kurioje prašė priteisti neturtinę žalą nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 8 d., paliko nenagrinėtą, o likusią skundo dalį patenkino iš dalies. Priteisė S. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 240 eurų neturtinei žalai atlyginti.Teismas pažymėjo, kad 2016 m. sausio 11 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4420-463/2016 pagal S. D. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 8 d. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu. Nurodytame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime buvo nagrinėjami pareiškėjo skundo reikalavimai dėl netinkamų laikymo sąlygų kaip ir šioje byloje, todėl teismas paliko skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2015 m. spalio 8 d. nenagrinėtą.Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi.Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikė duomenis apie kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą ginčijo pateiktus duomenis, nurodė, kad 2016 m. kovo 2 d. kameroje Nr. 120, priešingai, nei nurodo atsakovo atstovas, buvo laikomas ne vienas, o su dar dviem asmenimis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kameros Nr. 120 plotas 7,38 kv. m. Taip pat byloje pateiktas Lukiškių TI-K atsiliepimas į E. B. skundą patvirtino, kad pareiškėjas ir E. B. 2016 m. kovo 2 d. buvo laikomi kameroje Nr. 120. Byloje nebuvo įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginį, kad kameroje Nr. 120 buvo laikomas dar vienas asmuo, todėl teismas darė išvadą, kad nors pareiškėjas ir E. B. kameroje Nr. 120 buvo laikomi dviese, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl šis pareiškėjo atsikirtimo į atsiliepimą argumentas atmestas. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. kovo 17 d. kameroje Nr. 115 buvo laikomas ne vienas, o su trimis asmenimis. Byloje nebuvo įrodymų, kurie patvirtintų šį pareiškėjo teiginį ir teismui duotų pagrindą suabejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenis apie kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių ir kameros plotus, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestas.Pareiškėjas teigė, kad kameroje Nr. 119 laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki balandžio 1 d. buvo laikomas ne su vienu asmeniu, kaip teigia Lukiškių TI-K, o dar su dviem. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, jog kameroje Nr. 119, kurios plotas 7,31 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas dar su vienu asmeniu. Kameroje Nr. 119 kalint dviem asmenims plotas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Taip pat pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 27–28 d. buvo kameroje Nr. 263 kartu su kitais dviem asmenims, o 2016 m. kovo 1 d. išvyko į Alytaus apskrities areštinę, tačiau nenurodė, kur pareiškėjas buvo 2016 m. vasario 29 d. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. vasario mėnuo turėjo 29 dienas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas teisingai nurodo, kad Lukiškių TI-K nepateikė teismui informacijos, kurioje kameroje ir su kiek asmenų 2016 m. vasario 29 d. buvo pareiškėjas. Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių bei įrodymų teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iki išvykimo į Alytaus apskrities areštinę 2016 m. kovo 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 263, kurios plotas 7,83 kv. m, su dar dviem asmenimis, ir konstatavo, kad 2016 m. vasario 29 d. pareiškėjui tenkantis plotas kameroje neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Kitais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis teismas neabejojo ir konstatavo, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 3 d., 2016 m. sausio 15–18 d., 2016 m. sausio 22–24 d., 2016 m. vasario 5–8 d., 2016 m. vasario 12–14 d., 2016 m. vasario 16–17 d., 2016 m. vasario 26–29 d., 2016 m. liepos 10 d. buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus.Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažinta, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose ir nustatė, kad kameroje Nr. 400 vizualiai nešvarūs langai, nelygūs sienų paviršiai, yra atšokusių ir nubyrėjusių sienų dažų, sienų paviršiai netinkami lengvai valyti ar dezinfekuoti, nelygi grindų danga, netinkama lengvai valyti, kameroje Nr. 404 tualete vizualiai matoma pelėsio požymių. Taigi kamera Nr. 400 neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 28 ir 54 punktuose nustatytų reikalavimų, o kamera Nr. 404 – Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimų. Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo veidrodžio. Teismas pažymėjo, jog Įsakymo Nr. 1R-139 skirsnyje „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“ nustatyta, koks inventorius privalo būti gyvenamojoje kameroje. Normose nėra nurodyta, kad kameroje turi būti veidrodis, todėl šiuo atveju pažeidimo nėra, o pareiškėjo argumentas atmestas.Pareiškėjas teigė, kad naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas privatumas. Teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu. Pareiškėjas taip pat teigė, kad teko badauti tam, kad būtų perkeltas į sąlygas atitinkančią kamerą, nebuvo galimybės nueiti į biblioteką, į rašytinius jo prašymus Lukiškių TI-K administracija nekreipė dėmesio ir jų neregistravo. Atsakovo atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K yra suteikiama visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems naudotis biblioteka siekiant sumažinti neigiamų sąlygų poveikį, teismas neturėjo pagrindo šiuo teiginiu abejoti, kadangi pareiškėjas neįrodė, kad tokia galimybė nebuvo suteikta, jo teiginiai yra abstraktūs ir nekonkretūs. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas kai kurių higienos normų neatitinkančiose ir perpildytose kamerose su pertraukomis buvo laikomas 22 dienas, buvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Nustatyti higienos normų pažeidimai buvo mažareikšmiai ir nustatytu laiku pašalinti. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 6 000 Eur suma nebuvo pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs, kad pažeidimas (ploto trūkumas) nebuvo intensyvus, nes vyko su didelėmis pertraukomis, kadangi pareiškėjas nuolat buvo perkeliamas į kameras, kur ploto užteko, taip pat į ribotą privatumą ir kad higienos normų pažeidimai buvo mažareikšmiai ir pašalinti, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 240 Eur sumos priteisimas.Lukiškių TI-K nurodė, kad realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, kurios priteistinos iš pareiškėjo. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Todėl prašymas dėl turėtų dokumentų parengimo išlaidų atmestas.
III.
Pareiškėjas S. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 20–22).Mano, kad pateiktų įrodymų, kad atsakovo atstovas pateikė neteisingus duomenis apie kamerose buvusių asmenų skaičių, turėjo pakakti, kad teismas siektų patikrinti pareiškėjo pateiktą informaciją. Nesutinka su tuo, kad teismas, apskaičiuodamas jam tekusį plotą, neįskaičiuodavo tos dienos, kuri atsakovo atstovo atsiliepime buvo nurodyta kaip išvykimo diena. Išvykimo dieną perpildytoje kameroje dar reikia nusiprausti, pasinaudoti tualetu, pavalgyti, susirinkti daiktus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerų plotą užima ir nereikalingi baldai.Teigia, kad nebuvo pareiškėjo Lukiškių TI-K praleistos dienos, kai nebūtų pažeistos jo teisės. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (II t., b. l. 25–29). Atsakovo atstovas, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 37–40), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Teigia, kad konkrečiu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui S. D., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 240 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dienų, kai buvo pažeistos pareiškėjo teisės, skaičiavimu, pareiškėjui tekusio ploto apskaičiavimu. Atsakovas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 3 d., 2016 m. sausio 15–18 d., 2016 m. sausio 22–24 d., 2016 m. vasario 5–8 d., 2016 m. vasario 12–14 d., 2016 m. vasario 16–17 d., 2016 m. vasario 26–29 d., 2016 m. liepos 10 d. (iš viso 22 dienas) buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, pareiškėjas buvo laikytas kamerose Nr. 400 ir Nr. 404, kurios neatitiko HN 134:2015 reikalavimų, be to, naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas.Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad apskaičiuojant jam tekusį plotą turėjo būti vadovaujamasi jo paaiškinimais apie kamerose buvusių asmenų skaičių, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Atsižvelgus į nurodytus įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi detalizuotais, konkrečiais duomenimis patvirtintais pareiškėjo paaiškinimais apie asmenų skaičių kamerose Nr. 120, Nr. 119. O dėl kitų kamerų remtis pareiškėjo apibendrintu, konkrečiais paaiškinimais neparemtu, nesutikimu su atsakovo pateiktais duomenimis šiuo atveju nebuvo pagrindo. Be to, nors pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 4 d. raštą Nr. 96-1405 (II t., b. l. 43), iš kurio matyti, kad 2016 m. kovo 17 d. kameroje Nr. 115 buvo laikomas Ž. D., pažymėtina, kad net ir kameroje Nr. 115, kurios plotas 7,45 kv. m, laikant 2 asmenis, minimalaus 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto norma nebūtų pažeista.Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas 22 dienas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog kamerų plotą užima baldai. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad pareiškėjui tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, ir pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis, be kita ko, Konvencijos 3 straipsnį. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad nors pareiškėjo teisė į minimalų patalpos plotą buvo pažeista 22 dienas, pažeidimas, susijęs su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, truko ne tik šiomis dienomis, o visais ginčo laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. (105 dienas) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš jų 39 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 400 ir 404, kuriose buvo pažeidžiamos higienos normos, o 22 dienas buvo pažeista ir minimalaus gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokios sąlygos, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, draudžiančių kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo ir privatumo neužtikrinimo, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 240 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 500 Eur.Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti išlaidų atlyginimą, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, kadangi minėti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015; 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017).Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui S. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.