Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas teismo iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Paaiškino, kad Lukiškių TI-K jam buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus su jo sugyventine ir kitais šeimos nariais, nė karto nebuvo leista išvykti į namus. Dėl to patyrė išgyvenimus, depresiją. Nutrūko jo socialiniai ryšiai, socialinė integracija tapo daug sudėtingesnė. Lukiškių TI-K administracija asmenis į kameras patalpindavo neatsižvelgdama į nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į tai, kad kai kurie iš jų buvo infekuoti ŽIV. Nors kai kurių kamerų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau jų būklė buvo kritiška. Nuo 2014 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas nerūko, tačiau buvo laikomas su rūkančiais. Teigė, kad kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą, tačiau šis nė karto neatliko patikrinimo jam dalyvaujant, taigi patikrinimo aktai galėjo būti klastojami. Dėl išvardintų aplinkybių sukeliamos nuolatinės įtampos pareiškėjui paūmėjo odos liga žvynelinė (psoriazė). Pareiškėjas akcentavo, jog nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 4 d. jis buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo apie 2 kv. m ploto, neskaitant baldų. Spintelių nebuvo. Daiktus jam tekdavo laikyti krepšiuose po lova. Veidrodžio nebuvo. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas 14–16 kv. m, jame vaikšto po 3–4 asmenis po 1 val. per parą. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nurodė, kad nuteistieji turi teisę praleisti lauke ne mažiau kaip 8 val., o vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas, pagal EŽTT jurisprudenciją, turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m, atskaičius baldų, kito inventoriaus užimamą plotą. Pažymėjo, kad kameroje nebuvo karšto vandens, prausyklos dydis – 40 x 25 cm. Atliekant gamtinius reikalus, jis bet kada galėdavo būti užkluptas atidarius kameros duris. Pareigūnai atidarinėdavo duris jam būnant tualete. Tai žemino, žeidė jo orumą. Teikiamo tualetinio popieriaus kokybė labai prasta – jis šiurkštus, blogai sugeriantis. Tualetinio popieriaus rulono užteko tik 6 dienoms, o jam išduodavo du rulonus visam mėnesiui. Dušu, kurio plotas 8 kv. m, buvo galima naudotis tik 1 kartą per savaitę po 15 min. Vienu metu naudojosi 3–4 asmenys, nors buvo tik 2 purkštukai. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus ir nešiojamus kompiuterius visą parą. Jam, kaip sportuojančiam asmeniui, neužteko maisto, kurio energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Pareiškėjo teigimu, daugeliui su juo bendravusių pareigūnų yra būdingas sadistinis asmenybės sutrikimas, kai kurie iš jų serga sadizmu. Visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį jo gyvenimo sąlygos laisvės atėmimo vietoje buvo nežmoniškos ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 84 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjo manymu, kadangi Lietuva nuolat pažeidinėja Konvenciją, priteisiant neturtinę žalą, būtų neteisinga vadovautis tais pačiais koeficientais, nurodytais EŽTT jurisprudencijoje, taip pat ir žemu minimalios mėnesinės algos Lietuvoje dydžiu, kuris yra diskriminacinis. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 8–19) nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti 6,06 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.Pagrįsdamas savo poziciją, paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pareiškėjas nemažą laiko dalį buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K bei laikomas kamerose, kurių plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o, vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Tvirtino, kad, skirstant atvykusius asmenis į kameras, griežtai laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Jiems išduodamas tam reikalingas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Patys suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja suremontuotas kameras. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti, kurių dydis priklauso nuo kamerų dydžio. Dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Įstatymuose nenustatyta, kad kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K kamerose pagal HN 76:2010 reikalavimus yra įrengtas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema, tualetas atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai ir negali būti numatyti, kitaip pareigūnai negalėtų užtikrinti laikomų asmenų nuolatinės elgesio kontrolės. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė iki 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K maistas gaminamas, suimtieji ir nuteistieji maitinami laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų pagal Valstybinio aplinkos sveikatos centro parengtus ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu patvirtintus valgiaraščius. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą ne mažiau 2 298 kcal. Atlikus 2013 m. gruodžio 19 d. maisto laboratorinius tyrimus nustatyta nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energetinę vertę sudarė 2 856 kcal. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Lukiškių TI-K darbuotojai nuteistiesiems padėdami realizuoti teisę į pasimatymus, griežtai vadovaujasi teisės aktų nuostatomis ir veikia teisėtai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Taisyklės), ilgalaikių pasimatymų nenumato. Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato teisės aktai. Lukiškių TI-K pareigūnai, paskirstydami asmenis į kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Informacija ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti yra iškabinti visose Lukiškių TI-K bendrojo naudojimo patalpose. Asmenys skirstomi į kameras atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, į suimtojo prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjo prašymų, skundų, pareiškimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais/nerūkančiaisiais Lukiškių TI-K nebuvo gauta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė R. P. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Priteisė atsakovo Lietuvos valstybės naudai iš pareiškėjo R. P. 5,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas pažymėjo, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo ir teisėtumo.Iš skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 4 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis HN 76:2010 ir kitų teisės aktų reikalavimų.Teismas vadovavosi Konvencijos 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 6.246–6.249 straipsniais, CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 1 dalimi, Įsakymo 1.3.1 punktu ir atmetė pareiškėjo argumentas, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m, atskaičius baldų, kito inventoriaus užimamą plotą, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Byloje nėra ginčo dėl atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas tam tikrais periodais nesiekė 3,60 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 9 dienas, o vienam asmeniui tekdavo mažiau, negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai. Byloje nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, pagrįstas.Pareiškėjas taip pat skundėsi teismui, kad jam buvo išduodama nepakankamai tualetinio popieriaus, be to, popieriaus kokybė prasta. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma, pagal kurią vyrams 1 mėnesiui išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Taigi pareiškėjui skunde teigiant, kad jam buvo išduodami 2 rulonai per mėnesį, konstatuota, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu viršijo teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Teismas pažymėjo, kad papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai dėl tualetinio popieriaus kiekio ir kokybės negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.Pareiškėjas skundėsi, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. HN 76:2010 pakeitė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, HN 134:2015 7 punktu ir pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad, siekiant užtikrinti minėtos normos laikymąsi, informacija ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti, yra iškabinti visose Lukiškių TI-K bendrojo naudojimo patalpose. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo išdėstyta pozicija. Atsakovas atsiliepime teigė, kad pareiškėjo prašymų, skundų, pareiškimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais/nerūkančiaisiais Lukiškių TI-K nebuvo gauta. Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, taip pat nedetalizavo, abstrakčiai nurodydamas šias aplinkybes. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis, galbūt žinodamas, kad rūkyti yra draudžiama, jog jis yra nepagrįstai verčiamas kvėpuoti dūmais, nenurodė, kad yra nesilaikoma numatytų reikalavimų, ar raštu nesiprašė perkeliamas į kitą kamerą. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su tuo, kad Lukiškių TI-K ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose ir šiuo aspektu nekonstatuotas Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas ir pareiškėjo teisių pažeidimas.Pareiškėjas prašomą priteisti žalą taip pat siejo su tuo, kad jam buvo suteikiama galimybė tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių nusimaudyti po dušu, nepritaikytu naudotis daugiau nei 2 asmenims. Teismas vadovavosi HN 76:2010 68 punktu, HN 134:2015 44 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas maudymosi po dušu dažnumas atitinka nacionalinį teisinį reglamentavimą. Tačiau atkreipė dėmesį, kad ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo spintelių, veidrodžių, daiktus tekdavo laikyti po lova, teismas pažymėjo, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte reglamentuota, kokie baldai privalo būti kameroje. Joje nenumatyta įrengti veidrodžių, vietoje spintelių gali būti įrengtos lentynos bei gali būti (bet neprivalo) po lova įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Dėl maisto kokybės teismas vadovavosi BVK 173 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus (Higienos normos HN 76:2010 9 p.). Iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ matyti, kad skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam dirbančiam ir nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, skiriasi. Atskirų mitybos normų sportuojantiems asmenims nėra numatyta. Taip pat nenustatyta, kad sportuojantys asmenys būtų priskiriami dirbančiųjų grupei ir turėtų teisę į kitokias mitybos normas, nei nedirbantieji. Pareiškėjas teigė, kad jam, kaip sportuojančiam asmeniui, neužteko maisto, kurio energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Šiam pareiškėjo teiginiui prieštarauja Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytas argumentas, kad 2013 m. gruodžio d. 18 patikrinimo metu nustatyta nedirbančių vyrų paros maisto davinio energetinė vertė (2 856 kcal) net viršijo teisės aktais nustatytąją (2 298 kcal). Kadangi pareiškėjo teiginiai abstraktūs ir nepagrįsti įrodymais, teismas nematė pagrindo abejoti atsakovo argumentais, kad, skirdamas maitinimą pareiškėjui, jis nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir maisto energetinė vertė buvo ne mažesnė nei 2 298 kcal. Be to, pareiškėjas teigdamas, kad maitinimas jam, kaip sportuojančiam asmeniui, buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas jam turėjo būti (ar buvo) skirtas ir kokiu pagrindu. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo paskirtas (turėjo būti paskirtas) ir turėjo būti tiekiamas dirbantiems vyrams skirtas maitinimas ar kad pareiškėjui realiai tiekiamo maitinimo energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su sugyventine ir kitais šeimos nariais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pagal BVK nuostatas yra priskirtas paprastajai grupei. Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktą, reglamentuojantį paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Taigi BVK 85 straipsnis nenumato paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems teisės į ilgalaikius pasimatymus. Teismas pažymėjo, jog neteisėti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmai šiuo aspektu negali būti nustatyti. Dėl pareiškėjo teisės į trumpalaikius pasimatymus teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-587-575/2015) ir pažymėjo, kad laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti trumpalaikių pasimatymų su savo sugyventine ar šeimos nariais, teismas darė išvadą, kad vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti trumpalaikius pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka. Dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimus teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto. Pareiškėjas neteigė, kad atsakovo atstovas jam nesuteikė teisės pasivaikščioti 1,5 valandos per parą gryname ore. Pareiškėjas savo pretenzijas grindė tuo, kad 1 val. pasivaikščiojimo trukmė yra nepakankama, nes pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimus ir EŽTT jurisprudenciją rekomenduojama trukmė – ne mažiau kaip 8 val. per parą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu suteikė pareiškėjui kasdien pirmiau minėtų teisės aktų numatytos trukmės pasivaikščiojimus, teismas konstatavo, kad jis elgėsi taip, kaip turėjo elgtis pagal įstatymus.Dėl R. P. skundo argumentų dėl netinkamo, sadistinio pareigūnų elgesio teismas akcentavo, kad pareiškėjas, reikšdamas tokias pretenzijas, konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad jis buvo laikomas kartu su asmenimis, infekuotais ŽIV, taip pat su asmenimis, nuteistais už žmogžudystes ir prievartavimus. Teismas vadovavosi 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 704, 1 punktu, ir sprendė, jog teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti sergančius AIDS asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Teismas rėmėsi BVK 70 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 ir 6 dalimis ir pažymėjo, kad minėtomis teisės normomis pareiškėjo skunde nurodytų asmenų (asmenų, nuteistų už žmogžudystes, prievartavimus) laikymas atskirai nuo pareiškėjo galėjo būti užtikrinamas tik esant tokiai galimybei arba patenkinus pareiškėjo prašymą jį laikyti atskirai. Kadangi pareiškėjas nenurodė, kad su tokiu prašymu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir byloje nesant duomenų apie pareiškėjo reiškiamus prašymus, pareiškimus ar skundus, nenustatyta, kad Lukiškių TI-K administracijos veiksmai šiuo aspektu būtų neteisėti. Be to, atsakovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji iki gyvos galvos laikomi 1–75 kamerose po vieną (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu gali būti laikomi po 2 asmenis).Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius, kad draudžiama su savimi turėti pledus, kompiuterius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K neleido jam realizuoti BVK 96 straipsnio 1 dalyje, Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 173.7 ir 173.16 punktuose įtvirtintų jo teisių, taip pat nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė ir įrodymų, jog kreipėsi į pataisos įstaigą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ar kompiuterį ir buvo atsisakyta patenkinti jo prašymą.Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad tais atvejais, kai kamerų plotas vienam asmeniui atitiko reikalavimus, kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklė buvo prasta. Atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktus, kuriais ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatyti šie teisės aktų pažeidimai: HN 76:2010 28 punkto pažeidimas kameroje Nr. 397 (buvo nukritusių, atšokusių sienų dažų, sienų paviršiai nelygūs, netinkami lengvam valymui, dezinfekcijai, vietomis nebuvo grindų dangos, grindų paviršius buvo nelygus, netinkamas lengvam valymui, dezinfekcijai) (2015 m. spalio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2483); HN 76:2010 54 punkto ir 28 punkto pažeidimai kameroje Nr. 404 (vizualiai nešvarūs langų stiklai, nelygūs sienų paviršiai, yra atšokusių ir nubyrėjusių sienos dažų, sienų paviršiai netinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai, nelygi grindų danga, grindų paviršiai netinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai) (2015 m. spalio 1 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2205); HN 76:2010 28 punkto pažeidimas kameroje Nr. 404 (nelygūs sienų paviršiai, yra atšokusių ir nubyrėjusių sienos dažų, grindų paviršius nelygus, šie paviršiai netinkami lengvam valymui) (2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2253); HN 76:2010 54 punkto pažeidimas kameroje Nr. 114 (palangės, praustuvės paviršiai buvo vizualiai nešvarūs, patalpoje buvo šiukšlių) (2015 m. spalio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2481). Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklės ir kitų laikymo sąlygų, nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms. Atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo minėtomis sąlygomis trukmę (9 dienos), teismas konstatavo, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose kilę nepatogumui užsitęsė neilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias (Konvencijos 3 str.), todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurie negali būti kompensuojami vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu.Teismas atsižvelgė į tai, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimu ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Tai yra susiję su tuo, kad pažeidimo trukmė, lyginant su jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, yra neilga (iš viso 9 paros), šis pažeidimo laikotarpis nebuvo ištisinis. Pareiškėjo atžvilgiu buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, nesilaikymu HN 76:2010 28 ir 54 punktų reikalavimų, sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu, tačiau byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjo skundo reikalavimas iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, jo prašoma priteisti 6 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 100 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi ir, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo reikalavimas patenkintas iš dalies (1,67 %), konstatavo, jog atsakovas turi teisę į 98,33 % patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Atsakovo atstovas prašė priteisti 6,06 Eur išlaidų, kurios patirtos rengiant dokumentų kopijas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimo Nr. 1039 6 ir 7 punktais bei Lietuvos statistikos departamento 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, pagal kurį vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo dokumento kopijos parengimas – 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas pateikė 101 lapą bylos medžiagos, jo prašymas tenkintas ir iš pareiškėjo priteista 5,96 Eur (6,06 Eur x 98,33 %) bylinėjimosi išlaidų.

III.

Pareiškėjas R. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 151–153), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti neują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nes nepasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Teismas turėjo vertinti skundžiamų sprendimų atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio nuostatas, nes konstatuoti tam tikro fakto buvimą galima tik remiantis byloje surinktais įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė, kuo pasireiškė atsakovo kaltė kiekvieno iš pažeidimų atveju, taigi teismas be pagrindo reikalavo įrodyti visas keturias civilinės atsakomybės sąlygas, nors deliktinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda be kaltės.Mano, jog priteista pinigų suma nėra pakankamai neturtinei žalai atlyginti, turėtų būti vadovaujamasi EŽTT praktika.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 156–159), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, kurie yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Mano, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino bylos aplinkybes ir byloje surinktus rašytinius įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų, atlyginimo.Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas teismo iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė R. P. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Priteisė atsakovo Lietuvos valstybės naudai iš pareiškėjo R. P. 5,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir įrodinėjimo naštos paskirstymu proceso šalims, priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigia, jog jis prieštarauja EŽTT praktikai, formuojamai tokio pobūdžio bylose.Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Todėl bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03).Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teismui pateiktą informaciją, kuri patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 4 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas tam tikrais periodais nesiekė 3,60 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės, konstatavo, jog 9 paras pareiškėjas buvo laikomas nesilaikant minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui kameroje, reikalavimo. Byloje taip pat nustatyta, jog sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas, todėl nebuvo užtikrintas asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu sanitariniu mazgu, privatumas. Be to, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko HN 76:2010 28 ir 54 punktų reikalavimų.Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su minėto teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nurodė, jog pareiškėjas nepagrindė, kuo pasireiškė atsakovo kaltė kiekvieno iš pažeidimų atveju, taigi be pagrindo reikalavo įrodyti visas keturias civilinės atsakomybės sąlygas, atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, jog pareiškėjas turėjo įrodyti atsakovo kaltę dėl jo nurodytų neteisėtų veiksmų. Priešingai, teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, ir minėtą nuostatą atspindinčia teismų praktika. Teismas tik tam tikrais atvejais nurodė, kad pareiškėjas pateikė abstrakčius teiginius, nesudarančius pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo, tačiau šiuo atveju iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama įrodyti atsakovo kaltę, tačiau reikalaujama detalizuoti, su kokiomis konkrečiai aplinkybėmis jis sieja atsakovo veiksmų neteisėtumą, t. y. nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, kurias nurodyti pareiga tenka būtent pareiškėjui.Dėl priteistino neturtinės žalos dydžio pažymėtina, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01). Taigi pagal EŽTT išaiškinimus ir subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardijamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/95). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 4 d., tačiau 8 kartus buvo išvykęs į kitas įkalinimo įstaigas, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas 9 paras neatitiko nustatytų reikalavimų, kad pareiškėjui būnant įkalinimo įstaigoje 82 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistinas 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant pareiškėjui R. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui R. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.