Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-408-910/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-23
Bylos Nr.: e2A-408-910/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-10794-2020-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė, Ramunė Mikonienė
Atsakovas: R. A., G. A., L. A.
Ieškovas: Ž. J., L. J.

Kategorijos

2.6.9.2Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.3.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-408-910/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10794-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.3.1.20; 3.3.3.10 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. A., G. A. ir L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų Ž. J. ir L. J. ieškinį atsakovams R. A., G. A. ir L. A. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų jų be pagrindo sutaupytą 23 300 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovai 2018 m. liepos 9 d. įvykusiose varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 4 kambarių butą (duomenys neskelbtini), o 2018 m. liepos 9 d. įvykusiose varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini) – 2/9 dalis automobilių aikštelės (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisę į šį turtą įregistravo viešajame registre, tačiau nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. šiuo turtu negali naudotis, nes bute, neturėdami jokio teisinio pagrindo, gyvena buvusi nekilnojamojo turto savininkė atsakovė R. A., jos sutuoktinis atsakovas G. A. ir pilnametis sūnus atsakovas L. A..

3. Ieškovai pažymėjo, kad kilusį ginčą siekė išspręsti taikiai. Atsakovų iniciatyva buvo derinamos turto mainų arba pirkimo-pardavimo sutartys. Susitarti nepavyko. Pirmasis raginimas išsikelti iš buto atsakovams buvo pateiktas 2018 m. rugsėjo 26 d. Jiems geruoju neišsikėlus, ieškovai kreipėsi į teismą dėl priverstinio atsakovų iškeldinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-287-433/2020, ieškovų ieškinį patenkino – nuspręsta atsakovus iškeldinti. Atsakovė buvo pareiškusi ieškinį dėl varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais, kuris Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2795-661/2019, atmestas kaip nepagrįstas. Iš ieškovams nuosavybės teise priklausančio buto atsakovai išsikėlė 2020 m. liepos 12 d. Ieškovų nuomone, situacija atitinka visas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygas, nes tarp ginčo šalių nėra jokio sandorio dėl turto naudojimo, ieškovai nesutinka su naudojimu ir visomis priemonėmis siekia jį nutraukti, ieškovai įsigijo butą teisėtai, nuosavybės faktas nenuginčytas, atsakovų neteisėto praturtėjimo (sutaupymo) būdu gautų lėšų negalima išreikalauti jokiais kitais civilinių teisių gynybos būdais, ieškovai veikė ir veikia savo interesais ir rizika. Dėl atsakovų neteisėto naudojimosi ieškovų turtu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2020 m. liepos 12 d. atsakovai yra nepagrįstai sutaupę 23 300 Eur, t. y. tai, ką atsakovai būtų išleidę, jeigu naudotųsi ieškovams nuosavybės teise priklausančiu daiktu teisiškai pagrįstai, sudarę nuomos sutartį, pagal kurią kiekvieną mėnesį mokėtų 1 000 Eur nuomos mokestį, su kuriuo atsakovai buvo sutikę. Ieškovai taip pat nurodė, kad rinkoje butų nuomos kainos (duomenys neskelbtini) rajone yra nuo 11,90 Eur/kv. m iki 20,24 Eur/kv. m, todėl ieškovų butas galėtų būti išnuomotas už 1 451,80 – 2 469,28 Eur dydžio nuomos mokestį kas mėnesį. Ieškovai nesutinka su atsakovų pozicija, kad teisę gyventi ieškovams nuosavybės teise priklausančiame bute jiems suteikia tai, jog daugiabutis namas yra atsakovei R. A. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, ir kad taip konstatuota Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje byloje priimtuose teismo sprendimuose. Ieškovai yra pateikę Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį dėl servitutų, suteikiančių teisę naudotis nurodytu sklypu, nustatymo (civilinė byla Nr. e2-10033-845/2020). Ieškovai taip pat nesutinka su atsakovų argumentais, kad reikalavimas negali būti pareikštas atsakovui L. A., kaip negyvenančiam ginčo bute. Tai paneigia šalių susirašinėjimas, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2019 m. kovo 25 d. liudytojo apklausos protokolas, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-287-433/2020, kuriuo iškeldintas ir atsakovas.

Atsiliepimas

4. Atsakovai prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas L. A. negyvena ginčo patalpose ir gyvenamąją vietą yra deklaravęs kitu adresu, o atsakovai R. ir G. A. nesutinka su ieškiniu, nes ieškovai neįrodė visų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų. Atsakovai pabrėžė, kad ieškovai nėra įgiję teisės į žemės sklypą, kuris priklauso atsakovei ir kuris reikalingas butui eksploatuoti. Ieškovai atsisakė sudaryti susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypo dalimi, reikalinga butui eksploatuoti, todėl, atsakovų nuomone, jie turi teisinį pagrindą gyventi bute. Atsakovai patvirtino, kad 2018 metų rudenį vyko šalių derybos, siekiant susitarti dėl ginčo buto mainų arba pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Sutartys nebuvo sudarytos, nes atsakovams netiko ieškovų pasiūlyta buto kaina. Atsakovai siūlė susitarti dėl butui skirto žemės sklypo dalies naudojimo, tačiau ieškovai nesutiko su atsakovų siūlomomis sąlygomis, ir tik po pusantrų metų kreipėsi į teismą dėl servituto nustatymo. Dėl nurodytos priežasties, taip pat dėl to, kad teismuose buvo sprendžiami šalių ginčai, atsakovų nuomone, ieškovai prisidėjo prie savo galimybės naudotis butu praradimo. Ieškovai nepagrindė priežastinio ryšio tarp praradimų ir sutaupymo buvimo. Ieškovų nuosavybės teisės į butą yra ribotos, nes, neturėdami teisės naudotis žemės sklypu, ieškovai negalėtų iš šio buto gauti pajamų, todėl, atsakovų nuomone, ir aplinkybė, kad atsakovai gyvena ieškovams nuosavybės teise priklausančiame bute, nenulėmė ieškovų praradimų. Be to, ieškovų nurodoma vieno mėnesio nuomos kaina – 1 000 Eur – nėra pagrįsta, nes tokia nuomos kaina yra už visiškai įrengtą butą, o ieškovai varžytinėse baldų ir įrangos neįsigijo. Atsakovų teigimu, su ieškovų nurodoma buto nuomos kaina atsakovai sutiko tik esant buto išsipirkimo alternatyvai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino.

6. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2795-661/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1280-798/2019, kuriais atmestas kaip nepagrįstas atsakovės R. A. ieškinys dėl ginčo turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-287-433/2020, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys atsakovams dėl iškeldinimo bei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1401-340/2020, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimas paliktas nepakeistas, ir atmetė atsakovų atsikirtimus į ieškinį kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, nurodydamas, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta, jog atsakovai, pasilikę gyventi bute po jo pardavimo iš varžytinių, butą valdo nesąžiningai, pažeisdami buto savininkų teises; aplinkybė, kad turto pardavimo iš varžytinių aktuose, kurių pagrindų ieškovai įgijo nuosavybės teises į butą ir automobilių aikštelės dalį, nebuvo aptartas teisių į žemės sklypo, kuriame yra daugiabutis pastatas ir perleistas butas, dalį perleidimo klausimas, nedaro turto perleidimo aktų negaliojančiais, taip pat neriboja perleisto turto savininkų teisių naudotis teisėtai įsigytu turtu, nes ginčas dėl naudojimosi žemės sklypo dalimi sprendžiamas arba savininkų susitarimu, arba teismo keliu, jeigu toks susitarimas pasiektas nebuvo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178, 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

7. Teismas sprendė, kad ieškovų pateiktas 2020 m. liepos 12 d. atsakovo G. A. elektroninis laiškas, kuriame nurodyta, jog atsakovai informavo ieškovus ir antstolį, kad atlaisvina ieškovams nuosavybės teise priklausantį butą, patvirtina, jog nuo ginčo turto pardavimo iš varžytinių akto sudarymo dienos (2018 m. rugpjūčio 3 d.) iki atsakovų pranešimo apie buto atlaisvinimą dienos (2020 m. liepos 12 d.), t. y. 23 mėnesius ir 9 dienas, ieškovai negalėjo naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu butu, nes jame gyveno atsakovai. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo šalys būtų sudariusios sutartis, kurių pagrindu atsakovams būtų suteikta teisė teisėtai ir pagrįstai naudotis ieškovams nuosavybės teise priklausančiu butu nuomos, panaudos, kitų sutarčių, įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu. Byloje nepateikta įrodymų, kad už naudojimąsi ieškovams nuosavybės teise priklausančiu butu atsakovai ieškovams suteikė atlygį (sumokėjo pinigus, perdavė turtą, suteikė paslaugas ir kitaip atsiskaitė), todėl yra pagrindas išvadai, jog atsakovai, neatsiskaitę su ieškovais už naudojimąsi butu, nepagrįstai sutaupė pinigų sumą, kurią jie ar kiti asmenys būtų sumokėję buto savininkams už naudojimąsi butu. Ieškinys atsakovams nagrinėjamoje byloje pareikštas 2020 m. balandžio 14 d., taigi nepagrįstas praturtėjimas egzistavo ieškinio pateikimo teismui metu.

8. Teismo vertinimu, ieškovų prašoma priteisti 23 300 Eur suma, kuria atsakovai praturtėjo, nemokėdami nuomos mokesčio, kurio minimalus dydis – 1 000 Eur kas mėnesį, pagrįsta byloje esančiais nekilnojamojo turto nuomos skelbimais bei šalių elektroniniu susirašinėjimu. Atsakovai, nesutikdami su ieškovų nurodomu nuomos mokesčio dydžiu, nepateikė įrodymų, kad nuomos kaina turėtų būti mažesnė, negu nurodyta ieškovų, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad, atsakovams su jiems priklausančiais daiktais išsikėlus iš buto, ieškovai neturi galimybės buto apstatyti baldais bei buitine technika taip, jog šis atitiktų tuos kriterijus, kurie nurodomi ieškovų pateiktuose skelbimuose. Nustatęs, kad butas ieškovams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, kiekvienam – po 1/2 dalį, teismas 23 300 Eur sumą ieškovams priteisė lygiomis dalimis (CK 4.73 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis).

9. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys 2018 m. spalio 4 d. ir 2018 m. spalio 15 d. elektroniniai laiškai, atsakovo G. A. parodymai, užfiksuoti 2019 m. kovo 25 d. liudytojo apklausos protokole, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog atsakovas L. A. gyveno kartu su tėvais ieškovams nuosavybės teise priklausančiame bute. Be to, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-287-433/2020, iš ieškovams nuosavybės teise priklausančio buto buvo iškeldinti visi atsakovai. Kadangi atsakovai butą neteisėtai naudojo bendrai (visi gyveno bute, juo bendrai naudojosi, tuo pačiu teismo sprendimu iškeldinti visi atsakovai), todėl visi atsakovai nepagrįstai praturtėjo bendrais visų jų neteisėtais veiksmais, sukeldami bendrus padarinius, taigi yra solidariai atsakingi (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

10. Nustatęs pagrindą tenkinti ieškinį, teismas, esant ieškovų prašymui, iš atsakovų solidariai priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o bylinėjimosi išlaidas – lygiomis dalimis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11. Atsakovai (apeliantai) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų ieškinį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovai, įsigydami butą, neįgijo nuosavybės teisės į žemę, nesusitarė dėl žemės naudojimo, todėl patys kalti dėl nuostolių atsiradimo.

11.2. Analogiškose bylose reiškiami reikalavimai ne dėl nepagrįsto praturtėjimo, o dėl nuostolių atlyginimo ir nustatinėjama reali negautų pajamų galimybė bei dydis.

11.3. Ieškovai neįrodė dviejų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų: kad atsakovai (apeliantai) praturtėjo dėl ieškovų veiksmų, taip pat priežastinio ryšio tarp ieškovų praradimų ir atsakovų (apeliantų) sutaupymo.

11.4. Atsakovai (apeliantai) ir ieškovai derėjosi dėl pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau atsakovams (apeliantams) netiko ieškovų siūloma kaina, nes ieškovai laikėsi pozicijos, kad patekti į butą, parkavimo aikštelę jiems nereikalingas susitarimas dėl atsakovei (apeliantei) nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo naudojimo. Ieškovai tik 2020 m. vasario 18 d., t. y. daugiau nei po pusantrų metų nuo buto įsigijimo, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl servituto nustatymo. Jeigu ieškovai būtų kreipęsi dėl servituto nustatymo anksčiau, nebūtų patyrę nuostolių. Toks ieškovų neveikimas turėtų būti vertinamas kaip ieškovų kaltė, todėl, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 4 dalimi, atsakovų (apeliantų) atsakomybė turėtų būti mažinama arba jie turėtų būti netgi atleisti nuo atsakomybės.

11.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nepagrįsto praturtėjimo dydį, nes neatsižvelgė į tai, kad atsakovų (apeliantų) butas apstatytas jiems priklausančiais kilnojamaisiais daiktais. Laisvoje rinkoje už neapstatytą butą ieškovai nebūtų gavę tokios nuomos kainos, be to, ieškovai net nežino, kokia yra buto būklė. Taip pat teismas neteisingai vertino elektroninį susirašinėjimą. Atsakovai (apeliantai) sutiko mokėti nuomos mokestį tik tuo atveju, jeigu būtų pasiektas susitarimas perpirkti iš ieškovų butą. Ieškovai nebūtų galėję išnuomoti buto, neturėdami teisės naudotis žemės sklypu, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei (apeliantei). Teismas nepasisakė, kuo pagrįsta ieškovų nurodyta 1 000 Eur nuomos mokesčio suma, nevertino atsakovų (apeliantų) argumentų.

11.6. Atsakovas (apeliantas) L. A. negyvena bute, jis gyvenamąją vietą yra deklaravęs kitu adresu, todėl negali būti atsakingas kartu su tėvais. Iš elektroninių susirašinėjimų matyti, kad atsakovas (apeliantas) L. A. ginčo bute buvo tik tėvams išvykus, tačiau tai nepatvirtina fakto, jog bute jis gyvena. Jis turi bute savo asmeninių daiktų, tačiau apklausos protokole įrašytų atsakovo (apelianto) G. A. žodžių negalima vertinti kaip patvirtinimo, kad sūnus gyveno kartu su atsakovais.

Atsiliepimas

12. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

12.1. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog nėra nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, t. y. nėra apeliantų veiksmų, lėmusių jų nepagrįstą sutaupymą, bei nėra priežastinio ryšio tarp ieškovų praradimų ir apeliantų sutaupymo. Šie apeliantų argumentai yra nepagrįsti ir jų nepagrįstumą patvirtina skundžiamame teismo sprendime nurodyti įsiteisėję teismų sprendimai, kuriuose nustatytais prejudiciniais faktais rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Tai, kad apeliantai yra teisėti turto savininkai, patvirtina nekilnojamojo turto registro išrašas.

12.2. Aiškindamas CK 6.242 straipsnį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-693/2003; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006). Teismų praktika išskiria, kad reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo tikslas yra ne priteisti kreditoriui iš skolininko turėtą turto praradimą – tai būtų nuostolio atlyginimo teisinis santykis, bet kreditoriui iš skolininko priteisti pastarojo turėtą turtinę naudą, į kurią teisę turi kreditorius. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai asmuo turtu, kuris priklauso kitam asmeniui, naudojasi be jokio teisinio pagrindo, yra taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017).

12.3. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovai pareiškė atsakovams reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, kuris grindžiamas tuo, kad atsakovai, nemokėdami ieškovams jokio naudojimosi jų turtu mokesčio, nepagrįstai sutaupė ieškovų sąskaita.

Šalies argumentai

12.4. Ieškovai, prašydami priteisti atsakovų nepagrįstai sutaupytą sumą, rėmėsi atsakovų (apeliantų) siūlyta nuomos kaina, kuri yra gerokai mažesnė nei rinkoje esanti butų (duomenys neskelbtini) mikrorajone vidutinė rinkos kaina. Ieškovai, prašydami priteisti iš apeliantų nepagrįstai sutaupytą sumą, skaičiuojant po 1 000 Eur per mėnesį, siekė atstatyti bent dalį teisingumo ir sugrąžinti šalių santykiams bent minimalią ekonominę logiką. Apeliantai, teigdami, kad nurodyta suma yra neva per didelė, nepateikė jokių jų teiginius patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi vien tik savo samprotavimais.

12.5. Apeliantų (atsakovų) ginčijamas faktas, kad apeliantas (atsakovas) L. A. gyveno ieškovų bute, jau nustatytas kitoje civilinėje byloje. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-287-433/2020, iš ieškovams nuosavybės teise priklausančio buto iškeldinti visi atsakovai – R. A., G. A. ir L. A.. Šias aplinkybes patvirtina elektroniniai susirašinėjimai ir liudytojo apklausos protokolas, esantys byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovų paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Byloje nustatytos aplinkybės

15. Ieškovai L. P. (bylos nagrinėjimo metu – J.) ir Ž. J. 2018 m. liepos 9 d. įvykusiose varžytynėse nusipirko butą (duomenys neskelbtini). 2018 m. rugpjūčio 3 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-18-179-9645 pagrindu ieškovų nuosavybė į varžytynėse įgytą turtą įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

16. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuriame esančiame name yra ieškovų įsigytas butas, savininkė yra atsakovė (apeliantė) R. A. (2020 m. balandžio 3 d. Nekilnojamo turto registro išrašas).

17. Ieškovai 2018 m. rugsėjo 26 d. ir 2018 m. rugsėjo 29 d. raštais ragino atsakovus išsikraustyti iš ieškovams nuosavybės teise priklausančio buto.

18. Iš 2018 m. spalio 4 d. atsakovų advokato L. J. elektroninio laiško ieškovui nustatyta, kad advokatas patvirtino, jog vaikas (apeliantas L. A.) buvo ieškovams nuosavybės teise priklausančiame bute, kol nebuvo jo tėvų (apeliantų) namuose.

19. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1 – ojo veiklos skyriaus 2019 m. kovo 25 d. liudytojo apklausos protokole liudytoju apklaustas apeliantas G. A. parodė, kad jis su žmona R. ir sūnumi L. gyvena (duomenys neskelbtini), nuo 2014 metų.

20. Apeliantas L. A. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (2020 m. balandžio 23 d. Lietuvos gyventojų registro pažyma).

21. Iš byloje esančių 2018 m. spalio 4 d. – 2018 m. spalio 10 d., 2018 m. spalio 26 d., 2018 m. spalio 27 d., 2019 m. sausio 21 d. – 2019 m. vasario 4 d. elektroninių laiškų matyti, kad šalys derėjosi dėl buto (duomenys neskelbtini), nuomos sąlygų ir mokesčio bei galimybės ateityje sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovams išperkant butą iš ieškovų, tačiau susitarimas nebuvo pasiektas ir įgyvendintas.

22. Ieškovai 2020 m. balandžio 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovų (apeliantų) solidariai priteisti 23 300 Eur (po 1 000 Eur už mėnesį) nepagrįstai sutaupytą pinigų sumą, kurią atsakovai (apeliantai) sutaupė neteisėtai gyvendami ir geruoju neišsikraustydami iš ieškovams nuosavybės teise priklausančio buto bei nemokėdami jokio nuomos mokesčio.

23. Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį patenkino visiškai. Atsakovai (apeliantai) prašo panaikinti skundžiamą teismo spendimą ir ieškovų ieškinį atmesti.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo prielaidų

24. Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje. Šio teisės instituto paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nepagrįstas praturtėjimas paprastai pasireiškia nepagrįstu sutaupymu ar kitokiu naudos gavimu.

25. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, t. y. kreditoriui iš skolininko priteisiama jo turėta turtinė nauda, į kurią turi teisę kreditorius.

26. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškiniui dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso) tenkinti turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017, kt.).

27. Aiškindamas CK 6.242 straipsnį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-693/2003; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006).

28. Apeliaciniame skunde apeliantai (atsakovai) teigia, kad nagrinėjamo ginčo atveju negalima taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes šiam institutui taikyti nėra trijų nepagrįsto praturtėjimo prielaidų: pirma, nenustatyta, kad apeliantai (atsakovai) praturtėjo dėl ieškovų veiksmų; antra, nėra priežastinio ryšio tarp ieškovų praradimų ir apeliantų (atsakovų) sutaupymo; trečia, ieškovai, įsigydami ginčo butą, neįsigijo nuosavybės teisės į žemę, nesusitarė dėl žemės naudojimo, todėl patys kalti dėl nuostolių atsiradimo, nes dėl savo pačių kaltės negali naudotis butu. Teisėjų kolegija su šiais apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nesutinka.

29. Ieškovai 2018 m. rugpjūčio 3 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-18-179-9645 pagrindu įgijo nuosavybę į butą (duomenys neskelbtini), kuris iki varžytynių priklausė apeliantei (atsakovei) R. A.. Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas žemės sklypo naudojimo butui poreikis (CK 6.394 straipsnio 1, 2 dalys). Nesant nustatytų pirkėjo teisių į žemės sklypą, kaip to reikalauja CK 6.394 straipsnio 2 dalis, šalys gali sudaryti sutartį dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą, jos taip pat gali kreiptis į teismą, prašydamos apginti jų pažeistas teises pasirinktu būdu (pvz., įpareigoti kitą šalį sudaryti sutartį, pripažinti, kad šalys susitarė dėl panaudos, ar nustatyti servitutą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017).

30. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisės absoliutumas reiškia, kad ši teisė gali būti varžoma tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nėra įstatymo, suteikiančio teisę buvusiam buto savininkui varžyti naujojo savininko teisę naudotis parduotu butu, kol šalys susitars dėl naujojo savininko (pirkėjo) teisių į žemės sklypą. Taigi, ieškovams varžytynėse teisėtai įsigijus ginčo butą, nepaisant to, kad nebuvo įgyta teisė į žemės sklypą, kuriame pastatyme name yra butas, atsakovai, neišsikėlę iš naujiesiems savininkams priklausančio buto, naudojosi šiuo butu prieš naujųjų savininkų valią, t. y. neteisėtai, neturėdami tokiam naudojimuisi svetima nuosavybe jokio teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kada ieškovai kreipėsi į teismą dėl servituto atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatymo. Ieškovai, tapę ginčo buto savininkais, įgijo teisę naudotis savo nuosavybe, o patekimo į šį butą per apeliantei (atsakovei) nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą klausimas galėjo būti išspręstas vėliau. Apeliantė (atsakovė), manydama, kad ieškovai be teisėto pagrindo patenka į savo butą per jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, turėjo teisę ginti savo pažeistas teises įstatymo nustatyta tvarka, o ne neteisėtai užimdama ieškovų nuosavybe esantį butą ir naudodamasi šiuo prieš ieškovų valią, be to, neatlygintinai. Ieškovų atsisakymas derėtis dėl teisių į žemės sklypą apeliantų (atsakovų) jų norimomis sąlygomis nesuteikė apeliantams (atsakovams) teisės naudotis ieškovams nuosavybės teise priklausančiu butu prieš jų valią.

31. Pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalies nuostatas praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.

32. Nagrinėjamu atveju ginčo butas iš varžytynių buvo parduotas neaptarus buto įgijėjų teisės į žemės sklypą, kuriame esančiame name yra įsigyjamas butas. Tačiau ieškovų sutikimas įsigyti ginčo butą, kai Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruoto žemės sklypo naudojimo butui poreikio pagrindo, nereiškia teisės naudotis butu atsisakymo (teisės praradimo), kol šis pagrindas bus įgytas, ir tuo pačiu nuostolių rizikos prisiėmimo.

33. Ieškovams įgijus nuosavybės teisę į butą ir nesutikus, kad apeliantai (atsakovai) šiuo naudotųsi toliau, be to, neatlygintinai (2018 m. rugsėjo 26 d. ir 2018 m. rugsėjo 29 d. raštai dėl išsikraustymo), apeliantai (atsakovai) sutaupė lėšų ir nesąžiningai praturtėjo ieškovų sąskaita, nes, aiškiai žinodami, kad gyvena ieškovams nuosavybės teise priklausančiame bute, nemokėjo jiems jokios kompensacijos, net pačių atsakovų pasiūlytos 1 000 Eur kas mėnesį sumos.

34. Įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktų duomenų apie apeliantų (atsakovų) naudojimąsi ieškovų nuosavybe esančiu butu visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatyti ieškovų veiksmai, dėl kurių praturtėjo apeliantai (atsakovai), priežastinis ryšys tarp ieškovų praradimų, negalint naudotis savo nuosavybe, ir apeliantų (atsakovų) sutaupymo, neatlygintinai naudojantis ieškovams nuosavybės teise priklausančiu butu, be to, tai, kad ieškovai neprisiėmė nuostolių atsiradimo rizikos (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Šiuo atveju yra visos būtinos prielaidos ieškovų pažeistas teises ginti taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą (CK 6.242 straipsnis).

35. Apeliantai (atsakovai) apeliaciniame skunde teigia, kad analogiškų ginčų atvejais reiškiami reikalavimai ne dėl nepagrįsto praturtėjimo, bet dėl nuostolių atlyginimo ir nustatinėjama reali negautų pajamų galimybė bei dydis.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010). Šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje ginčo situacijoje teisėjų kolegija pripažįsta, kad pažeistoms ieškovų teisėms ginti taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas. Tokia išvada atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose, kai nepagrįstas praturtėjimas pasireiškia lėšų sutaupymu, be teisėto pagrindo naudojantis svetimu turtu ir už tai savininkui neatlyginant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2017 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017).

37. Kartu nurodytina tai, kad pagal ieškovų nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio faktiniu pagrindu išdėstytas aplinkybes ir pateiktus jas patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), būtų pakankamas pagrindas atsakovams (apeliantams) taikyti ir deliktinę atsakomybę nuostolių atlyginimo forma, nes tam yra visos būtinos sąlygos: atsakovų (apeliantų) neteisėti veiksmai, prieš ieškovų valią naudojantis jų nuosavybe esančiu butu neatlygintinai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); ieškovų nuostoliai negautų pajamų forma – atsakovams naudojantis ginčo butu teisėtai, sudarius su ieškovais nuomos sutartį, ieškovai būtų gavę bent po 1 000 Eur kas mėnesį pajamų, nes būtent tokio dydžio nuomos mokestį buvo pasiūlę mokėti patys atsakovai (apeliantai); be to, ieškovai įrodė, jog pagal butų nuomos (duomenys neskelbtini) mikrorajone kainas jie už ginčo buto nuomą turėjo realią galimybę gauti 1 000 Eur nuomos mokestį kas mėnesį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis); ieškovų nuostoliais galėtų būti pripažinta ir atsakovų (apeliantų) gauta nauda, sutaupius po 1 000 Eur kas mėnesį visu neteisėto naudojimosi butu laikotarpiu (CK 6.249 straipsnio 2 dalis); tarp atsakovų (apeliantų) neteisėtų veiksmų ir ieškovų negautų pajamų yra tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis); atsakovai (apeliantai) nepaneigė savo kaltės dėl ieškovams sukeltų nuostolių prezumpcijos (CK 6.246-6.249 straipsniai; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsniai).

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų

38. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovų nepagrįsto praturtėjimo dydį ieškovai pagrindė nekilnojamojo turto skelbimais, šalių elektroniniu susirašinėjimu, be to, pačių apeliantų (atsakovų) siūlyta ginčo buto nuomos kaina – 1 000 Eur per mėnesį (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Tuo tarpu apeliantai (atsakovai) savo nesutikimo su nuomos mokesčio dydžiu, pagal kurį apskaičiuota jų nepagrįstai sutaupytų lėšų suma, nepagrindė (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1, 2 dalys).

39. Apeliantų (atsakovų) argumentai, kad 1 000 Eur dydžio nuomos mokestį jie siūlė už jų pačių baldais apstatytą butą ir kad be tokio buto apstatymo ieškovai nebūtų galėję gauti tokio dydžio nuomos mokesčio, atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, pabrėžtina tai, kad apeliantai (atsakovai) faktiškai gyveno ginčo bute, kuris yra ieškovų nuosavybė, ir naudojosi šiuo prieš ieškovų valią neatlygintinai, nemokėdami net jų pačių nurodyto kaip tinkamo dydžio nuomos mokesčio. Ta aplinkybė, kad patys apeliantai (atsakovai) nurodė ieškovams 1 000 Eur dydžio nuomos mokestį už jų pačių baldais apstatytą butą, kaip tik patvirtina, jog nurodyto dydžio nuomos mokestį jie pripažino esant ne per didelį, nepaisant to, kad ginčo butas yra su jų pačių baldais. Kita vertus, nėra jokio pagrindo manyti, kad, apeliantams (atsakovams) išsikrausčius iš ginčo buto su savo kilnojamaisiais daiktais, ieškovai nebūtų turėję galimybės apstatyti butą savo baldais ir išnuomoti šį butą už rinkoje galiojančias nuomos kainas, kurios, ieškovų pateiktais duomenimis, už jų butą galėjo būti nuo 1 451,80 iki 2 469,28 Eur (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Jau pasisakyta, kad ieškovai turėjo teisę patekti į jiems nuosavybės teise priklausantį butą bei juo naudotis ir iki susitarimo su apeliante (atsakove) dėl servituto į žemės sklypą nustatymo. Apeliantų (atsakovų) argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kuo pagrįsta ieškovų prašoma priteisti suma, taip pat kad teismas nevertino apeliantų (atsakovų) argumentų, atmestini kaip nepagrįsti.

40. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo solidariu atsakovu pripažinti ir apeliantą (atsakovą) L. A., kuris, pasak apeliantų (atsakovų) negyveno bute, jo gyvenamoji vieta deklaruota kitu adresu. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovų advokatas 2018 m. spalio 4 d. elektroniniame laiške ieškovo prašė negąsdinti vaiko (apelianto L. A.), kol jo tėvų nėra namuose; Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1 – ojo veiklos skyriaus 2019 m. kovo 25 d. liudytojo apklausos protokole liudytoju apklaustas apeliantas G. A. parodė, kad jis su žmona R. ir sūnumi L. gyvena (duomenys neskelbtini), nuo 2014 metų; apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas L. A. turėjo ginčo bute asmeninių daiktų. Šios aplinkybės teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ir apeliantas (atsakovas) L. A. ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi ginčo butu, jame gyveno. Be kita ko, ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-287-433-2020, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys dėl visų trijų atsakovų iškeldinimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

41. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl procesinės bylos baigties

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

43. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, ieškovai turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atsakovų inicijuoto apeliacinio proceso, atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Ieškovai pateikė įrodymus, kad turėjo 770 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

44. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

45. Ieškovų prašomos atlyginti išlaidos neviršija pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus apskaičiuoto dydžio (maksimalus atlygis už tokio procesinio dokumento parengimą – 1 891,24 Eur). Atsiliepimas į apeliacinį skundą yra išsamus, pagrįstas detalia šalių ginčo faktinių aplinkybių analize, teisiniais argumentais. Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, ieškovų išlaidos, patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pripažintinos pagrįstomis ir atlygintinomis visa apimtimi.

46. Apibendrinant nurodytus motyvus, ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovų priteistina 770 Eur išlaidoms už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme atlyginti (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys, Rekomendacijų 2 punktas).

47. Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovų nepriteistinos.

48. Atsakovai, paduodami apeliacinį skundą, prašė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 84 straipsnis). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovų (apeliantų) prašymas patenkintas ir 524 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas iki sprendimo (nutarties) priėmimo.

49. Šia nutartimi atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovų (apeliantų) lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteistina 524 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas(CPK 84 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų lygiomis dalimis 385 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų: iš R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) – 128,33 Eur (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus 33 ct), iš G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) – 128,33 Eur (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus 33 ct), iš L. A. (duomenys neskelbtini) – 128,33 Eur (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus 33 ct).

Priteisti ieškovui Ž. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų lygiomis dalimis 385 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų: iš R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) – 128,33 Eur (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus 33 ct), iš G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) – 128,33 Eur (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus 33 ct), iš L. A. (duomenys neskelbtini) – 128,33 Eur (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus 33 ct).

Priteisti iš atsakovės R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 174,67 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt keturis eurus 67 ct), iš atsakovo G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) – 174,67 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt keturis eurus 67 ct), iš atsakovo L. A. (duomenys neskelbtini) – 174,66 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt keturis eurus 66 ct) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Nurodytos sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Teisėjos Ramunė MikonienėAsta PikelienėLaima Ribokaitė