- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-13
- Bylos Nr.
- e2-287-433/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32315-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- Ž. J.
- Atsakovas
- G. A., R. A., L. A.
- Advokatai
- Ilona Ivašauskaitė, Laurynas Juškevičius
- Kategorijos
- 2.4.2.10pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal Ž. J. ir L. J. ieškinį atsakovams G. A., R. A., L. A. dėl priverstinio iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovų ieškinyje nurodoma, kad ieškovai L. P. (dabartinė pavardė – J.) ir Ž. J. 2018 m. liepos 9 d. įvykusiose varžytynėse (duomenys neskelbtini) įgijo 4 kambarių butą (122,26 kv. m.), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Buvusi Buto savininkė – atsakovė R. A.. Tuo pačiu, ieškovai 2018 m. liepos 9 d. įvykusiose varžytynėse (duomenys neskelbtini) įgijo 2/9 dalį parkingo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau kartu parkingas ir Butas – Turtas). Buvusi parkingo savininkė – atsakovė R. A.. Taigi, Turtas buvo įgytas ieškovų nuosavybėn ir tai yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Nors Turtas ieškovų buvo įgytas 2018 m. rugpjūčio 1 d. – 2018 m. rugpjūčio 3 d., dėl ieškovams nežinomų priežasčių, Bute iki šiol gyvena buvusi Buto savininkė R. A. kartu su savo vyru G. A. ir pilnamečiu sūnumi L. A. (toliau kartu – Atsakovai). Atsakovas G. A. iki šiol yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Bute. Atsakovai ieškovams priklausančiame Bute gyvena be jokio teisinio pagrindo (nei nuomos, nei panaudos sutartys ar kiti susitarimai nėra sudaryti ar ieškovų leidimas nėra duotas). Tokiu būdu yra iš esmės pažeidžiamos ieškovų, kaip daikto savininkų, teisės. Ieškovai bandė spręsti kilusį ginčą taikiai ir tartis su Atsakovais. Šalys kelis mėnesius derino Turto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau sutarties taip ir nepasirašė; jokių pinigų už naudojimąsi Turtu tuo laikotarpiu Atsakovai nemokėjo, vis perkeldami mokėjimo ir pasirašymo terminą ir nurodydami vis kitas priežastis, kodėl to padaryti negali, t. y. nors Atsakovai teigė, kad jie nori įsigyti Butą, tačiau jokių realių veiksmų net nebandė atlikti, tik nukelinėjo terminus, vis teikdavo įvairius pažadus, nurodydavo vis skirtingas priežastis, kodėl vieno ar kito padaryti negali; o galiausiai neva išvyko į kelionę, todėl apskritai derinti jokių reikalų negali, kas, ieškovų nuomone, pagrindžia, kad Atsakovai tik siekė vilkinti laiką ir kuo ilgiau neatlygintinai naudotis jiems nepriklausančiu Turtu. Atsakovai iki šiol be jokio teisinio pagrindo gyvena ieškovams priklausančiame Turte ir nemoka jokių Turto naudojimosi mokesčių. Aplinkybę, kad buvo derinami įvairūs variantai, tačiau per tokį pakankamai ilgą laiko tarpą Atsakovai nepriėmė jokių sprendimų, sutarties nepasirašė ir pinigų nepervedė (nors neva tai padaryti norėtų), patvirtina elektroninis susirašinėjimas tiek su Atsakovais, tiek ir su Atsakovų įgaliotu atstovu advokatu L. J.. Ieškovai 2018 m. rugsėjo 26 d., 2018 m. rugsėjo 29 d., 2018 m. spalio 3 d. ir 2018 m. spalio 10 d. Atsakovams registruotu paštu bei elektroniniu paštu siuntė raginimus išsikraustyti iš Buto (tai, kad raginimai buvo gauti patvirtina ir teikiamas elektroninis susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad Atsakovų atstovas advokatas Laurynas Juškevičius patvirtino gavęs raginimus), tačiau iki šios dienos Atsakovai iš ieškovams priklausančio Turto išsikėlę nėra ir toliau juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, tuo pačiu, galimai daro žalą ieškovams priklausančiam turtui. Ieškovai ne tik negali įgyvendinti savo, kaip Turto savininkų teisių, t. y. negali patys įsigytame Bute gyventi, juo naudotis bei disponuoti, bet ir patiria turtinę žalą, nes Turto negali nei išnuomoti, nei parduoti. Todėl kiekvieną dieną, kai juo nemokamai ir savavališkai naudojasi Atsakovai, ieškovams yra daroma turtinė žala. Atsakovei R. A. priklauso kitas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (taip pat esantis (duomenys neskelbtini), kaip ir Butas). Kiek ieškovams yra žinoma, Atsakovė šį turtą nuomoja ir iš jo gauna pajamas, kas reiškia, kad Atsakovai turi objektyvią galimybę gyventi kitoje gyvenamojoje patalpoje, o ne savavališkai užimti ir be jokio teisinio pagrindo naudotis Butu. Todėl ieškovai, remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio ir 4.98 straipsnio nuostatomis, kreipiasi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu Atsakovams dėl Atsakovų priverstinio iškeldinimo iš ieškovams priklausančio Buto, nesuteikiant Atsakovams kitos gyvenamosios patalpos. CK 4.37 straipsnio 1 dalis išskiria tris skirtingus savininko teisių įgyvendinimo būdus: tai teisė valdyti nuosavybės teisių objektą, teisė jį naudoti ir teisė juo disponuoti. Savininkas gali perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (CK 4.37 str. 2 d.). Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės elementų (CK 4.37 str.), praradimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 str.). Nagrinėjamu atveju, ieškovų reiškiami reikalavimai yra kvalifikuojami taikant CK 4.98 straipsnio nuostatas, t. y. kaip negatorinis ieškinys. Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos. Nagrinėjamu atveju abi šios aplinkybės byloje yra įrodytos. Ieškovai, nebūdami sutartinių santykių dalyviais, gali ginti savo turtines teises neprievoliniais teisiniais savo teisių gynimo būdais, nes jų nevaržo jokie sutartiniai (prievoliniai) teisiniai santykiai su Atsakovais, kurie naudojasi ieškovų Turtu be jų sutikimo ar leidimo. Tokiu atveju ieškovų teisė ginama CK nustatytais būdais, ir vienas iš jų, kaip minėta, kad pagal CK 4.98 straipsnį savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos savininko teisės pažeidimus, nes šalių nesieja jokia sutartis, todėl Atsakovų iškeldinimas iš ieškovams (savininkams) priklausančių patalpų laikomas pažeistų daiktinių teisių gynimo būdu, nes šio reikalavimo esmė yra be sutarties ar kitokio teisinio pagrindo užimamų gyvenamųjų patalpų atlaisvinimas. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys tvirtina, kad nekilnojamasis turtas – Butas – priklauso nuosavybės teise ieškovams, o Atsakovai yra savavališkai užėmę Turtą ir to net neslepia (kas yra akivaizdu iš elektroninio susirašinėjimo, atsakovo G. A. gyvenamosios vietos deklaracijos ir t. t.), vadinasi, ieškovai turi teisę reikalauti, kad Atsakovai būtų priverstinai iškeldinti iš šio Buto. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda bet kurios rūšies nuomos ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolių teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Kaip jau buvo minėta, iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas ir prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai (kaip ir yra šiuo atveju, t. y. ieškovų ir Atsakovų nesieja prievoliniai teisiniai santykiai), ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos, tokiu atveju teismas turi nustatyti, ar ieškovai yra savininkai ir ar egzistuoja neteisėtas jų nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Abejonės, jog ieškovai yra Turto savininkai – nekyla. Šiuo atveju yra pateikti tiek turto pardavimo iš varžytynių aktai, tiek ir Nekilnojamojo registro išrašai, kurie vienareikšmiškai patvirtina, kad būtent ieškovai yra Turto savininkai. Tuo pačiu, nekyla abejonės, kad ieškovų, kaip Turto savininkų, teisės yra pažeistos, nes be jokio teisinio pagrindo jų Turtu naudojasi Atsakovai, kas reiškia egzistuoja ieškovų nuosavybės teisės pažeidimas. Akivaizdu, kad: 1) ieškovai yra Turto savininkai; 2) ieškovų, kaip Turto savininkų, teisės yra pažeistos, nes Atsakovai be jokio teisinio pagrindo, savavališkai, yra užėmė Ieškovams priklausantį Turtą ir piktybiškai neišsikelia iš jiems nepriklausančių patalpų, toliau jomis naudojasi ir už tokį naudojimąsi ieškovams neatlygina, todėl yra visos teisinės sąlygos iškeldinti Atsakovus iš ieškovams priklausančio Buto, nesuteikiant Atsakovams kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovai prašo priverstinai iškeldinti Atsakovus R. A., G. A. bei L. A. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bei priteisti iš Atsakovų ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovai R. A. ir G. A. pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka. Pabrėžia, kad su ieškovais sudarė preliminarią Patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Sudarę preliminariąją Patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovai vienašališkai pradėjo reikalauti iš jų didesnės Patalpų perdavimo kainos. Su tokiais ieškovų reikalavimais jie nesutiko. Ieškovas vengia išspręsti Patalpoms eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalies įgijimo klausimą. Ieškovai neįrodė nė vienos sąlygos negatoriniam ieškiniui pateikti, todėl ieškinys turi būti atmestas. Ieškovai nupirko patalpas už mažesnę negu rinkos kainą. Prašo ieškinį atmesti.
Atsakovas L. A. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Teismo posėdžio metu ieškovas ir ieškovų atstovė pilnai palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Iš esmės pakartojo ieškinyje nurodytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Ieškovo paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovai 2018 m. liepos 9 d. įvykusiose varžytynėse įgijo 4 kambarių butą (122,26 kv. m.), esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – Butas) bei 2/9 patalpos - parkingo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau kartu parkingas ir Butas – Turtas). 2018-08-03 buto surašyti Turto pardavimo iš varžytinių aktai (duomenys neskelbtini). Ieškovų nuosavybės teisės į aukščiau nurodytą Turtą yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Ieškovams nuosavybės teise priklausančiame Bute iki šiol gyvena buvusi Buto savininkė R. A. kartu su savo vyru G. A. ir pilnamečiu sūnumi L. A. (toliau kartu – Atsakovai). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-2795-661/2019 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovams antstoliui Robertui Vasiliauskui, Ž. J. ir L. J. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, 2019 m. birželio 26 d. sprendimu ieškovės R. A. ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos teismo 2019-06-26 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-2795-661/2019 įsiteisėjo. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovės R. A. reikalavimas pripažinti turto - buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2/9 patalpos – stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), kurios unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytynių aktus yra visiškai teisiškai nepagrįsti, todėl ieškinys buvo atmestas.
Pirmiausia teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011; etc.). Taigi, kiekvienoje civilinėje byloje teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Taigi, kaip minėta, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas (CPK 180 straipsnis) reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
Antra, nagrinėjamoje byloje svarbu paminėti, kad teisė į būstą yra asmens ekonominė, socialinė teisė. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet ir yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Taigi, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to net ir tokiu atveju, kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susidėjusių aplinkybių. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Šie Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai yra reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje.
Taigi, teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį įgyti būstą. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda, bet kurios rūšies nuomos (komercinė nuoma, socialinio būsto nuoma) ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, asmuo, prašydamas apginti jo teisę į atitinkamą būstą, turi pateikti įrodymus, kokiais teisėtais pagrindais jis šią teisę įgijo. Nagrinėjamoje byloje atsakovai G. A. ir R. A. teigdami, jog su ieškovais sudarė preliminarią Patalpų pirkimo-pardavimo sutartį ir dėl to turi teisę gyventi ginčo Bute, nepateikė teismui jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina priešingą, t. y., kad 4 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini) bei 2/9 patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal 2018-08-03 turto pardavimo iš varžytinių aktus (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovams Ž. J. ir L. J..
Trečia, šioje byloje taip pat pažymėtina, kad CK 4.37 straipsnis numato, jog nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Teismų praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos. Savininko reikalavimas pašalinti jo nuosavybės teisės pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu, vadinamasis negatorinis ieškinys. Savininkas, pareiškęs tokį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (šiuo atveju, kad gyvenamosiomis patalpomis naudojasi kiti asmenys). Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems aukščiau paminėtiems faktams, atsakovai turi įrodyti, jog jų elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kaip minėta, byloje yra įrodymai, kad ieškovai yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai. Nors atsakovai ir teigia, jog jie teisėtai naudojasi aukščiau minėtu butu, teismui nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).
Kaip žinia, savininkas pagal CK 4.95 straipsnį ir 4.98 straipsnį turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat reikalauti pašalinti kitus trukdymus, kliudančius jam tinkamai realizuoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Remiantis šiomis normomis, ieškovai turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo valdymo. Įvertinus bylos medžiagą darytina išvada, kad atsakovų veiksmai atitinka nesąžiningo valdymo turinį (CK 4.26 straipsnio 3 dalis), todėl ieškovai turi teisę reikšti ieškinį CK 4.95 straipsnio pagrindu ir išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo iškeldinant atsakovus. Taigi, teismas sprendžia, kad ieškovų, kaip teisėtų savininkų, ginančių savo nuosavybę, reikalavimas iškeldinti atsakovus, kuri naudojasi ieškovų nuosavybe be jokio teisinio pagrindo, yra pagrįstas bei teisėtas, todėl tenkintinas. Nurodytais motyvais atsakovai R. A., G. A., L. A. iškeldintini iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Teismas kaip nepagrįstus atmeta atsakovų argumentus, kad ieškovai Turtą įgijo už mažesnę negu rinkos kainą. Aukščiu minėta, kad R. A. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais 2018-08-03 turto pardavimo iš varžytynių aktus (duomenys neskelbtini) vykdomojoje byloje Nr. 0197/17/01103, taikyti restituciją, priteisiant jai iš atsakovų Ž. J. ir L. P. (dabartinė pavardė – J.), butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pakeisti išieškojimo prievolėje 205 200,00 Eur sumai kreditorius į Ž. J. ir L. P., taikyti restituciją,. Priteisiant jai iš atsakovo Ž. J. 2/9 patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), ir pakeisti išieškojimo prievolėje 11 400,00 Eur sumai kreditorius į Ž. J.. Tačiau R. A. ieškinys buvo atmestas.
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, ieškovams iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 75,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktai, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968)).
Valstybė patyrė 53,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau bei į tai, jog ieškinys patenkintas, 53,23 Eur suma priteisiama valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų.
Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Ieškovai šioje byloje advokatams už teisinę pagalbą sumokėjo 900,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, nurodytos išlaidos priteistinos ieškovams lygiomis dalimis iš visų atsakovų, t. y. po 300,00 Eur iš kiekvieno atsakovo (CPK 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968)).
Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 265, 268, 270, 301 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti visiškai.
Iškeldinti atsakovus R. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) G. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų R. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) G. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovams Ž. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 75,00 Eur Eur (septyniasdešimt penki eurai) žyminį mokestį bei 900,00 Eur (devyni šimtai eurų) išlaidų dalyvavusių byloje advokatų pagalbai apmokėti.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų R. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) G. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 53,23 Eur (penkiasdešimt trys eurai 23 ct) bylinėjimosi išlaidų. Išaiškinti, kad į valstybės pajamas priteistas bylinėjimosi išlaidas privaloma sumokėti pavedimu į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188728721) pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, ir mokėjimo kvitus pateikti teismui (raštinei).
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.