- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-23
- Bylos Nr.
- e2A-1401-340/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32315-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- G. A., R. A., L. A.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. A. ir R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Ž. J. ir L. J. ieškinį atsakovams G. A., R. A., L. A. dėl priverstinio iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovai Ž. J. ir L. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priverstinai iškeldinti atsakovus R. A., G. A. bei L. A. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bei priteisti iš atsakovų ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovai L. P. (dabartinė pavardė – J.) ir Ž. J. 2018 m. liepos 9 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 155399 įgijo 4 kambarių butą (122,26 kv. m.), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Buvusi Buto savininkė – atsakovė R. A.. Tuo pačiu, ieškovai 2018 m. liepos 9 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 155400 įgijo 2/9 dalis parkingo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau kartu parkingas ir Butas – Turtas). Buvusi parkingo savininkė – atsakovė R. A.. Taigi, Turtas buvo įgytas ieškovų nuosavybėn ir tai yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Nors Turtas ieškovų buvo įgytas 2018 m. rugpjūčio 1 d. – 2018 m. rugpjūčio 3 d., dėl ieškovams nežinomų priežasčių, Bute iki šiol gyvena buvusi Buto savininkė R. A. kartu su savo vyru G. A. ir pilnamečiu sūnumi L. A. (toliau kartu – Atsakovai). Atsakovas G. A. iki šiol yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Bute. Atsakovai ieškovams priklausančiame Bute gyvena be jokio teisinio pagrindo (nei nuomos, nei panaudos sutartys ar kiti susitarimai nėra sudaryti ar ieškovų leidimas nėra duotas). Ieškovai bandė spręsti kilusį ginčą taikiai ir tartis su atsakovais. Šalys kelis mėnesius derino Turto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau sutarties taip ir nepasirašė. Ieškovai 2018 m. rugsėjo 26 d., 2018 m. rugsėjo 29 d., 2018 m. spalio 3 d. ir 2018 m. spalio 10 d. atsakovams registruotu paštu bei elektroniniu paštu siuntė raginimus išsikraustyti iš Buto (tai, kad raginimai buvo gauti patvirtina ir teikiamas elektroninis susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad atsakovų atstovas advokatas L. J. patvirtino gavęs raginimus), tačiau iki šios dienos atsakovai iš ieškovams priklausančio Turto išsikėlę nėra ir toliau juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, tuo pačiu, galimai daro žalą ieškovams priklausančiam turtui. Ieškovai ne tik negali įgyvendinti savo, kaip Turto savininkų teisių, t. y. negali patys įsigytame Bute gyventi, juo naudotis bei disponuoti, bet ir patiria turtinę žalą, nes Turto negali nei išnuomoti, nei parduoti. Kiekvieną dieną, kai juo nemokamai ir savavališkai naudojasi atsakovai, ieškovams yra daroma turtinė žala. Ieškovai, remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio ir 4.98 straipsnio nuostatomis, kreipiasi į teismą su ieškiniu atsakovams dėl atsakovų priverstinio iškeldinimo iš ieškovams priklausančio Buto, nesuteikiant atsakovams kitos gyvenamosios patalpos. Nagrinėjamu atveju ieškovų reiškiami reikalavimai yra kvalifikuojami taikant CK 4.98 straipsnio nuostatas, t. y. kaip negatorinis ieškinys. Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos. Nagrinėjamu atveju abi šios aplinkybės byloje yra įrodytos. Bylos duomenys tvirtina, kad nekilnojamasis turtas – Butas – priklauso nuosavybės teise ieškovams; ieškovų, kaip Turto savininkų, teisės yra pažeistos, nes atsakovai be jokio teisinio pagrindo, savavališkai, yra užėmę ieškovams priklausantį Turtą ir piktybiškai neišsikelia iš jiems nepriklausančių patalpų, toliau jomis naudojasi ir už tokį naudojimąsi ieškovams neatlygina. Atsižvelgiant į tai, yra visos teisinės sąlygos iškeldinti atsakovus iš ieškovams priklausančio Buto, nesuteikiant atsakovams kitos gyvenamosios patalpos.
Atsiliepimas
3. Atsakovai R. A. ir G. A. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti.
4. Nurodė, kad su ieškovais sudarė preliminarią Patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Sudarę preliminariąją Patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovai vienašališkai pradėjo reikalauti iš jų didesnės Patalpų perdavimo kainos. Su tokiais ieškovų reikalavimais jie nesutiko. Ieškovas vengia išspręsti Patalpoms eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalies įgijimo klausimą. Ieškovai neįrodė nė vienos sąlygos negatoriniam ieškiniui pateikti, todėl ieškinys turi būti atmestas. Ieškovai nupirko patalpas už mažesnę negu rinkos kainą.
5. Atsakovas L. A. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 13 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino: iškeldino atsakovus R. A., G. A., L. A. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų R. A., G. A., L. A. ieškovams Ž. J. ir L. J. 75,00 Eur Eur žyminį mokestį bei 900,00 Eur išlaidų dalyvavusių byloje advokatų pagalbai apmokėti; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų R. A., G. A., L. A. į valstybės biudžetą 53,23 Eur bylinėjimosi išlaidų.
2. Teismas pažymėjo, jog asmuo, prašydamas apginti jo teisę į atitinkamą būstą, turi pateikti įrodymus, kokiais teisėtais pagrindais jis šią teisę įgijo. Nagrinėjamoje byloje atsakovai G. A. ir R. A., teigdami, jog su ieškovais sudarė preliminarią Patalpų pirkimo–pardavimo sutartį ir dėl to turi teisę gyventi ginčo Bute, nepateikė teismui jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina priešingą, t. y. kad 4 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini) bei 2/9 patalpos – automobilių stovėjimo aikštelė, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal 2018 m. rugpjūčio 3 d. turto pardavimo iš varžytinių aktus Nr. S-18-179-9645 ir S-18-179-9515, priklauso ieškovams Ž. J. ir L. J..
3. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovų, kaip teisėtų savininkų, ginančių savo nuosavybę, reikalavimas iškeldinti atsakovus, kurie naudojasi ieškovų nuosavybe be jokio teisinio pagrindo, yra pagrįstas bei teisėtas, todėl tenkintinas. Nurodytais motyvais teismas nusprendė atsakovus R. A., G. A., L. A. iškeldintini iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
4. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Apeliaciniu skundu atsakovai R. A. ir G. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes ieškovai neįrodė visų negatorinio ieškinio sąlygų. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.95 ir 4.98 straipsnius, reglamentuojančius daikto išreikalavimą iš svetimo neteisėto valdymo. Ieškovų nuosavybės teisė į Butą susideda iš kelių elementų – (1) nuosavybės teisės į Butą kaip atskirą nekilnojamojo turto vienetą; ir (2) Ieškovų teisė į Žemės sklypo dalį, kuriame yra pastatas, kuriame yra suformuotos Butas. Ieškovai neįrodė savo teisių į Žemės sklypo dalį, kuri yra reikalinga Butui eksploatuoti. Ieškovų nuosavybės teisės į Butą yra apribotos šių teisių į Žemės sklypo dalį apimtimi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į šiuos apeliantų argumentus. Ieškovų nuosavybės teisės į Butą yra ribotos. Ieškovai prašo iškeldinti atsakovus iš Buto, į kurį patys ieškovai negali patekti. Apeliantų vertinimu, ieškovų nuosavybės teisėms įrodyti nepakanka vien nurodyti, jog jie įsigijo Butą varžytynėse. Ieškovai taip pat privalo įrodyti, kokiu pagrindu jie naudosis Žemės sklypo dalimi, kuri sudaro jų nuosavybės teisių į Butą dalį. Ieškovai neįrodinėja šių aplinkybių. Tol, kol ieškovai neišspręs savo teisių į Žemės sklypo dalį klausimo, jie negali ginti savo nuosavybės teisių, reikšdami negatorinį ieškinį, o pareikštas ieškinys turėtų būti atmestas.
6. Atsakovas L. A. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, kuriuo prašo tenkinti atsakovų R. A. ir G. A. apeliacinį skundą. Nurodo, kad jis ieškovų nurodytose patalpose negyvena, savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovas L. A. ginčo bute negyvena, jis su ieškovų reikalavimu iškeldinti jį iš ginčo buto nesutinka. Jis yra netinkamas atsakovas, jo atžvilgiu teismo sprendimas apskritai neturi būti priimtas.
Atsiliepimas
7. Ieškovai Ž. J. ir L. J. atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą; paskirti apeliantams 5000 Eur baudą, iš jų 2500 Eur priteisiant ieškovams Ž. J. ir L. J.; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
8. Savo apeliacinį skundą atsakovai Rasa ir G. A. grindžia tuo, jog sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes ieškovai neįrodė visų negatorinio ieškinio sąlygų. Apeliantai nenurodo, kokių negatorinio ieškinio sąlygų, jų supratimu, ieškovai neįrodė, o tiesiog pateikia niekuo nepagrįstą ir niekaip nepaaiškintą deklaratyvų teiginį.
9. Jokia teisės norma nesuteikia žemės sklypo savininkui naudotis kito asmens nekilnojamuoju turtu, kuris yra ant minėtojo žemės sklypo, neturint to turto savininko sutikimo. Nepaisant to, jog žemės sklypas, ant kurio yra pastatytas daugiabutis, kuriame yra ginčo objektu tapęs butas, priklauso atsakovei R. A., ji neturi jokio teisinio pagrindo naudotis butu, kuris yra kito asmens nuosavybė. Atsakovų neteisėtų veiksmų nutraukimas, t. y. jų iškeldinimas iš savavališkai užimto buto, bei ieškovų teisė naudotis žemės sklypu, ant kurio stovi daugiabutis, yra du atskiri teisiniai klausimai.
10. Tuo atveju, jei atsakovė mano, jog jos teisės yra pažeidžiamos, nes ieškovai ateityje naudosis jai nuosavybės teise priklausančiu sklypu, tai ji turi reikšti ieškinį su atitinkamais reikalavimai dėl šios teisės gynimo, o ne neteisėtai naudotis ieškovų butu, kurie nėra susiję su jos, kaip žemės sklypo savininkės, teisių gynimu.
Šalies argumentai
11. Pats L. A. apeliacinio skundo nepateikė. Asmuo, pateikiantis pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Tuo tarpu Rasos ir G. A. pateiktame skunde nebuvo ginčijama aplinkybė, jog jų sūnus L. A. negyvena nurodytame bute (dėl to nebuvo pateikta jokių argumentų ar įrodymų), ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė ir dėl jo iškeldinimo. Atsižvelgiant į tai, L. A. savo pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo negali kelti šių reikalavimų, kurie nebuvo keliami apeliaciniame skunde.
12. L. A. teiginiai, jog jis negyvena nurodytame bute yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Ieškovai savo reikalavimams dėl atsakovo L. A. iškeldinimo, t. y. kad jis gyveno tame bute, pateikė šias aplinkybes patvirtinančius rašytinius įrodymus – pačių atsakovų pareiškimus.
13. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai pateikė apeliacinį skundą ne siekdami apginti savo pažeistas teises, o tam, kad sukeltų nepatogumus, neigiamas pasekmes ieškovams bei galėtų vilkinti savo iškeldinimą, taip piktnaudžiaudami procesinėmis teisėmis, atsakovams, vadovaujantis CPK 95 straipsnio 1 dalimi, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirtina 5000 Eur bauda, iš kurios 2500 Eur priteistina ieškovams dėl jiems tokiu būdu keliamų ypač neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmetamas.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
15. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas – ieškovų, iš varžytinių įgyto buto savininkų, teisė reikalauti atsakovų, buvusių buto savininkų, iškeldinimo, nors buto pardavimo iš varžytinių akte atsakovei R. A. priklausančios dalies žemės sklypo, kuriame yra pastatytas daugiabučio namo pastatas, perleidimas atsakovų nuosavybėn nėra aptartas.
16. Byloje nustatyta, kad ieškovai 2018 m. liepos 9 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 155399 įgijo 4 kambarių butą (122,26 kv. m.), esantį (duomenys neskelbtini), kuriuo savininkė – atsakovė R. A.. Tuo pačiu, ieškovai 2018 m. liepos 9 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 155400 įgijo 2/9 dalį parkingo, esančio (duomenys neskelbtini); parkingas nuosavybės teise taip pat priklausė atsakovei R. A.; įgytas turtas buvo įregistruotas ieškovų vardu. Ieškovai 2018 m. rugsėjo 26 d., 2018 m. rugsėjo 29 d., 2018 m. spalio 3 d. ir 2018 m. spalio 10 d. registruotu paštu bei elektroniniu paštu siuntė atsakovams raginimus išsikraustyti iš buto, tačiau atsakovai iki šiol gyvena bute. Ieškovai, remdamiesi CK 4.37 straipsnio ir 4.98 straipsnio nuostatomis, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams dėl jų priverstinio iškeldinimo iš ieškovams priklausančio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 4 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini) bei 2/9 patalpos- automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal 2018-08-03 turto pardavimo iš varžytinių aktus Nr. S-18-179-9645 ir S-18-179-9515, priklauso ieškovams Ž. J. ir L. J., pripažino, kad atsakovai, pasilikę gyventi bute po jo pardavimo iš varžytinių, valdo jį nesąžiningai, pažeisdami buto savininkų teises ir patenkino ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo.
17. Atsakovai R. A. ir G. A. nesutiko su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Atsakovas L. A. prisidėjo prie apeliacinio skundo.
18. Apeliantų vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas; nors ieškovai formaliai įgijo nuosavybės teises į butą ir jas įregistravo viešajame registre, tačiau apeliantų manymu, ieškovai neneigė, kad nusipirko butą be teisių į žemės sklypo dalį, kuriame yra pastatas, kuriame yra suformuotas butas. Ieškovai neturi teisės patekti į butą per atsakovei R. A. priklausantį žemės sklypą; kol ieškovai nėra išsprendė teisės į žemės sklypą klausimo, apeliantai negali būti iškeldinami, nes ieškovai neįrodė visų negatorinio ieškinio sąlygų.
19. Apeliantai nurodo, kad pagal ankstesnę teismų praktiką butas negalėjo būti perleistas neaptariant nuosavybės teisių į žemės sklypo dalį. Tačiau naujausioje kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad nuosavybės teisės gali būti perleistos be teisių į žemės sklypo dalį, tik buto savininkas ir žemės sklypo dalies savininkas privalo susitarti dėl teisių į žemės sklypą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. išplėstinės kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje e3K-7-244-695/2017).
20. Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos tesimas nustatė, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-2795-661/2019 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovams antstoliui R. V., Ž. J. ir L. J. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, 2019 m. birželio 26 d. sprendimu ieškovės R. A. ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1280-798/2019i apeliacinį skundą atmetė, t.y. Vilniaus apygardos teismo 2019-06-26 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-2795-661/2019 įsiteisėjo. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovės R. A. reikalavimas pripažinti turto, pardavimo iš varžytynių aktus yra visiškai teisiškai nepagrįsti, todėl ieškinys buvo atmestas.
21. Pažymėtina, kad nurodytoje išnagrinėtoje civilinėje byloje atsakovė R. A. bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ginčijo turto pardavimo iš varžytinių aktą ir tuo pagrindu, kad nauji buto savininkai (nagrinėjamoje byloje – ieškovai Ž. J. ir L. J.) neįvykdė savo pareigos susitarti su buvusiais buto savininkais dėl teisių į žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2795-661/2019 pažymėjo, kad ieškovė (R. A.) reikalaudama pripažinti negaliojančiais turto pardavimo iš varžytynių aktus remiasi CPK 602 str. 1 d. 7 p., t.y. ieškinys buvo pareikštas dėl jos esminių interesų pažeidimo. Savo esminių interesų pažeidimą ieškovė motyvuoja ir tuo, jog pirkėjas privalo sudaryti sutartį dėl žemės sklypo naudojimosi, tačiau pirkėjai nesutinka sudaryti sutarties pagal jos pateikiamas sąlygas, bei tuo, kad turtas parduotas už per mažą kainą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buto savininkai neturi pareigos sudaryti sutartį su ieškove jos pageidaujamomis sąlygomis, nes to nenumato nei įstatymas, nei šalių sudaryta turto pardavimo sutartis. Bylą nagrinėjęs teismas pažymėjo, jog buto ir parkingo pardavimo iš varžytynių teisėtumo klausimas ir pirkėjų naudojimosi žemės sklypu klausimas yra nesusiję klausimai su nagrinėjama byla dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1280-798/2019 sutiko su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo klausimas yra nesusijęs su nagrinėjama byla, kurioje sprendžiamas klausimas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.
23. Aplinkybė, kad 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini) bei 2/9 patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), 2018-08-03 turto pardavimo iš varžytinių aktuose Nr. S-18-179-9645 ir S-18-179-9515 nebuvo aptartas teisių į žemės sklypo dalį, kuriame yra daugiabučio pastatas ir perleistas butas, perleidimo klausimas nepadaro turto perleidimo aktus negaliojančiais, taip pat neriboja perleisto turto savininkų teisių naudotis teisėtai įsigytu turtu; ginčas dėl naudojimosi žemės sklypo dalimi sprendžiamas arba savininkų susitarimu, arba teismo keliu, jeigu toks susitarimas pasiektas nebuvo. Teismu informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškovai pareiškė ieškinį dėl servituto nustatymo (teisės naudotis ginčo žemės sklypo dalimi pripažinimo) civilinėje byloje Nr. e2-10033-845/2020. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo valdymo bei pašalinti kitus trukdymus (CK 4.95, 4.98 straipsniai), pareikšdami ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo, o atsakovų veiksmai atitinka nesąžiningo valdymo turinį (CK 4.26 straipsnio 3 dalis), bei pagrįstai tenkino ieškinį dėl atsakovų R. A., G. A., L. A. iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
24. Dėl atsakovų 2020 m. liepos 17 d. pareiškimo dėl ieškinio reikalavimo įvykdymo. 2020 m. birželio 30 d. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo apeliantų-atsakovų R. A. ir G. A. apeliacinius skundus bei atsakovo L. A. pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir nutarė procesinį sprendimą skelbti 2020 m. liepos 23 d.; atsakovai pateikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo įvykdymo po bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovų 2020 m. liepos 17 d. pareiškimas dėl ieškinio reikalavimo įvykdymo negali būti vertinamas kaip pareiškimas dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo; pareiškimu atsakovai konstatuoja, kad sutinka su ieškinio reikalavimu dėl jų iškeldinimo, tačiau nenurodė, kad atsisako nuo apeliacinio skundo, neprašo nutraukti apeliacinį procesą. Teisėjų kolegija vertina 2020 m. liepos 17 d. pareiškimą kaip atsakovų paaiškinimus - sutikimus su ieškinio reikalavimais, apeliacinio skundo nepagrįstumo pripažinimą.
25. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nenustatyta, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
27. Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra objektyvus elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais išoriniais jo pasireiškimo požymiais. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sekančios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016).
29. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareikštas reikalavimas skirti atsakovams baudą iki 5000 Eur už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teisme teikiant akivaizdžiai nepagrįstą apeliacinį skundą, pusę baudos paskiriant ieškovų naudai kaip kompensaciją. Ieškovai nurodė, kad apeliacinis skundas pateiktas siekiant užvilkinti iškeldinimo procesą it toliau be pagrindo ir neatlygintinai naudotis ieškovų turtu; piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis patvirtina atsakovų veiksmai proceso metu, apeliacinio skundo motyvai - skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais ir neegzistuojančiomis teisėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimas savaime negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis; bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme atsakovai pateikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo įvykdymo, tokiu būdu sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jų iškeldinimo, pripažino ieškinio pagrįstumą. Atsakovų prašymas dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 95 str.).
30. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, ieškovai įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovai prašo priteisti 875 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme, patirtų dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str.). Ieškovų patirtos atsiliepimo parengimo išlaidos neviršija maksimalaus atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą (Rekomendacijų 8.11 p.).
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovams Ž. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai 875 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.