Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo Vilkaviškio futbolo klubo „Šešupė“ atstovei advokatei Daivai Rusakienei (nuotolinio ryšio priemonėmis),

atsakovės VšĮ „Saned“ atstovei S. B. ir advokato padėjėjui Gyčiui Gaurilčikui (nuotolinio ryšio priemonėmis),

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilkaviškio futbolo klubo „Šešupė“ ieškinį atsakovei VšĮ „Saned“, tretiesiems asmenims V. P. ir D. D., dėl skolos, netesybų, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties galiojimo

Šioje nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pagal tarp šalių sudarytos 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties 8, 12 ir 13 punktuose numatytų mokėjimų skolos iš atsakovės priteisimo. Taip pat su šiuo ginču susijusi 2023 m. spalio 1 d. šalių sutartis, kuria susitarta dėl pagal 2023 m. vasario 24 d. sutartį neišmokėtų sumų sumokėjimo.

Įstatymas nustato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio procesines priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį. Šios atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės įgyvendinamos atsakovui pateikiant atsiliepimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso – CPK 142 straipsnis) ir (arba) pareiškiant priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Atsikirtimais į ieškinį atsakovas pateikia argumentus, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai gali būti materialiojo ar procesinio teisinio pobūdžio. Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimais atsakovas nurodo faktines aplinkybes, argumentus, paaiškinimus, kuriais siekia paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-313/2023, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Įstatyme nenurodyta, kada atsakovas turi gintis nuo jam pareikšto reikalavimo priešieškiniu, o kada jis gali pasinaudoti atsikirtimais. Gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės pasirinkimą lemia materialieji teisiniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas, bei rezultatas, kurio siekia atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį. Tais atvejais, kai atsakovas siekia savarankiškų materialiųjų reikalavimų patenkinimo, tokius reikalavimus jis turi suformuluoti priešieškinyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 23 punktą; 2023 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-378/2023 33 punktą).

Priešieškinis savo esme yra atsakovo pareiškiamas ieškinys (reikalavimas) ieškovui pastarojo pradėtoje civilinėje byloje, siekiant atsakovui apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo. Priešieškinis turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su ieškovo pareikštu reikalavimu, kurio tenkinimas gali lemti, jog bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio, atsiras galimybė įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą arba jeigu kartu nagrinėjant ieškinį ir priešieškinį dėl jų tarpusavio ryšio bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus (CPK 143 straipsnis). Atsakovo teisė pareikšti priešieškinį yra civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, įtvirtintų CPK 7 straipsnyje, išraiška, užtikrinanti galimybę greičiau ir teisingai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2023, 61 punktas).

Šiuo nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas reikalavimą dėl 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties pripažinti negaliojančia išreiškė žodžiu, bylos nagrinėjimo metu, t. y. šis reikalavimo pateikimas neatitinka nei CPK 142, nei CPK 143 straipsnio nuostatų. Toks reikalavimo suformulavimas iš esmės vertintinas, kaip ne visai priimtinas naudojimasis procesinėmis šalies teisėmis. Visų primą, tokį savo reikalavimą šalis turėjo teisę formuluoti atsiliepime į ieškinį, tačiau to nepadarė. Visų antra, šalis per CPK 143 straipsnyje nurodytus terminus, turėjo teisę teikti teismui priešieškinį, už kurį, be kita ko, būtų tekę sumokėti įstatyme nustatytą žyminį mokestį, tačiau to taip pat nepadarė.

Nepaisant to, jog atsakovė savo reikalavimą suformulavo nesilaikydama CPK 142 ir 143 straipsnių nuostatų, teismas nagrinėdamas bylą pasisakys ir dėl pozicijos ar šalių sudaryta 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia.

Pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 12 punktas; 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 46 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai tarp sutarties šalių kyla nesutarimų dėl sutarties sąlygų aiškinimo, teismas, spręsdamas ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal jas teismas, spręsdamas dėl ginčo sutarties sąlygų, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).

CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą; tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė–lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).

Šiuo nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių duomenų, matyti, kad ieškovo Vilkaviškio futbolo klubo „Šešupė“ ir atsakovės VšĮ „Saned“ bendru sutarimu buvo pasirašyta 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartis, kuria sutarta dėl bendros – FK „Saned“ – FK „Šešupė“ komandos steigimo. Teismo posėdžio metu buvo kilę ginčai kieno iniciatyva buvo rengta sutartis, kas parengė šios sutarties projektą, kaip ji buvo pasirašoma. Iš teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių matyti, kad tokios sutarties pasirašymu buvo suinteresuotos abi šalys. Kuri šalis rengė sutarties projektą, nustatyti nepavyko, tačiau teismo nuomone, tai neturi reikšmės siekiant tinkamai išspęsti susidariusį ginčą. Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad sutartis buvo rengiama derybų būdu, sutarties projektas su nepilnai užpildytu sutarties tekstu vienos šalies buvo siunčiamas kitai šaliai ir po šių derybų buvo pasirašytas, todėl darytina išvada, kad abiem sutarties šalims sutartyje išdėstytos sąlygos tenkino.

Atsakovė nurodė, kad minėta sutartis buvo parengta išimtinai ieškovo interesais ir ieškovo naudai, todėl sutartis išimtinai naudinga tik ieškovui ir dėl to yra nesąžininga. Kaip jau minėta, iš byloje nustatytų aplinkybių nustatyta, jog sutartis buvo rengiama derybų būdu, o ne primesta vienos šalies kitai. Duomenų, kad sudarant sutartį viena sutarties šalis kitos sutarties atžvilgiu būtų naudojusi prievartą, šantažą, apgaulę ar pan., nenustatyta, todėl daryti vienareikšmišką išvadą, jog sutartis naudinga tik vienai šaliai, o kitai visai nenaudinga, tuo labiau, kad sutartis nesąžininga, nėra jokio pagrindo.

Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktas; 2024 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-378/2024 46 punktas).

Šioje civilinėje byloje atsakovė įrodinėjo, jog 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartis, po to, kai Lietuvos futbolo federacija netenkino prašymo registruoti šalių bendros komandos, tapo negaliojančia. Vėlesniuose teismo posėdžiuose atsakovė įrodinėjo, jog minėta sutartis buvo pakeista 2023 m. kovo 19 d. bendradarbiavimo sutartimi.

Teismas negali sutikti nei su vienu iš šių teiginių. 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties objektas – 2023 metais bendros šalių komandos FK „Saned“ – FK „Šešupė“ dalyvavimas LMFA I lygos čempionate. 2023 m. kovo 19 d. bendradarbiavimo sutarties objektas – siekis glaudaus bendradarbiavimo tarpusavyje derinant ugdomų moterų futbolo jaunimo komandos sportininkių rengimą bei galimybę tobulinti sportininkių pasirengimą dalyvaujant (atstovaujant) šalies, Europos ar tarptautiniuose čempionatuose. Bendradarbiavimo sutartyse nurodyti skirtingi sutarčių objektai, jose nesutampa ir minimų sportininkių pavardės, nėra nei vienos tapačios sutarčių nuostatos, t. y. visiškai skirtingos bendradarbiavimo sutartys. Tuo pačiu pastebėtina, kad 2023 m. kovo 19 d. bendradarbiavimo sutartyje nėra jokios nuostatos, kuri leistų daryti išvadą, jog šia sutartimi keičiama ar naikinama 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartis.

Kaip jau minėta, teismas taip pat nesutinka su atsakovės teiginiu, jog 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartis, po to, kai Lietuvos futbolo federacija netenkino prašymo registruoti šalių bendros komandos, tapo negaliojančia. Minėtoje sutartyje yra nurodytas jos galiojimo terminas – iki 2023 m. lapkričio 20 d., tačiau nėra jokios sąlygos, kad sutartis tampa negaliojančia (neįsigalioja) dėl tam tikrų aplinkybių (ne)atsiradimo, pvz. dėl Lietuvos futbolo klubo federacijos tam tikrų sprendimų, todėl atsakovės teiginiai, kad dėl tam tikrų tikėtinų Lietuvos futbolo federacijos sprendimų neatsiradimo, sutartis tapo negaliojančia, atmestini, kai nepagrįsti.

Atsakovė atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad po to, kai Lietuvos futbolo federacija nepritarė šalių bendrai komandai, 2023 m. vasario 24 d. sutartis nebegaliojo, tačiau atsakovės veiksmai, pagal byloje pateiktus įrodymus, teigia priešingai. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog abi šalys, nepaisant Lietuvos futbolo federacijos sprendimo, ir toliau vykdė sutartį, t. y. tretieji asmenys vyko į treniruotes bei dalyvavo rungtinėse atsakovės komandos sudėtyje, o atsakovė, nors ir nereguliariai, tačiau mokėjo 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavo sutartyje nurodytus mokėjimus ieškovui.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas bandė įrodyti, kad atsakovės pravesti pinigai ieškovui (iš viso buvo 6 pervedimai) visai nesusiję su 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties vykdymu, kad tai kompensacija D. D. už kurą ir pan. Pateikus įrodymus, paneigiančius šiuos teiginius, atsakovės atstovas nurodė, jog atsakovė pravesdama tam tikrą pinigų sumą ieškovui, vieną kartą per klaidą, paskirtyje nurodė „Pagal sutartį 2023/02/24“. Tačiau teismui susipažinus su į bylą pateiktais bankinių pavedimų išrašais nustatyta, kad buvo ne vienas, o du pavedimais su tapačia paskirtimi, t. y. 2023 m. rugpjūčio 29 d. pervesta 1500 Eur suma ir 2023 m. rugsėjo 21 d. – 500 Eur. Minėtais pavedimais pervestos ganėtinai didelės pinigų sumos, paliginus su kitais keturiais pervedimais, kad jomis būtų apmokamos tik kompensacijos už kurą. Be to, pastebėtina, kad visi 6 pavedimai buvo daromi į ieškovo banko sąskaitą, o ne D. D., todėl pagrįstai tikėtina, kad nurodytos 1500 Eur ir 500 Eur sumos buvo mokamos pagal 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties 12 ir 13 punktus, o kitais 4 pervedimais – kompensacijos už kurą, t. y. pagal sutarties 8 punktą.

Išvadą, kad sutarties šalys vykdė 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartį, teismui leidžia daryti ir tos aplinkybės, kad tiek D. D., tiek V. P., tiek E. B. po minėtos sutarties pasirašymo, t. y. nuo 2023 m. balandžio 21 d. iki 2023 m. rugsėjo 17 d., visi trys kartu, toje pačioje komandoje, dalyvavo ne mažiau, kaip 26 varžybose (pagal pateiktus įrodymus), žaidėjos, vyr. trenerio(-ės) arba trenerio asistento pozicijose. Be to, nors ir neigdamas minėtos sutarties vykdymą, E. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad D. D., kartu su V. P. atvykdavo į Joniškį, į treniruotes, vykdavo į varžybas, t. y. vykdė 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartimi prisiimtas pareigas.

Visos šios teismo aptartos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad šalių 2023 m. vasario 24 d. sudaryta bendradarbiavimo sutartis buvo galiojanti ir nebuvo šalių nutraukta ar pakeista iki jos galiojimo termino pabaigos – 2023 m. lapkričio 20 d., o jos pripažinti negaliojančia teismas nemato jokio teisinio pagrindo.

Dėl skolos priteisimo

Šioje byloje ginčas kilo dėl ieškovui, pagal 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties 8, 12 ir 13 punktus, nepravestų pinigų, kurių bendra suma – 6900 Eur.

Šalys 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties 8, 12 ir 13 punktuose buvo sutarę dėl atlygio D. D., treneriui bei kompensacijos už kurą. Pastebėtina, kad pagal byloje esančius įrodymus, šių sumų dydį įrašė (nustatė) atsakovė (užpildė 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties projekto tuščias vietas ir su savo atstovo parašu pateikė ieškovui). Minėtos sutarties 8 punkte numatyta, kad kuro išlaidos 100 Eur. Sutarties 12 ir 13 punktuose surodytas po 500 Eur atlygis D. D. ir treneriui V. P..

Pastaroji sąvoka – „treneris“ teismo posėdžio metu buvo ne kartą paminėta atsakovės atstovo, kuris nurodė, jog nėra aišku kas šiuo atveju yra treneris, t. y. ar V. P., ar E. B.. Teismas sutinka, kad sutartis nėra parengta profesionalaus teisininko, todėl joje išdėstytos nuostatos palieka vietos interpretacijoms, tačiau kaip jau minėta, teismas, spręsdamas dėl ginčo sutarties sąlygų, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus.

CK 6.193 straipsnyje numatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis).

Teismas susipažinęs su 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartimi ir išklausęs šalių paaiškinimus teismo posėdyje, neturi jokios abejonės, jog minėtos sutarties 13 punkte nurodytas „treneris“ yra V. P.. Pastebėtina, kad teismo posėdžio metu liudijęs E. B. ne kartą nurodė, jog buvo tartasi dėl V. P. atlyginimo, todėl daryti kitokios išvados teismui nėra pagrindo.

Taigi, kaip jau nurodyta aukščiau, 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartimi buvo aptartos kuro išlaidų kompensavimo bei atlyginimas D. D. ir V. P. sąlygos.

Atsakovė su ieškiniu dėl skolos priteisimo nesutiko ir savo nesutikimą argumentavo net keliais argumentais, t. y., pirmu, kad 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartis negaliojo (šį argumentą teismas jau atmetė, kaip nepagrįstą), antru, kad V. P. nevykdė savo, kaip vyr. trenerio pareigų, trečiu, kad tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų nebuvo sudarytos sportinės veiklos sutartys, o numatytu būdu mokamas atlyginimas yra siekis išvengti mokesčių mokėjimo.

Kaip jau minėta aukščiau, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).

Pasikartotina, kad šalių 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartis nėra rengta profesionalaus teisininko ir joje nėra išsamiai aptartos ir reglamentuotos šalių teisės ir pareigos, sąvokos nėra konkrečios, palikta vietos interpretacijai.

Atsakovė teigė, kad V. P. nevykdė savo, kaip vyr. trenerio pareigų, todėl nebuvo pagrindo mokėti jam atlygio. Šiuo atveju, pagal byloje esančius Moterų A lygos 2023 rungtynių protokolus matyti, kad V. P. nuo 2023 m. balandžio 21 d. iki 2023 m. rugsėjo 17 d. dalyvavo ne mažiau, kaip 26 rungtynėse (tiek, kai žaidė FK „Šešupė“, tiek, kai žeidė FK „Saned“), vyr. trenerio arba trenerio asistento pareigose. Teismo nuomone, atsakovės nepagrįstas atsisakymas mokėti tretiesiems asmenims atlyginimą ir kuro išlaidas, yra sąlygotas ir 2023 m. rugsėjo 26 d. LFF Drausmės komiteto sprendimo Nr.20230926-1. Tai iš esmės teismo posėdžio metu pripažino ir atsakovė.

CK 6.193 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė.

Šiuo atveju teismas mano, kad sutarties šalys, sudarydamos sutartį, nors detaliai ir neaptarė, tačiau akivaizdu, kad 13 punkte numatė atlygį už V. P. dalyvavimą treniruotėse bei rungtynėse, bet kokiose, su treniravimu susijusiose, pareigose, tarp jų ir kaip trenerio asistento. Šią išvadą teismui leidžia daryti 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties 11 punktas, kuriame nurodyta, kad V. P. ir E. B. keičiasi vyr. trenerio pareigomis, tačiau neaptartas po pasikeitusių pareigų jų apmokėjimo klausimas. Todėl darytina išvada, kad nepaisant pareigų pavadinimo pasikeitimo, sutarties 13 punkte nurodytas atlygis V. P. ir toliau turėjo būti mokamas.

Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu ne kartą nurodė, kad V. P. faktiškai niekada nevykdė vyr. trenerio pareigų, tačiau D. D. teismo posėdžio metu teigė, kad nors treneriu būdavo registruotas E. B., tačiau techninėje zonoje, kaip treneris, stovėdavo V. P. ir tą galima matyti vaizdo įrašuose. Be to, iš byloje esančio antstolės S. Ž. 2024 m. vasario 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0076/24/F1-002, nustatyta, kad V. P., kaip komandos „Saned“ vyr. trenerio asistentas davė interviu 2023 m. balandžio mėnesį Utenoje ir 2023 m. rugpjūčio mėnesį Pakruojyje, po įvykusių rungtinių, t. y. V. P. veikė, kaip „Saned“ komandos dalis ir atstovas.

Dėl sportinės veiklos sutarčių bei tinkamo mokesčių nemokėjimo, teismas mano, kad šalys būdamos savo srities profesionalės, išmanydamos šios srities subtilybes bei turėdamos specialių žinių, kurias demonstravo teismo posėdžio metu, galėjo nuspręsti sudaryti sportinės veiklos sutartis su žaidėja bei treneriu(-iais), tačiau sudarė bendradarbiavimo sutartį. Kaip teismo posėdžio metu pastabėjo liudytoja M. L., pasitaiko, kad komandos sudaro bendradarbiavimo sutartis ir tai nėra draudžiama. Teismas šiuo atveju reikšminga laiko tai, kad 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties 8, 12 ir 13 punktuose nurodytas sumas atsakovė turėjo pervesti ne tiesiogiai tretiesiems asmenims, o ieškovui, kuris vėliau išmokėdavo gautas sumas savo atstovams, todėl nagrinėti ar šiuo atveju tinkamai buvo mokami mokesčiai nuo trečių asmenų atlyginimo, teismas neturi pagrindo.

Reikšmingas įrodymas šioje byloje yra šalių ir trečiųjų asmenų pasirašyta 2023 m. spalio 1 d. sutartis, kuria visos sutarties šalys patvirtino ir pripažino pagal 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartį susidariusią skolą.

Nors teismo posėdžio metu tiek liudytojas E. B., tiek jo sutuoktinė – atsakovės direktorė – S. B. skolos nepripažino, bandė įrodyti, kad dėl 2023 m. spalio 1 d. sutarties teksto buvo suklaidinti, jos neskaitė, nematė ką pasirašo, nes jiems buvo paduotas tik antras sutarties lapas, tačiau iš pateiktų įrodymų bei jų pačių paaiškinimų matyti, kad tai tik atsakovės pasirinkta gynybos taktika. Kaip jau minėta, atsakovės atstovė ir liudytojas E. B. nurodė, kad V. P. pateikė jiems pasirašyti 2023 m. spalio 1 d. sutarties tik antrą lapą, todėl jie nematė, kad joje aptariama skola, tačiau būtent skolos dydis ir jos detalizavimas išdėstyti antrame sutarties lape. Atsakovės atstovės pozicija, kad neturėjo laiko susipažinti su sutartimi, nes buvo spaudžiama savo sutuoktinio ir V. P. pasirašyti sutartį kuo greičiau, taip pat mažai tikėtina, nes abejotina, jog juridinio asmens vadovas, taip atmestinai ir neįsigilindamas pasirašinėtų sutartis dėl paankamai reikšmingų sumų.

Pažymėtina, kad S. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad neperskaičiusi pasirašė ne tik 2023 m. spalio 1 d. sutartį, tačiau ir 2023 m. vasario 24 d. sutartį. Tikėtina, jog tokia pozicija buvo pasirinkta, siekiant išvengti prisiimtų prievolių vykdymo, tačiau net jei šie jos paaiškinimai ir būtų tiesa, tai neatleidžia atsakovės nuo jos vadovės pasirašytų sutarčių vykdymo.

Pastebėtina, kad teismo posėdžio metu liudytojas E. B. ne kartą nurodė, jog prašė V. P. palaukti kol viešoji įstaiga gaus pinigų ir tada kažkiek žadėjo sumokėti. S. B. teismo posėdžio metu nors ir nurodė, kad skolos nepripažįsta, tačiau taip pat pasakė, kad ieškovui skolos nemokėjo, nes nebuvo pinigų. D. D. teismo metu nurodė, kad E. B. ir S. B. sakydavo, jog vos tik gaus pinigų, iš karto atiduos skolas. Šie paaiškinimai liudija, jog tarp šalių buvo piniginių įsipareigojimų ir neįvykdytų prievolių.

Visa tai, kas aptarta, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tarp šalių buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo ieškovui už trečiųjų šalių dalyvavimą treniruotėse ir rungtynėse mokėti 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartyje sulygtas sumas. O 2023 m. spalio 1 d. sutartis patvirtina, kad atsakovė savo įsipareigojimus vykdė netinkamai ir minėtos sutarties pasirašymo dieną ieškovui buvo skolinga 6900 Eur ir nėra šios skolos sumokėjusi iki šiol.

Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas šioje dalyje ieškinį tenkina ir iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 6900 Eur skolos.

Dėl netesybų

Teismo posėdžio metu atsakovė ne kartą nurodė, kad 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties 21 punkte nurodytas netesybų dydis – 10000 Eur yra per didelis ir kad jis buvo įrašytas ieškovo iniciatyva.

Kaip matyti iš į bylą pateikto, nepilnai užpildyto 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutarties projekto, minėta netesybų suma jau buvo įrašyta, t. y. kitai šaliai nebuvo pasiūlyta pačiai įrašyti šią suma. Tačiau tuo pačiu pastebėtina, kad nėra įrodymų, jog iš kitos šalies būtų atimta galimybė keisti ar derėtis dėl minėtos netesybų sumos, todėl darytina išvada, jog minėta netesybų suma tenkino abi sutarties šalis.

CK įtvirtinta teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos, bet tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo.

Kadangi atsakovė netinkamai vykdė 2023 m. vasario 24 d. bendradarbiavimo sutartį, t. y. laiku nemokėjo sutartyje numatytų piniginių sumų, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovo prašymą dėl netesybų. Tačiau, teismo nuomone, šiuo atveju prašoma priteisti netesybų suma, palyginus su prašoma priteisti skolos suma, yra neproporcingai didelė ir neprotinga, todėl yra pagrindas netesybas mažinti ir jos mažintinos žymiai – iki 1000 Eur.

Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi šioje byloje ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo patenkintas visiškai, o dėl netesybų – iš dalies, todėl tenkintinas reikalavimas ir dėl palūkanų priteisimo (CK 6.37, 6.210 straipsniai), priteisiant iš atsakovės ieškovo naudai 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas byloje patyrė 1280 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. 900 Eur advokato pagalbai ir 380 Eur žyminio mokesčio. Atsakovė – 900 Eur advokato pagalbai (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 98 straipsnis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Bendras ieškovo reikalavimo dydis byloje – 16900 Eur. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 7900 Eur, t. y. 46,75 procentais. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovui iš atsakovės priteistina 598,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovo atsakovei proporcingai atmestų reikalavimų daliai – 479,25 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 2 dalis). Iš ieškovo atsakovei priteista bylinėjimosi išlaidų suma įskaitytina į iš atsakovės ieškovui priteistą sumą ir iš atsakovės ieškovui priteistina – 119,15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl šios išlaidos iš šalių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 268, 269 ir 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės VšĮ „Saned“, juridinio asmens kodas 302981366:

5 (penkių) procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (7900 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. gruodžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,

ieškovo Vilkaviškio futbolo klubo „Šešupė“, juridinio asmens kodas 185492547, naudai.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.