Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5782-429/2017 pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, V. G., R. G., dėl teisės privatizuoti būstą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. G. ir R. G. su ieškiniu sutiko, nes jiems ieškinyje nurodytos aplinkybės žinomos iš mamos. Šia tema yra ne kartą kalbėję, žino, kad mama, būdama atsakinga ir rūpestinga periodiškai domėjosi vykstančiu procesu. Nurodė, kad procesas neužbaigtas dėl atsakovės kaltės, nes visiškai tikėtina, jog tiesiog per klaidą dėl gausos prašymų atlikti šį veiksmą, buvo pasimetę jų pateikti dokumentai, kas yra priežastimi šiai dienai ginti jų šeimos pažeistas teises. Nurodė, kad 1992 m. vasaros pabaigoje – rudens pradžioje, tikslios datos neprisimenantys, mama pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės privatizavimo skyriui, dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė neteisingas išvadas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisminės praktikos. Tai, kad buto, adresu (duomenys neskelbtini), techninė apskaitos byla, inv. Nr. 22675, sudaryta dar galiojant Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas ieškovės vardu, buvo pas atsakovė, patvirtina, kad buvo ketinama pasinaudoti privatizavimo teisėmis. Byloje esanti ginčo buto techninės apskaitos byla patvirtina, kad ieškovė į atsakovą dėl buto privatizavimo kreipėsi 1992 m. vasarą ar rudenį. Teismas buto techninės apskaitos bylą ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyriaus raštą turėjo vertinti kartu su kitais įrodymais: liudytojų parodymais, ieškovės paaiškinimais, kitais rašytiniais įrodymais, kurie leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina aplinkybė, jog galiojant Butų privatizavimo įstatymui ieškovės E. K. prašymas privatizuoti butą su papildomais dokumentais (sutikimu, kad butas būtų privatizuotas šeimos nario - ieškovės I. G. vardu) buvo pateiktas, nei nepateiktas. Ieškovės prašymas neišliko Kauno miesto savivaldybėje dėl to, kad tokių prašymų saugojimo terminas yra pasibaigęs.

Byloje nebuvo paneigti ieškovės paaiškinimai, kad ieškovės mama E. K., kreipdamasi su prašymu privatizuoti butą, išreiškė savo valią kieno vardu bus sudaryta buto pirkimo - pardavimo sutartis, tačiau ieškovė nėra atsakinga už atsakovo darbuotojų veiksmus neišsaugant pateiktų dokumentų. Be to, liudytoja R. K. parodė, kad žino šeimą ir pamena, kad ieškovė rinko dokumentus buto, adresu (duomenys neskelbtini) privatizavimui ir žinojo, kad ieškovės vardu bus sudaryta šio buto pirkimo - pardavimo sutartis, žinojo, kad tokia mamos valia. Šie parodymai patvirtina ieškinio aplinkybes, tačiau teismas ir šių parodymų nevertino, nors jie leistini tokio pobūdžio civiliniam ginčui.

Teismas visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei, tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie nuginčytų ieškinyje nurodytus faktus ir faktines aplinkybes. 1998 m. pradėtas procesas dėl nuomos sutarties pakeitimo tik patvirtina aplinkybes, kad ieškovė siekė tapti nuomininku tam, kad užbaigti pradėto buto privatizavimo procedūrą.

Ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015 m., kai ieškovė buvo informuota apie negalėjimą privatizuoti butą, nes savivaldybė turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butą įgyvendinimą. Savivaldybei to nepadarius, ieškovės atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas, todėl ji ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Teismas, spręsdamas, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, nepasisakė dėl jo atnaujinimo priežasčių svarbos.

Teismas išsamiai aptarė kiekvieną ieškovės nurodytą argumentą ir įvertino byloje buvusius ne tik rašytinius dokumentus, bet ir visas kitas reikšmingas aplinkybes. Viena jų - akivaizdžiai ir be jokių priežasčių ženkliai praleistas ieškinio senaties termino faktas, taip pat tai, jog jo atnaujinimui šioje byloje nėra jokių pagrindų: apeliantė turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, yra jauna, sveika, dirbanti aukštos kvalifikacijos darbus, turinti šeimos narius.

Pati ieškovė patvirtina, kad tariamai atsakovo atstovai buvo nurodę „gauti teismo sprendimą“, kad ateityje neva būtu galima „tęsti“ pradėtas privatizavimo procedūras, kas reiškia, kad apeliantei visgi buvo išaiškinta, kad tos procedūros iki šiol neįvykusios. Nepaisant to nepaaiškinama, kokios objektyvios aplinkybės galėjo lemti beveik 20 metų užsitęsusį delsimą.

Liudytojų parodymai prieštaravo ieškovės aiškinimui dėl dokumentų nešimo į atitinkamas institucijas, ką pagrįstai nustatė ir teismas. Akivaizdu, kad iki 1998 m. teismo sprendimo ieškovės motina ginčo buto savanoriškai atsisakiusi niekada nebuvo, todėl iš esmės nebuvo ir negalėjo būti būtinos sąlygos ginčo buto lengvatiniam privatizavimui - nebuvo „šeimos narių susitarimo“, kuris buvo būtina sąlyga (conditio sine qua non) šioms procedūroms ne tik pradėti, bet ir pabaigti.

Ieškovės motina niekada neapsigyvenus ginčo bute, ji su apeliante nesudarė vienos šeimos, įstatymo galiojimo laikotarpiu ji nebuvo nei nuomininkė, nei nuomininkės šeimos narė. Atitinkamai, nebūdama tinkamu subjektu, negalėjo išreikšti savo valios pasinaudoti šia teise, atlikdama per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Siekiamų privatizuoti patalpų techninės apskaitos byla nėra pakankamas įrodymas, jog asmuo pradėjo privatizavimo procedūrą.

Savivaldybės administracija nėra gavusi iš ieškovės ir jos šeimos narių kokį nors paklausimą, skundą, prašymą ar reikalavimą dėl patalpų privatizavimo, dėl privatizavimo procedūrų tariamo vilkinimo. Tai neginčijamai įrodo, jog apeliantė visą laiką laikė save nebent ginčo patalpų nuomininke, o ne teisėta savininke ir jokiomis priemonėmis nesiekė įgyti nuomojamo turto savo asmeninės nuosavybės teise nepateisinamai ilgą laiko tarpą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė teismo sprendimą skundžia iš esmės dviem pagrindais: 1) dėl netinkamo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis) ir 2) dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnis). Toliau teismas pasisakys dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl privatizavimo sąlygų

Asmens teisė privatizuoti valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui priklausantį butą (gyvenamąsias patalpas) gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kurio 1 straipsnyje numatyta, jog šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo – pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas.

Sprendžiant klausimą, ar ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos tokios privatizavimo sąlygos: a) ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti gyvenamąją patalpą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); b) ar ginčo gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); c) ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip gyvenamosios patalpos privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo gyvenamosios patalpos privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kt. straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl ieškovės, kaip tinkamo subjekto, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti gyvenamąją patalpą ir aplinkybės, ar, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovė šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovės ir atsakovo, kaip gyvenamosios patalpos privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo gyvenamosios patalpos privatizavimo.

Pažymėtina, kad Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, imperatyviai nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Tokia pati nuostata buvo įtvirtinta ir Butų privatizavimo įstatymą detalizuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. d. nutarimu Nr. 309 patvirtintose Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse (Taisyklių 4 punktas). Taigi asmenims, kurie nebuvo jų naudojamų gyvenamųjų patalpų nuomininkai, negalėjo atsirasti subjektinės teisės privatizuoti jas pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Pagal 1964 m. CK normas, galiojusias ieškovės apsigyvenimo ginčo bute metu, gyvenamosios patalpos nuomininku buvo laikomas fizinis asmuo, kuris savo vardu ir dėl savo šeimos bei buvusių šeimos narių interesų sudaro gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (321 straipsnis), kurioje įsipareigoja naudotis šia patalpa ir mokėti nuomos mokestį (319 straipsnis); gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, įmonė, organizacija, turi būti sudaroma raštu (322 straipsnis). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2001 m. CK 6.576, 6.578, 6.579 straipsniuose.

Byloje nustatyta, kad Gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei nuo 1995 m. kovo 20 d. (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1024-775/2017, b. l. 61). 1992 m. vasario 7 d. Kauno miesto valdybos Gyvenamosios patalpos Orderiu Nr. 85, gyvenamojoje patalpoje, adresu (duomenys neskelbtini), leista apsigyventi K. E., A. (Orderio išdavimo pagrindas – Kauno miesto Valdybos 1992 m. vasario 7 d. potvarkis Nr. 257), ir jos penkių asmenų šeimai (jai, jos sūnui – K. E., dukrai – ieškovei šioje byloje – I. G., žentui A. G., anūkui – V. G.) (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1024-775/2017, b. l. 11-13). Nuomos sutartis buvo sudaryta su E. K., kuri 1998 m. kovo 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu pripažinta netekusia teisės į ginčo butą (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1024-775/2017, b. l. 19), o 1998 m. spalio 16 d. Kauno miesto Valdybos Sprendimu Nr. 949 nuspręsta pakeisti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ieškovės I. G. vardu (šeimoje keturi asmenys) (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1024-775/2017, b. l. 15). Nuomos sutartis su ieškove sudaryta 2000 m. kovo 31 d. (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1024-775/2017, b. l. 56-58). Ieškovė visą laiką mokėjo nuomos mokestį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatęs aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, apeliantė nebuvo subjektas, kuris pagal šio įstatymo 4 straipsnį turėjo teisę privatizuoti ginčo butą.

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovės teisės privatizuoti ginčo butą, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino visus byloje esančius įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir pasisakė dėl įrodymų tinkamumo bei įrodomosios reikšmės ir jų visumos pagrindu pripažino nustatyta aplinkybę, jog, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovė nebuvo ginčo buto nuomininkė, o tai, kad faktiškai bute gyveno, nesuteikė jai teisės privatizuoti ginčo patalpas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, be to, sutinkant ir su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytomis aplinkybėmis, akivaizdu, kad tarp šeimos narių, kuriems buvo suteikta nuomos teisėmis apsigyventi ginčo bute, nebuvo sutarimo, kieno vardu galėtų būti privatizuojamas butas, o toks sutarimas buvo būtinas privatizavimo procedūrai tiek pradėti, tiek ir užbaigti.

Nurodytina, kad privatizuojamo buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku ir tik tada susiklostydavo santykiai tarp asmens (asmenų), privatizuojančių butą, iš vienos pusės ir savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų minėto įstatymo 4 straipsnyje iš kitos pusės. Privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku, o jau paskui asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu ir kad privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga.

Ginčo byloje tokio šeimos narių susitarimo ne tik kad nėra, tačiau byloje patvirtinamos aplinkybės apie tai, kad tarp šeimos narių (ginčo buto nuomininkų) buvo kilęs ginčas dėl teisės nuomotis butą ir gyventi jame, ką patvirtina ir teismo 1998 m. kovo 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas (ieškovė prašė pripažinti savo motiną netekusia teisės į ginčo patalpas, o jos motina pareiškė priešieškinį siekdama įsikelti į šias patalpas ir sudaryti atskirą nuomos sutartį (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1024-775/2017 b. l. 19). Pačios ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad ginčo bute jos motina niekada taip ir neapsigyveno. Tą patvirtino ir byloje apklaustos liudytojos – ieškovės kaimynės. Nustatyta, kad ginčo butas šeimai buvo suteiktas 1992 metais liepos mėnesį, techninė apskaitos byla sudaryta 1992 m. rugsėjo 21 d. ieškovės vardu, tačiau akivaizdu, kad vien šios bylos pagrindu privatizavimo procedūra negalėjo būti pradėta ieškovei nesant pagrindine nuomininke ir nesant šeimos narių susitarimo dėl galimybės privatizuoti butą būtent ieškovės vardu. Konstatuotina, kad esant šeimos narių sutarimui dėl privatizavimo, byla dėl nuomos teisių ir teisių į ginčo patalpas apskritai nebūtų užvesta.

Nustačius, kad ieškovė nelaikytina subjektu, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, nėra pagrindo spręsti apie tai, ar ji atliko būtinus veiksmus įstatymu suteiktai teisei įgyti, nes, kaip minėta, ji tokios teisės apskritai neįgijo.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo

Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 1.126 straipsnio 1–2 dalimis, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Konkretaus ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžią, aiškinimas ir taikymas yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017, 45 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017, 46 punktas).

Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017, 45 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės prašymą byloje taikyti ieškinio senatį nurodė, kad ieškovė visą laiką žinojo apie privatizavimo galimybes ir eigą, t. y. ji pati patvirtino, kad suformavo buto inventorinę bylą, jai buvo patarta sudaryti nuomos sutartį savo vardu, o tam ieškovė turėjo kreiptis dėl jos mamos pripažinimo netekusia teisės į ginčo butą, todėl sprendė, kad 10 metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos 1998 m. liepos 1 dienos, yra praleistas. Teismas pažymėjo, kad jau nurodytu metu ieškovė turėjo pagrindą suprasti, jog buto pirkimo pardavimo sutartis su ja nėra ir nebus sudaryta, taigi yra pažeistos jos teisės, sietinos su galimybe privatizuoti butą, kuriame ji faktiškai gyveno. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ieškovė praleido 10 metų ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris skaičiuotinas nuo 1998 m. liepos 1 d. Papildomai nurodytina, kad ieškovės paaiškinimai apie tai, kad jai privatizavimo procesą prižiūrinčiose institucijose buvo nurodyta kreiptis dėl nuomos sutarties sudarymo jos vardu, atitinkamai nuomos sutarties nutraukimo su jos motina, ką ji padarė užvesdama civilinę bylą dėl savo motinos pripažinimo netekusia teisės į ginčo patalpas ir šioje byloje sprendimas buvo priimtas dar 1998 m. kovo 16 d., taigi dar galiojant įstatymui, patvirtina aplinkybes, kad ieškovė kaip apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo turėjo faktiškai suvokti, jog atsakovė nepripažįsta ir taip pažeidžia jos (ieškovės) nurodomą teisę į buto privatizavimą, tačiau ji iki ieškinio pateikimo teismui dienos 2016 m. rugsėjo 21 d. elgėsi pasyviai ir tokio savo elgesio nepateisino jokiomis aplinkybėmis. Jokių įrodymų apie tai, kad ieškovė ar jo šeimos nariai apskritai domėjosi privatizavimo procesu, byloje nėra pateikta.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino pradžios, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, pagal vidinį savo įsitikinimą vertino visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas. Teismas taip pat įvertino ir termino praleidimo priežastis, kurias nurodė ieškovė, tačiau nustatęs, kad galėtų būti pateisinamas nebent laikotarpis nuo 2012 m. gruodžio 19 d. ieškovės vyro mirties, pagrįstai konstatavo, kad jokių kitų termino praleidimo priežasčių, atsižvelgiant į ieškovės amžių, išsilavinimą, darbingumą, socialinę padėtį, galinčių pagrįsti tokį ilgą delsimą, nėra. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė procesinės teisės ir materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.