Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. M., nukentėjusiojo J. G. ir civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovo advokato Artūro Jaskelevičiaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo Č. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, nuteistajam paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė bausmė – 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, Č. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones – vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui.

Iš UAB „S.“ priteista 13000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai P. G.

Iš Č. M. priteista 1000 Eur atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam J. G.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Č. M. nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 5 d., apie 13.46 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas autobusą „Evobus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), keturių eismo juostų kelyje, kai jo važiavimo kryptimi buvo dvi eismo juostos, važiuodamas antrąja eismo juosta, būdamas neatsargus, sukdamas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje į kairę, t. y. įvažiuodamas į (duomenys neskelbtini) gatvę, nepraleido per pėsčiųjų perėją jam iš dešinės pusės ėjusios pėsčiosios P. G. ir ją partrenkė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų bei nepataisomų kūno subjaurojimų P. G. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Tokiu būdu Č. M. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 4 d. nutarimo redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 158 punkto (Sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostas. Sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostą) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

Nuteistasis Č. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria teismas atsisakė Č. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jį nuteisė bei Č. M. pritaikė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, ir prašo priimti naują nuosprendį: vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti Č. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, panaikinti Č. M. pritaikytą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Č. M. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teismui 2018 m. liepos 23 d. pateikė prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, juo prašė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju paskiriant žmonos brolį J. Ge., kuris yra nepriekaištingos reputacijos, neteistas, nebaustas administracine tvarka, šio asmens nuomonę Č. M. gerbia, laiko jį autoritetu. Su pirmosios instancijos teismo išvada netaikyti laidavimo instituto apeliantas nesutinka. BK 40 straipsnio 2 dalyje yra pateiktos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Apeliaciniame skunde yra pažymėta, kad Č. M. niekada anksčiau nebuvo teistas, nepadarė jokių administracinių nusižengimų ar nusikaltimų. Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino padaręs nusikalstamą veiką, suteikė visą su įvykiu susijusią informaciją, bendradarbiavo renkant įrodymus. Taip pat, siekdamas nukentėjusiesiems atlyginti bent dalį patirtos žalos, Č. M. į teismo depozitinę sąskaitą pervedė 2000 Eur sumą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kuri sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiajai P. G. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, jog Č. M. yra linkęs gerbti, laikytis ir paisyti Lietuvos Respublikos įstatymų, anksčiau niekada nepažeidė teisės aktų, šiuo atveju nusikalstama veika yra padaryta dėl neatsargumo. Apelianto manymu, anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad egzistuoja visos sąlygos, kurių pagrindu, vadovaujantis BK 40 straipsniu, Č. M. turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas apelianto prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, deklaratyviais teiginiais be jokios argumentacijos atsisakė jį patenkinti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. Ge. turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, neturi drausminių nuobaudų, nebaustas nei už nusikaltimus, nei už administracinius nusižengimus, J. Ge. ir apeliantą sieja gilus emocinis pagarbos ir pasitikėjimo ryšys, J. Ge. daro teigiamą įtaką Č. M., kuris suvokia savo vienkartinės, neatsargios nusikalstamos veikos neigiamą pobūdį visuomenei, o ypač nukentėjusiesiems bei dėl jos nuoširdžiai gailisi ir visomis įmanomomis pastangomis siekia geranoriškai atlyginti kilusią žalą. Atkreiptas dėmesys į tai, kad J. Ge. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), o apelianto gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstumas tarp apelianto ir laiduotojo gyvenamųjų vietų – 9,3 km, kuris, važiuojant automobiliu, įveikiamas per 14 min. Nuosprendyje paminėtas teiginys, kad apeliantas negyvena su laiduotoju, ir tai yra vienas iš pagrindų neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, visiškai nesuprantamas Č. M., kadangi laiduotojas J. Ge. yra apelianto žmonos brolis, taigi savaime suprantama, kad Č. M. gyvena su žmona, o ne su jos broliu.

Apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė, esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, pritaikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – paskyrimo

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 67 straipsnį ir uždraudęs apeliantui naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones –, visiškai neįvertino susiklosčiusios situacijos ir šio ginčo šalis siejančio teisinio santykio.

Apeliantas pažymi, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki dabar dirba UAB „S.“, šioje darbovietėje jo užimamos pareigos – vairuotojas. Apeliantas turi teisę vairuoti visų įmanomų kategorijų transporto priemones, be to, turi ir papilomą profesinę kvalifikaciją kroviniams ir keleiviams vežti komerciniais tikslais. Šiuo konkrečiu atveju, įsiteisėjus nuosprendžiui, Č. M. netektų teisės vairuoti jam darbo metu priskirtą transporto priemonę, vadinasi, neturėtų galimybės įgyvendinti jam pavestų darbo funkcijų, taigi darbdavė UAB „S.“ būtų priversta nutraukti sudarytą darbo sutartį. Apeliantui netekus darbo, kuris yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, jis neturėtų galimybės atlyginti nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos bei priteistų proceso išlaidų.

Be to, egzistuoja galimybė, kad UAB „S.“, šioje byloje būdama civiline atsakove, iš kurios nukentėjusiesiems priteista 13000 Eur suma, ateityje reikš apeliantui ieškinį dėl 13000 Eur nuostolių, kuriuos UAB „S.“ patyrė dėl Č. M. padaryto neatsargaus nusikaltimo, tačiau apeliantas jų atlyginti neturės galimybės, kadangi, įsiteisėjus skundžiamam nuosprendžiui, neteks teisės vairuoti transporto priemones, o tai savo ruožtu sąlygos vienintelio turimo darbo ir pragyvenimo šaltinio netekimą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, neįvertino to, jog buvo padaryta neatsargi nusikalstama veika, kad apeliantas veikos padarymo metu buvo blaivus, niekada anksčiau nebuvo padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tai buvo vienintelis atsitiktinis įvykis, dėl kurio Č. M. labai gailisi ir išgyvena. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepakankamai atkreipė dėmesį į tai, kad iki ir po eismo įvykio apeliantas jokių administracinių ir kitų teisės pažeidimų nėra padaręs, savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi ir tebesigaili dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos sukeltų pasekmių. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog Č. M. jokios kitos profesijos ar kvalifikacijos nėra įgijęs, išskyrus laivų mechaniko specialybę, kuri įgyta mokantis (duomenys neskelbtini) mokykloje ir kurioje apeliantas jau daug metų nesispecializuoja (mokymosi laikotarpiu įgytos mechaniko specialybės žinos yra primirštos, jų pritaikymas darbe nebeįmanomas).

Apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismo paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra nepagrįsta ir sukelianti kliūčių realiam nuosprendžio įvykdymui baudžiamojo poveikio priemonė.

Nukentėjusysis J. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajai P. G. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir iš civilinės atsakovės UAB „S.“ J. G., atstovaujančiam mažametės dukters P. G. interesams, priteisti 70000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog P. G. dėl padarytos nusikalstamos veikos patyrė didžiulius fizinius skausmus, dvasinį sukrėtimą ir sunkius išgyvenimus. Akivaizdu, kad sumažėjo bendravimo galimybės, iki šiol jaučiama emocinė depresija, nes avarijos metu buvo stipriai sužalotas jos kūnas, vaikui buvo atliktos net 10 sudėtingų ilgai trukusių operacijų, taikant visišką nejautrą, net pooperaciniai žaizdų perrišimai buvo daromi taikant nejautrą. Vaikui buvo leidžiami itin stiprūs nuskausminamieji vaistai, antibiotikai ir kiti medikamentai. Dėl gydymo specifikos P. G. kelis mėnesius gulėjo lovoje su atviromis žaizdomis, visiškai nejudėdama, ilgą laiką negalėjo valgyti, tuštintis. Nukentėjusiosios tėvai jau konsultavosi su dviem plastinės chirurgijos gydytojais ir pagal pirminius jų vertinimus, net ir atlikus maksimalų šių dienų medicinos mokslui žinomą plastinės chirurgijos gydymą, visiškai bent jau vizualiai atkurti vaiko sužalotą kūną iki situacijos, buvusios prieš sužalojimą, teoriškai neįmanoma. Mergaitė auga, tad plastinės rekonstrukcinės operacijos turėtų būti daromos beveik per visą brendimo ir augimo laikotarpį. Medikų manymu, realu, kad gali prireikti bent 10 plastinės chirurgijos operacijų. Šios operacijos yra daromos su visiška nejautra, o pooperacinis gijimas ir nedarbingumas vidutiniškai tęsiasi apie mėnesį.

Tėvams atrodo, kad P. G. gėdijasi savo kūno, vaikui sunku grįžti į normalią socialinę aplinką, nes mokykloje ar kieme visi žino apie jai nutikusią nelaimę, vaikai klausinėja, kodėl ji šlubuoja, negali su klasės draugais bėgioti, dalyvauti fizinio lavinimo pamokose, negali lankyti taip mėgto šokių būrelio. Dėl kūno sužalojimų nukentėjusioji su klasės draugais negali lankyti baseino, nes, persirengiant ir vilkint maudymosi kostiumą, kūno subjaurojimai yra matomi bei šokiruoja kitus vaikus, dažnai ir suaugusiuosius. P. G. tapo uždaresnė, labiau užsisklendusi. Gydymosi laikotarpiu nukentėjusioji atitolo nuo draugų, namie dažnai verkia, nes mano, kad klasės draugai su ja bendrauja kitaip, nei buvo iki nelaimės.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nukentėjo ir P. G. mokymosi procesas. Klasės auklėtoja pastebėjo, kad, P. G. grįžus po ilgos pertraukos, ji jaučiasi nedrąsiai ir pamokose dažnai yra tik stebėtoja. Pedagogė pastebi atsiradusias žinių spragas, padidėjusį nerimą, neužtikrintumą savo jėgomis, mokykloje susidūrusi su sunkumais mergaitė verkia, išgyvena. Tėvai siekė vaikui suteikti visapusišką išsilavinimą, tad, turėdami finansinę galimybę, P. G. leido į (duomenys neskelbtini) akademiją, kur jų dukra sustiprintai mokėsi matematikos pagal specializuotą programą. Nors iki įvykio mokytojai džiaugėsi nukentėjusiosios pasiekimais, tačiau tam, kad vaikas galėtų tęsti mokymąsi toliau, teks (duomenys neskelbtini) akademijos kurso dalį kartoti kitais mokslo metais.

Apeliaciniame skunde pažymėta, kad po nelaimės J. G. su žmona V. G. išgyveno pačius sunkiausius mėnesius, jie patyrė dvasinį sukrėtimą, baimę dėl vaiko gyvybės bei sveikatos. Tėvai jaudinasi ir dėl to, kad patirta trauma gali apie save priminti prasidėjus paauglystei ir mergaitės brendimo laikotarpiui, kai pradės megztis vaiko santykiai su draugais, kai ji įsimylės. Apelianto vertinimu, jie su žmona dėjo maksimalias pastangas, kad P. G. greičiau pasveiktų, abu aukojo darbo laiką, atostogas. Apeliantas džiaugiasi, kad darbdaviai sudarė sąlygas vaiko ligos atveju dirbti laisvu grafiku, tačiau J. G. nurodo dėl streso, nesusikoncentravimo į darbinius klausimus pridaręs daug klaidų, kurias dabar bando ištaisyti. Apeliantą piktina Č. M. formalus ir abejingas požiūris į atsitikusią nelaimę. Iš karto po įvykio su P. G. tėvais buvo bandyta susisiekti ir pasidomėti, kaip po įvykio jaučiasi nukentėjusioji, tačiau kaltininkas nepasiūlė jokios konkrečios pagalbos, neskambino ir tiesiogiai nesidomėjo vaiko būkle.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog vaikas iškentė didžiulius, net suaugusiam žmogui nepakeliamus, skausmus, nukentėjusiajai padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, nuo kurių, jei laiku nebūtų buvusi suteikta medicininė pagalba, vaikas būtų miręs. Mergaitei yra atlikta 10 sudėtingų operacijų, taikant visišką nejautrą, o tam, kad bent iš dalies būtų atitaisyti kūną bjaurojantys sužalojimai, per brendimo ir augimo laikotarpį dar teks atlikti ne mažiau kaip 10 plastinių rekonstrukcinių operacijų, kurios paprastai yra atliekamos arba privačiose klinikose, arba net užsienyje. Vienos vidutinio sudėtingumo operacijos minimali kaina nuo 2000 Eur. Be to, padaryti vidaus organų sužalojimai ateityje gali sukelti kitas sunkias pasekmes, kadangi P. G. organizmas jau dabar yra nualintas didelio kiekio medikamentų, tolimesnis gydymas gali būti labai komplikuotas.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad kaltininkas nepasiūlė jokios kompensacijos, pagalbos, paramos, tik akivaizdžiai, labiausiai nerimaudamas dėl gresiančios teisinės atsakomybės, paminėjo, kad „gal kažkaip susitarsime“, nors per visą ikiteisminio tyrimo laiką su jokiu konkrečiu pasiūlymu nesikreipė. Be to, moteris, prisistačiusi Č. M. sutuoktine, ikiteisminio tyrimo pradžioje P. G. tėvus bandė įtikinti, jog dalis kūno sužalojimų vaikui atsirado dėl to, kad ji į ligoninę buvo vežama pakeleivinga mašina, o ne greitosios medicinos pagalbos automobiliu, nors, kaip paaiškėjo gydymo proceso metu, būtent tai ir padėjo išgelbėti P. G. gyvybę. Tik teisiamojo posėdžio metu Č. M. išsakė atsiprašymą, tačiau J. G. tai vertina kaip formalų siekį sušvelninti savo teisinę padėtį.

Apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad prašoma priteisti neturtinės žalos suma (70000 Eur) atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl jos sumažinimas iki 20000 Eur vertinamas kaip netinkamai išspręstas neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

Civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovas advokatas A. Jaskelevičius apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį dėl 13000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš civilinės atsakovės UAB „S.“ nukentėjusiajai P. G. ir sumažinti priteistą neturtinę žalą iki 2000 Eur.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiosios atstovas bylos nagrinėjimo metu pagrįsdamas civilinio ieškinio dydį teismui akcentavo, jog patenkinus pareikštą civilinį ieškinį dalis gautų piniginių lėšų bus skirtos ir nukentėjusiosios plastinėms operacijoms, taigi dalis prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumos nebuvo įrodinėjama kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje.

Priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, teismas visiškai neatsižvelgė į vieną iš žalos dydžio nustatymo kriterijų – žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Neadekvačiai didelių piniginių sumų priteisimas bei jų išieškojimas iš vidutines pajamas gaunančio fizinio asmens gali jam tapti nepakeliama našta, kuri prilygtų nubaudimui, o neturtinės žalos atlyginimas nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis yra kompensacinė. Piniginė kompensacija už patirtą neturtinę žalą negali užtikrinti nukentėjusio asmens visiško sugrąžinimo į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Taigi nagrinėjamu atveju turėjo būti itin atsižvelgta į nusikalstamos veikos atsitiktinį pobūdį, neatsargius kaltininko veiksmus.

2018 m. spalio 30 d. finansų ministro įsakymu Nr. 1K-367 (įsigaliojo nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) patvirtintos eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo rekomendacijos. Jose yra nurodyta, kad, nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama į kompetentingų institucijų išduotais dokumentais pagrįstus tokius kriterijus kaip sveikatos sutrikdymo mastas, laikinojo nedarbingumo trukmė, neįgalumo lygis, darbingumo lygis ar specialiųjų poreikių lygis, sužalojimo pasekmės, mirties faktas ir priežastys, nukentėjusio (sužaloto) asmens ar žuvusiojo kaltė ar didelis neatsargumas ir kitus panašius kriterijus, turinčius įtakos neturtinės žalos dydžiui. Pagal rekomendacijų 4.3 punktą, esant sunkiam sveikatos sutrikdymui, gali būti priteisiama iki 12 MMA neturtinės žalos atlyginimo, t. y. 4800 Eur.

Šiuo atveju pažymėta, kad nukentėjusiajai P. G. draudimas sumokėjo 5000 Eur, Č. M. – 2000 Eur. Taigi šiuo metu nukentėjusiai išmokėtas neturtinės žalos dydis žymiai viršija nurodytą rekomendacijose. Apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad priteistas 13000 Eur neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į eismo įvykio aplinkybes ir padarinius bei kitas faktines aplinkybes, yra per didelis.

Teismo posėdžio metu nukentėjusysis J. G. prašė tenkinti jo apeliacinį skundą.

Nukentėjusiųjų atstovas advokatas M. Repšas prašė tenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skundą ir atmesti nuteistojo Č. M. bei civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovo advokato A. Jaskelevičiaus apeliacinius skundus.

Nuteistasis Č. M. ir nuteistojo gynėjas advokatas R. Simonavičius prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.

Prokurorė prašė nukentėjusiojo J. G. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo Č. M. ir civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovo advokato A. Jaskelevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovo advokato A. Jaskelevičiaus apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistojo Č. M. ir nukentėjusiojo J. G. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad nė viename apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo Č. M. kaltė ar jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija, taigi dėl šių klausimų apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepasisako. Nors apeliaciniuose skunduose pateikti prašymai iš dalies yra panašūs, tačiau dalis jų skiriasi arba akcentuojamos kitos aplinkybės, individualiai reikšmingos kiekvienam apeliantui, todėl apygardos teismas apeliacinius skundus nagrinėja atskirai.

I. Dėl nuteistojo Č. M. apeliacinio skundo

Nuteistasis Č. M. apeliaciniame skunde prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu ir panaikinti pirmosios instancijos teismo taikytą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Būtent šiuos klausimus ir aptaria apeliacinės instancijos teismas.

Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir mano, jog nagrinėjamojoje byloje nėra visų sąlygų, būtinų norint taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog baudžiamojoje byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais nustatyta, kad Č. M., veikdamas itin neatsargiai, padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą prie neatsargių nusikaltimų. Jis anksčiau teismo neteistas, visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, savanoriškai atlygino dalį nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos; turtinę žalą atlygino draudimo bendrovė. Iš baudžiamos bylos medžiagos matyti, kad Č. M. dirba, charakterizuojamas teigiamai, iki šios veikos padarymo nebuvo teistas. Atsižvelgiant į tai, yra visi formalūs pagrindai, numatyti BK 40 straipsnio 2 dalyje, atleisti asmenį pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka tik iš dalies. Tiesa, kad Č. M. vieną neatsargią nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą (t. 2, b. l. 27), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 2, b. l. 24–26). Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo (t. 2, b. l. 8–18), tiek teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 106–107) savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo. Vis dėlto būtina aptarti ir kitas sąlygas, būtinas laidavimo instituto taikymui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad byloje nėra visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, nes nenustatyta, kad Č. M. bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, ar pasiekė kitokį susitarimą su nukentėjusiaisiais.

Byloje nukentėjusysis J. G. yra pareiškęs civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 85–88), kuriuo prašo priteisti iš civilinės atsakovės UAB „S.“ 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Būtina pažymėti, jog galutinis susitarimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme nebuvo pasiektas. Pats Č. M. apeliaciniame skunde yra nurodęs, jog, nepavykus susitarti su nukentėjusiosios P. G. tėvais, pervedė 2 000 Eur į Klaipėdos apylinkės teismo depozitinę sąskaitą (t. 2, b. l. 73). Taigi akivaizdu, kad klausimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo nebuvo išspręstas. Visų pirma, pažymėtina, kad minėtoji pervesta į depozitinę sąskaitą pinigų suma nebuvo panaudota pagal paskirtį – neturtinei žalai atlyginti, t. y. šiais pinigais vis dar nepasinaudota. Atitinkamos sumos pervedimas į teismo depozitinę sąskaitą savaime negali būti vertinamas kaip maksimalios kaltinamojo pastangos susitaikyti su nukentėjusiuoju ir susitarti dėl abiem pusėms priitino žalos atlyginimo dydžio. Vien tai, kad Č. M. į teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo 2 000 Eur, taip pat neįrodo, jog buvo susitarta dėl žalos atlyginimo dydžio, ši aplinkybė savaime neįrodo, kad buvo susitarta dėl žalos atlyginimo būdo ar kad yra pagrindas manyti, jog kaltininkas atlygins žalą ateityje. Pinigus į teismo sąskaitą Č. M. pervedė savo nuožiūra, nepasiekęs susitarimo su nukentėjusiuoju, jog būtent ši suma yra pakankamas nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydis ar dalis būsimo žalos atlyginimo. Taigi darytina išvada, jog nei dėl žalos atlyginimo dydžio, nei dėl būdo nukentėjusysis J. G. ir nuteitasis Č. M. nesusitarė, aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad Č. M. ateityje visiškai atlygins padarytą žalą nukentėjusiesiems. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog nuteistojo Č. M. pervesta pinigų suma į apylinkės teismo depozitinę sąskaitą, palyginus su Klaipėdos apylinkės apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, yra labai nedidelė, t. y. 6,5 kartų mažesnė nei priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Č. M. apeliacinio skundo turinys taip pat patvirtina, kad dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo aplinkybių kaltininko ir nukentėjusiųjų susitarimas nebuvo pasiektas.

Teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Č. M. yra nuteistas (t. 2, b. l. 27), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 2, b. l. 24–26), tai rodo, kad padarytas nusikaltimas yra atsitiktinis jo gyvenime, jis stengiasi laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų, gyventi socialiai teisingą gyvenimą. Vis dėlto, net jei būtų nustatyti visi kiti būtini pagrindai BK 40 straipsnio taikymui, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu argumentu, jog Č. M. žmonos brolis J. Ge. negali būti laikomas tinkamu laiduotoju. Visų pirma, abejonių dėl J. Ge. galimybių daryti tinkamą įtaką Č. M. kelia palyginus ribotai kartu praleidžiamas laikas. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde logiškai yra atkreiptas dėmesys į tai, kad vyras, sukūręs šeimą, turi gyventi su žmona, o ne su jos broliu, būtina pažymėti ir keletą kitų reikšmingų aplinkybių. Nuteistasis Č. M. gyvena (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), o J. Ge. – (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. (t. 2, b. l. 81), t. y. nuteistasis ir asmuo, kurį prašoma skirti laiduotoju, gyvena skirtingose vietovėse. Nors gyvenamosios vietos nėra itin smarkiai viena nuo kitos nutolusios, tačiau tokia situacija suponuoja išvadą, kad J. Ge., būdamas laiduotoju, negalėtų stebėti ir kontroliuoti kasdienio Č. M. elgesio, t. y. negalėtų nuteistojo elgesiui daryti teigiamos įtakos ar pabandyti užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui. Taip pat būtina atkreipti dėmesį, jog nors J. Ge. yra neteistas (t. 2, b. l. 77), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 76), charakterizuojamas išimtinai teigiamai (t. 2, b. l. 78), turi aukštąjį išsilavinimą (t. 2, b. l. 79–80), tačiau jis yra 18 metų jaunesnis už nuteistąjį. Be jokios abejonės, nuteistasis apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad J. Ge. yra pilnametis ir savo elgesiu, veikla ir vertybėmis gali daryti tinkamą teigiamą įtaką, tačiau tarp Č. M. ir J. Ge. esantis didelis amžiaus skirtumas kelia abejonių J. Ge. galimybe daryti teigiamą įtaką būtent konkrečiai nuteistajam, t. y. abejotina, ar kur kas vyresnis asmuo paisys J. Ge. patarimų, įsiklausys į jo nuomonę ar priims sprendimus, remdamasis pastarojo pozicija. Taigi apibendrindamas, apygardos teismas daro išvadą, kad J. Ge. yra netinkamas asmuo būti nuteistojo Č. M. laiduotoju.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės, nes negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą, atsižvelgdamas į visumą BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų ir galimybę pasiekti įstatyme numatytus tikslus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertina ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą – neatsargus nusikaltimas, kuris sukėlė itin skaudžias, neigiamas, sunkiai pataisomas pasekmes nepilnamečiam asmeniui – buvo sunkiai sutrikdyta sveikata mažamečiam vaikui. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog P. G. buvo padarytas nepataisomas kūno subjaurojimas. Toks nusikalstamos veikos pobūdis ir kilusios pasekmės, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat nesudaro pagrindo taikyti laidavimo instituto. Pažymėtina, jog, skiriant asmeniui bausmę, visuomet turi būti laikomasi proporcingumo principo: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Nagrinėjamu atveju, pritaikius laidavimo institutą, Č. M. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nepatirtų jokių baudžiamojo persekiojimo pasekmių, t. y. nuteistojo padarytas nusikaltimas liktų neįvertintas baudžiamosios teisės prasme, o asmuo nepatirtų bausmės už padarytą nusikaltimą neišvengiamumo. Tuo atveju, jei asmuo, padaręs nusikaltimą, sukėlusį nepataisomas pasekmes, nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai, todėl laidavimo instituto taikymas šiuo atveju būtų nepagrįstas.

Apibendrindama visa tai, kas aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemano, kad nustatytos visos būtinosios Č. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų. Taigi Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalis dėl Č. M. neatleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pripažįstama pagrįsta, nenaikinama ir nekeičiama dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų.

b) Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones – netaikymo (BK 68 straipsnis)

Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Viena iš BK 67 straipsnyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių yra uždraudimas naudotis specialia teise. Vadovaudamasis BK 68 straipsniu, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešiotis ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi uždraudimo naudotis specialia teise taikymas yra teismo teise, t. y. teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti ar nuspręsti netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Kelių eismo saugumo bylose šio klausimo sprendimas didele dalimi priklauso nuo teismo išvados dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo pobūdžio, ar asmuo sąmoningai šiurkščiai pažeidė eismo taisykles, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, ar eismo įvykis kilo dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl kažkokių aplinkybių kaltininkui nesuvokiant rizikingo elgesio pobūdžio ir nenumatant galimų padarinių. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui. Tokio savo sprendimo apylinkės teismas išskirtinai nemotyvavo. Kaip jau minėta, šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas nėra privalomas ir priklauso nuo teismo bylos aplinkybių ir kaltinamojo asmenybės vertinimo. Vis dėlto apygardos teismas, atsižvelgdamas į eismo įvykio aplinkybes, Č. M. asmenybę, taip pat į tai, kad nuteistasis yra vairuotojas profesionalas ir jo profesinė veikla yra vienintelis jo pajamų šaltinis, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Č. M. privalo būti paskirta baudžiamoji poveikio priemonė. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be baudžiamojo poveikio priemonės taikymo.

Č. M. laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki dabar dirba UAB „S.“ (t. 2, b. l. 28), šioje bendrovėje nuteistasis dirba vairuotoju. Apeliantas turi teisę vairuoti šių kategorijų transporto priemones: AM, B1, B, C1, C, D1, D, BE, C1E, CE, D1E, DE (t. 2, b. l. 19). Kaip matyti iš byloje esančios vairuotojo pažymėjimo kopijos, Č. M. turi teisę vairuoti visų įmanomų kategorijų transporto priemones, be to turi ir papilomą profesinę kvalifikacija kroviniams ir keleiviams vežti komerciniais tikslais. Darbas autobuso vairuotoju yra vienintelis apelianto pragyvenimo šaltinis, jokios kitos profesijos ar kvalifikacijos Č. M. neturi. Tiesa, pats nuteistasis apeliaciniame skunde yra pažymėjęs, jog yra įgijęs laivų mechaniko specialybę, tačiau žinių niekada negilino ir pagal šią specialybę nedirbo, todėl daryti prielaidą, kad asmuo greitu metu galėtų susirasti darbą pagal šią specialybę, būtų nepagrįsta. Be jokios abejonės, skiriant bausmę ir / ar baudžiamojo poveikio priemonę, neturi būti išimtinai prioretizuojami kaltininko interesai, tačiau būtina atsižvelgti į reikšmingų aplinkybių visumą. Pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytojais nėra laikomi asmenys didesnio pavojaus šaltinį naudojantys darbo procesui pagal darbo sutartį. Tokiu atveju valdytoju laikomas darbdavys, esantis didesnio pavojaus šaltinio savininku. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnis numato, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Pagal šį straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Jeigu įstatymų numatytais atvejais samdantis darbuotojus asmuo ir darbuotojas už žalą atsako kartu, tai darbuotojas atsako jį nusamdžiusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra darbuotojo tyčia ar didelis neatsargumas. Taigi UAB „S.“ sumokėję pirmosios instancijos teismo priteistą 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą gali šią sumą regreso tvarka išsiieškoti iš nuteistojo Č. M. Tuo atveju, jei Č. M., neturėdamas teisės vairuoti kelių transporto priemones, negalėtų įvykdyti savo darbinių funkcijų, egzistuoja daugiau nei reali galimybė, kad UAB „S.“ jį atleis iš pareigų. Netekęs vienintelio savo pragyvenimo šaltinio, Č. M. nebūtų pajėgus atlyginti priteistos neturtinės žalos ir proceso išlaidų. Taigi nagrinėjamu atveju, taikant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, nukentėtų ne vien nuteistasis Č. M., taip pat ir civilinis atsakovas bei galbūt nukentėjusieji.

Teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones –, neįvertino to, kad buvo padaryta neatsargi nusikalstama veika, kad apeliantas šios veikos padarymo metu buvo blaivus, niekada anksčiau nebuvo padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimų, kad tai buvo vienintelis atsitiktinis įvykis, dėl kurio Č. M. labai gailisi ir išgyvena. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atkreipė dėmesį į tai, kad iki ir po eismo įvykio Č. M. jokių administracinių ir kitokių teisės pažeidimų nėra padaręs, savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi ir tebesigaili dėl savo neatsargumu padarytos nusikalstamos veikos ir jos sukeltų pasekmių. Apeliantas ir pats turi šeimą, kuria privalo rūpintis, ją išlaikyti, o transporto priemonės vairavimas yra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis, jokių Č. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už tai nustatytos sankcijos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Atsižvelgdamas į Č. M. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, todėl nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui – naikintina. Minėtoji baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga ir sudaro kliūtis tinkamam nuosprendžio, ypač dalies dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo, įvykdymui.

II. Dėl nukentėjusiojo J. G. apeliacinio skundo

Nukentėjusysis J. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti neturtinės žalos atlyginimo dydį ir iš civilinės atsakovės UAB „S.“ J. G., atstovaujančiam mažametės dukters P. G. interesams, priteisti 70000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taigi būtent priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrįstumo ir proporcingumo klausimus nuosprendyje aptaria apeliacinės instancijos teismas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusysis J. G. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš civilinės atsakovės UAB „S.“ priteisti 70 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 85–88). Nukentėjusiojo J. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu nukentėjusiosios P. G. naudai iš UAB „S.“ priteisė 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis J. G. prašo priteisti jam, kaip atstovaujančiam mažametės dukros P. G. interesams, iš civilinio atsakovo UAB „S.“ 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

Atsakingą už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, įstatymas numato šaltinio valdytoją. CK 6.270 straipsnio 2 dalis apibrėžia, kad tai juridinis ar fizinis asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Valdytojas ne visada reiškia asmenį, techniškai arba fiziškai valdantį didesnio pavojaus šaltinį. Asmuo, kuris darbo teisinių santykių pagrindu (darbo, tarnybos, samdos ir kt.) naudoja transporto priemonę, mechanizmą ar kitą šaltinį (pavyzdžiui, vairuotojas, operatorius, mašinistas), nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir už padarytą žalą tiesiogiai nukentėjusiajam neatsako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį (automobilį) dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19/2007). Kai darbuotojas nusikalstama veika padaro žalos, eidamas darbines (tarnybines) pareigas, žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Kadangi eismo įvykis įvyko darbo metu, Č. M. vairuojant UAB „S.“ priklausantį autobusą „Evobus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiga atlyginti žalą kyla būtent UAB „S.“.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nukentėjusioji P. G., be patirto fizinio skausmo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl nuteistojo veiksmų patyrė pažeminimą ir dvasinį sukrėtimą, kitus itin reikšmingus nepatogumus, susijusius su gydymosi procesu ir bylos nagrinėjimu. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. J. J. v. UAB „Termesta“ ir V. S., bylos Nr. 3K-3-167/2010).

Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis nurodė, jog mažametė jo dukra P. G. dėl nuteistojo Č. M. veiksmų patyrė neturtinę žalą, kadangi turėjo kęsti didelį fizinį skausmą gydymo procedūrų metu, taip pat gyjant po atliktų operacijų. 2018 m. gegužės 8 d. teismo medicinos išvadoje Nr. G 388/2018(03) nurodyta, kad P. G. buvo nustatyta politrauma: krūtinės ląstos sumušimas su odos nubrozdinimais krūtinės kairėje, dauginiais kairiųjų šonkaulių lūžimais, kairės pusės hemopneumotoraksu, lydimu kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, pilvo sumušimas ir odos nubrozdinimai juosmens bei pilvo apačioje, blužnies plyšimas, kairiojo klubakaulio sparno lūžimas, masyvi plėštinė tarpvietės žaizda ir išorinių lytinių organų, makšties, išangės suraukėjo, keliamojo raumens, sėdmenų raumenų atplėšimas, lydimi trauminio šoko, raumenų, odos, paodžio, aseptinės nekrozės, sepsio, poodinės kraujosruvos blauzdose. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų P. G. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 60–62). Tokie duomenys patvirtina patirtų traumų ir sužalojimų sunkumą, kurie savo ruožtu lėmė ir patiriamus neigiamus emocinius išgyvenimus bei kilusias nepataisomas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje yra konstatavęs, kad P. G. dėl autoįvykio metu patirtų sužalojimų buvo padarytas nepataisomas kūno subjaurojimas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog buvo atliktos 10 sudėtingų ilgai trukusių operacijų, taikant visišką nejautrą. P. G. buvo leidžiami itin stiprūs nuskausminamieji vaistai, antibiotikai ir kiti medikamentai. Dėl gydymo specifikos P. G. kelis mėnesius gulėjo lovoje su atviromis žaizdomis, visiškai nejudėdama, ilgą laiką negalėjo valgyti, tuštintis. Nukentėjusiosios tėvai konsultavosi su dviem plastinės chirurgijos gydytojais ir pagal pirminius jų vertinimus, net ir atlikus chirurginį gydymą, visiškai bent jau vizualiai atkurti vaiko sužalotą kūną neįmanoma. Mergaitė auga, tad plastinės rekonstrukcinės operacijos turėtų būti daromos beveik per visą brendimo ir augimo laikotarpį. Medikų manymu, realu, kad gali prireikti 10 plastinės chirurgijos operacijų.

Tėvams atrodo, kad P. G. gėdijasi savo kūno, vaikui sunku grįžti į normalią socialinę aplinką, nes mokykloje ar kieme visi žino apie jai nutikusią nelaimę, vaikai klausinėja, kodėl ji šlubuoja, negali su klasės draugais bėgioti, dalyvauti fizinio lavinimo pamokose, negali lankyti taip mėgto šokių būrelio. Dėl kūno sužalojimų nukentėjusioji su klasės draugais negali lankyti baseino, nes, persirengiant ir vilkint maudymosi kostiumą, kūno subjaurojimai yra matomi ir šokiruoja kitus. P. G. tapo uždaresnė, labiau užsisklendusi. Gydymosi laikotarpiu P. G. atitolo nuo draugų, namie dažnai verkia, nes mano, kad klasės draugai su ja bendrauja kitaip, nei buvo iki nelaimės. Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad nukentėjo ir P. G. mokymosi procesas. Klasės auklėtoja pastebėjo, kad, P. G. grįžus po ilgos pertraukos, ji jaučiasi nedrąsiai ir pamokose dažnai yra tik stebėtoja. Pedagogė pastebi atsiradusias žinių spragas, padidėjusį nerimą, neužtikrintumą savo jėgomis, mokykloje susidūrusi su sunkumais mergaitė verkia, išgyvena (t. 2, b. l. 119). Tėvai siekė vaikui suteikti visapusišką išsilavinimą, tad, turėdami finansinę galimybę, P. G. leido į (duomenys neskelbtini) akademiją, kur jų dukra sustiprintai mokėsi matematikos pagal specializuotą programą. Nors iki įvykio mokytojai džiaugėsi nukentėjusiosios pasiekimais, tačiau tam, kad vaikas galėtų tęsti mokymąsi, teks (duomenys neskelbtini) akademijos kurso dalį kartoti kitais mokslo metais (t. 2, b. l. 118).

Apeliaciniame skunde pažymėta, kad po nelaimės J. G. su žmona V. G. išgyveno itin sudėtingą laiką, jie patyrė dvasinį sukrėtimą, baimę dėl vaiko gyvybės bei sveikatos. Tėvai jaudinasi ir dėl to, kad patirta trauma gali labai atsiliepti dukrai prasidėjus paauglystei ir brendimo laikotarpiui. Apelianto vertinimu, jie su žmona dėjo maksimalias pastangas, kad P. G. greičiau pasveiktų, abu aukojo darbo laiką, atostogas. Apeliantas džiaugiasi, kad darbdaviai sudarė sąlygas vaiko ligos atveju dirbti laisvu grafiku, tačiau J. G. nurodo dėl streso, nesusikoncentravimo į darbinius klausimus pridaręs daug klaidų, kurias dabar bando ištaisyti (t. 2, b. l. 101). Ties tinkamu darbinių funkcijų atlikimu dukros gijimo laikotarpiu negalėjo susikoncentruoti ir jo žmona V. G. (t. 2, b. l. 102). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, visų anksčiau aptartų aplinkybių išsamiai neįvertino. Taigi visos nurodytos aplinkybės, susijusios su emocine, dvasine, psichologine nukentėjusiosios būkle, yra reikšmingos ir turi įtakos, sprendžiant klausimą dėl priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio, tuo labiau, jog, kaip jau minėta, dėl nusikalstama veika padarytų sužalojimų nukentėjusioji sveikatos problemų patiria ir šiandien. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu 13 000 Eur suma nukentėjusiosios P. G. patirtai neturtinei žalai atlyginti yra per maža.

Atsižvelgus į nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, įvertinus nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą bei neatsargią nusikalstamos veikos kaltės formą, taip pat reikia atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje bylose, susijusiose su Kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimais, kai dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra labai įvairus, priklausomai nuo kiekvienoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių: kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94-696/2017 – 15 000 Eur (S. B. nuteistas už tai, kad pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjusiajam R. V. dėl atviro skeveldrinio dešinės blauzdos IV laipsnio kaulų lūžimo su plačiomis plėštinėmis žaizdomis ir kraujagyslių bei nervų pažeidimu buvo sunkiai sutrikdyta sveikata), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-511/2017 – 11 156 Eur, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-699/2016 – 23 962 Eur (R. J. nuteistas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjusiajam A. Š. kliniškai konstatuota kairio žasto trauminė amputacija, įvyko kairės mentės lūžimas, kairės pusės V šonkaulio lūžimas, trauminis šokas III°, buvo padarytos muštinės plėštinės žaizdos galvoje, dešinėje pažandėje ir kakle, dėl kairio žasto trauminės amputacijos nukentėjusysis neteko 60 proc. bendro pastovaus darbingumo), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-696/2016 – 18 459 Eur (V. J. nuteistas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu automobilio keleiviui A. R. N. konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas) ir kt.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-402-421/2016, apibendrindamas praktiką, nurodė, kad: „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje eismo įvykiu sukeltos neturtinės žalos atlyginimo dydžiai svyruoja nuo 144 iki 83 989 Eur. Šie kasacinio teismo priteisti neturtinės žalos dydžiai apima atvejus nuo lengvo sveikatos sutrikdymo iki sunkaus sužalojimo, taip pat atvejus, kai žala atsirado iš dalies ir dėl nukentėjusio asmens kaltės ar dalis jos buvo atlyginta draudimo kompanijų. Pažymėtina ir tai, kad nurodyti atvejai apima bylas nuo 2003 metų, todėl, juos analizuojant, taip pat būtina atsižvelgti į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius“. Apeliantas J. G. teismo proceso metu rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-3-402-421/2016, kurioje ieškovui buvo priteistas 57 424 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis. Būtina pažymėti, kad pasekmės, kilusios aptariamoje kasacinės instancijos teismo nagrinėtoje byloje ir šiuo metu teisėjų kolegijos nagrinėjamoje byloje, nėra identiškos. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad nukentėjusiajai P. G. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas ir nepataisomas kūno subjaurojimas, tuo tarpu kasacinėje nutartyje pažymėta, jog ieškovei nustatytas visiškas nedarbingumas. Taigi bylų aplinkybėms nesant identiškoms ar panašioms, suformuotu precedentu negalima vadovautis visa apimtimi ir priteisti tokį patį neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Iš viso to, kas aptarta anksčiau, matyti, jog pirmosios instancijos teismas ne visas aplinkybes įvertino vienodai išsamiai, dalies aplinkybių, susijusių su nukentėjusiosios P. G. patirtais fiziniais sužalojimais ir dvasiniais išgyvenimais, nelaikė reikšmingomis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui, taigi priteista 20 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža ir turi būti didinama. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog būtent 40 000 Eur suma geriausiai atspindi nukentėjusiosios patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus bei leidžia pagrįstai tikėti, kad bus realiai sumokėta. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Č. M. dalį nukentėjusiajai P. G. padarytos neturtinės žalos – 2000 Eur savanoriškai atlygino, pervesdamas pinigus į teismo depozitinę sąskaitą (t. 2, b. l. 88). Ši suma, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotina nukentėjusiajai (jos atstovams pagal įstatymą), o priteistina neturtinės žalos suma mažintina 2000 Eur. Draudimo bendrovė AAS „B.“ savo įsipareigojimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, kaip tai buvo numatyta įvykio metu galiojusioje Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies redakcijoje, visiškai įvykdė, išmokėdama nukentėjusiajai maksimalią sumą – 5000 Eur (t. 1, b. l. 141; t. 2, b. l. 114–115). Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad likusi neatlyginta neturtinės žalos dalis – 33 000 Eur – priteistina iš nuteistojo Č. M. darbdavės UAB „S.“.

III. Dėl civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovo advokato A. Jaskelevičiaus apeliacinio skundo

Civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 2000 Eur. Kadangi jau anksčiau apeliacinės instancijos teismas aptarė šį klausimą, nurodė, jog priteista 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma ne tik nėra neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei per didelė, ir nustatė, kad ji turi būti padidinta, papildomai plačiai ir detaliai pasisakyti aptariamu klausimu nėra pagrindo, kad nebūtų nereikalingų pasikartojimų.

Apeliacinės instancijos teismas tik atkreipia dėmesį į keletą reikšmingų klausimo aspektų. Civilinio atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, neatsižvelgė į žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su vertinimu, kad, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, jo įvykdymas turi būti realus, o tai suponuoja išvadą, kad turi būti vertinami ne tik nukentėjusiojo, bet ir kaltininko interesai, vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju, pirmiausia, neturtinės žalos atlyginimas yra priteisiamas ne iš nuteistojo Č. M., o iš jo darbdavės civilinės atsakovės UAB „S.“ ir tik vėliau pastaroji civilinio proceso tvarka, remdamasi regreso institutu, galės šią sumą bandyti prisiteisti iš nuteistojo Č. M. Ne mažiau svarbu tai, jog pats nuteistasis Č. M. savo apeliaciniame skunde priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio neskundė ir neprašė jo sumažinti. Svarbu ir tai, jog, esant sunkiam sveikatos sutrikdymui, kaltininko interesai neturi pagrindinės reikšmės, kalbant apie žalos atlyginimą, kur kas svarbiau tinkamai ir teisingai kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą. Tuo labiau, kad, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino tiek Č. M. padarytos nusikalstamos veikos atsitiktinį pobūdį, tiek neatsargius kaltininko veiksmus.

Dėl apeliaciniame skunde nurodomo 2018 m. spalio 30 d. finansų ministro įsakymo Nr. 1K-367 (įsigaliojo nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) pažymėtina, kad juo yra patvirtintos tik eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo rekomendacijos, t. y. dokumentas yra patariamojo, o ne imperatyvaus pobūdžio. Be to, visos įsakyme nurodytos aplinkybės tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, buvo įvertintos: sveikatos sutrikdymo mastas, sužalojimo pasekmės, ligos laikotarpis ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad darbingumo ar specialiųjų poreikių lygis negalėjo būti įvertinti, kadangi nukentėjusioji P. G. yra mažametė. Minėtasis įsakymas yra tik gairės, kuriomis turi vadovautis teismai, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimus, tačiau kiekvienu atveju yra būtina atsižvelgti į individualias konkrečios bylos aplinkybes.

Apibendrindamas tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo keisti ar naikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dėl civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovo advokato Artūro Jaskelevičiaus apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo J. G. ir nuteisto Č. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, Č. M. paskirta baudžiamo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones – vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui, panaikinti.

Iš UAB „S.“ priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai P. G. padidinti iki 33 000 Eur (trisdešimt trijų tūkstančių eurų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.