- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-15
- Bylos Nr.
- e2A-1718-864/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01985-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė, Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- N. G.
- Atsakovas
- V. M.
- Advokatai
- Linas Songaila, Ingrida Krolienė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. G. ieškinį atsakovei V. M. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė N. G. (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama priteisti jai iš atsakovės V. M. 36 364,58 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirus ieškovės tėvui A. G., atsakovė V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį įsiteisėjusiu Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-717-424/2018 (teisminio proceso Nr. 2-48-3-01985-2017-0) tenkino iš dalies:
2.1. pripažino atsakovės ir A. G. bendrąją dalinę nuosavybę į 0,1438 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini);
2.2. pripažino atsakovės ir A. G. bendrąją dalinę nuosavybę į 0,1638 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);
2.3. pripažino negaliojančia 2013 m. gruodžio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1-12526, sudarytą tarp N. G. ir I. N. dalyje dėl pirkėjo ir nustatė, kad pirkėju šioje sutartyje yra A. G.;
2.4. pripažino negaliojančia 2015 m. birželio 16 d. dovanojimo sutartį Nr. 4911 dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo, sudarytą tarp N. G. ir A. G.;
2.5. panaikino N. G. išduoto 2017 m. rugpjūčio 25 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl ½ dalies žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo.
3. Ieškovė paaiškino, kad mirusiam tėvui A. G. skolino savo pinigines lėšas (santaupas) ginčo gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimui. Nurodė, jog ieškovės tėvas ir atsakovė ketino įsigyti gyvenamąjį namą ir 2012 m. rugpjūčio mėn. radę tinkamą objektą, pradėjo derybas dėl gyvenamojo namo su žemės sklypu įsigijimo. Ieškovės tėvas neturėjo pakankamai lėšų namo įsigijimui, todėl paprašė savo dukters (ieškovės) paskolinti pinigų būsto paieškoms ir pradiniam įnašui už jį finansuoti, todėl 2012 m. lapkričio 19 d. bankiniu pavedimu ieškovė į savo tėvo sąskaitą pervedė 35 000,00 Lt (10 136,70 Eur). Ieškovės tėvas sudarė avansinį susitarimą su žemės sklypo ir gyvenamojo namo pardavėja ir dalimis išmokėjo jai 190 000,00 Lt (54 769,00 Eur) iš kurių dalis, t. y. 111 000,00 Lt (32 147,82 Eur) sudarė ieškovės dalimis skolintos lėšos, o būtent:
3.1. 2013 m. rugsėjo 10 d. banke ieškovė išgrynino 40 000,00 Lt (11 530,32 Eur) ir šiuos pinigus perdavė savo tėvui;
3.2. 2013 m. rugsėjo 11-12 d. ieškovė banke išgrynino 14 000,00 Lt (4 035,61 Eur) ir šiuos pinigus perdavė savo tėvui;
3.3. 2013 m. rugsėjo 18 d. ieškovė banke išgrynino 7 000,00 Lt (2 017,81 Eur) ir perdavė šią sumą perdavė savo tėvui;
3.4. 2013 m. rugsėjo 25 d. ieškovė bankiniu pavedimu savo tėvui pervedė dar 10 000,00 Lt (2 882,58 Eur);
3.5. 2013 m. spalio 17 d. ieškovė banke išgrynino dar 40 000,00 Lt (11 530,32 Eur), kuriuos perdavė savo tėvui.
4. Ieškovė pažymėjo, jog viso savo tėvui A. G. paskolino avansiniams mokėjimams atlikti už Gyvenamąjį namą su žemės sklypais įsigijimą 111 000,00 Lt (32 147,82 Eur), atitinkamai šiuos pinigus A. G. avansinio susitarimo pagrindu perdavė žemės sklypo ir gyvenamojo namo pardavėjai. Ieškovė nurodė, jog A. G., siekdamas įsigyti gyvenamąjį namą, kreipėsi į banką dėl paskolos suteikimo, tačiau dėl pastovių pajamų neturėjimo bankas paskolos A. G. nesuteikė. Atsižvelgiant į tai, ieškovė sudarė paskolos sutartį savo vardu ir 2013 m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutarties Nr. 1-12526 pagrindu įsigijo gyvenamąjį namą su žemės sklypais savo vardu. Ieškovė papildomai pažymėjo, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu minėta pirkimo- pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia dalyje dėl pirkėjo nustatant, kad pirkėju šioje sutartyje yra A. G., tačiau teismas neįvertino, kad gyvenamasis namas su žemės sklypais iš dalies buvo įsigytas būtent iš ieškovės savo tėvui A. G. paskolintų lėšų.
5. Ieškovė paaiškino, kad bankas jai suteikė 256 000,00 Lt (73 794,02 Eur) paskolą ir šie pinigai buvo pervesti gyvenamojo namo ir žemės sklypų pardavėjai. Pažymėjo, kad trūkstamą pinigų sumą, t. y. 64000,00 Lt (18 535,68 Eur) už nekilnojamąjį turtą iš savo asmeninių ir skolintų bei vėliau grąžintų lėšų tiesiogiai pardavėjai sumokėjo ieškovė. Papildomai pažymėjo, kad palūkanas už paskolą bankui, sutarties administravimo mokestį, nekilnojamojo turto ir gyvybės draudimo, susijusio su nekilnojamo turto įsigijimu, mokesčius bei kitus paskolos mokesčius, viso 6 406,17 Eur sumai, mokėjo ieškovė.
6. Tikslindama ieškinio reikalavimą ieškovė nurodė, jog prisidėjo prie gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimo, nes iš jos paskolintų pinigų buvo grąžintos turto įsigijimui skirtos paskolos. Pažymėjo, kad A. G. skolinosi 50 000,00 Lt (14 412,89 Eur) iš savo pažįstamų S. ir G. K., ši paskola buvo grąžinta taip pat iš ieškovės A. G. paskolintų lėšų. Kaip matyti iš A. G. atsiskaitomosios sąskaitos išrašo 2014 m. vasario 6 d., A. G. pasiskolino iš ieškovės 19 000,00 Lt, taip pat skolinosi iš A. K., A. G. ir tą pačią dieną grąžino 50 000,00 Lt (14 412,89 Eur) skolą G. K., kuri buvo panaudota gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimui finansuoti, todėl ieškovė laiko, jog papildomai 19000,00 Lt sumoje prisidėjo prie gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimo, todėl tikslino ieškinį 2 751,39 Eur suma (19 000,00 Lt / 2 = 9 500,00 Lt (2 751,39 Eur)).
7. Ieškovės teigimu, nors įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad gyvenamąjį namą su žemės sklypais įsigijo A. G., o atsakovei pripažinta ½ dalis nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą su žemės sklypais, be kita ko, teismas pripažino, kad ieškovė nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, tačiau šiuo metu nėra išspręstas ieškovės bendraturčiams paskolintų pinigų, skirtų namo įsigijimui finansuoti, klausimas. Ieškovė pažymi, kad nekilnojamojo turto įsigijimui iš viso paskolino 72 729,15 Eur. Įvertinus tai, kad ½ dalis gyvenamojo namo su žemės sklypais, esantys (duomenys neskelbtini), kaip jungtinės veiklos partnerių A. G. ir atsakovės rezultatas, pripažintas atsakovės nuosavybe, darytina išvada, kad gyvenamajam namui su žemės sklypais skolintos lėšos yra bendra jungtinės veiklos dalyvių prievolė. Atsižvelgiant į tai, ieškovė vertino, jog atsakovė privalo ieškovei grąžinti ½ paskolintų lėšų, t. y. 36 364,58 Eur iš visos ieškovės A. G. paskolintos 72 729,15 Eur sumos.
Atsiliepimas
8. Atsakovė V. M. (toliau ir atsakovė) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
9. Paaiškino, kad buvo A. G., mirusio (duomenys neskelbtini), ilgametė gyvenimo partnerė. Po A. G. mirties, kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus dėl drauge su A. G. sukurto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, ieškovės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu. Įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu Trakų rajono apylinkės teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-717-424/2018, atsakovės ieškinį tenkino iš dalies.
10. Pažymėjo, jog nurodytoje civilinėje byloje teismas konstatavo, kad atsakovė V. M. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad namo statyboms ir įrengimui 2013 m. rugpjūčio 25 d. iš L. P. buvo pasiskolinta 60 000,00 svarų sterlingų, taip pat 50 000,00 Lt (14 412,89 Eur) buvo paskolinta iš ieškovės pažįstamų S. ir G. K.; 8 700,00 Eur suma buvo pasiskolinta iš ieškovės bendradarbės L. B.; 2014 m. vasario 6 d. pasiskolinta 15 000,00 Lt (4 323,87 Eur) suma iš A. K. bei 20 000,00 Lt (5 765,15 Eur) pasiskolinta iš A. G., nurodytą informaciją patvirtina A. G. sąskaitos išrašai. Taip pat teismas konstatavo, kad A. G. 2015 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymu pervedė 72 903,78 Eur ieškovei grąžindamas skolą. Po šio pervedimo bankui grąžinus paskolą, 2015 m. birželio 10 d. buvo išregistruota hipoteka, o 2015 m. birželio 16 d. ieškovė ir jos tėvas A. G. sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią ieškovė visą pagal 2013 m. spalio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-10622 įgytą turtą padovanojo savo tėvui A. G.. Atsakovė nurodo, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad skola ieškovei buvo grąžinta pardavus atsakovės ir A. G. bendru darbu sukurtą kitą nekilnojamąjį turtą bei skolintomis lėšomis iš kitų asmenų, kurios jiems buvo grąžintos.
11. Teigė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėtoje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kad tėvas jai būtų negrąžinęs kokių nors piniginių sumų. Priešingai, ji įrodinėjo, kad tėvas pats turėjo pakankamai lėšų ne tik turtui įsigyti, bet ir skolinti. Be to, ieškovė patvirtino, kad pardavus A. G. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) už 125 000,00 Eur sumą, A. G. pervedė ieškovei reikalingą pinigų sumą, kad ši padengtų paskolą, skirtą gyvenamojo namo ir žemės sklypų įsigijimui finansuoti, taip pat A. G. grąžino skolas kitiems asmenims. Atsakovė paaiškino, kas pilnai atsiskaičius už abu sklypus ir gyvenamąjį namą, ieškovė su tėvu A. G. nutarė sudarysiantys dovanojimo sutartį, o jis toliau galės pats tvarkytis visus nekilnojamojo turto dokumentus.
12. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neįvykdytų prievolių tarp jos ir tėvo A. G. egzistavimą. Atsakovė nurodė iš ieškovės jokių piniginių lėšų niekada nesiskolinusi, todėl jokie paskolos teisiniai santykių tarp jų nesusikūrė. Pažymėjo, kad ieškovė privalo įrodyti neįvykdytų paskolinių santykių su tėvu egzistavimo faktą ir tik tai įrodžiusi, galėtų reikalauti dalies prievolės įvykdymo. Ieškovės teiginiai, kad ji neva skolino pinigus savo mirusiam tėvui A. G., neatitinka tikrovės, kadangi pati ieškovė savo ruožtu kreipėsi į notarę su prašymu sudaryti paveldimo turto apyrašą. Atsižvelgiant į tai, 2017 m. birželio 8 d. antstolio Dariaus Jonaičio parengtame patikslintame paveldimo turto apyraše Nr. 8061523 įrašytas visas likęs mirusiojo A. G. turtas ir skoliniai įsipareigojimai. Atsakovė papildomai pažymėjo, jog ieškovė apyraše patvirtino, jog nurodytas visas jai žinomas palikėjo A. G. turtas, visi palikėjo skoliniai įsipareigojimai, tokiu būdu nenurodant jokių mirusiojo A. G. skolinių įsipareigojimų ieškovei.
13. Anot atsakovės, minėtas įrašas 2017 m. birželio 18 d. patikslintame paveldimo turto apyraše, taip pat jokių kreditorinių reikalavimų po A. G. mirties nepateikimo faktas bei ieškovės tvirtinimai išnagrinėtoje civilinėje byloje, kad pilnai atsiskaičius už abu sklypus ir namą, ji su tėvu nutarė, jog sudarys dovanojimo sutartį, patvirtina, kad jokios ieškovės tėvo prievolinės pareigos neegzistuoja, o pareikštu ieškiniu, atsakovės vertinimu, ieškovė siekia nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita.
14. Pasisakydama dėl 2012 m. lapkričio 19 d. 10 136,70 Eur (35 000,00 Lt) pavedimu pervestos sumos, atsakovė nurodo, jog minėtas pavedimas nepatvirtina nei aplinkybės, kad A. G. buvo ieškovei skolingas, nei aplinkybės, kad nurodyta pinigų suma galėjo būti panaudota turto, kuris buvo pripažintas atsakovės ir mirusiojo A. G. bendrai sukurta nuosavybe, sukūrimui. Atkreipė dėmesį, kad 2012 metais atsakovė su A. G. jokio turto neįsigijo ir nekūrė, todėl skolintis lėšų iš ieškovės apskritai nebuvo poreikio, tą patvirtina ir ieškovės pateiktas avansinis susitarimas, iš kurio matyti, kad preliminarų susitarimą įsigyti gyvenamąjį namą su žemės sklypais A. G. pasirašė tik 2013 metų pabaigoje. Atsakovė pažymi, kad byloje esanti VĮ ,,Regitra“ pažyma patvirtina, kad A. G. 2013 m. balandžio 30 d. įsigijo krovininį automobilį Mercedess Benz, 313 v. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį paveldėjo pati ieškovė.
Atsiliepimas
15. Atsakovė nesutiko su ieškovės teiginiais, kad ieškovė paskolino 32 147,82 Eur (111 000,00 Lt) A. G. grynaisiais pinigais. Pažymi, jog į bylą nepateikti jokių įrodymai, kad ieškovė būtų perdavusi tėvui nurodomą sumą dalimis grynaisiais pinigais. Teigia, kad vien deklaratyvūs ieškovės teiginiai apie išgrynintas iš savo asmeninės sąskaitos pinigų sumas automatiškai nepatvirtina šių pinigų skolinimo A. G.. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-355-653/2019, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo sprendimo, konstatavo, kad nors apeliantė (ieškovė) teigia, jog ji įvykdė didelę dalį A. G. įsipareigojimų, išgrynindama/pervesdama jam atitinkamas sumas iš savo asmeninių lėšų, apeliantės (atsakovės) pateikti banko išrašai nėra pakankami konstatuoti faktą, jog apeliantės išgrynintos atitinkamos pinigų sumos buvo panaudotos avansui pagal avansinį susitarimą sumokėti. Atsižvelgiant į tai, atsakovė pabrėžia, kad aplinkybė, jog ieškovės išgrynintos pinigų sumos buvo paskolintos A. G. apmokėti pagal avansinį susitarimą, yra paneigta įsiteisėjusiais teismų spendimais, todėl nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę.
16. Nesutikdama su ieškovės nurodoma aplinkybe dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypų pardavėjai I. N. pervestos 18 535,68 Eur sumos, atsakovė pažymėjo, kad pati ieškovė nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-717-424/2018, patvirtino padovanojusi tėvui A. G. gyvenamąjį namą ir žemės sklypus tik po to, kai jis apmokėjo ieškovei suteiktą banko paskolą bei grąžino skolas fiziniams asmenims. Todėl atsakovės vertinimu, ieškovė pripažino, kad visas skolas tėvas jai yra grąžinęs, todėl šios pripažintos aplinkybės iš naujo nebeįrodinėtinos.
17. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė pateikė atsitiktinius savo sąskaitų išrašus ir siekia imituoti paskolos santykių egzistavimą tarp jos ir A. G.. Atsakovė pabrėžia, kad minėtų skolų ieškovė nenurodė nei paveldimo turto apyraše, nei dėl jų reiškė reikalavimus per įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą, todėl atsakovei negali būti perkelta neegzistuojančių mirusiojo A. G. skolų grąžinimo prievolė. Teigia, kad pati ieškovė nuolat pabrėždavo, jog ji su tėvu visada visus tarpusavio skolinius santykius įformindavo raštu – tai patvirtina ir byloje pateikiamos ankstesnės paskolos sutartys, tačiau šiuo atveju jokių paskolos egzistavimą patvirtinančių rašytinių dokumentų ieškovė nepateikė.
18. Anot atsakovės, aplinkybė, kad beveik tris metus ieškovė nereiškė jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl kokių nors mirusiojo A. G. skolų egzistavimo, patvirtina, kad jos yra išgalvotos ir neegzistuojančios, ir yra tik dar vienas siekis pasibylinėti su atsakove. Paaiškino, kad ieškovė, net nesulaukusi bylos, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl turto pripažinimo bendra daline nuosavybe, išnagrinėjimo, kreipėsi į teismą dėl jos pažeistų teisių gynimo ir įkeldinimo į paveldėtą gyvenamojo namo dalį, taip pat teikė ieškinį dėl nuostolių priteisimo dėl negalimumo naudotis paveldėtu turtu. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-717-424/2018 pripažinus atsakovei turto dalį, ieškovė su atsakove sudarė taikos sutartis abejose ieškovės inicijuotose civilinėse bylose. Atsakovė pažymėjo, kad taikos sutartis pasirašė siekdama nesibylinėti su ieškove, gerbdama savo ilgamečio partnerio A. G. atminimą, tačiau ieškovė vėl siekia inicijuoti eilinį bylos procesą, siekdama nesąžiningų tikslų. Apibendrindama atsakovė nurodė, jog išdėstytų argumentų pagrindu akivaizdu, jog ieškovės ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.
Šalies argumentai
19. Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir argumentus bei jų pagrindu prašė ieškinį tenkinti. Papildė, kad paveldėjo tik tėvo turto dalį, nors jam skolino dvigubai daugiau lėšų. Ieškovės atstovas advokatas Linas Songaila teismo posėdžio metu pabrėžė, kad teismas, vertindamas ieškovės pateiktus įrodymus, turėtų vadovautis tikimybių teorijos principu, kadangi šiuo atveju pinigų išgryninimas sutampa su mokėjimais bei pažymėjo, kad ieškovė investavo savo asmenines lėšas, todėl ieškovė prašo priteisti savo tėvui skolintus pinigus.
Atsiliepimas
20. Teismo posėdžio metu atsakovė palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus ir nurodė, kad ieškovė neįrodė nei vienos jos nurodytos sumos pervedimo A. G., kuri buvo panaudota ginčo turto įsigijimui. Pažymi, kad iš bendrosios dalinės nuosavybės kylančios pareigos nėra solidarios, be to, bendrai laikosi pozicijos, kad ieškovės tėvas nebuvo skolingas ieškovei, todėl iš atsakovės ieškovė neturi teisės reikalauti dalies skolos grąžinimo. Atsakovės atstovė advokatė Ingrida Krolienė teismo posėdžio metu teigė, kad ieškovė, siekdama prisiteisti nurodytą sumą, visų pirma, turėjo pareikšti reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymi, kad ieškovė kreipėsi dėl paveldimo turto aprašo sudarymo, tačiau savo reikalavimo į aprašą neprašė įtraukti. Mano, kad iš jungtinės veiklos atsiradusios prievolės netampa bendros, todėl jei ieškovė ir skolino lėšas A. G., tai nesuteikia ieškovei teisės reikšti reikalavimo atsakovei.
21. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta I. Ž. paaiškino, kad ji yra ieškovės bendradarbė, pažįstanti ieškovę gana seniai. Paaiškino, kad ieškovė 2005 m. iš jos skolinosi pinigų, kurie, kaip jai teigė ieškovė, buvo reikalingi ieškovei N. G. su tėvu A. G. perkant namą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
22. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė ir atsakovės V. M. naudai iš ieškovės N. G. naudai priteisė 870,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
23. Pirmos instancijos teismas nustatė bylai svarbias faktines aplinkybes, dėl kurių tarp šalių ginčo iš esmės nėra:
23.1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-717-424/2018, kuris Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-355-653/2019 paliktas nepakeistas, buvo pripažinta atsakovės ir ieškovės mirusio tėvo A. G. bendroji dalinė nuosavybė lygiomis dalimis į 0,1438 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 0,1638 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);
23.2. Teismas taip pat pripažino negaliojančia 2013 m. gruodžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1- 12526, sudarytą tarp ieškovės N. G. ir nekilnojamojo turto pardavėjos I. N. dalyje dėl pirkėjo ir nustatė, kad pirkėju šioje sutartyje yra A. G.;
23.3. Taip pat pripažino negaliojančia 2015 m. birželio 16 d. dovanojimo sutartį Nr. 4911 dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo, sudarytą tarp atsakovės N. G. ir A. G.;
23.4. Panaikino ieškovei išduoto 2017 m. rugpjūčio 25 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl ½ dalies žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo;
23.5. Teismai, spręsdami tarp šalių kilusį ginčą dėl jungtinės veiklos įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą konstatavo, kad jungtinės veiklos dalyviais siekiant įsigyti šį turtą buvo atsakovė ir ieškovės velionis tėvas A. G..
23.6. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, jog ieškovė reiškia reikalavimą dėl skolos priteisimo, kurį grindžia aplinkybe, kad ji savo tėvui, kaip atsakovės jungtinės veiklos partneriui, ginčo turtui įsigyti paskolino 72 729,15 Eur sumą, kurios ½ dalį (33 613,19 Eur) reikalauja priteisti iš atsakovės.
24. Išanalizavęs šalių paaiškinimus ankstesnėse bei nagrinėjamoje civilinėse bylose ir palyginęs juos su į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ieškovės parodymai yra nenuoseklūs. Teismas pažymėjo, kad ieškovė civilinėje byloje Nr. e2-717-424/2018 neigė atsakovės ir ieškovės tėvo jungtinės veiklos faktą dėl ginčo turto įsigijimo, be kita ko, teigė, kad ieškovės tėvas turėjo pakankamai lėšų ginčo turtui įsigyti. Nagrinėjamu atveju reikšdama reikalavimą dėl skolos priteisimo ieškovė nurodė, kad tėvas A. G. neturėjo pakankamai lėšų nurodytam turtui įsigyti, todėl skolinosi lėšas iš ieškovės, tuo tarpu atsakovė, kaip jungtinės veiklos su A. G. dalyvė, turi pareigą ieškovei dalį skolintų lėšų grąžinti.
25. Teismas atkreipė dėmesį į ieškovės bylos nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių neatitikimus: viena vertus, ieškinyje nurodoma, kad ieškovė skolino lėšas bendraturčiams su tikslu įsigyti ginčo turtą (gyvenamąjį namą su žemės sklypais) ir šiai dienai liko neišspręstas skolintų pinigų grąžinimo klausimas, kita vertus, teismo posėdžio metu ieškovė teigė, kad pinigų atsakovei ji neskolino.
26. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu pripažintas jungtinės veiklos santykis tarp atsakovės ir ieškovės velionio tėvo įsigyjant ginčo turtą, taip pat, jog bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad pateikti banko išrašai, kuriais ieškovė įrodinėjo aplinkybes dėl 190 000,00 Lt sumos skolinimo A. G., nėra pakankami pripažinti, kad ši suma buvo panaudota sumokant avansą pagal avansinį susitarimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į CK 6.970 straipsnio 2 dalies reguliavimą, pagal kurį jungtinės veiklos dalyvių dalys yra lygios, teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl pinigų skolinimo tėvui ginčo turtui įsigyti yra tik ieškovę ir jos mirusį tėvą sieję tarpusavio santykiai, darantys įtaką tik ieškovės paveldėtai tėvo turto daliai ir atitinkamai neturintys įtakos atsakovės turto daliai.
27. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių grynųjų pinigų skolinimo A. G. faktą ir jo įsipareigojimą grąžinti pinigus. Pažymėjo, kad šios aplinkybės nėra reikšmingos pačiai ieškovei bylos nagrinėjimo metu pripažinus, kad ji pinigų atsakovei neskolino, kas iš esmės paneigia pačios ieškovės teiginius dėl pinigų skolinimo jungtinės veiklos partneriams.
28. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pati ieškovė teisme civilinėje byloje Nr. e2-717-424/2018 nurodė, kad tėvui A. G. su ja atsiskaičius, ieškovė tėvui 2015 m. birželio 16 d. dovanojimo sutartimi padovanojo ginčo turtą, todėl kitoks nustatytų aplinkybių aiškinimas negalimas paisant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio ir 279 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
29. Apibendrindamas teismas nurodė, kad ieškovės ieškinys pagal suformuluotą jo dalyką bei pagrindą negali būti tenkinamas įsiteisėjusių teismų sprendimų pagrindu konstatavus, kad jungtinės veiklos dalyvių dalys yra lygios pagal dalyvių įnašus, taip pat pripažinus, kad ieškovės pateikti bankų išrašai nepakankami faktui dėl pinigų panaudojimo sumokant avansą pagal avansinį susitarimą, ir galiausiai pačiai ieškovei nagrinėjamoje byloje patvirtinus faktą, kad ji pinigų atsakovei neskolino.
30. Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinį atmetus, iš ieškovės atsakovės naudai priteisiamos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 870,00 Eur išlaidos advokato pagalbai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
31. Apeliantė (ieškovė) N. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
32. Apeliantė nurodė, jog iš CK 6.969 – 6.982 straipsniuose įtvirtinto jungtinės veiklos (partnerystės) reglamentavimo išplaukia tai, kad jungtinės veiklos partnerių prievolės prieš trečiuosius asmenis yra bendros (solidarios) ir nepaisant to, kad vienas iš partnerių sudarė sandorį su trečiuoju asmeniu, siekdamas tvarkyti bendrus reikalus, visi partneriai yra laikomi sudarę sandorį ir atsako pagal jį.
33. Pažymėjo, kad byloje konstatavus atsakovės ir A. G. jungtinę veiklą, jie iš esmės buvo pripažinti faktiniais sutuoktiniais. Dėl šios priežasties, remiantis CK 3.109 straipsniu, iš bendro sutuoktinių turto, be kita ko, vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais; solidariosios sutuoktinių prievolės. Ieškovės vertinimu, šiuo atveju, vadovaujantis įstatymo analogija, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti, kad atsakovė ir A. G. buvo faktiniai sutuoktiniai ir jų prievolės bei atsakomybė prieš kreditorius yra solidari.
34. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimui skolintos lėšos yra bendra jungtinės veiklos dalyvių prievolė. Apeliantės manymu, reikšminga atsižvelgti, jog Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje e2A-355-653/2019 (teisminio proceso Nr. 2- 48-3-01985-2017-0) 2019 m. kovo 29 d. nutartimi konstatuota aplinkybė, kad apeliantė (ieškovė) yra prisidėjusi prie ginčo turto įsigijimo ir ši aplinkybė nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste laikytina prejudicine, todėl apeliantei jos iš naujo įrodinėti nereikia.
Žemesnės instancijos teismas
35. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės paaiškinimai yra nenuoseklūs ir prieidamas prie tokios išvados nesivadovavo byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos medžiagą priėjo prie išvados, kad byloje nėra įrodymų, jog išgryninti pinigai buvo perduoti būtent A. G. ir, kad šie pinigai buvo panaudoti būtent gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimui. Anot apeliantės, teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad apeliantės pinigų išgryninimo datos ir sumos sutampa su avansinių mokėjimų sumomis ir datomis, be to, kitoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartimi konstatavo, kad dalis apeliantės pinigų buvo panaudoti ginčo gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimui finansuoti.
36. Apeliaciniam skunde pažymima, kad net jei pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo įrodymų nepakankamumą, vis dėlto, teismas visiškai nepasisakė dėl apeliantės atliktų pavedimų A. G. 35 000,00 Lt sumai, kurie buvo atlikti prieš mokant avansą pardavėjai, 10 000,00 Lt sumai mokant avansinį mokėjimą, taip pat dėl 19 000,00 Lt sumos, kuri buvo pervesta po gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimo. Papildomai nurodoma, kad pirmos instancijos teismas ginčijamame sprendime iš viso ignoravo faktą, kad apeliantė tiesiogiai nekilnojamojo turto pardavėjai pervedė 64 000,00 Lt gyvenamojo namo su žemės sklypais kainos.
37. Teismo išvadą, kad atsakovė iš apeliantės pinigų nesiskolino, tad ir apeliantės investuotų (sumokėtų) sumų už atsakovei ½ priklausantį turtą, ji neprivalo grąžinti, apeliantė laiko nemotyvuota ir nepagrįsta. Apeliantė pabrėžė, kad bankas jai suteikė 256 000,00 Lt paskolą ir šie pinigai buvo pervesti nekilnojamojo turto pardavėjai, tačiau trūkstamą pinigų sumą (64 000,00 Lt) už gyvenamąjį namą su žemės sklypais iš savo asmeninių ir skolintų bei vėliau grąžintų lėšų tiesiogiai pardavėjai sumokėjo būtent apeliantė. Be kita ko, apeliantė iš savo lėšų bankui mokėjo palūkanas, paskolos administravimo mokestį, nekilnojamojo turto ir gyvybės draudimo, susijusio su nekilnojamo turto įsigijimu mokesčius bei kitus paskolos mokesčius bankui (viso 6 406,17 Eur).
Šalies argumentai
38. Apeliantė nurodė nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. G. visas skolas už gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimą apeliantei yra grąžinęs. 2015 m. birželio 5 d. pavedimu A. G. apeliantei pervedė 72 903,78 Eur sumą, kuri yra artima paskolos sumai su tikslu atsiskaityti su banku, tačiau ne su pačia apeliante, kurį tą pačią dieną iš tėvo pavedimu gautą sumą pervedė bankui. Tuo tarpu apeliantės investuotų pinigų turtui įsigyti ji iš tėvo neatgavo, kadangi A. G. mirė, todėl apeliantei tapus A. G. paveldėtoja, ji iš atsakovės prašo priteisti pusę į turtą investuotų lėšų sumos.
39. Apeliantė pažymi, kad nors teismas ir konstatavo, kad tarp A. G. ir atsakovės susiklostė jungtinės veiklos santykiai bei pripažino, kad jungtinių veiklos dalyvių įnašai yra lygūs, tačiau teismas sprendime klaidingai priėjo prie išvados, kad atsakovė neturi pareigos apeliantei grąžinti jos sumokėtų sumų už gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimą. Apeliantės manymu, atvirkščiai, nei nurodo teismas, materialinės teisės normos įtvirtina bendrą (solidarią) atsakomybę prieš bendras partnerių prievoles, o prievolės laikomos bendromis, jeigu jos yra susijusios su jungtinės veiklos rezultatu, šiuo atveju gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimu. Dėl šios priežasties, teismo išvada, kad apeliantė neskolino atsakovei, o skolino tik savo tėvui – A. G., iš esmės paneigia solidariosios atsakomybės jungtinės veiklos (partnerystės) institute esmę ir prasmę.
40. Nepritardama pirmosios instancijos teismo motyvams apeliantė nurodo, kad išvada, jog jungtinės veiklos partneriai, kurių įnašai yra lygūs, neprivalo solidariai atsakyti pagal bendras prievoles, iš esmės paneigia patį jungtinės veiklos institutą, prieštarauja galiojančiam teisiniam reguliavimui ir kasacinio teismo formuojamai praktikai. Apeliantė tvirtina, kad teismas neįvertino, ar apeliantė apskritai prisidėjo ir jei taip, kokia dalimi, prie ginčo turto įsigijimo, nes laikė, kad vien faktas, jog apeliantė tiesiogiai atsakovei pinigų neskolino, yra esminis priimant sprendimą netenkinti ieškinio ir nepriteisti skolos.
Atsiliepimas
41. Atsakovė V. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstytų motyvų pagrindu prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
42. Atsakovės manymu, apeliantė netinkamai interpretuoja teisės normas reglamentuojančias jungtinės veiklos teisinius santykius, iškreipia faktines bylos aplinkybes, todėl jos apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir tinkamai taikė materialinės teisės nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
43. Atsakovė laikosi skirtingo nei apeliantė CK 6.972 straipsnio vertinimo ir nurodo, kad nors šio straipsnio 1 dalis ir numato, kad vienas iš partnerių gali veikti visų partnerių vardu, tačiau minėto straipsnio 2 dalis imperatyviai įtvirtina, jog esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partnerio teisė sudaryti sandorius visų partnerių vardu patvirtinama kitų partnerių išduotu įgaliojimu arba jungtinės veiklos sutartimi. Pažymi, kad apeliantė nepateikė nei jungtinės veiklos sutarties, kurioje būtų aptartas bendrų reikalų tvarkymo klausimas, nei atsakovės išduoto įgaliojimo partneriui A. G. veikti atsakovės vardu ir skolintis bendrai pinigines lėšas iš apeliantės. Atsakovė pabrėžė, kad neįrodžius A. G. įgaliojimo veikti partnerių vardu egzistavimo, jo veiksmai nelaikytini atliktais visų partnerių vardu.
44. Atsakovė nurodo, kad nei ji asmeniškai, nei kartu su A. G. iš apeliantės jokių pinigų nesiskolino. Atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama, jog asmeniškai kiekvieno iš partnerių prisiimtos prievolės nelaikytinos solidariomis partnerių prievolėmis, t. y. nei bendromis išlaidomis, nei bendrais nuostoliais.
45. Atsakovės vertinimu, apeliantė nepagrįstai prašo vadovautis CK 3.109 straipsniu, reglamentuojančiu bendras sutuoktinių prievoles. Pažymi, kad aplinkybė, kad atsakovė ir A. G. gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai, nesudaro pagrindo pripažinti egzistavus šeimos teisinius santykius. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau konstatuota, kad atsakovė drauge su A. G. sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, tuo tarpu teismų praktikoje pripažįstama, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, kas iš esmės reiškia, kad skirtingai nei sutuoktiniams, kartu gyvenantiems nesusituokusiems asmenims, netaikoma kartu gyvenant įgyto turto bendrumo prezumpcija.
46. Atsakovės teigimu, apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ji buvo prisidėjusi prie turto įsigijimo nesudaro pagrindo reikšti atsakovės atžvilgiu reikalavimą dėl dalies lėšų grąžinimo. Pažymi, kad apeliantė selektyviai cituoja atskirus įsiteisėjusių teismų sprendimų sakinius, visiškai netinkamai interpretuoja teismų nustatytas aplinkybes dėl atsakovės įsipareigojimų apimties ieškovės atžvilgiu. Teigia, kad priešingai nei nurodo ieškovė, teismų nustatytos aplinkybės paneigia jos teiginius, kad A. G. skolintos lėšos sukuria bendrą partnerių prievolę. Pažymi, jog civilinėje byloje Nr. e2A-355-653/2019 nurodoma, jog nors ieškovė dalį įsipareigojimų ir vykdė savo lėšomis, tačiau tai nesuteikia jai nuosavybės teisės į turtą.
47. Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymima, kad apeliantės teiginiai, jog jos tėvas A. G. yra skolingas ieškovei laikytini nepagrįstais. Tokią poziciją atsakovė grindžia tuo, jog anksčiau nagrinėtose civilinėse bylose pati ieškovė pripažino, kad pardavęs butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 125 000,00 Eur, A. G. pervedė ieškovei reikalingą pinigų sumą, kuri buvo skirta sumokėti likusią paskolos dalį bankui. Pažymi, kad ieškovė, anksčiau nagrinėtose civilinėse bylose, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad jos tėvas turėjo pakankamai lėšų ne tik nekilnojamojo turto įsigijimui, bet ir skolinimui. Atsakovė nurodo, kad byloje esantis 2017 m. birželio 8 d. antstolio Dariaus Jonaičio parengtas patikslintas paveldimo turto apyrašas Nr. 8061523 patvirtina, kad mirusiojo turtas ir skoliniai įsipareigojimai neapėmė jokių mirusiojo skolinių įsipareigojimų apeliantei.
48. Atsakovė pabrėžė, kad CK 5.54 straipsnyje numatyta, jog tuo atveju, jei sudarant turto apyrašą įpėdinis dėl savo kaltės nurodė ne visą turtą, ar nuslėpė palikėjo skolininkus, tai įpėdiniai už palikėjo skolas atsako visu savo turtu. Šiuo atveju, apeliantė, pati priimdama palikimą pagal turto apyrašą, privalėjo nurodyti palikėjo skolas, inter alia ir jai esančius skolinius įsipareigojimus, jeigu tokie būtų buvę, o to nepadarius, juo labiau patvirtinus, kad į apyrašą įrašyti visi jai žinomi skoliniai įsipareigojimai, manytina, kad jokie mirusiojo skoliniai įsipareigojimai apeliantei neegzistavo. Pažymėjo, kad per CK 5.53 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą apeliantė jokių reikalavimų dėl skolinių prievolių egzistavimo nepareiškė.
Atsiliepimas
49. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės laikėsi savo procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu pateiktos pozicijos, jog apeliantės pateikiami bankiniai pavedimai nepatvirtina nei aplinkybės, kad tėvas iš tikrųjų jai šią sumą buvo skolingas, nei aplinkybės, kad ši pinigų suma galėjo būti panaudota turto, kuris buvo pripažintas atsakovės ir mirusiojo A. G. bendrai sukurta nuosavybe, sukūrimui. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių grynųjų pinigų paskolinimo A. G. faktą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
50. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
51. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas ir atsakovės naudai iš ieškovės priteista 870,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
52.1. Įsiteisėjusiu Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-717-424/2018, be kita ko, buvo pripažinta atsakovės ir A. G. bendroji dalinė nuosavybė į 0,1438 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); minėtu sprendimu taip pat pripažinta atsakovės ir A. G. bendroji dalinė nuosavybė į 0,1638 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
52.2. Nurodytą bylą nagrinėjęs teismas pripažino, kad jungtinės veiklos dalyviais siekiant įsigyti nekilnojamąjį turtą buvo atsakovė ir ieškovės velionis tėvas A. G.
52.3. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia reikalavimą dėl skolos priteisimo, kurį grindžia aplinkybe, kad ji savo tėvui, kaip atsakovės jungtinės veiklos partneriui, ginčo turtui įsigyti paskolino 72 729,15 Eur sumą, kurios ½ dalį (33 613,19 Eur) reikalauja priteisti iš atsakovės.
53. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta netenkinti ieškovės reikalavimo dėl dalies skolintų lėšų priteisimo iš atsakovės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Byloje nėra ginčo, jog ieškovės tėvas mirusysis A. G. ir atsakovė tam tikru laikotarpiu kartu vedė bendrą ūkį, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės, kaip jungtinės veiklos partnerės, ½ dalį mirusiajam A. G. paskolintų lėšų, pagrįstumo.
Dėl šalių civilinių santykių kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo
54. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. CK 6.870 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku.
55. Paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl tokių teisinių santykių egzistavimui konstatuoti turi būti įrodytas paskolos dalyko perdavimo faktas. Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis).
56. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).
57. Išsamiai susipažinus su bylos medžiaga matyti, kad ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės ½ ieškovės A. G. paskolintų lėšų, t. y. 36 364,58 Eur iš visos ieškovės A. G. paskolintos 72 729,15 Eur sumos. Ieškinį grindė argumentais, jog: 1) 2012 m. lapkričio 19 d. ieškovė savo tėvui A. G. pervedė 35 000,00 Lt (10 136,70 Eur), kurie buvo skirti būsto paieškoms ir jo pradiniam įnašui finansuoti; 2) laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2013 m. spalio 17 d. ieškovė periodinėmis pinigų sumomis, dalį perduodant grynaisiais pinigais, dalį pervedant bankiniais pavedimais, paskolino savo tėvui A. G. iš viso 111 000,00 Lt (32 147,82 Eur), kurie buvo sumokėti gyvenamojo namo su žemės sklypais pardavėjai sudarant avansinį susitarimą dėl nekilnojamojo turto įsigijimo; 3) ieškovė trūkstamą 64 000,00 Lt (18 535,68 Eur) sumą, skirtą nekilnojamojo turto įsigijimui, nurodo tiesiogiai sumokėjusi pardavėjai; 4) ieškovė teigia iš banko gavusi 256 000,00 Lt (73 794,02 Eur) paskolą nekilnojamojo turto įsigijimui ir tvirtino, mokėjusi palūkanas už paskolą bankui, sutarties administravimo mokestį, nekilnojamojo turto ir gyvybės draudimo, susijusio su nekilnojamo turto įsigijimu, mokesčius bei kitus paskolos mokesčius, viso 6 406,17 Eur sumai; 5) galiausiai tikslindama ieškinio reikalavimą ieškovė nurodė 2014 m. vasario 6 d., paskolinusi A. G. 19 000,00 Lt, todėl laikė, kad šia suma taipogi prisidėjo prie gyvenamojo namo su žemės sklypais įsigijimo ir tikslino ieškinį 2 751,39 Eur suma (19 000,00 Lt / 2 = 9 500,00 Lt (2 751,39 Eur)). Ieškovės teigimu, iš atsakovės priteistina 36 364,58 Eur suma, kuri sudaro ½ dalį ieškovės lėšų, paskolintų jos tėvui A. G.. Atsakovės teigimu, ieškinys nepagrįstas, kadangi ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tarp šalių egzistavo paskoliniai santykiai, be to, byloje esantys bankiniai pavedimai nepatvirtina, kad A. G. buvo skolingas ieškovės pervestas sumas ir kad jos buvo skirtos būtent ginčo turto įsigijimui, o grynųjų pinigų skolinimo fakto ieškovė apskritai neįrodė.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamų duomenų patvirtinančių apie tarp šalių kilusius paskolinius santykius. Ieškovė neįrodė, kad paskolino A. G. 72 729,15 Eur (CPK 178 straipsnis). Nors ieškovė ir nurodo išgryninusi iš savo asmeninės sąskaitos pinigų sumas, kurias perdavė tėvui, tačiau pritartina pirmos instancijos teismo išvadai bei atsakovės teiginiui, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie grynųjų pinigų perdavimą mirusiajam A. G. savaime nepatvirtina šių pinigų skolinimo fakto.
59. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl aplinkybių, kad tam tikrą dalį lėšų ieškovė A. G. paskolino atlikdama bankiniu pavedimus, pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 377- 695/2017).
60. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A- 355- 653/2019, konstatavo, kad nors apeliantė (ieškovė) išgrynindavo/pervesdavo A. G. atitinkamas sumas iš savo asmeninių lėšų, apeliantės (minimoje byloje – atsakovės) pateikti banko išrašai nėra pakankami konstatuoti faktui, jog apeliantės išgrynintos atitinkamos pinigų sumos buvo panaudotos avansui pagal avansinį susitarimą sumokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai suponuoja išvadą, kad minėtoje civilinėje byloje analizuotos aplinkybės dėl šioje byloje prašomos priteisti pinigų sumos gavimo ir paskirties buvo įrodinėjimo dalykas. Nurodytoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu sprendimu yra nustatytas faktas, kad ieškovės pateiktų bankinių pavedimai nesudaro pagrindo pripažinti, kad minėtos pinigų sumos buvo panaudotos įsigyjant gyvenamąjį namą su žemės sklypais, todėl šis faktas pakartotinai nebenustatytinas. Kadangi nagrinėjant civilinę byla tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme dalyvavo tie patys asmenys (ieškovė ir atsakovė), pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi anksčiau nagrinėtose civilinėse bylose nustatytais prejudiciniais faktais.
61. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7-430/2013). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).
62. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).
63. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovę ir mirusįjį A. G. siejo artimas giminystės ryšys (ieškovė yra nurodyto asmens dukra), sukuriantis situaciją, kada artimieji asmenys tarpusavio sandorių paprastai neformina rašytine sutartimi, todėl įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas neatima iš šalių teisės, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktą (atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ji buvo prisidėjusi prie turto įsigijimo nesudaro pagrindo reikšti atsakovės atžvilgiu reikalavimą dėl dalies lėšų grąžinimo, kadangi šiuo aspektu svarbus kitas prejudicinis faktas, nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-717-424/2018, kur teismas konstatavo, kad A. G. 2015 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymu pervedė 72 903,78 Eur N. G. grąžindamas skolą. Po šio pervedimo 2015 m. birželio 10 d. buvo išregistruota hipoteka (Nekilnojamojo turto registrų Nr. 44/1434020 ir Nr. 44/1434021 pažymėjimai), o 2015 m. birželio 16 d. N. G. ir A. G. sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią N. G. visą pagal 2013 m. spalio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-10622 įgytą turtą padovanojo A. G.. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad skola N. G. buvo grąžinta pardavus atsakovės ir A. G. bendru darbu sukurtą kitą nekilnojamąjį turtą bei skolintas lėšas, kurios buvo grąžintos. Nesant kitų duomenų ir įrodymų apie kitų paskolinių santykių buvimą tarp ieškovės ir A. G., kolegija neturi pagrindo nesutikti pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių grynųjų pinigų skolinimo A. G. fakto ir jo įsipareigojimą grąžinti pinigus bei pagrįstai rėmėsi anksčiau nagrinėtose civilinėse bylose nustatytais prejudiciniais faktais dėl ieškovės pateikiamų bankinių pavedimų, kaip įrodymų, vertinimo.
64. Byloje nustatyta, kad ieškovė ginčo paskolos sudarymo faktą įrodinėjo liudytojos I. Ž. parodymais. Nors liudytojos pateiktų paaiškinimų turinys leidžia spręsti apie tai, kad liudytoja paskolino ieškovei pinigų, kurie tikėtinai buvo skirti gyvenamojo namo ir žemės sklypų įsigijimui finansuoti, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, liudytoja nepatvirtino fakto, kad ieškovės iš liudytojos gauta suma buvo perduota būtent A. G. ir naudojama įsigyjant gyvenamąjį namą ir žemės sklypus ar tuo labiau, kad A. G. įsipareigojo grąžinti ieškovei iš liudytojos gautą sumą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nei liudytojos parodymais, nei kitais byloje esančiais įrodymais nebuvo patvirtintas paskolos sutarties sudarymo tarp ieškovės ir A. G. faktas, nei skolinamų pinigų perdavimo faktas.
65. Savo ruožtu kolegija sutinka su pirmos instancijos bei atsakovės nurodytu apeliantės pozicijos nenuoseklumu, kad ieškovė, anksčiau nagrinėtose minėtose civilinėse bylose, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad jos tėvas turėjo pakankamai lėšų ne tik nekilnojamojo turto įsigijimui, bet ir skolinimui, šioje gi nagrinėjamoje byloje ieškovė tvirtino, kad A. G. nepakako piniginių lėšų ginčo turtui įsigyti. Toks ieškovės tų pačių faktinių aplinkybių interpretavimas skirtingose situacijose, pritaikant jas pagal nagrinėjamos bylos dalyką, kolegijos vertinimu yra nesąžiningas. Be to, sutiktina su atsakovės argumentu, kad byloje esantis 2017 m. birželio 8 d. antstolio Dariaus Jonaičio parengtas patikslintas paveldimo turto apyrašas Nr. 8061523 patvirtina, kad mirusiojo A. G. turtas ir skoliniai įsipareigojimai neapėmė jokių mirusiojo skolinių įsipareigojimų apeliantei. Kolegijos vertinimu, ieškovė įgyvendindama savo kaip paveldėtojos teises ir priimdama mirusio A. G. palikimą pagal turto apyrašą privalėjo nurodyti palikėjo skolas, inter alia ir jai esančius skolinius įsipareigojimus, jeigu tokie būtų buvę, o to nepadariusi, juo labiau patvirtinusi, kad į apyrašą įrašyti visi jai žinomi skoliniai įsipareigojimai, patvirtino, kad jokie skoliniai įsipareigojimai ieškovei neegzistavo.
66. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog pripažinus, kad tarp ieškovės ir jos mirusiojo tėvo A. G. nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, kitų neįvykdytų paskolinių santykių egzistavimo ieškovė taip pat neįrodė (CPK 12, 178 straipsniai), nėra pagrindo vertinti ir analizuoti atsakovės, kaip jungtinės veiklos partnerystės subjekto, atsakomybės už kito jungtinės veiklos partnerio, t. y. A. G., prievolinius įsipareigojimus.
67. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimtam teisiniam rezultatui įtakos nedaro. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
68. Apibendrinant tai, kad aukščiau išdėstyta darytina išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti ieškovo apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Dėl aukščiau nurodytų argumentų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
69. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei priteistinos jos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys, 98 straipsnis).
70. 2021 m. birželio 28 d. teismui pateiktame prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas, atsakovė nurodo, jog iš viso patyrė 390,00 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja 2021 m. gegužės 21 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 21055; 2021 m. gegužės 24 d. bankinio pavedimo kopija).
71. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.16. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo patirtos 390,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos atsakovei lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovių (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovės N. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės N. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 390,00 Eur (tris šimtus devyniasdešimt eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.