Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-355-653/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-03-29
Bylos Nr.: e2A-355-653/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
Ieškovas: V. M.
Atsakovas: N. G., I. N.

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-355-653/2019Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01985-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4.; 2.1.2.4.1.1.; 2.4.2.1.; 2.6.37.; 3.2.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Ignoto, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-717-424/2018 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovėms N. G. ir I. N. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. M. ieškiniu prašė pripažinti jos ir atsakovės N. G. tėvo A. G. bendrąja daline nuosavybe 0,1438 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 0,1638 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 1,26 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2,53 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,216 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ½ dalį šio turto; pripažinti negaliojančia 2013-12-02 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-12526, sudarytą tarp atsakovių N. G. ir I. N. dalyje dėl 1/2 dalies dviejų žemės sklypų ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo; pripažinti negaliojančia 2015-06-16 dovanojimo sutartį Nr. 4 911, sudarytą tarp atsakovės N. G. ir A. G., – dalyje dėl 1/2 dalies dviejų žemės sklypų ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo; pripažinti negaliojančiu 2017-08-25 papildomo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą dalyje dėl ½ dalies 0,1638 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo.

2. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakovės N. G. tėvu A. G. gyveno kartu nesudarę santuokos nuo 2001 m. iki A. G. mirties, vedė bendrą ūkį. Su A. G. susipažino 2001 m., jų požiūriai sutapo, pradėjo planuoti bendrą ateitį. A. G. ją informavo, kad nėra oficialiai nutraukęs santuokos su savo sutuoktine, tačiau santuoka yra faktiškai iširusi. Nuo pat santykių pradžios A. G. siekė, kad jie susikurtų savo namus, nes turėtą butą jis paliko sutuoktinei, o jai priklausančiame bute gyventi nenorėjo, teigdamas, kad jos butas turi likti jos vaikams. A. G. surado statybos įmonę ir susitarė dėl buto statybos. Ieškovė jam pasiūlė savo santaupas – virš 80 000 Lt, statyboms finansuoti. 2004-05-21 teismo sprendimu buvo nutraukta A. G. santuoka. Sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniai pasidalino 80 000 Lt indėlį po lygiai. Sudėjus jos ir A. G. santaupas buvo sumokėta 100 000 Lt už pastatytą butą (duomenys neskelbtini), su garažu. Butą jie įrenginėjo kartu, ji savo lėšomis nupirko odinius baldus. Kol įsirenginėjo butą, A. G. faktiškai gyveno jos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rūpinosi jos sūnumi. Vėliau atsikraustę kaimynai galvojo, kad A. G. yra jos sūnaus tėvas, o buto (duomenys neskelbtini) kaimynai juos laikė sutuoktiniais. Po keleto bendro gyvenimo metų nusprendė įsigyti sodybą: 2006 m. surado apleistą sodybą (duomenys neskelbtini), 2006-12-14 su jos savininke V. M. sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį. Sklypas buvo padalintas į du sklypus. Taip pat jiems buvo pasiūlyta pirkti dar du šalia esančius sklypus. 2007-04-04 tarp A. G. ir V. M. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis ir 2007-10-18 žemės sklypo padalinimo sutartis, kurių pagrindu A. G. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į žemės sklypus ir gyvenamąjį namą su ūkio pastatais. A. G. iš A. A., R. D. ir V. M. nupirko žemės sklypus. Sodyba iš V. M. buvo pirkta už 55 000 Lt. Įsigijus sodybą bendromis pastangomis ją įsirengė, sodybos tvarkymui skyrė savo laisvalaikį, taip pat rūpinosi nupirktais sklypais. Nuo 2006 m. A. G. neteko darbo ir jo finansinė padėtis pradėjo blogėti, kurį laiką teko gyventi tik iš ieškovės pajamų. Nuo 2011 m. turtinė padėtis dar labiau pablogėjo, todėl nusprendė parduoti butą, sodybą, ir už gautus pinigus bei jos paveldėtus pinigus įsigyti nedidelį namą. Nurodė, kad jos mirusio vyro teta L. M. pardavė žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir, vykdydama susitarimą su jos vyro motina, už žemę gautus pinigus 50 000 Lt atidavė ieškovei.

3. Nurodo, kad 2012 m. rugpjūčio mėn. surado nebaigtą statyti namą. A. G. su namo savininke I. N. sudarė avansinį susitarimą, pagal kurį buvo sutarta pirkti iš I. N. nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ir du gretimus žemės sklypus. Sutartis turėjo būti sudaryta iki 2013-10-13. Buvo sumokėtas 50 000 Lt avansas. Kadangi trūko lėšų iki galutinio atsiskaitymo, ji iš žento pasiskolino 60 000 svarų sterlingų. Iš šių pinigų vykdė namo statybos ir įrengimo darbus ir mokėjo avansinius mokėjimus I. N.. Paprašė pardavėjos pratęsti sutarties sudarymo terminą, sumokant papildomas avansine įmokas. I. N. sutikus, sumokėjo dvi įmokas po 50 000 Lt. Šias išlaidas ji skolinosi iš S. ir G. K.. Suprasdami, kad gali nespėti parduoti turto, pasiūlė sklypą už 100 000 Lt įsigyti atsakovei N. G.. Atsakovė sutiko ir pirkimo–pardavimo sutartyje žemės sklypo su namu pirkėju buvo nurodytas A. G., o žemės sklypo be namo – N. G.. 2015-01-21 buvo parduota sodyba už 40 546,80 Eur, 2015-05-25 buvo parduotas butas už 125 000 Eur. Pardavus turtą, buvo grąžintos skolos. Įsikuriant name, jie kartu su A. G. įsirenginėjo namus.

4. Nurodo, kad jos ir A. G. santykiai buvo pagrįsti pagarba ir pasitikėjimu. Pagal tarpusavyje susiklosčiusius santykius, A. G. užsiėmė dokumentų tvarkymu, o ji – buitimi ir namų tvarkymu. Abu santuokos sudarymą vis atidėdavo vėlesniam laikui. 2016 m. balandžio mėn. netikėta A. G. liga supainiojo planus dėl santuokos sudarymo. Po metų A. G. mirė. Ieškovė bandė su atsakove N. G. tartis dėl turto pasidalinimo, tačiau ji atsisakė bendrauti dėl turto padalinimo. Ieškovė sužinojo, kad 2013-10-12 namo ir žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta ir 2013-12-02 sudaryta nauja sutartis, kurioje turto pirkėja nurodyta N. G.. N. G. nekilnojamųjų daiktų pirkimui buvo suteikta paskola, o perkamas turtas įkeistas sutartine maksimaliąja hipoteka. 2015-06-05 A. G. iš lėšų, gautų pardavus butą ir sodybą, pervedė N. G. 72 903,78 Eur, kuri šias lėšas sumokėjo bankui, visiškai padengdama jai suteiktą paskolą. Grąžinusi skolą bankui, atsakovė 2015-06-16 dovanojimo sutartimi namą ir abu žemės sklypus padovanojo A. G.. Tokiu būdu jos ir A. G. darbu ir lėšomis įgytas turtas liko jo A. G. asmenine nuosavybe. Atsakovėm, įgyjant turtą iš I. N., buvo tik statytinė. Todėl turto pirkimo–pardavimo sandoris naikintinas kaip apsimestinis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.87 str. pagrindu, o dovanojimo sutartis pripažinti negaliojančia CK 1.80 str. pagrindu, nes N. G. negalėjo dovanoti turto, kurio ji neturėjo.

5. Atsakovė N. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

6. Atsiliepime nurodė, kad jos tėvas niekada nesiekė kurti su ieškove bendrosios nuosavybės. Jis pats turėjo pakankamai lėšų ne tik turtui įsigyti, bet ir skolinti. Ieškovė buvo jos tėvo išlaikytinė, be to, neturėjo tiek pinigų, kad galėtų prisidėti prie turto įsigijimo lygiai su A. G.. A. G. 2002-05-31 sudarė statybos sutartį dėl buto ir garažo statybos ir pagal ją turėjo sumokėti 100 000 Lt. A. G. tik 2004-05-31 grynaisiais pinigais sumokėjo 100 000 Lt už šio buto ir garažo statybą. A. G. iš savo banko sąskaitos išsigrynino 80 000 Lt. Tai paneigia ieškovės teiginius, kad įnašas už butą ir garažą buvo mokėtas ieškovės lėšomis. Kad A. G. turėjo pakankamai pinigų ir jam nereikėjo jų iš nieko skolintis ar imti įrodo faktas, jog 2004-05-25 įplaukos į asmeninę A. G. banko sąskaitą sudarė 144 837 Lt. Iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpyje nuo 2003-08-23 iki 2005-12-31 A. G. turėjo 333 407,66 Lt pajamų ir 323 017,06 Lt išlaidų. Iš 2005-04-20 A. G. turto deklaracijos matyti, kad A. G. yra deklaravęs iki 2003-12-31 turėtas pinigines lėšas – 248 058 Lt, turėtas akcijas, kurių vertė 85 000 Lt, ir suteiktas paskolas. Tuo tarpu ieškovė ne tik neįrodė savo piniginių lėšų panaudojimo A. G. turto įsigijimui, bet net ir jų turėjimo fakto. Kriminalinės policijos biuras 2004 m. pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Luki“, kuriame dirbo atsakovės tėvas. Dėl to A. G. 2004-06-01 formaliai nutraukė santuoką su A. G., tačiau ir toliau su bendravo kaip sutuoktinis, apie santuokos nutraukimo faktą niekas iš artimųjų nežinojo. A. G. 2004 m. persikraustė į butą ir gyveno ten vienas. Bute ieškovė negyveno, ten nebuvo jos daiktų, nes, priešingu atveju, juos ten būtų mačiusi A. G.. Ieškovės sūnui, kuris yra gimęs 1991 m., tuo metu tebuvo 13 metų, todėl jis negalėjo gyventi vienas ieškovės bute. Be to, ieškovė nepagrįstai teigė, kad ji mokėjo už odinius baldus į butą, kadangi už šiuos baldus A. G. pats 2004-07-09 bankiniu pavedimu sumokėjo avansą už juos, o prie ieškinio pridėtą nepasirašytą čekį, patvirtinantį mokėjimą už baldus, ieškovė galėjo rasti į A. G. dokumentuose. Baldai kainavo 16 610 Lt, tuo tarpu ieškovė per visus 2004 m. iš viso uždirbo 12 658,87 Lt iki mokesčių. Ieškovė neįrodė, kad už A. G. baldus mokėjo ji ar kad ji bent jau galėjo turėti pinigų tokiam pirkiniui. Pagal SEB banko išrašus matyti, kad A. G. pats išlaikė butą, mokėjo mokesčius ir pan. Nurodo, kad A. G. ir po formalių skyrybų mokėjo už A. G. gyvybės draudimą, buto pirkimą Alytuje ir jo įrengimą. Faktinės G. skyrybos įvyko tik 2008 m. antroje pusėje.

7. Nurodo, kad 2006 m. pabaigoje A. G. sumokėjo pirmą 5 000 Lt įnašą už sodybą (duomenys neskelbtini). 2006-12-20 A. G. gavo 145 000 Lt už UAB „Grangeras“ administracinių patalpų pardavimą. 2006-12-22 N. G. grąžino A. G. 46 000 Lt skolą. Iš šių 91 000 Lt piniginių lėšų A. G. be jokių paskolų sumokėjo už sodybos ir žemės sklypų pirkimą ir dar turėjo ne mažiau kaip 100 000 Lt sodybos tvarkymui ir pragyvenimui. Ieškovės teiginiai, kad nuo 2006 m. A. G. gyveno iš ieškovės pajamų yra nepagrįsti, nes A. G. 2006–2007 m. įplaukos daugiau kaip keturis kartus didesnės nei ieškovės. Ieškovę į sodybą (duomenys neskelbtini) A. G. veždavosi savaitgaliais. A. G. gyveno savo bute, o ieškovė – savo. Visą sodybą (duomenys neskelbtini) A. G. tvarkė pats savo rankomis, jam darbu sodyboje talkino ir ieškovė, tačiau neprisidėjo pinigais ir su A. G. nevedė bendro ūkio. Vien fizinis darbas sodyboje ir aplinkos tvarkymas nesudaro pagrindo įgyti nekilnojamąjį turtą nuosavybėn.

8. Teigia, jog 2013 m. A. G. pradėjo ieškoti namo, nusprendė parduoti butą ir sodybą bei kraustytis į namą. Suradus tinkamą namą paaiškėjo, kad yra du žemės sklypai. Pirkti sklypą buvo N. G. sumanymas, todėl jie susitarė, kad A. G. perka sklypą su namu, o N. G. – tuščią sklypą. Banke N. G. išgrynino pinigus, kuriuos perdavė A. G.. A. G. taip pat pasiskolino 50 000 Lt iš G. K., 20 000 Eur – iš savo sesers, ir pinigus perdavė pardavėjai. Kadangi tuo metu dar nebuvo parduoti butas ir sodyba, N. G. su A. G. nusprendė imti paskolą. Paskola buvo duota tik N. G., kurią ji gavus – pervedė pardavėjai. Trūkstamą sumą atsakovė pati skolinosi. Taip pat ji iš savo asmeninių lėšų sumokėjo palūkanas bankui. Pardavus butą už 125 000 Eur, A. G. pervedė N. G. reikalingą pinigų sumą, kad ši padengtų savo paskolą banke. Pilnai atsiskaičius už abu sklypus ir namą, ji su tėvu nutarė, kad sudarys dovanojimo sutartį, o jis toliau galės pats tvarkytis visus nekilnojamojo turto dokumentus. A. G. pats mokėjo mokesčius už namą ir jo įrengimą. Ieškovė nepagrįstai teigė, kad ji pati grąžino kreditorei I. B. A. G. 2013-05-13 pasiskolintus 8 700 Eur, nes ji neturėjo realios galimybės šią sumą grąžinti už A. G., kadangi ji tebuvo A. G. išlaikytinė. Iki 2013 m. ieškovė su A. G. kartu negyveno. Nors ieškovė teigė, kad mokėjo už baldus name (duomenys neskelbtini), tačiau už baldus A. Z. mokėjo A. G., A. G. niekur nebedirbo, visą laiką tvarkėsi pačiame name ir jo aplinkoje, o gyveno iš parduoto nekilnojamojo turto piniginių lėšų. Nuo 2016 m. žiemos, N. G. jam padėdavo tvarkyti piniginius reikalus ir tik ji turėjo visus tėvo prisijungimus prie banko sąskaitų.

9. Teigia, jog tarp ieškovės ir A. G. tik nuo 2013 m. susiklostę santykiai galėjo būti prilyginti bendram gyvenimui neįregistravus santuokos, tačiau vien faktas, kad šalys pradėjo gyventi kartu, neįrodo jų abiejų bendro siekio įsigyti konkretų nekilnojamąjį turtą. Pats A. G. per ilgą laikotarpį neišreiškė valios pakeisti jo turto teisinį režimą iš asmeninės nuosavybės teisės į dalinę nuosavybę, kaip to šioje byloje siekia ieškovė. Toks požiūris neabejotinai rodo, kad A. G. tenkino jo disponuojamo turto teisinis režimas. Reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atmestini, nes ginčijant sandorį dėl jo apsimestinumo, ieškovas turi įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuro realiai siekia šalys. Ieškovė visada žinojo apie sudarinėjamus sandorius ir tai, jog ji nebuvo nė vieno iš sudaromų sandorių šalimi. Sudarydamos ginčijamą sandorį šalys siekė, jog būtent atsakovė N. G. taptų nekilnojamųjų daiktų savininkė, nes būtent ji turėjo finansines galimybes atsiskaityti su pardavėja. Ieškovė taip pat reiškia tarpusavyje prieštaraujančius reikalavimus.

10. Atsakovė I. N. dėl reikalavimų esmės savo nuomonės nepareiškė. Nurodė, kad dėl jai priklausančių gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kreipėsi A. G. ir V. M.. Sutarę dėl pardavimo, pasirašė avansinį susitarimą, pirkėjai sumokėjo 50 000 Lt avansą, o ji perdavė namo raktus turto pirkėjams. Jai buvo žinoma, kad jos turtą pirkėjai perka parduodami savo butą ir sodybą. Pirkėjams nepavykus greitai parduoti turto, jie prašė pratęsti terminą sutarties pasirašymui ir sumokėjo dar 100 000 Lt avansą. Kokius sprendimus dėl apmokėjimo už perkamą turtą priėmė pirkėjai jai nežinoma, tik žino, kad galutiniam atsiskaitymui N. G. ėmė paskolą iš banko ir su ja atsiskaitė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2018-04-09 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino V. M. ir A. G. bendrąją dalinę nuosavybę į 0,1438 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), taip pat į 0,1638 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažino V. M. nuosavybės teisę į ½ dalį 0,1438 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) bei į ½ dalį 0,1638 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia 2013-12-02 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-12526, sudarytą tarp atsakovių N. G. ir I. N. dalyje dėl pirkėjo ir nustatyti, kad pirkėju šioje sutartyje yra A. G.; pripažinti negaliojančia 2015-06-16 dovanojimo sutartį Nr. 4911, dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo, sudarytą tarp atsakovės N. G. ir A. G.; panaikino N. G. išduoto 2017-08-25 papildomo paveldėjimo teisės liudijimo Nr. NŠ-2459 dalį dėl ½ dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas taip pat priteisė iš N. G. ieškovei 1 851,69 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 528,86 Eur išlaidų valstybei.

12. Teismas, vadovaudamasis liudytojų parodymais bei byloje esančiais duomenimis, nustatė, jog ieškovė su A. G. buvo pažįstami nuo 2000–2001 m. Nuo to laiko jie palaikė artimus santykius, gyveno kaip sutuoktiniai, mažiau artimi žmonės laikė juos vyru ir žmona. A. G. rūpinosi ieškovės sūnumi, jį auklėjo, kartu leisdavo laisvalaikį. Bute A. G. gyveno su V. M., kartu sprendė buto įrengimo klausimus, įrenginėjo šį butą. Kartu pirko sodybą, ją tvarkė ir įrenginėjo. Ieškovė ir A. G. kartu sprendė dėl namo ir žemės sklypų pirkimo, iš ieškovės giminių ir draugų skolinosi pinigus šio turto pirkimui. Įsigijus šį turtą, ieškovė su A. G. bendru darbu ir asmeninėmis lėšomis iš nebaigto statyti statinio padarė tinkamą gyventi įrengtą namą, kuriame abu gyveno iki A. G. mirties. Teismas nurodytų aplinkybių pagrindu konstatavo ieškovės ir A. G. susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

13. Teismas laikė, jog atsakovės teiginį, kad jos tėvų santuokos nutraukimas tebuvo formalus, siekiant išvengti turto praradimo, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Luki“ veiklos, paneigia 2004-06-01 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-2126-11/04 dėl A. G. ir A. G. santuokos nutraukimo. Teismas laikė, jog aplinkybė, kad A. G. ir po santuokos nutraukimo bendravo su buvusia savo sutuoktine, pati savaime nepaneigė ieškovės bendro gyvenimo su A. G. ir bendros nuosavybės kūrimo. Juo labiau, kad A. G. ir A. G. vykdė bendrą veiklą pagal licenciją iki 2009. Liudytojai patvirtino, jog ieškovė nebuvo pašalinis asmuo A. G.. Tai, kad liudytojai nežinojo ieškovės ir A. G. bendro gyvenimo aplinkybių ar epizodiškai bendraudami su A. G. nematė ieškovės, nepaneigia jų bendro gyvenimo fakto. Taigi, iš nurodytų aplinkybių konstatavo, kad ieškovė ir A. G. buvo susitarę dėl bendrosios nuosavybės įgijimo į butą, sodybą, žemės sklypus bei gyvenamąjį namą.

14. Teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą, kuriuo prašė pripažinti žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), daline nuosavybe, vertino, jog ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti apie jos ir A. G. susitarimą šį turtą įgyti bendrojon dalinėn nuosavybėn.

15. Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus įrodymus apie A. G. turėtas lėšas, konstatavo, kad jis turėjo lėšų tiek butui (duomenys neskelbtini), tiek sodybai (duomenys neskelbtini) įsigyti. Tačiau vien lėšų turėjimas nepatvirtina, kad bendram turtui įsigyti ir gerinti buvo naudojamos tik jo asmeninės lėšos. Juo labiau, kad mokėjimai vykdyti grynais pinigais, kurių šaltinis nenurodytas. Ieškovei nuolat dirbant, gaunant darbines pajamas, kurios neabejotinai buvo naudojamos bendrų poreikių tenkinimui tiek asmeninių, tiek turtinių. Savo lėšomis ir darbu prisidėdama prie turto sukūrimo, įrengimo, gerinimo, savo vardu ir reputacija sudarydama galimybę pasiskolinti reikalingas lėšas iš artimųjų ir draugų, ieškovė su A. G. sukūrė bendrąją nuosavybę. Vien tai, kad butas ir sodyba buvo parduoti už daugiau, nei pirkti, rodo, kad didžioji turto vertės dalis buvo sukurta ieškovės ir A. G. bendrai. Lėšų, gautų už parduotą bendrą turtą panaudojimas kitam turtui įgyti taip pat duoda pagrindą bendrai nuosavybei. Atsakovė, neigdama ieškovės indėlį į bendro turto įsigijimą, sukūrimą, jo vertės padidinimą, nevertino ieškovės darbo ir jos piniginio indėlio. Vien aritmetinis A. G. pajamų ir išlaidų balansas nėra pakankamas pagrindas ieškovės indėliui į bendrą turtą paneigti. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė, kad ieškovė ir A. G. buvo susitarę dėl kiekvieno jų dalių bendrojoje nuosavybėje, todėl atsakovės nurodytas A. G. finansinės operacijas, gaunant ir išleidžiant pinigus, vertino kaip teisiškai nereikšmingas. Teismas konstatavo, kad ieškovei priklauso ½ dalis žemės sklypų ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini).

16. Teismas, pasisakydamas dėl sandorių negaliojimo, iš byloje nustatytų aplinkybių nurodė, kad įgyti turtą (duomenys neskelbtini), siekė ieškovė su A. G.. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, laikė, kad N. G. nesiekė įgyti nuosavybės teises į žemės sklypus ir gyvenamąjį namą. Ji buvo tik formali pirkėja tam, kad būtų gautas kreditas ir pabaigta atsiskaityti su pardavėja I. N.. Jeigu šio turto pirkimo procese būtų pasikeitusi A. G. ir N. G. valia ir būtų nuspręsta turtą įgyti N. G. nuosavybėn, A. G., pervesdamas 72 903,78 Eur sumą, artimą paskolos sumai į N. G. sąskaitą, nebūtų šios sumos nurodęs kaip skolos padengimo, juo labiau, kad dalis sumos pagal avansinį susitarimą pardavėjai jau buvo sumokėta skolintais pinigais. Taip pat, N. G., jausdamasi turto savininke, nebūtų tuojau pat po atsiskaitymo su kreditoriumi dovanojusi turto tėvui, juo labiau, kad po pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, ji 2016-12-27 išdavė tėvui įgaliojimą, suteikiantį jam teisę savo nuožiūra ir naudoti ir valdyti turtą. Nustačius, kad atsakovė N. G. buvo tik A. G. statytinė, perkant turtą iš I. N., šią sutartį teismas pripažino apsimestine dalyje dėl pirkėjo asmens. Šios sutarties šalimi – pirkėju – laikytinas A. G.. Aplinkybė, kad atsakovė dalį įsipareigojimų, susijusių su šia pirkimo–pardavimo sutartimi, vykdė savo lėšomis, nesuteikia jai nuosavybės teisės į turtą. Pripažinus, kad N. G. neįgijo nuosavybės teisių į turtą, dovanojimo sandoris pripažįstamas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

Atsiliepimas

17. Atsakovė pagrįstai nurodė, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas panaikinti ginčijamus sandorius dalyje dėl ½ dalies ginčo turto, prieštarauja reiškiamo reikalavimo esmei, nes ginčijant sandorį dėl jį sudariusio asmens neatitikimo tikrajai sandorio šaliai, negalima situacija, kad įsigyjant turtą tas pats asmuo dėl pusės turto įsigijimo yra tinkama, o dėl kitos pusės – netinkama šalis. Tačiau netinkama reikalavimo formuluotė, kai yra aiški reikalavimo esmė, negali būti pagrindu konstatuoti paties reikalavimo nepagrįstumą ir jį atmesti.

III. Apeliacinio skundo argumentai

18. Apeliaciniu skundu atsakovė N. G. prašė teismo:

1) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-717-424/2018 dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, visiškai atmetant ieškovės ieškinį;

2) iš naujo paskirstyti pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas;

3) priteisti iš ieškovės visas apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas;

4) priimti prie apeliacinio skundo pridedamus papildomus naujus įrodymus.

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą, sandorių negaliojimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas apie bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas nepagrįstai konstatavo ieškovės ir A. G. susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, egzistavimą, nepagrįstai konstatavo ieškovės prisidėjimą prie A. G. asmeninės nuosavybės sukūrimo bei visiškai nepagrįstai nustatė, kad ieškovė įgijo teisę būtent į 1/2 dalį A. G. ginčo turto, nors ieškovė į bylą net neteikė jokių įrodymų apie savo prisidėjimą prie A. G. ginčo turto sukūrimo.

20. Teigia, jog tik nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad du nesusituokę asmenys vedė bendrą gyvenimą ir turėjo tikslų kartu sukurti bendrą turtą, gali būti daroma išvada, jog tarp tokių asmenų egzistavo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Šios aplinkybės byloje neįrodytos. Nurodo iš esmės analogiškas faktines aplinkybes, kaip ir atsiliepime į ieškinį. Apylinkės teismas neįvertino atitinkamų bylos įrodymų ir nenurodė, kodėl juos atmeta. Pažymėtina, jog liudytoja I. B. teisme parodė, kad „jeigu gyveno, tai gyveno tik šitam name, kokius keturis metus“. Pirmosios instancijos teismas, nepašalindamas prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, negalėjo konstatuoti, kad būtent nuo pirmo pažinties momento ieškovė ir A. G. gyveno kartu kaip sutuoktiniai. Tokia išvada prieštarauja ir protingumo kriterijui. Prie apeliacinio skundo pridedami nauji įrodymai patvirtina, jog ieškovė nuo 2000 m. nėra pakeitusi savo deklaruotos gyvenamosios vietos ir visą laikotarpį nuo 2000 m. iki 2018 m. deklaravo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Bendrą gyvenimą paneigia ir jų tarpusavio jokių bendrų finansinių, ūkinių operacijų nebuvimas.

21. Teismas vadovavosi išimtinai tik byloje apklaustų liudytojų parodymais, tačiau visiškai nevertino byloje surinktų tiek ieškovės, tiek apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų, kurie paneigia tarp ieškovės ir A. G. egzistavusio susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas nenurodė, kokie konkretūs įrodymai patvirtina ieškovės ir A. G. tikslą kartu sukurti bendrą turtą. Pati ieškovė, duodama teismui parodymus, negalėjo nurodyti, kokia dalis turto pagal neva sudarytą susitarimą jai turėjo priklausyti. Ieškovės valia kartu su A. G. pirkti turtą niekur ir niekaip nebuvo išreikšta. Akivaizdu, kad apdairus ir rūpestingas asmuo nuo 2001 m. iki 2017 m., prisidėdamas prie bendro turto kūrimo, turėjo iškelti klausimą dėl bendro gyvenimo aplinkybių. Byloje taip pat svarbi ir paties ginčo turto savininko valia – A. G. neišreiškė valios pakeisti jo turto teisinį režimą iš asmeninės nuosavybės teisės į dalinę nuosavybę. Tai įrodo, kad jį tenkino jo disponuojamo turto teisinis režimas. Ieškovės ir A. G. bendravimas bei apklaustų liudytojų parodymai dėl jų santykių nėra pakankami patvirtinti, jog buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos. 2013-10-11 sutartyje aiškiai nurodyta, kad A. G. turtą įgyja asmeninėn nuosavybėn.

22. Teigia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nenuoseklus, teismas selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, kadangi dėl vienų A. G. įgytų nekilnojamojo turto objektų nesirėmė pirkimo sutartimis, faktais, jog A. G. iš savo asmeninių lėšų atsiskaitė už įgyjamus daiktus, tačiau dėl žemės sklypų įrodymus vertino kardinaliai priešingai. Teismas vadovavosi prielaidomis, o nurodydamas buvusį ieškovės indėlį į bendro su A. G. sukūrimą jo nedetalizuoja. Atsakovė prašė teismo išreikalauti duomenis apie ieškovės finansinį indėlį turto sukūrimui, tačiau teismas parengiamajame teismo posėdyje tokį prašymą atmetė, motyvuodamas, jog tai yra ieškovės įrodinėjimo teisė. Šia savo procesine teise ieškovė nepasinaudojo.

23. Nurodo, kad ieškovės į bylą pateikta 2013-08-25 paskolos sutartis negali būti laikoma leistina įrodinėjimo priemone, kadangi jame, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas, jame taip pat nėra kitų identifikuojančių sutarties rekvizitų. Be to, byloje surinkta įrodymų visuma dėl atsiskaitymo pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, kad aptariama paskolos suma A. G. niekada nedisponavo ir jos nepanaudojo. Akivaizdu ir tai, kad turėdamas minėtą piniginių lėšų sumą A. G. būtų asmeniškai sudaręs ginčo pirkimo–pardavimo sutartį ir apeliantei nebūtų reikėję kreiptis į banką dėl paskolos suteikimo. Be to, šis raštelis neatitinka nuoseklios A. G. piniginių lėšų skolinimosi praktikos, nes tokio pobūdžio sutartis A. G. visada, tame tarpe, ir su savo dukra, sudarydavo itin kruopščiai bei visai kita forma. Kita vertus, net ir pripažinus, kad A. G. buvo sudaręs paskolos sutartis su ieškovei artimais žmonėmis, tai galėtų patvirtinti tik faktą, jog pats A. G. skolinosi pinigus ir tik jis buvo atsakingas už pasiskolintų pinigų grąžinimą.

24. Nurodo, kad pagal pirmosios instancijos teismo išaiškinimus, susidaro ydinga teisei situacija, kuomet sugyventinės statusas turi viršenybę sutuoktinės teisiniam statusui turtinių teisių prasme, taip pat jog tik pakanka pasikviesti liudytojus, kurie teisme patvirtintų sugyventinių susipažinimo datą ir kuri, neva, automatiškai reiškia ir datą, nuo kurios sugyventiniai bendrai įgijo turtą. Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės ir A. G. susitarimo dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, egzistavimo, tačiau taipogi yra įsitikinusi, kad net ir pripažinus minėtos aplinkybės egzistavimą, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis taisyklėmis dėl nesusituokusių asmenų turtinių santykių. Teismas nepagrįstai vadovavosi CK 4.73 str. 3 d. ir 6.970 str. 2 d. nustatytomis prezumpcijomis dėl nuosavybės teisės dalių ir įnašų į bendrą veiklą. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad ieškovė prie žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimo pinigais neprisidėjo. Minėti žemės sklypai negalėjo būti pripažįstami bendru ieškovės ir A. G. turtu ir dalijami, nes jie iš pradžių buvo įgyti kaip asmeninė apeliantės nuosavybė, o vėliau tapo asmenine A. G. nuosavybe. Apeliantei nesuprantama, kokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), susitarimas įgyti juos bendrojon dalinėn nuosavybėn egzistavo, kai tuo tarpu dėl kitų žemės sklypų teigė priešingai. Pastaruosius žemės sklypus kartu su tėvu įgijo apeliantė.

25. Nurodo, kad į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais pagrindė savo asmeninį finansinį indėlį, kuris sudarė net 40 procentų bendros turto (duomenys neskelbtini) kaštų vertės bei kuris patvirtina, jog būtent apeliantė kartu su savo tėvu A. G. (investavusiu 60 proc. šio turto kaštų vertės) bendrai įsigijo šį ginčo turtą. Bylos įrodymų analizė atskleidžia ne jungtinės veiklos sutarties bendram turtui sukurti tarp sugyventinių egzistavimą, o akivaizdžiai patvirtina tarp apeliantės su tėvu egzistavusį susitarimą įgyti šį turtą išimtinai G. šeimos narių (tėvo-dukters) nuosavybėn. Analogiškas aplinkybes patvirtina liudytojos I. B. parodymai.

26. Teismas 2013-12-02 pirkimo–pardavimo sutartį pripažino apsimestine vadovaujantis CK 1.87 str. 1 d., tačiau apeliantės įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos minėtos sandorio apsimestinumo sąlygos. Tikroji ginčo sutarties šalis galėjo būti tik pati apeliantė. Apeliantės įsitikinimu, tarp jos ir tėvo susiklostę teisiniai santykiai turi būti kvalifikuojami ne paskolos teisiniais santykiais, o turi būti pripažinta, kad būtent tarp jos ir A. G. buvo susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad apeliantė ir A. G. turėjo bendrą tikslą – įsigyti turtą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad tarp jų buvo susiklosčiusi praktika paskolinius teisinius santykius įforminti rašytinėmis paskolos sutartimis. Šiuo atveju jokia paskolos sutartis nebuvo sudaryta, kadangi realiai apeliantė ir A. G. veikė tarp jų sudaryto susitarimo dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę pagrindu. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, tiek 2013-12-02 pirkimo–pardavimo sutartis, tiek ir 2015-06-16 dovanojimo sutartis yra teisėtai sudaryti bei galiojantys sandoriai, kurių panaikinimui nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

27. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš apeliantės priteisė proporcingą patenkintų reikalavimų daliai atsakovės reikalautų priteisti bylinėjimosi pirmoje instancijoje išlaidų dalį, taip pat teismas, neanalizuodamas prašyme nurodytų ieškovės neva patirtų išlaidų realumo, pagrindimo, tokiu būdu priteisė ieškovės nepagrįstai reikalautą per didelę pinigų sumą iš apeliantės.

Atsiliepimas

28. Ieškovė V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 -04-09 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė teismo taip pat prašė priteisti patirtas 580 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

29. Atsiliepime nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas yra iš esmės pagrįstas, teisėtas ir teisingas. Apeliantė iškreipia skundžiamo teismo sprendimo argumentus dėl byloje nustatytų aplinkybių. Aplinkybė, kad didelę dalį aplinkybių teismas nustatė, vadovaudamasis liudytojų parodymais, nedaro sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu, kadangi pagal teismų suformuotą praktiką, aplinkybės tokio pobūdžio bylose gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais. Nagrinėjamoje byloje liudytojų parodymai buvo vertinami ryšium su kitais byloje esančiais įrodymais. Teigia, jog teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių.

Atsiliepimas

30. Nurodo, jog teismas padarė pagrįstas išvadas, jog nuo 2000–2001 m. ji gyveno ir vedė bendrą ūkį su A. G., todėl sukūrė bendrą dalinę nuosavybę. Aplinkybė, kad A. G. su apeliante įsigijo nekilnojamąjį daiktą, savaime nepaneigia, jog tuo pačiu metu ieškovė su A. G. vedė bendrą gyvenimą. Byloje esančios nuotraukos, liudytojų parodymai patvirtina, jog tarp ieškovės ir A. G. buvo susiklostę artimi, nuolatinio pobūdžio, o ne epizodiniai šeiminiai santykiai. Tai, kad A. G. nebuvo nutraukęs santuokos, nepaneigia aplinkybės, jog jis nuo 2000–2001 m. gyveno su ieškove. Be to, pačiame prašyme nutraukti santuoką nurodoma, kad A. G. nuo 2001 m. jau buvo nutraukęs bendro gyvenimo santykius su sutuoktine. Tai, kad A. G. buvo nufotografuotas apeliantės ir buvusios A. G. sutuoktinės aplinkoje, nepaneigia ieškovės ir A. G. bendro gyvenimo pradžios momento, kadangi natūralu, kad A. G. dalyvaudavo šeimos šventėse. Apeliantės teiginių, kad A. G. bute (duomenys neskelbtini) gyveno vienas nepatvirtina ir apeliantės nurodomi liudytojai, kadangi pastarieji patvirtino, kad patys mažai bendravo su A. G., o ieškovė su jais iš viso beveik nebendravo. Ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta nepaneigia jos bendro gyvenimo su A. G..

31. Paaiškino, jog nutraukus santuoką A. G. liko 40 000 Lt indėlis, kurio neužteko įsigyti ginčo butą. Byloje esantis Kasos pajamų orderio kvitas patvirtina, kad 2004-05-31 buvo apmokėta 100 000 Lt grynaisiais pinigais už ginčo buto statybą, o tai patvirtina aplinkybę, jog ieškovė atidavė 80 000 Lt. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai. Apeliantė melagingai teigia, jog A. G. sumokėjo už perkamą butą, kadangi nepateikė ne tik jokių tai patvirtinančių įrodymų, o ir iš byloje pateiktų banko sąskaitų tokių sumų nematyti. Be to, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovė kartu su A. G. atliko įsigyto buto apdailą ir jame kartu gyveno. Minėtas butas buvo įsigytas už 25 282 Eur (100 000 Lt), o parduotas – už 125 000 Eur. Pateiktos sodybos fotonuotraukos ir liudytojų parodymai patvirtina, kad įsigiję apleistą teritoriją su beverčiu statiniu kartu su A. G. bendromis pastangomis nugriovė seną pastatą ir pastatė naują, taip pat pastatė pavėsinę, malkinę, išgrindė takelius, iškasė tvenkinį, apželdino ir aptvėrė visą teritoriją, tvarkė pačią sodybą. Ieškovės dalyvavimą, įsigyjant, prisidėjimą statant ir įrengiant sodybą patvirtina detalūs liudytojų paaiškinimai. Sodyba buvo nupirkta už 15 929,1 Eur, o parduota – už 40 546,8 Eur.

Šalies argumentai

32. Pasisakydama dėl namo ir žemės sklypų nurodė, kad ji teismui pateikė įrodymus, jog 2011-11-24 mirusio vyro teta atidavė ieškovei 50 000 Lt, 7 900 Lt 2011-11-28 pervedė bankiniu pavedimu, o 42 100 Lt, nuvykus kartu su A. G. pas ją į namus, gavo grynais pinigais, padarant įrašą ant pirkimo–pardavimo sutarties. Ieškovė taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog iš žento L. P. pasiskolino 60 000 svarų sterlingų. 50 000 Lt, 8 700 Eur, 15 000Lt, 20 000 Lt buvo paskolinti iš pažįstamų. Be to, įgytas namas nebuvo baigtas statyti, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad visus darbus atliko ieškovė ir A. G.. Teigia, jog apeliantė nenurodė, kurie ieškovės argumentai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Ji su A. G. neskaičiuodavo, kurio iš jų indėlis kuriuo laikotarpiu buvo didesnis. Aplinkybė, kad bendrai sukurtas turtas buvo įregistruotas tik A. G. vardu, sudarė pagrindą ieškovei kreiptis į teismą ir ginti savo teises. Tai, jog pirmos instancijos teismas nepripažino ieškovės nuosavybės teisės į apeliantės nurodomus žemės sklypus, nepaneigia teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei buvo pripažinta nuosavybės teisė į dalį ginčo daiktų. Žemės sklypų, pagal jų savybes, sukurti nereikia. Priešingai, nei nurodo apeliantą, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė prisidėjo prie bendro ūkio kūrimo. Logiška, kad negalėjo pateikti detalių įrodymų apie 17 metų senumo įvykius. Kita vertus, nuo 2006 m. A. G. nedirbo, todėl rūpinosi su nekilnojamuoju turtu susijusių klausimų tvarkymu, o ieškovė dirbo viena. Teigia, jog pateikti Facebook išrašai apie jos ir A. G. sužadėtuves patvirtina, kad jų santykiai buvo rimti ir jie turėjo ketinimą juos įforminti. Dėl nuo 2016 m. A. G. blogėjančios sveikatos, santuokos įforminimas buvo atidėtas, kadangi ieškovei pirmiausia rūpėjo A. G. sveikata.

33. Dėl apeliantės argumentų, jog paskolos sutartis nėra leistina įrodinėjimo priemonė, pažymėjo, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas paskolos sutarties teisėtumo klausimas. Aplinkybė, kad paskolos sutartyje nėra įrašyta, jog paskolos gavėjas pinigus gavo, nepaneigia paskolos sutarties fakto. Nagrinėjamu atveju, paskolos sutartyje numatyta tiek paskolos suma, tiek jos grąžinimo terminas, taip pat yra paskolos gavėjo pakvitavimas apie paskolos grąžinimą. Teigia, kad apeliantė turi suinteresuotumą bylos baigtimi, nes atmetus ieškovės ieškinį, padidėtų jos paveldimo turto balansas. Pati apeliantė netinkamai interpretuoja jos minimą kasacinio teismo praktiką, kurio aiškinimų bylą nagrinėjęs teismas laikėsi. Atitinkamai bylą nagrinėjęs teismas, priešingai, nei teigia apeliantė neaiškino, kad visas jungtinės veiklos galiojimo laikotarpiu sukurtas turtas savaime pripažintinas bendra daline nuosavybe. Teismas turto bendrumo faktą konstatavo įvertinęs jos sukūrimo aplinkybes. Todėl, nustatęs, kad žemės sklypai buvo įgyti A. G. lėšomis ir ieškovei į juos neinvestavus nei darbo, nei lėšų, ar kitokio indėlio, šioje dalyje ieškinį atmetė. Ieškovė ieškiniu reikalavo pripažinti bendra daline nuosavybę tik tą turtą, kurį sukūrė kartu su A. G..

34. Nurodo, kad žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime buvo skirti namo, kurį įsigijo ir įsirengė kartu su A. G., valdai. Pateiktos teismui nuotraukos patvirtina, kad žemės sklypai buvo apleisti, iškasinėti. Todėl ieškovė su A. G. juos išlygino, užpylė žemėmis, apsodino, įrengė aikšteles, takelius, pavėsines, apželdino. Minimi žemės sklypai ir namas sudaro vieną nekilnojamųjų daiktų, kurie yra skirti vienas kitam tarnauti visumą. Todėl bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai pripažino, kad šie sklypai buvo įsigyti jungtinės veiklos pagrindu. Aplinkybė, kad vieną žemės sklypą buvo įsigijusi laikinai apeliantė nekeičia teisinių santykių kvalifikavimo, nes ji neketino įsigyti šio sklypo ir atliko tik laikinos statytinės vaidmenį.

35. Teigia, jog apeliantė neketino įsigyti žemės sklypų ir namo (duomenys neskelbtini), kuri nei apmokėjo įsigyjamo minimo turto kainos, nei baigė statyti ir įrengti namą. Minimos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu jai buvo žinoma, kad ieškovė su A. G. vykdo namo statybos užbaigimo darbus. Namo (duomenys neskelbtini) dovanojimo A. G. faktas patvirtina, kad pastarasis nenorėjo, jog namas liktų apeliantei. Esant tokioms aplinkybėms, 2013-12-02 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis pagrįstai pripažinta apsimestiniu sandoriu ir panaikinta. Atitinkamai, pripažinus negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, vėliau sudarytam daiktų dovanojimo sandoriui yra taikytini pripažinto negaliojančiu sandorio padariniai. Apeliantės argumentai, kad neva tarp jos ir A. G. buvo susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę yra atmestini. Apeliantė nebuvo pareiškusi jokių savarankiškų reikalavimų į ginčo daiktus ir bendrosios jungtinės veiklos egzistavimo neįrodinėjo pirmos instancijos teisme, todėl šios aplinkybės negali būti ir apeliacinio skundo dalyku.

36. Atsakovė I. N. atsiliepimo į apeliacinį skundą teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

37. Apeliacinis skundas netenkintinas.

38. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

39. Byloje kilo ginčas dėl faktinių jungtinės veiklos (partnerystės) santykių tarp ieškovės ir A. G. buvimo, ieškovės nuosavybės teisės į ½ nekilnojamojo turto.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

40. Atsakovė (apeliantė) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui: VĮ „Registrų centras“ pažymas, kuriose nurodomos A. G. ir V. M. deklaruotos gyvenamosios vietos. Minėtais įrodymais atsakovė įrodinėja, jog ieškovė nuo 2000 m. iki 2018 m. nėra pakeitusi savo deklaruotos gyvenamosios vietos ir visą šį laikotarpį gyveno adresu: (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu A. G. per šį laikotarpį net 6 kartus deklaravo savo gyvenamąją vietą.

41. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 str., reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312, 314 str.).

42. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 str., apeliantės pateiktų naujų įrodymų nepriima, nes šie įrodymai pateikti pavėluotai – jie galėjo būti teikiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokią išvadą teismas grindžia tuo, kad, visų pirma, atsakovė jau nuo pat atsiliepimo pateikimo įrodinėjo, kad ieškovė su A. G. nuo jų susipažinimo momento kartu negyveno. Tačiau atsakovė, turėdama galimybę šias aplinkybes galimai patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, tokius duomenis pateikė apeliacinės instancijos teismui. Kaip matyti iš pažymų turinio, atsakovė aktyvių veiksmų dėl pažymose nurodytų duomenų gavimo ėmėsi tik pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą.

43. Kita vertus, net ir vertinant naujai pateiktus įrodymus, jie neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių. Tuo atveju, jei asmuo gyvena keliose vietose, bet deklaruoja tik vieną, tokiais atvejais teismai neturėtų vadovautis vien gyvenamosios vietos duomenimis gyventojų registre sprendžiant apie asmens gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Nors apeliantė VĮ „Registrų centras“ pažyma įrodinėja, jog A. G. kartu su ieškove gyveno atskirai, pažymoje nurodyti duomenys nesutampa su apeliantės atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais (pvz. apeliantė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji su A. G. nuo 2000 m. nuomavosi butą (duomenys neskelbtini), o po (duomenys neskelbtini) esančio buto įsigijimo (turima omenyje 2001-05-11) kartu su ja iki 2004 m. vasaros gyveno kartu, tuo tarpu iš pažymos matyti, jog A. G. nuo 2001-01-01 iki 2004-05-26 gyveno adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2004-05-26 iki 2004-12-13 gyveno adresu: (duomenys neskelbtini), kas papildomai patvirtina, jog pažyma neįrodo realios faktinės A. G. gyvenamosios vietos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

44. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas pažeidė procesinės ir materialiosios teisės normas bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi nepagrįstai: vadovavosi išimtinai liudytojų parodymais; konstatavo ieškovės ir A. G. susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, egzistavimą; konstatavo ieškovės prisidėjimą prie A. G. asmeninės nuosavybės sukūrimo; nepagrįstai nurodė, kad ieškovė įgijo teisę į ½ A. G. turto.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, įtvirtinto CPK 12 str. Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 str. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009). Liudytojų parodymai yra viena iš faktinių įrodinėjimo priemonių (CPK177 str. 2 d.), o, kaip minėta, tam tikras faktas ar aplinkybė vertinami kaip įrodyti, jeigu jie patvirtinami pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo.

46. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, išvadas darė vertindamas jų ryšį su kitais byloje esančiais įrodymais. Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantė, teismas nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

47. Apeliantė apeliaciniame skunde įrodinėdama, jog A. G. ir ieškovė, susipažinę 2000–2001 m., kartu negyveno, sau palankia kryptimi interpretuoja liudytojų (I. B., I. Ž., R. D. ir T. P.) teismo posėdžio metu duotus parodymus, t. y. jog A. G. gyveno vienas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o savaitgaliais pas jį atvažiuodavo A. G.. Byloje esantis garso įrašas patvirtina, jog T. P. nei patvirtino, nei paneigė, jog A. G. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno vienas, o tik nurodė, kad jis atvažiuodavo susitikti su A. G., kai jis bute būdavo vienas, o ar A. G. gyvena vienas liudytojas negalėjo patvirtinti ar paneigti. I. Ž. teismo posėdžio metu davė parodymus, jog ji buvo A. G. kaimynė, jam gyvenant bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Kadangi I. Ž. patvirtino, jog ji buvo viena iš paskutinių asmenų, apie 2005 m. atsikrausčiusių į (duomenys neskelbtini) esantį namą, todėl negalėjo patvirtinti fakto, jog 2000–2001 m. A. G. ir ieškovė galėjo pradėti gyventi kartu ir vesti kartu ūkį. Vėliau I. Ž. patvirtino, jog matė (retai) ieškovę. Tuo tarpu R. D. patvirtino, jog ieškovę matydavo tik vėliau, maždaug 2–3 metams iki buto pardavimo (pažymėtina, jog butas buvo parduotas 2015-05-25), I. B. taip pat patvirtino, jog į butą, esantį (duomenys neskelbtini), savaitgaliais atvykdavo A. G..

48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad minėti liudytojai nežinojo ieškovės ir A. G. bendro gyvenimo aplinkybių ar epizodiškai bendraudami su A. G. nematė ieškovės, atsižvelgiant į tai, kad kiti byloje parodymus davę liudytojai patvirtino, jog ieškovė su A. G. nuo 2000–2001 m. gyveno kaip sutuoktiniai, palaikė artimus santykius, o mažiau artimi žmonės juos laikė vyru ir žmona, nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto ieškovės ir A. G. bendro gyvenimo fakto.

49. Nors apeliantė apeliaciniame skunde įrodinėja, kad A. G. nebuvo nutraukęs santuokos su A. G. ir su ja palaikė artimus ryšius, ką patvirtina ir byloje esantys liudytojai, iš byloje esančios Alytaus rajono apylinkės teismo 2004-06-01 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2126-11/04 matyti, jog šalys daugiau kaip metus negyvena santuokinio gyvenimo, neveda bendro ūkio, kad santuoka faktiškai nutrūkusi. Pareiškime dėl santuokos nutraukimo A. G. ir A. G. nurodė, kad daugiau kaip trejus metus nebetvarko bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad nėra pagrindo kitaip vertinti šių aplinkybių, nei nurodė patys sutuoktiniai ir pripažino teismas, o vien ta aplinkybė, kad A. G. ir po santuokos nutraukimo bendravo su buvusia savo sutuoktine, padėjo jai finansiškai, dalyvaudavo šventėse, pati savaime nepaneigia ieškovės bendro gyvenimo su A. G. ir bendros nuosavybės kūrimo. Šiuo atveju apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas nevertino įrodymų visumos, t.y. fotonuotraukų, A. G. ir A. G. tarpusavio santykių bei buities gerinimo net ir po santuokos nutraukimo, kadangi, kaip nurodyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių pasisakė, nurodydamas, kad tokios aplinkybės nepaneigia ieškovės bendro gyvenimo su A. G. ir bendros nuosavybės kūrimo.

50. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė apeliantė, teismas, pasisakydamas dėl asmenine nuosavybe įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turi nustatyti, ar asmenys kartu vedė bendrą gyvenimą ir ar jie turėjo tikslų kartu sukurti bendrą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendrųjų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-235/2008; 3K-3-336/2009; 3K-3-553/2010). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais.

51. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo apeliantė apeliaciniame skunde, vadovaudamasis liudytojų parodymais, byloje esančiomis nuotraukomis ir paskolos sutartimi, išsamiai nurodė faktines aplinkybes, kurių pagrindu konstatavo ieškovės ir A. G. susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl dėl jų pakartotinai nepasisako. Tai, kad, apeliantės teigimu, A. G. turėjo pakankamai lėšų įgyti nekilnojamąjį turtą, taip pat jog A. G. neišreiškė valios pakeisti jo turto teisinį režimą iš asmeninės nuosavybės teisės į dalinę nuosavybę bei jo valios pirkti nekilnojamąjį turtą bendrojon nuosavybėn su ieškove, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog ieškovė ir A. G. turėjo tikslą kartu sukurti bendrą turtą.

52. Bylos duomenimis nustatyta, jog jungtinės veiklos sutartis tarp ieškovės ir A. G. nebuvo sudaryta raštu. Tačiau Lietuvos Respublikos teismų praktikoje yra pasisakyta, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 3K-3-134/2011, 3K-3-84/2014). Pagal CK 6.970 str. 1 d., partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai.

53. Byloje nepaneigti duomenys, jog ieškovė dirbo ir gavo darbines pajamas, kurios neabejotinai buvo naudojamos bendrų poreikių tenkinimui tiek asmeninių, tiek turtinių, taip pat jog ieškovė savo darbu ir lėšomis prisidėjo prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), įrengimo, taip pat sodybos tvarkymo, įrengimo ir gerinimo, ir dėl ko minėtų nekilnojamųjų turtų vertė išaugo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog ieškovė, savo vardu ir reputacija sudarydama galimybę pasiskolinti reikalingas lėšas iš artimųjų ir draugų, kartu su A. G. sukūrė bendrąją nuosavybę. Taigi, atmestinas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nedetalizavo ieškovės indėlio į bendro su A. G. turto sukūrimą. Apeliantė taip pat tik deklaratyviai nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškovės finansinį prisidėjimą prie bendro turto kūrimo, kadangi, pvz. iš byloje ieškovės pateikto 2004-07-29 pinigų priėmimo kvito ir 2016-02-10 kasos pajamų orderio kvito matyti, jog ieškovė sumokėjo už baldų / buitinės technikos įsigijimą, taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovės indėlis į bendro turto įsigijimą, sukūrimą, jo vertės padidinimą, buvo ne ką mažiau svarbus, nei A. G., o vien A. G. pajamų ir išlaidų balansas nėra pakankamas pagrindas ieškovės indėliui į bendrą turtą paneigti.

54. Pažymėtina, jog atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008).

55. CK 6.970 str. 2 d. nustatyta, jog partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Ieškovė ieškinyje nurodė aiškų indėlį (turima omenyje – ½) į bendro su A. G. turto sukūrimą, todėl apeliantės argumentai dėl turto dalies nedetalizavo atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje neįrodyta, kad į bendrai sukurtą turtą vienas iš jų būtų prisidėjęs ženkliai didesne dalimi, nei kitas, be to, ieškovės darbinis indėlis į turto įsigijimą, sukūrimą ir jo pagerinimą yra ne ką mažiau svarbus nei A. G.. Byloje esančių įrodymų visuma rodo, jog ieškovė ir A. G. gyvendami kartu siekė sukurti bendrą turtą, nors ir nevedė tikslaus kiekvieno įnašų apskaitos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įstatyme numatyta lygių dalių prezumpcija (CK 4.73 str. 3 d., 6.970 str. 2 d.). Atsižvelgus į šias aplinkybes, konstatuotina, jog teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nustatė, kad ieškovei priklauso ½ dalis atitinkamų žemės sklypų ir gyvenamojo namo.

56. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su apsimestinių sandorių nebuvimu, aktualūs naujausi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019 pateikti išaiškinimai dėl apsimestinio sandorio kvalifikavimo. Kasacinis teismas nurodytoje byloje išaiškino, jog apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2012).

57. Bylos duomenimis nustatyta, jog pagal avansinį susitarimą A. G. 2013-10-17 grynais pinigais I. N., už nekilnojamojo turto, kurio unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), sumokėjo 190 000 Lt. Apeliantė, paėmusi paskolą, likusią sumą sumokėjo I. N.. Šiam tikslui įgyvendinti tarp pardavėjos I. N. ir pirkėjos apeliantės buvo sudaryta ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią apeliantė asmeninės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą, kurio unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu A. G. pervedus apeliantei 72 903,78 Eur, t. y. artimą paskolos dydžiui sumą, ji 2015-06-16 dovanojimo sutartimi padovanojo minėtą nekilnojamąjį turtą, kurį įsigijo iš I. N.. Šių aplinkybių šalys neginčija. Taigi, iš nustatytų faktinių aplinkybių darytiina išvada, jog 2013-12-02 pirkimo–pardavimo sutartimi buvo siekiama pridengti tikrąją sandorio šalį, t. y. A. G. tam, kad būtų gauta paskola. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog apeliantė buvo tik A. G. statytinė perkant turtą iš I. N., todėl pagrįstai konstatavo, jog prikimo–pardavimo sutartis pripažintina apsimestine dalyje dėl pirkėjo asmens. Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantė neįgijo nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė neturėjo teisės jo ir dovanoti, todėl dovanojimo sandorį pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

58. Nors apeliantė teigia, jog jį įvykdė didelę dalį A. G. įsipareigojimų, išgrynindama / pervesdama A. G. atitinkamas sumas iš savo asmeninių lėšų, kurias jis panaudojo pagal Avansinį susitarimą sumokėdamas 190 000 Lt, apeliantės pateikti banko išrašai nėra pakankami konstatuoti faktą, jog apeliantės išgrynintos atitinkamos pinigų sumos (pvz. 2013-09-10 ir 2013-10-17 išgryninus po 40 000 Lt), buvo panaudotos sumokant avansą pagal Avansinį susitarimą. Taigi, apeliantė neįrodė, jog žymia dalimi asmeninėmis lėšomis prisidėjo įsigyjant ginčo turtą. Minėta, jog A. G., pervedus apeliantei 72 903,78 Eur, t. y. artimą paskolos sumai sumą, ji 2015-06-16 dovanojimo sutartimi padovanojo minėtą nekilnojamąjį turtą, kurį įsigijo iš I. N.. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad atsakovė dalį įsipareigojimų, susijusių su ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi, vykdė savo lėšomis, nesuteikia jai nuosavybės teisės į turtą.

59. Apeliantės argumentai, jog tarp jos ir A. G. buvo sudarytas susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, yra paneigiami pačios apeliantės veiksmų, t. y. padovanojant ginčo nekilnojamąjį turtą iš karto po to, kai A. G. jai pervedė 72 903,78 Eur. Be to, pati apeliantė apeliaciniame skunde nurodo vienas kitam prieštaraujančius argumentus, kadangi apeliaciniame skunde iš pradžių nurodo, jog su A. G. nesiekė susitarimo dėl bendrosios jungtinės veiklos sukūrimo (apeliacinio skundo 8 psl.), nors vėliau apeliaciniame skunde nurodo, kad toks susitarimas buvo (apeliacinio skundo 9 psl.).

60. Teismo sprendimo dalis, kurioje ieškinys buvo atmestas, nesudaro apeliacinio apskundimo objekto, todėl apeliantės argumentai dėl įrodymų vertinimo šioje sprendimo dalyje nėra teisiškai reikšmingi. Kita vertus, nėra pagrindo spręsti apie įrodymų vertinimo prieštaringumą, nes nustatant faktines aplinkybes, susijusias su kitu turtu, teismas konstatavo, jog kitoje dalyje nebuvo šalių susitarimo įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

61. Įvertinus bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliantės nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

62. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

63. CPK 98 str. 1 d. nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 ir 3 d.). Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 ir 3 d.).

64. Ieškovė prašė teismo priteisti 580 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. už atsiliepimo į apeliacinį skundo surašymą. Kaip įrodymus, patvirtinančius minėtos sumos sumokėjimo faktą, pateikė mokėjimo nurodymus, kad minėta suma, pagal 2018-06-05 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 18057, buvo sumokėta. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo surašymą neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 p. nustatyto maksimalaus priteistino dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašoma priteisti suma priteisiama iš N. G..

65. Apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos priteisė proporcingą patenkintų reikalavimų daliai atsakovės reikalautų priteisti bylinėjimosi pirmoje instancijoje išlaidų dalį, kadangi teismas, neanalizuodamas prašyme nurodytų ieškovės neva patirtų išlaidų realumo, pagrindimo, tokiu būdu priteisė ieškovės nepagrįstai reikalautą per didelę pinigų sumą iš apeliantės.

66. CPK 98 str. 1 d. nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Pažymėtina, jog asmuo, prašantis priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi pateikti įrodymus, jog už šias išlaidas sumokėta.

67. Kaip teisingai nurodė apeliantė, ieškovė teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė realias išlaidas (200 Eur) pagal Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 18034. Išrašytos sąskaitos nereiškia, kad jos yra apmokėtos, todėl nesant išlaidų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, sąskaitoje faktūroje įrašyta suma negali būti pripažinta bylinėjimosi išlaidomis bei priteista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-408/2010, 3K-3-370/2014). Todėl laikytina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog ieškovė realiai patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų pagal Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 18034.

68. Apeliantė taip pat įrodinėja, kad ieškovė nesumokėjo 1 000 Eur, kadangi pinigų priėmimo kvite nėra jos parašo. Iš Pinigų priėmimo kvito matyti, jog jame ranka įrašyta, jog pinigus advokatei sumokėjo ieškovė (nors ir nėra jos parašo). Advokatė savo parašu pinigų priėmimo kvite patvirtino, jog pinigus gavo. Taigi, vien tai, kad ieškovė pinigų priėmimo kvite ranka įrašė savo vardą ir pavardę, tačiau nepasirašė, esant advokatės patvirtinimui, jog ji pinigus prašė, nėra pagrindo teigti, jog ieškovė nepatyrė 1 000 Eur išlaidų.

69. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistu, patikslinant priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, jį sumažinant 200 Eur sumai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 str.,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant ieškovei iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą ir išdėstyti šią teismo sprendimo dalį taip:

„Priteisti iš Neringos G. V. M. 1 651,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.“.

Priteisti V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš N. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 580 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Jelena ŠiškinaAndrius IgnotasRūta Veniulytė-Jankūnienė