- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-12
- Bylos Nr.
- e2S-15-852/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15464-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aramus“
- Atsakovas
- V. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aramus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aramus“ ieškinį atsakovui V. M. dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Aramus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. M. ir prašė išnagrinėti darbo ginčą iš esmės ir netenkinti atsakovo V. M. prašymo priteisti jo naudai 1022,76 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 3870,81 Eur netesybas arba jas sumažinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 25 d. nutartimi ieškovės UAB „Aramus“ ieškinį atsakovui V. M. dėl darbo ginčo atsisakė priimti ir išaiškino, kad darbo ginčo sprendimas priklauso Rusijos teismų jurisdikcijai.
3. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 215 straipsnio 2 dalį, civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Pagal DK 215 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka. Tuo tarpu vertindamas 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teismingumas nustatomas pagal atsakovo gyvenamąją vietą vienoje iš susitarusiųjų valstybių.
4. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnio 1 dalis). Gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, be kita ko, duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą arba pagal susitarimą jau kilus ginčui, kai darbo ginčą kildina darbdavė.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju išimties klausimas, vadovaujantis DK 215 straipsnio 3 dalimi, negali būti svarstomas, kadangi darbo ginčą darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas. Tuo tarpu spręsdamas teismingumo klausimą pagal bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles, teismas pažymėjo, kad į teismą su ieškiniu, nesutikdama su darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi ieškovė (darbdavė), kuri nurodė, kad atsakovas (darbuotojas) yra (duomenys neskelbtini). Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) ir valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ duomenis teismas nustatė, kad atsakovas Lietuvoje dirbo iki (duomenys neskelbtini), Lietuvoje registruotos gyvenamosios vietos neturi, o duomenų, kad atsakovas ieškovės ieškinio teikimo dieną ir šiuo metu dirbtų Lietuvoje ir turėtų joje gyvenamąją vietą, teismui nebuvo pateikta. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas gyvenamosios vietos Lietuvoje neturi, priėjo išvados, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Apeliantė (ieškovė) UAB „Aramus“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 25 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas DK 215 straipsnio 2 dalį, visiškai nesirėmė 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, kurios 21 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Apeliantės teigimu, neįvertinęs minėtos tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo, teismas nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad atsakovas privalo turėti Lietuvoje registruotą gyvenamąją vietą, kadangi teisės aktai, ypatingai Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis, tokio reikalavimo teismingumo nustatymu pagal atsakovo gyvenamąją vietą nekelia, todėl teismas be pagrindo rėmėsi aplinkybe, kad atsakovas Lietuvoje registruotos gyvenamosios vietos neturi, nes jos turėti ir neprivalo.
6.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas ieškovės ieškinio teikimo dieną ir šiuo metu dirbtų Lietuvoje ir turėtų joje gyvenamąją vietą. Priešingai, ieškovė 2022 m. liepos 22 d. pateikė teismui papildomą rašytinį dokumentą, gautą iš Migracijos departamento sistemos, kuriame nurodyta, kad atsakovo V. M. apgyvendinimo vietos Lietuvoje adresas yra (duomenys neskelbtini). Šis dokumentas patvirtina, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
6.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020, išaiškino, kad užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Apeliantės įsitikinimu, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalis yra išimtis iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo, nes nenumato reikalavimo užsieniečiui – (duomenys neskelbtini), deklaruoti savo gyvenamosios vietos, o bylos jurisdikciją sieja su tokios gyvenamosios vietos turėjimu, todėl teismas, priimdamas ieškinį, turėjo vertinti, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Lietuvoje ir ji yra adresu (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys, 338 straipsnis).
8. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 – 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį, yra pagrįsta ir teisėta.
Dėl atskirojo skundo argumentų
10. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2022 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo iš dalies patenkino atsakovo V. M. reikalavimus ieškovei UAB „Aramus“ dėl su darbo santykiais susijusių sumų išieškojimo ir nusprendė atsakovo naudai išieškoti iš ieškovės 1022,76 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 3870,81 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų. Ieškovė, nesutikdama su nurodytu darbo ginčų komisijos sprendimu, 2022 m. liepos 21 d. pateikė teismui ieškinį dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės, kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 25 d. nutartimi atsisakė priimti.
11. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, konstatavo, kad ginčas nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, kadangi atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o ne Lietuvos Respublikoje, todėl, nenustačius kitų pagrindų priimti ieškinį, apeliantės (ieškovės) ieškinį buvo atsisakyta priimti.
12. CPK 782 straipsnyje nustatyta ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (lot. – savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga. Šios teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementą, nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir įvykdymo galimumas kitoje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019, 16 punktas).
13. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).
14. Darbo ginčus nagrinėjančių organų (darbo ginčų komisijos ir teismo) kompetencijos nustatymo principus reglamentuoja DK 215 straipsnis. Kaip jau buvo minėta, DK 215 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčus nagrinėjantys organai DK nustatyta tvarka gali nagrinėti visus darbo ginčus, kurie kyla iš darbo santykių, susiklostančių ar vykdomų Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba kuriuose darbdavys priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, jeigu kiti įstatymai, Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Išimtys iš šios bendros darbo ginčų dėl teisės teismingumo taisyklės nustatytos to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse.
15. DK 215 straipsnio 2 dalis numato, kad civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Tuo tarpu DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka.
16. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad tais atvejais, kai tam tikro darbo ginčo dėl teisės su tarptautiniu elementu nagrinėjimas DK nustatytas tiesiogiai teisme, teismo tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti tokį ginčą klausimas sprendžiamas remiantis DK 215 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pirmiausia įvertinant 2 dalyje nustatytas taisykles, atsižvelgiant į kreipimosi į teismą metu esančias aplinkybes. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti darbo ginčą dėl teisės, tiesiogiai nagrinėtiną teisme, šį klausimą pirmiausia turi spręsti pagal DK 215 straipsnio 2 dalį, nukreipiančią, be kita ko, į Europos Sąjungos darbo teisės normas ar Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Tik nenustatęs šiuose teisės šaltiniuose ginčo santykiui taikytinų jurisdikcijos taisyklių, teismas turi įvertinti, ar neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą dėl teisės pagal atitinkamas CPK tarptautinės jurisdikcijos taisykles (DK 215 straipsnio 2 dalis) ir pagal DK 215 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ji nustato darbo ginčus nagrinėjančių organų (įskaitant ir teismų) jurisdikciją nagrinėti visus darbo ginčus, kurie kyla iš darbo santykių, susiklostančių ar vykdomų Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba kuriuose darbdavys priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-348-969/2022).
17. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (lot. – specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata siekiama apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl darbo ginčo išnagrinėjimo pateikė apeliantė (ieškovė), kuri laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo atsakovo darbdavė. Pažymėtina, kad šioje civilinėje byloje ginčo dėl to, kad nagrinėjamoje byloje nėra taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, nėra, kadangi darbo ginčą dėl teisės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas, t. y. atsakovas V. M.. Be to, iš į bylą pateiktos 2020 m. rugpjūčio 6 d. Darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad apeliantė (ieškovė) UAB „Aramus“ ir atsakovas V. M. susitarė, jog ginčai dėl šios darbo sutarties nagrinėjami DK nustatyta tvarka (Darbo sutarties 13 punktas). Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti atsakovo V. M. gyvenamąją vietą, pateikė užklausą VĮ „Registrų centras“, kurio 2022 m. liepos 22 d. pažymoje apie asmens duomenis Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad atsakovas V. M. nuolat gyvena užsienio valstybėje (duomenys neskelbtini). Taip pat pirmosios instancijos teismas analizavo duomenis iš VSDFV, iš kurių nustatė, kad atsakovo draudėja, laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo apeliantė (ieškovė) „Aramus“. Tuo tarpu iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyriaus rašto buvo nustatyta, kad 2022 m. liepos 15 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos reikalų ministerijos Marijampolės skyrius priėmė sprendimą panaikinti atsakovui V. M. išduotą leidimą laikinai gyventi. Kaip matyti, išdėstytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas V. M. Lietuvos Respublikoje neturi gyvenamosios vietos, todėl ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi teismo nebuvo įvertinta tai, kad darbo ginčą dėl teisės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas, t. y. atsakovas V. M..
19. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis DK 231 straipsnio 1 dalimi, su darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinkanti ginčo šalis turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo. Nors DK 231 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad ieškovu civilinėje byloje bus laikoma ta darbo santykių šalis, kuri kreipiasi su ieškiniu į teismą, sisteminis DK 231 straipsnio 3 – 4 ir 7 dalių, pagal kurias darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apskundimo dalykas, teismas ginčą nagrinėja iš esmės, o teismo sprendimui įsiteisėjus darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, aiškinimas lemia, kad teisme turi būti nagrinėjamas pradinio darbo ginčų komisijai pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimas. Kitaip tariant, jeigu darbo ginčų komisija tenkina darbuotojo pareikštą reikalavimą, o į teismą kreipiasi su tokiu rezultatu nesutinkantis darbdavys, nagrinėdamas bylą teismas iš naujo vertina darbuotojo pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Darbdavys, kreipdamasis į teismą, neinicijavo naujo ginčo, tik įgyvendino savo teisę perkelti darbuotojo inicijuoto ginčo nagrinėjimą į teismą.
20. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo praktika, kurioje akcentuojama, kad nesutikdamas su darbo ginčų komisijos sprendimu ir kreipdamasis į teismą darbdavys iš esmės turi prašyti netenkinti darbuotojo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018), o ne reikalauti panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019), priimdamas sprendimą teismas privalo pasisakyti būtent dėl darbo ginčų komisijai pareikšto reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog naujai suformuotoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kai darbo ginčui dėl teisės su tarptautiniu elementu taikoma įstatyme nustatyta privaloma išankstinė darbo ginčų dėl teisės sprendimo ne teisme tvarka darbo ginčų komisijoje, tokio ginčo jurisdikcijos klausimas sprendžiamas pagal DK 215 straipsnio 1 dalį darbo ginčų komisijoje, atsižvelgiant į kreipimosi į darbo ginčų komisiją metu buvusias jurisdikcijos klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Atitinkamai, darbo ginčo šaliai nesutinkant su Lietuvos darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipusis į Lietuvos teismą, tarptautinės jurisdikcijos klausimas teismo iš naujo nespręstinas. Aplinkybių, nuo kurių priklauso tarptautinės jurisdikcijos klausimo išsprendimas, pasikeitimas po jurisdikcijai nustatyti aktualaus laiko momento (kreipimosi į darbo ginčų komisiją) nepanaikina Lietuvos darbo ginčus nagrinėjančių institucijų jurisdikcijos nagrinėti darbo ginčą dėl teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-348-969/2022).
22. Kaip jau buvo minėta, į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją kreipėsi atsakovas V. M., kuris, pagal byloje esančius rašytinius įrodymus, yra (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalimi, kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šiuo atveju yra pagrindas teigti, kad atsakovas V. M., kreipdamasis į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją, savo reikalavimus ieškovei UAB „Aramus“, kaip buvusiai darbdavei, pareiškė pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalyje nustatytas jurisdikcijos taisykles, t. y. tos šalies teritorijoje, kurioje yra juridinio asmens (darbdavio) valdymo įstaiga, todėl darbo ginčų komisijai priklausė jurisdikcija nagrinėti kilusius darbo ginčus dėl teisės ir priimti atitinkamus sprendimus. Tuo tarpu tokiam ginčui persikėlus į teismą, tarptautinės jurisdikcijos klausimas neturėjo būti pakartotinai nustatinėjamas, kadangi aplinkybė, jog toks ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams, jau buvo konstatuota, todėl vien atsakovo V. M. gyvenamosios vietos pasikeitimas, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nepakeitė bylos teismingumo.
23. Be to, apeliacinės instancijos teismas vertinimu, atsakovas, įgyvendindamas teisę inicijuoti ginčą Lietuvos Respublikoje ne tik pripažino DK nurodytų darbo ginčus Lietuvos Respublikoje nagrinėjančių organų kompetenciją, bet ir aiškiai išreiškė valią bei reikalavimą, kad šie organai ginčą išnagrinėtų ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje galiojančia darbo ginčų nagrinėjimo tvarka apgintų jo teises, t. y. atsakovui inicijavus darbo ginčą dėl teisės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijoje, apeliantė (ieškovė) neprivalo kreiptis į atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismus dėl Lietuvoje darbo ginčų komisijos išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo. Toks aiškinimas ne tik atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl darbo ginčų dėl teisės su tarptautiniu elementu teismingumo, tačiau grindžiamas ir tuo, kad kilusio ginčo, šiuo atveju dėl atsakovo piniginių reikalavimų pagrįstumo iš egzistavusių darbo teisinių santykių tarp apeliantės (ieškovės) ir atsakovo, nenagrinėtų skirtingų šalių teismai, taikant užsienio šalių įstatymus ir analizuojant kompetentingų organų priimtų procesinių sprendimų, kuomet yra išreikštas sutikimas dėl tokio ginčo teismingumo (jurisdikcijos) Lietuvos Respublikos teismams. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, bei vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog šioje civilinėje byloje kilęs darbo ginčas dėl teisės neteismingas Lietuvos Respublikos teismams.
24. Apibendrinant nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jurisdikcijos klausimui išspręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o apeliantės (ieškovės) ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Aramus“ atskirąjį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 25 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.