Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-85-1121/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-02-20
Bylos Nr.: 1A-85-1121/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-43651-2023-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
Nuteistasis: L. U., E. K.-P., L. A.
Advokatai: Aivaras Alimas, Pavelas Borkovskis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-85-1121/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43651-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. vasario 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Gretai Karmazienei,dalyvaujant prokurorei Linai Urbonienei,

nuteistiesiems L. U. (L. U.), E. K.-P. ir jų gynėjui advokatui Pavelui Borkovskiui (Pavel Borkovski),

nuteistajam L. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. U. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo L. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje (2024 m. vasario 11 d. veika), ir paskirta jam 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, įpareigojant tęsti darbą, o netekus darbo – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio teismo nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmę vykdyti, panaikinti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti ir priteisti jai iš E. K.-P. 146,62 Eur turtinei žalai atlyginti ir iš L. U. 59,98 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje), priteistas sumas nurodant sumokėti į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos banko sąskaitą Nr. LT21 7300 0100 0248 4333, kaip mokėjimo paskirtį nurodant „Žala PSDF už O. S. gydymą“.

O. S. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti iš dalies ir priteisti jai iš E. K.-P. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir iš E. K.-P. ir L. U. solidariai 900 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje), kitą civilinio ieškinio dalį atmesti.

Pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti O. S. naudai iš E. K.-P. 987,36 Eur, o iš L. U. – 246,84 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti E. K.-P. ir L. A., tačiau šių asmenų atžvilgiais nuosprendis nėra skundžiamas.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. U. sukėlė fizinį skausmą žmogui, o būtent: jis, 2024 m. vasario 11 d., 00.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose pas A. Č., konflikto metu panaudojo fizinį smurtą O. S. atžvilgiu, t. y. dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė O. S. į galvą, kairės pusės pakaušio sritį, taip nukentėjusiajai O. S. sukeldamas fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais L. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Nuteistasis L. U. apeliaciniu skundu reiškia alternatyvius prašymus: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį – L. U. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta ar neįrodyta veika, turinti nusikaltimo požymių, taip pat civilinį ieškinį dalyje dėl iš L. U. priteistos piniginės sumos O. S. neturtinei žalai atlyginti bei ligonių kasai atmesti arba palikti nenagrinėtą, arba 2) tuo atveju, jeigu teismas vertintų esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiams L. U. veiksmuose, spręsti dėl veikos mažareikšmiškumo ir atleisti L. U. nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje. Skundžiamas nuosprendis nėra pakankamai argumentuotas ir nepagrįstas visų byloje ištirtų įrodymų visuma, nes teismas įvertino tik dalį surinktų įrodymų, jų nepalygino tarpusavyje ir neišdėstė įtikinamų motyvų, kodėl vienus įrodymus vertina kitaip nei kitus ar juos atmeta. Teismas nukentėjusiosios O. S. parodymams suteikė prioritetinę įrodomąją reikšmę, nors jie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, o kitų liudytojų parodymus vertino selektyviai arba jų visai neanalizavo.

2.2. Nukentėjusiosios O. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo prieštaringi: teisme ji nurodė, kad L. U. smogė jai kumščiu į galvą, tačiau tuo pačiu metu teigė, jog jis apskritai nedalyvavo skiriant ją ir E. K.-P., o „stovėjo ir nieko nedarė“, ką teismas paliko be jokio vertinimo. Nukentėjusiosios teiginius apie smegenų sutrenkimą paneigia 2024 m. vasario 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus išvada Nr. G 523/2024 (01), kuria nustatytos tik poodinės kraujosruvos, bet ne galvos smegenų trauma (2 t., b. l. 71–72). E. K.-P. ir liudytojos E. U. bei V. P. nuosekliai nurodė, kad L. U. kartu su A. Č. tik skyrė besigrumiančias moteris ir smūgio nukentėjusiajai nesudavė, tačiau teismas šių parodymų nevertino. Liudytojos V. P. parodymus teismas nepagrįstai atmetė, motyvuodamas, kad ji neva nedalyvavo konflikto pabaigoje, nors vaizdo įrašo duomenys patvirtina, jog ji buvo įvykio vietoje iki pat išėjimo, o nukentėjusioji pati patvirtino jos dalyvavimą visame konflikte.

2.3. Nurodoma, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliais L. U. parodymais, deklaratyviai nurodydamas, jog tai yra jo pasirinkta gynybinė versija, tačiau nepateikdamas jokių objektyvių argumentų, kodėl jais negalima remtis. Be to, nuosprendyje nėra aišku, kodėl teismas dalimi šių parodymų vadovavosi, o kita dalimi – ne. Teismas nevertino visų bylos įrodymų kontekste, nors esminė jų dalis buvo nuosekli ir nekintanti – jis siekė atskirti besigrumiančias moteris ir smūgio nukentėjusiajai O. S. į galvą nesudavė. Tuo tarpu išvada dėl jo kaltės grindžiama išimtinai nukentėjusiosios O. S. parodymais, kurie proceso metu nebuvo nuoseklūs ir kuriuos paneigia kitų liudytojų parodymai bei objektyvūs duomenys.

2.4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl BK 140 straipsnio 1 dalies subjektyviosios pusės – kaltės formos, tikslo ir motyvų. Nebuvo vertinta, ar nuteistasis turėjo priežastį ir motyvą smurtauti prieš O. S. Nors tikslas ir motyvas nėra įtraukti į fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo sudėtį ir jie veikos kvalifikacijai reikšmės neturi, tačiau šios aplinkybės yra reikšmingos nustatant tikrąją veikos prigimtį. L. U. nuosekliai nurodė, kad jo vienintelis tikslas buvo nutraukti dviejų moterų muštynes. Net ir hipotetiškai vertinant, kad skiriant moteris galėjo įvykti atsitiktinis fizinis kontaktas, teismas neįvertino, ar tokia veika buvo tyčinė, kaip to reikalauja BK 140 straipsnis, ir nepagrįstai nenagrinėjo galimos neatsargumo formos, kuri baudžiamosios atsakomybės nesukelia.

2.5. Teismas taip pat nesvarstė galimybės nuteistojo veiksmus vertinti kaip mažareikšmius BK 37 straipsnio prasme. Net ir formaliai konstatavus BK 140 straipsnio 1 dalies požymius, teismas privalėjo įvertinti veikos pobūdį, tikslus, motyvus, intensyvumą ir trukmę. Bylos duomenys patvirtina, kad veiksmai buvo atlikti siekiant nutraukti konfliktą, nebuvo nukreipti į nukentėjusiosios žalojimą, truko trumpą laiką ir neturėjo pavojingo pobūdžio. Todėl teismas turėjo pagrindą pripažinti veiką mažareikšme ir BK 37 straipsnio pagrindu atleisti L. U. nuo baudžiamosios atsakomybės bei nutraukti baudžiamąją bylą, tačiau šios galimybės apskritai nesvarstė.

3. Vilniaus apygardos teisme gautas nukentėjusiosios O. S. atstovo advokato Aivaro Alimo atsiliepimas į nuteistojo L. U. apeliacinį skundą, kuriuo prašoma: 1) L. U. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 29 d. nuosprendį palikti nepakeistą; 2) priteisti nukentėjusiajai O. S. iš nuteistojo L. U. jos patirtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme, kurių dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, savaime jo nedaro neteisėto. Apeliaciniame skunde iš esmės kartojamos tos pačios aplinkybės dėl apelianto parodymų, neva jie nebuvo tinkamai įvertinti, visgi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad tokie skundo teiginiai yra subjektyvūs ir nesudaro pagrindo naikinti nuosprendį.

Šalies argumentai

3.2. Pažymėtina, kad apelianto kaltė grindžiama ne vien nukentėjusiosios parodymais, bet jų visuma su liudytojų parodymais, BPC įrašu ir vaizdo medžiagos apžiūros duomenimis, kurie tarpusavyje dera, yra nuoseklūs ir patikimai patvirtina nustatytas faktines aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai, grindžiami atskirų liudytojų parodymais, jog jie nematė smūgio sudavimo momento, nepaneigia nustatyto smurto fakto, kadangi teismas pagrįstai konstatavo, jog šie asmenys konflikto pabaigoje nedalyvavo, buvo fiziškai nuo įvykio atskirti arba dėl situacijos chaotiškumo objektyviai negalėjo matyti visų veiksmų. Vien aplinkybė, kad konkretus liudytojas smūgio nematė, savaime nereiškia, jog smūgis nebuvo suduotas. Apelianto nurodomi formalaus pobūdžio prieštaravimai dėl smurto panaudojimo laiko ar vaizdo įrašuose fiksuotų aplinkybių neturi esminės reikšmės kaltės nustatymui, nes smurto panaudojimo laikas nuosprendyje nurodytas apytiksliai, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma patikimai patvirtina patį smurto panaudojimo faktą ir apelianto kaltę.

3.3. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepasisakė apie apelianto kaltę, tikslą ir motyvus, tačiau su tokiais teiginiais negalima sutikti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą. Apelianto teiginiai, jog jis veikė netiesiogine tyčia ir galėjo nukentėjusiajai trenkti dėl mėginimo išskirti ją ir nuteistąją E. K. – P., yra nepagrįsti, kadangi teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto nusikalstami veiksmai pasireiškė jau po to kai minėtos moterys buvo išskirtos. Be to, nuosprendyje aiškiai konstatuota, kad apelianto veiksmai – fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusiąją – buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, o pats apeliantas suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė galimus padarinius ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl kaltės formos yra nepagrįsti.

3.4. Apeliaciniame skunde pateiktas alternatyvus prašymas – atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, tačiau įvertinus aplinkybes, nėra teisinio pagrindo taikyti šį teisinį institutą apelianto atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjama veika negali būti mažareikšme dėl paties nusikalstamos veikos pobūdžio ir saugomo teisinio gėrio reikšmingumo. Apeliantas savo veiksmais tiesiogiai kėsinosi į vieną svarbiausių Konstitucijos saugomų vertybių – žmogaus sveikatą ir fizinį neliečiamumą, be to, apeliantas nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą, atliko jam inkriminuotus veiksmus, kurie buvo nukreipti į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, kas akivaizdžiai didina veikos pavojingumą. Nurodoma, aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad smurtinės nusikalstamos veikos neturėtų būti pripažįstamos mažareikšmėmis. Papildomai pažymima, jog smurtas buvo panaudotas vyro prieš moterį, t. y. akivaizdžiai fiziškai silpnesnį asmenį, o tai objektyviai didina veikos pavojingumą ir paneigia galimybę ją laikyti nereikšminga. Be to, nuteistojo požiūris į padarytą veiką ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo taip pat paneigia veikos mažareikšmiškumą, nes apeliantas menkina savo kaltę, bandydamas pateikti savo veiksmus kaip tariamą bandymą išskirti besimušančias moteris, nors byloje nustatyta, kad smūgis buvo suduotas nukentėjusiajai jau po to, kai ji buvo sumušta ir konfliktas faktiškai pasibaigęs. Nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti itin mažą veikos pavojingumą. Priešingai, apelianto veiksmai buvo sąmoningi, neatsitiktiniai, atlikti jau pasibaigus konfliktui, o tai rodo ne impulsyvų ar atsitiktinį elgesį, bet sąmoningą fizinės jėgos panaudojimą. Nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti itin mažą veikos pavojingumą, o tokios veikos pripažinimas mažareikšme neatitiktų nei teisingumo, nei bendrosios prevencijos tikslų.

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo L. U. apeliacinis skundas atmestinas

Žemesnės instancijos teismas

5. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo L. U. apeliaciniame skunde.

6. Nagrinėjamu atveju, yra ginčijama L. U. kaltė, prašoma išteisinti nuteistąjį, nes nepadaryta ar neįrodyta veika, turinti nusikaltimo požymių, civilinį ieškinį dalyje dėl iš L. U. priteistos piniginės sumos O. S. neturtinei žalai atlyginti bei ligonių kasai atmesti arba palikti nenagrinėti. Taip pat alternatyviai yra keliamas klausimas dėl BK 37 straipsnio taikymo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas, kad L. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

Žemesnės instancijos teismas

8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog L. U. 2024 m. vasario 11 d. 00.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose pas A. Č., konflikto metu panaudojo fizinį smurtą O. S. atžvilgiu, t. y. dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė O. S. į galvą, kairės pusės pakaušio sritį, taip nukentėjusiajai O. S. sukeldamas fizinį skausmą.

10. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu L. U. kaltės nepripažino ir nurodė, kad buvo pas E. svečiuose <...>. Matė, kad priešais terasoje dega šviesa, stovi vyras su moterimi ir ta moteris rėkia, pasisukusi į juos, rodo vidurinį pirštą. <...> Jis buvo namuose, jo žmona su E. išėjo dviese parūkyti, jam pasirodė, kad jų ilgai nėra. Matė daug žmonių pas A. prie terasos durų ar viduje, nuo namo matėsi. Jis nuo namo ėjo vienas <...>. Kai priėjo prie namo, visi buvo viduje. A. jį įleido, pamatė, kad žmona viename kampe, E. kitame kampe. Jos buvo susikibusios už plaukų. Lindo tarp jų jas skirti. Ar A. jas skyrė, nematė. Jas skyrė įlindęs per vidurį. Su rankomis abi stūmė. Kai išskyrė, E. apsisuko ir išėjo iš namų. Jis kumščiu netrenkė, galėjo stumiant jai ar E. trenkti. Stūmė greičiausiai į petį ar pilvą. O. ir A. matė pirmą kartą. <...> Užėjęs į vidų pamatė A. Trumpai pabendravo, A. jį praleido, jis pamatė dešinėje pusėje žmoną prie sienos, o tiesiai prie kitų durų susikibusias dvi moteris. Jis nuėjo jų skirti. Išskyrė jas ir išėjo namo. Jam dalyvaujant konflikte, jis truko daugiausiai 2–3 min. Žinojo priežastį, kodėl vyko konfliktas, kad E. vyras buvo jai neištikimas su ta moterimi. Jis nežinojo, kad E. su jo žmona ten nuėjo <...> (3 t., b. l. 173–182). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas, kaip įtariamasis L. U. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad O. S. jis nepažįsta. 2024 m. vasario 10 d. vakare atvažiavo su žmona E. pas draugus E. ir V. P. į namus, adresu (duomenys neskelbtini). Visi buvo pas juos namuose. Sėdėjo, kartas nuo karto išeidavo į gatvę parūkyti. Berūkant E. pasakė, kad priešais name yra moteris, kuri su kaimynu išgėrinėja, ir ta moteris (kaip vėliau sužinojo, jos vardas yra O.) prieš tai buvo suviliojusi jos vyrą V. Berūkant, iš priešais namo esančios terasos O. į jų pusę rodė „fakus“, ar ką nors sakė jiems, ar šūkavo, neprisimena, prisimena tik, kad rodė ženklus. Vakaro eigoje, E. su E. išėjo parūkyti. Tačiau ilgai negrįžo, dėl to išėjo pasižiūrėti, kas vyksta. Išėjęs į lauką pamatė, kad priešais name vyksta kažkokios grumtynės. Būtent tame name, kuriame buvo O. Tada jis nuėjo pasižiūrėti, kas ten vyksta. Atėjo į namo terasą ir per atidarytas terasos duris pamatė, kad viduje stovi A. (vėliau iš E. sužinojo, jog tai A.), o toliau kambaryje, priešais lauko duris, kampe grūmėsi E. su O.. Matė, kad O. su keliu buvo prispaudusi E. prie žemės, rovė jos plaukus ir ją tąsė. Jo žmona E., apie 1–1,5 m atstumu nuo O. ir E., ant grindų pusiau sėdėjo, pusiau gulėjo. <...> O. E. nepaleido, todėl jis bandė jas atskirti, įlindo tarp jų, tada pradėjo E. ir O. stumti į skirtingas puses, kad jas atskirtų vieną nuo kitos. Jam pavyko jas atskirti. O. paleido E., tada jis padėjo E. atsikelti nuo žemės, po ko padėjo atsikelti ir žmonai, ir pasakė joms, kad eitų namo (3 t., b. l. 10–12).

11. Apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji O. S. parodė, kad vasario 10 d. buvo pas kaimyną A. Č. ir apie 12 val. nakties išgirdo beldimą į terasos duris. A. nuėjo. A., pamatęs juos, uždarė terasos duris, kad jie tik jos nepamatytų. Buvo E., L., L. žmona ir E. dukra. A. apie 5–10 min. stovėjo ir kalbėjosi su jais lauke, už terasos durų, durys buvo uždarytos. A. visais įmanomais būdais stengėsi, kad E. nesužinotų, kad ji yra viduje. L. žmona atidarė duris, pamatė ją, pradėjo su ja kalbėtis. Ji sakė, kad nenori kalbėtis. E. išgirdo jos balsą ir taip gavosi, kad visi įsiveržė į namus. A. stengėsi juos sustabdyti, norėjo neįleisti. Jie buvo keturiese, pastūmė jį ir atsidūrė visi svetainėje. <...> Atitraukus E., kažkuriuo metu ant jos pradėjo eiti L. U. Priėjęs prie jos, jis dešinės rankos kumščiu trenkė jai į galvą, jai buvo diagnozuotas smegenų sutrenkimas (3 t., b. l. 125–133). Nukentėjusioji O. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad <...> viso šio konflikto metu E. P. mušė ją abiejų rankų kumščiais ir sudavė jai į veidą bei šonus ne mažiau nei 15 kartų. Taip pat savo kojomis spardė jai į kojas, mėtė jai į galvą batus, stovėjusius ant grindų, ir laikė ją paėmusi už plaukų. Dėl tokių jos veiksmų, ji pajuto fizinį skausmą. Gindamasi ji traukėsi ir nepajuto, kaip atsidūrė koridoriuje. Tuo metu nepastebėjo, kaip prie jos atsidūrė minėtas nepažįstamas vyriškis, kuris trenkė jai vieną kartą dešinės rankos kumščiu į galvą, kairės pusės pakaušio sritį <...> (1 t., b. l. 167–168).

12. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme liudytojas A. Č. parodė, kad vakarojo su O. <...> Kaimynė E. su draugais ar su draugu atėjo per galinį kiemą. Su ja buvo 2 ar 3 asmenys. Ir vyrai, ir moterys. Asmenys, kurie atėjo, buvo kažkiek išgėrę. Atėjo turbūt parūkyti ar pašnekėti. Apie ką šnekėjo, nepamena. Įvyko konfliktas galinėje namo dalyje, po to virtuvėje, koridoriuje ir t. t. Kaimynai konfliktavo, abi pusės susimušė. Iš E. pusės kitų žmonių nepažįsta, o pas jį namuose buvo O. Buvo keli asmenys prieš vieną O. Buvo žodinis konfliktas, kuris perėjo į veiksmus. Rankos skraidėsi į visas puses. Jis bandė skirti. Makalynė vyko, tai negali pasakyti, ar kas padėjo, ar nepadėjo skirti, ar kažkas kažką darė. Neprisimena, ar jie visi kartu atėjo ar dalimis. Po konflikto O. sakė, kad ją primušė. <...> Tai buvo abipusis konfliktas. Nepasakys, ar buvo kažkas iš konflikto dalyvių pagriuvęs ant žemės. Viskas truko 10–15 min. Buvo vienas išėjęs pakalbėti, parūkyti. O. sėdėjo pas jį namuose viduje. Nebuvo tokio pasakymo – neikite ar eikite į vidų. Durys prasidarė, turbūt prasimetė pora žodžių, ir nuėjo aiškintis. Žinojo apie O. ir E. konfliktą. Prašė jų išeiti. <...> (3 t., b. l. 153–166). Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. vasario 11 d. apklaustas liudytojas A. Č. parodė, kad 2023 m. vasario 10 d. vakare jis pasikvietė savo kaimynę O. S. ateiti pas jį į svečius <...> apie 00.00 val., sėdėdami išgirdo beldimą į terasos langus, jis atsistojo ir atidarė terasą, pamatęs, kad tai kaimynė E. P., su kuria O. S. turi konfliktą, pasiėmė cigaretę ir uždarydamas duris po savęs išėjo į terasą. Su ja buvo dar du jam nepažįstami žmonės ir E. P. dukra V. Visi trys suaugę buvo neblaivūs. Su kaimynais jis jokių konfliktų prieš tai neturėjo, bet, norėdamas apginti O. S., bandė nuo jų nuslėpti, kad ji namuose su juo. Jiems stovint ir besišnekučiuojant, kaimynai suprato, kad jo namuose yra O. S., ir užėjo į vidų. Pradėjo konfliktuoti, prasidėjo grumtynės, jis bandė skirti. Nuoseklios įvykio sekos pasakyti negali, nes žmonių buvo daug ir viskas vyko greitai ir aktyviai. Veiksmas vyko chaotiškai, todėl jis nespėjo pamatyti, kas ir kiek smūgių sudavė O. S. Jam įvykio metu jokia žala nepadaryta, pretenzijų niekam neturi, civilinio ieškinio nereikš (2 t., b. l. 21–25). Ikiteisminio tyrimo metu papildomai 2024 m. balandžio 17 d. apklaustas liudytojas A. Č. parodė, kad <...> konfliktas vyko pakankamai greitai, kada, kas, kam ir kiek kartų trenkė, jis nematė, nes jis buvo tarp O. ir E. ir jos draugų. Jis vis bandė uždengti O. ir ginti nuo jų, todėl ir nematė, kiek kartų ir kas į ją pataikė (2 t., b. l. 26–27).

13. Iš 2024 m. lapkričio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 20 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas Nr. 00000000734001401, kurį atidarius viršuje kairiajame kampe matyti laikas ir data: 2024 m. vasario 11 d. 00:08:20, apačioje užrašas „Galas“. Vaizdo įrašas yra nespalvotas, jame užfiksuotas kiemas prie namo, terasa. 00:16:05 val. tolumoje pasirodo ateinantys asmenys – per kiemą link terasos atbėga dvi moterys, kurios yra susikabinusios. Pirmoji jų yra šviesių plaukų, vidutinio kūno sudėjimo, avi šviesios spalvos batus, dėvi tamsios spalvos kelnes, šviesios spalvos viršutinius drabužius, vilki ilgą tamsios spalvos blizgią striukę (toliau – Moteris Nr. 1). Antroji moteris yra tamsių plaukų, stambaus kūno sudėjimo, avi šviesios spalvos batus, dėvi tamsios spalvos kelnes, yra be striukės, kairėje rankoje nešasi šviečiantį daiktą, galimai telefoną (toliau – Moteris Nr. 2). Abi moterys per terasą įeina į namo vidų. Iš paskos matyti per kiemą ateinantis vyras. Vyras yra vidutinio kūno sudėjimo, trumpai kirptų plaukų, avi šviesios spalvos batus, dėvi tamsios spalvos kelnes, vilki šviesios spalvos viršutinius drabužius, eidamas rūko bei numeta nuorūką terasoje (toliau – Vyras Nr. 1). Kartu su Vyru Nr. 1 per kiemą atbėga ir smulkaus sudėjimo mergina, kuri avi šviesios spalvos batus, vilki chalatą, kelią pasišviečia galimai telefonu (toliau – Mergina). Vyras Nr. 1 įeina per terasą į namo vidų, Mergina iš pradžių sustoja terasoje, vėliau įeina į namo vidų. Apžiūrėjus vaizdo įrašą Nr. 00000000734002001, matyti, kad 00:30:34 val. iš namo į terasą išeina mergina, rankoje ji laiko moters Nr. 1 blizgią striukę, kitoje rankoje laiko šviečiantį daiktą, galimai telefoną, kurį laiko prie veido lyg su kažkuo kalbėtų per garsiakalbį. Mergina pavaikščiojusi trasoje, kelis kartus nuo jos nulipa ir vėl užlipa. 00:32:37 val. Mergina per kiemą nubėga tolyn. 00:33:13 val. iš namo išeina moteris Nr. 2, paskui ją moteris Nr. 1 ir vyras Nr. 1. Moteris Nr. 2 šlubuoja, visi trise nueina per kiemą tolyn. Vaizdo įrašas baigiasi 00:33:13 val. (2 t., b. l. 111–112).

14. Iš 2024 m. gruodžio 4 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad 2024 m. vasario 11 d. nukentėjusioji kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą. <...> operatorė įvardijama kaip ,,B“, o pranešėjas įvardijamas kaip ,,P“. <...> P: kaimynai, (duomenys neskelbtini) užpuolė; B: Ką užpuolė?; P: mane, O. S.. Pas mus yra konfliktas, yra pareiškimas ir vyksta byla; <...> B: tai kur jus užpuolė? Pas jus namie?; P: taip, (duomenys neskelbtini) užpuolė; B: jo vardą pavardę sakykite; P: kas užpuolė?; B: taip; P: E. P., ir ten dar yra du asmenys, nežinau jų pavardžių, vyras su žmona; B: tai kas?; P: vyras trenkė man į veidą, būdamas, (duomenys neskelbtini), name; B: tai ten trise jie buvo?; P: taip trise ir dukra buvo dar, dukra buvo E. P., 16 metų, filmavo dar kamera <...> (2 t., b. l. 113–114).

15. Analizuojant bylos medžiagą, matyti, kad nuteistojo L. U. parodymai apie įvykio eigą nesutampa su kitais bylos duomenimis, kadangi apklausiamas nurodė, jog konfliktas truko daugiausiai 2–3 min. vakaro eigoje E. su E. išėjo parūkyti, ilgai negrįžo, dėl to jis išėjo pasižiūrėti, kas vyksta. Išėjęs į lauką pamatė, kad priešais name vyksta kažkokios grumtynės. Kambaryje, priešais lauko duris, kampe grūmėsi E. su O. Jis bandė jas atskirti, įlindo tarp jų, tada pradėjo E. ir O. stumti į skirtingas puses, kad jas atskirtų vieną nuo kitos. Tuo tarpu iš liudytojo A. Č. parodymų matyti, kad kaimynė E. su draugais ar su draugu atėjo per galinį kiemą. Su ja buvo 2 ar 3 asmenys. Įvyko konfliktas galinėje namo dalyje, po to virtuvėje, koridoriuje ir t. t. Kaimynai konfliktavo, abi pusės susimušė. Viskas truko 10–15 min. Be to iš 2024 m. lapkričio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 20 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad konfliktas nuo L. U. įėjimo į namus pro terasą iki jų išėjimo truko apie 17 minučių ir priešingai nei nurodo nuteistasis įvykio metu per kiemą link terasos atbėgo dvi moterys, o iš paskos į kiemą atėjo vyras – L. U. Todėl aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo L. U. parodymus, kuriais jis neigia savo kaltę, vertino kritiškai. Taip pat sutiktina su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog liudytojo A. Č. parodymai patvirtina, kad prieš O. S. smurtavo ne vienas asmuo, veiksmai buvo intensyvūs, jie truko kurį laiką.

16. Nors apeliaciniame skunde pabrėžta, jog nukentėjusiosios duotų parodymų nėra pagrindo pripažinti patikimais, tačiau šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-264-976/2019). Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 295- 507/2016, 2K-7-511/2017).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo nukentėjusiosios parodymų patikimumu, jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiosios parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią L. U. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl apygardos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jais nesiremti.

18. Pirmiau aptartų duomenų, kuriais pirmos instancijos teismas rėmėsi pripažindamas įrodytu smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją faktą, nepaneigia ir apelianto akcentuojama aplinkybė, kad teiginius apie smegenų sutrenkimą paneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus išvada Nr. G 523/2024 (01), kuria nustatytos tik poodinės kraujosruvos, bet ne galvos smegenų trauma. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės nenurodo fizinio skausmo sukėlimo nustatymo kriterijų. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-719/2020, 2K-278-489/2022). <...> BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Nustatant, ar dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam kilo fizinis skausmas, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Akcentuotina, kad fizinis smurtas buvo pavartotas vyro prieš moterį, t. y. fiziškai silpnesnį asmenį suduodant kumščiu vieną kartą į galvą, kairės pusės pakaušio sritį, t. y. gyvybiškai svarbią kūno vietą, o toks sudavimas vertintinas, kaip skausmingas veiksmas. Atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą, pirmos instancijos instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistojo L. U. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji O. S. pajautė fizinį skausmą.

19. Nors skunde teigiama, kad E. K.-P., E. U. bei V. P. nuosekliai nurodė, kad L. U. smūgio nukentėjusiajai nesudavė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tokie skundo argumentai yra nepagrįsti. Teisiamojo posėdžio metu pirmos instancijos teisme, E. K.-P. parodė, kad nematė, jog L. U. būtų sudavęs O. S. (3 t., b. l. 173–182); E. U. parodė, kad nematė, jog jos vyras smurtautų (3 t., b. l. 153–166); V. P. parodė, kad nematė, jog L. U. būtų sudavęs O. (3 t., b. l. 173–182). Apygardos teismo vertinimu, aptariami parodymai, nepaneigia nagrinėjamų fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo aplinkybių. Pažymėtina, kad E. K.-P., E. U. bei V. P. nurodė, jog nematė aptariamų aplinkybių, todėl tai nesudaro pagrindo pripažinti apelianto poziciją pagrįsta bei nuteistojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

20. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje, teismas tinkamai nustatė nuteistojo tyčinę kaltės formą ir padarė pagrįstą išvadą, kad L. U. suduodamas ranka į galvos sritį, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti nurodyti padariniai, ir jų norėjo. Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Atitinkamai nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Nors nuteistojo teigimu, konflikto metu jis neatliko jokių smurtinių veiksmų, tačiau tai, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas patvirtina, pačios nukentėjusiosios duoti parodymai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, 2024 m. vasario 13 d. – skubiosios medicinos gydytojo išplėstinė paslauga dėl sukrėtimo (2 t., b. l. 80), 2024 m. vasario 11 d. BPC garso įrašas (2 t., b. l. 113–114) bei liudytojo A. Č. duoti parodymai, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su L. U. skunde pateiktais argumentais. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nemotyvuotai ir nepagrįstai teigiama, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, o byloje nenustatyta tokį skundo argumentą pagrindžiančių duomenų. Tai suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai pripažino L. U. kaltu.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

21. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016).

22. Kaip jau paminėta, šioje baudžiamojoje byloje L. U. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jis dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė O. S. į galvą, kairės pusės pakaušio sritį, taip nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą. Teisėjų kolegija įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti L. U. nuo baudžiamosios atsakomybės.

23. Pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-231-976/2017, 2K-219-303/2021, 2K-54-648/2025).

24. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis.

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio metu L. U. dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė O. S. į galvą, kairės pusės pakaušio sritį, taip nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotina, kad ši žala – fizinio skausmo sukėlimas – yra reikšminga, ypač vertinant sukelto fizinio skausmo vietą ir pobūdį, todėl tokių veiksmų vertinimas kaip mažareikšmių yra nepagrįstas. Akcentuotina, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, sąmoningai siekdamas sužaloti O. S., konflikto metu ranka sudavė nukentėjusiajai smūgį į galvos sritį (t. y. gyvybiškai reikšmingą organą). Vien tai, kad nukentėjusioji nepatyrė matomų sužalojimų, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo, o jokių kitų aplinkybių, mažinančių L. U. veikos pavojingumą, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyta nėra.

Dėl bausmės

26. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį L. U. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

27. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę būtina įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį.

28. Pažymėtina, jog pagal susiformavusią teismų praktiką, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą, ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

29. Nagrinėjamu atveju, L. U. pripažintas kaltu padaręs vieną nesunkų nusikaltimą. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, gali būti skiriama viena iš alternatyvių bausmių: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti L. U. už nesunkų nusikaltimą paskyrus laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį už sankcijoje numatytą tokios bausmės rūšies vidurkį – 4 mėnesius, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant nuteistąjį – 1) tęsti darbą, o netekus darbo – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

30. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. U., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), L. U. atsakomybę lengvinančių, sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad L. U. neteistas (3 t., b. l. 1, 75–76), per paskutinius trejus metus 1 kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, paskirta bauda sumokėta, dirbantis ir vykdantis individualią veiklą (3 t., b. l. 2–3). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam L. U. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.

Dėl civilinio ieškinio

31. Apeliaciniu skundu prašoma civilinį ieškinį dalyje dėl iš L. U. priteistos piniginės sumos O. S. neturtinei žalai atlyginti bei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos atmesti arba palikti nenagrinėtą.

32. Apygardos teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dalyje dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo nukentėjusiajai ir civiliniam ieškovui, jiems iš esmės pritaria. Apylinkės teismas atsižvelgė į visų aplinkybių, reikšmingų nustatant teisingą ir proporcingą priteistinos žalos dydį, visumą. Pirmosios instancijos teismas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį tenkino ir priteisė jai iš L. U. 59,98 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiosios O. S. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jai iš E. K.–P. ir L. U. solidariai 900 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas.

33. Šiame kontekste apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros.

34. Vertindamas neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kuriose asmenys buvo nuteisti už BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas, o neturtinės žalos dydis teismų praktikoje svyruoja nuo 100 Eur iki 2 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188-303/2023, 2K-195-628/2023, 2K-29-648/2023). Apygardos teismas iš esmės neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog dėl apelianto nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, jautėsi pažeminta kitų asmenų akivaizdoje. Pirmos instancijos teismas įvertino, kad byloje nenustatyta, jog dėl patirtų fizinių sužalojimų ir psichologinių išgyvenimų nukentėjusioji būtų nedarbinga, jai būtų skirtas medikamentinis gydymas, ji lankytųsi pas psichologus, būtų ilgam pakeitusi savo gyvenimo būdą ar įpročius, todėl nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą dėl nuteistųjų E. K.-P. ir L. U. 2024 m. vasario 11 d. nusikalstamų veiksmų įvertino 900 Eur suma. Teisėjų kolegija vertinimu, toks žalos dydis yra tinkama kompensacija nukentėjusiajai už jos patirtus išgyvenimus dėl nusikalstamų veiksmų.

35. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad dėl 2024 m. vasario 11 d. L. U. smūgio dešinės rankos kumščiu į O. S. galvą, kairės pusės pakaušio sritį, nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, dėl ko ji 2024 m. vasario 13 d. buvo gydoma asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, nukentėjusiosios sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš PSDF lėšų (59,98 Eur). Taigi, nagrinėjamu atveju Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų (nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo) patyrė 59,98 Eur dydžio žalą, todėl apskaičiuotos nukentėjusiosios sveikatos priežiūros paslaugos, kurios apmokėtos iš PSDF, laikytinos nusikaltimu padaryta turtine žala, kuri priteistina iš nuteistojo. Byloje surinkti ir pirmosios instancijos nuosprendyje aptarti įrodymai, patvirtinantys nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumą, patvirtina tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajai ir turtinė žala Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos buvo padarytos tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su nuteistojo neteisėtais veiksmais.

36. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi žalos nustatymo kriterijų visumą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, priteistos piniginės sumos yra adekvačios, atitinkančios įstatyme numatytus ir šioje byloje nustatytus žalos dydžio kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Todėl civilinį ieškinį, dalyje dėl iš L. U. priteistos piniginės sumos O. S. neturtinei žalai atlyginti bei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atmesti arba palikti nenagrinėtą, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas dalyje dėl civilinio ieškinio atmestinas.

Dėl atstovavimo išlaidų

37. Vilniaus apygardos teisme 2026 m. sausio 29 d. gautas nukentėjusiosios atstovo advokato Aivaro Alimo prašymas priteisti nukentėjusiosios O. S. naudai iš nuteistojo L. U. 726 Eur dydžio patirtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1A-85-1121/2026.

38. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014).

39. Nors neabejotina, kad advokatas Aivaras Alimas atstovavo nukentėjusiąją procese (2026 m. sausio 5 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą), ir nukentėjusioji dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų patyrė išlaidas, susijusias su teisinių paslaugų suteikimu, tačiau tik esant susitarimui tarp atstovo advokato ir nukentėjusiosios dėl mokėjimo atidėjimo iki 2026 m. birželio 30 d. už suteiktas paslaugas pagal išrašytą sf MAR26-0038, t. y. nesant duomenų apie tai, kada ir kokiu būdu nukentėjusioji minėtą sumą sumokėjo advokatui (pavedimo kvito kopijos, grynųjų pinigų priėmimo kvito kopijos), vadovautis vien tik pateikta PVM sąskaitos faktūros kopija bei susitarimu dėl mokėjimo įvykdymo dienos, priteisti patirtas atstovavimo išlaidas nėra teisinio pagrindo, todėl minėtos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo L. U. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios O. S. naudai iš nuteistojo L. U. 726 Eur dydžio patirtų išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Giedrė TelksnienėEglė VenckienėPaulius Veršekys