Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens AB DNB banko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1085-555/2013, kuria patvirtintas kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „R49“ finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Rackunai project holdings“ bankroto byloje Nr. B2-632-555/2012, iškeltoje pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „R49“ 2012-11-14 pateikė teismui prašymą patvirtinti 24 517 402,35 Lt dydžio finansinį reikalavimą UAB „Rackunai project holdings“ bankroto byloje. Teismas 2012-11-22 nutartimi patvirtino kreditoriaus 10 822 884 Lt dydžio finansinį reikalavimą, o bylos dalį dėl 13 694 518,35 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo išskyrė į atskirą bylą, nes bankroto administratorius su nurodyta suma nesutiko ir ją ginčijo.

Administratorius 2013-06-20 teismui pateikė kreditoriaus UAB „R49“ finansinio reikalavimo dydžio apskaičiavimą ir šį pagrindžiančius dokumentus, nurodydamas, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas sudaro 18 162 783 Lt.

Teismo posėdyje, vykusiame 2013-07-08, UAB „R49“ atstovas sutiko su BUAB „Rackunai project holdings“ administratoriaus pateiktais paskaičiavimais, pagal kuriuos bendras kreditorinis reikalavimas sudaro 18 162 783 Lt, ir prašė nemažinti paskaičiuotų delspinigių sumos, nes, jo manymu, delspinigių dydžiai – 0,05 ir 0,02 procentų, atitinka protingumo kriterijus.

BUAB „Rackunai project holdings“ atstovas nurodė, kad buvo sudaryta 16 paskolos sutarčių, kurių pagrindu suteikta 15 566 503 Lt paskolos. Pažymėjo, kad 2009-12-31 sutartyje buvo nustatyta 0,05 delspinigių norma, o kitose – 0,02, šios neviršija protingų dydžių, suformuotų teismų praktikoje. Iš viso kreditoriaus finansinis reikalavimas sudaro 18 162 783,00 Lt, t. y.: 15 586 503,44 Lt paskolos suma, 1 259 536,77 Lt palūkanos, 1 265 541,81 Lt delspinigiai nuo paskolos, 51 200,97 Lt delspinigiai nuo palūkanų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai patvirtino kreditoriaus reikalavimą dėl delspinigių. Finansinio reikalavimo pagrįstumą teismas turėjo vertinti ne formaliai, bet įvertinti ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes. Esant tokiai situacijai, kai pačios įmonės ir jos savininkų veiksmai turėjo įtakos bendrovės nemokumui, delspinigių priteisimas neatitinka nei protingumo, nei teisingumo principų. Teismas nepagrįstai patvirtino finansinį reikalavimą ir dėl palūkanų, kurioms taikytina ieškinio senatis. Tai, kad nebuvo pareikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį, yra neabejotinas kreditorių teisių, tiek pateis skolininko teisių pažeidimas, nes ieškinio senaties netaikymas neleidžia didesne apimtimi atsiskaityti su visais kreditoriais ir yra naudingas iš esmės tik vienam kreditoriui UAB „R49“. Be to, teismas patvirtino priskaičiuotas palūkanas netgi tiems reikalavimams, kurie buvo pareikšti praleidus 5 metų senaties terminą. Kreditorius gali reikalauti palūkanų tik 108 607,86 Lt sumai.

Teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Finansinio reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimo pareiga, pagal CPK 178 straipsnį, tenka trečiajam asmeniui. Trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad finansinio reikalavimo dydis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Teismas išsamiai ištyrė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai taikė procesinės bei materialinės teisės normas. Administratorius tinkamai patikrino kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumą ir užginčijo jo nepagrįstą dalį teisme. Nėra pagrindo neskaičiuoti pagal paskolos sutartį mokėtinų palūkanų ar delspinigių vien dėl to, kad bendrovės nuosavas kapitalas yra neigiamas. Į finansinį reikalavimą įtrauktos nuo 2011-01-07 priskaičiuotos palūkanos, kurioms reikalauti nėra praleistas ieškinio senaties terminas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus UAB „R49“ 7 339 899,00 Lt dydžio finansinis reikalavimas – bendra suma 18 162 783,00 Lt, BUAB „Rackunai project holdings“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip žinoma, pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį, kreditorių reikalavimus tvirtina teismas, o kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Susiklosčiusioje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Taigi kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą.

Kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas patvirtino kreditoriaus 7 339 899,00 Lt finansinio reikalavimo dalį, o atsižvelgęs į tai, kad 2012-11-22 teismo nutartimi buvo patvirtintas šio kreditoriaus 10 822 884 Lt dydžio finansinis reikalavimas, patvirtino bendrą 18 162 783,00 Lt dydžio finansinį reikalavimą, apimantį ir paskolos sutartyse sulygtas netesybas (delspinigius ir palūkanas) už sutartinių prievolių neįvykdymą (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Trečiasis asmuo teigia, kad teismas nepagrįstai patvirtino kreditoriaus reikalavimą dėl delspinigių ir palūkanų, nes pačios įmonės ir jos savininkų veiksmai turėjo įtakos bendrovės nemokumui, delspinigių priteisimas neatitinka nei protingumo, nei teisingumo principų, o palūkanoms turėjo būti taikyta ieškinio senatis – teismas patvirtino priskaičiuotas palūkanas netgi tiems reikalavimams, kurie buvo pareikšti praleidus 5 metų senaties terminą.

Su nurodytais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes juos paneigia bylos rašytinių įrodymų visuma (CPK 185 str.). Visų pirma, pažymėtina, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Antra, kaip matyti iš byloje esančio bankroto administratoriaus pateikto UAB „R49“ finansinio dydžio apskaičiavimo, jį sudaro 15 586 503,44 Lt paskolos suma, 1 259 536,77 Lt palūkanos, 1 265 541,81 Lt delspinigiai nuo paskolos, 51 200,97 Lt delspinigiai nuo palūkanų, t. y. iš viso 18 162 783,00 Lt. Taigi finansinio reikalavimo suma susideda iš negrąžintos paskolos dalies ir netesybų (delspinigių ir palūkanų) dalies. Minėtas apskaičiavimas, be kita ko, rodo, kad į kreditoriaus finansinį reikalavimą yra įskaičiuotos nuo 2011-01-07 priskaičiuotos palūkanos, kurioms, reikalauti, akivaizdu, kad nėra praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str.), o skaičiuojant delspinigius, nurodytas dienų skaičius, už kurį skaičiuojami šie, taip pat ir palūkanos. Taigi darytina išvada, kad administratorius, apskaičiuodamas UAB „R49“ finansinio reikalavimo dydį, atsižvelgė į įstatymo nustatytus ieškinio senaties terminus ir minėtas kreditorinis reikalavimas, kurio neginčija nei pats kreditorius, nei skolininkas, yra pagrįstas (CPK 178 str., 185 str.). Tuo tarpu, apeliantas, kaip teisingai nurodo kreditorius atsiliepime, rašytinių įrodymų, paneigiančių administratoriaus apskaičiuotą finansinio reikalavimo dydį, nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, nors tokią teisę turėjo (CPK 178 str., 314 str.). Paminėtina ir tai, kadangi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje ginčo dėl paskolos sutarčių sudarymo, galiojimo ar (ne)įvykdymo, dėl jų prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normoms, nėra, todėl kreditorius turi teisę reikalauti iš bankrutuojančios įmonės sutartyse sulygtų netesybų (delspinigių/palūkanų) už sutartinės prievolės nevykdymą (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Apelianto prie atskirojo skundo pridėta 2013-05-24 Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. AU12-184 taip pat patvirtina, kad paskolos BUAB „Rackunai Project holdings“ buvo realiai suteiktos ir jų bendrovė numatytais terminais negrąžino, o, kaip minėta, šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas būtent ir yra kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų. Kita vertus, trečiasis asmuo neginčija paskolos sutartyse šalių sutartos 0,02 ir 0,05 procentų delspinigių normos, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka tiek teismų praktiką, tiek sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus – protingų netesybų principą (CK 6.258 str. 3 d.). Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino minėtą kreditoriaus finansinį reikalavimą. Tuo pačiu kaip nepagrįstus, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas nepagrįstai patvirtino kreditoriaus reikalavimą dėl delspinigių ir palūkanų, nes pačios įmonės ir jos savininkų veiksmai turėjo įtakos bendrovės nemokumui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad klausimas dėl bendrovės akcininkų civilinės atsakomybės nėra nagrinėjamos bylos dalykas, o aplinkybės dėl ABĮ 59 straipsnyje nustatytų reikalavimų neįvykdymo, nesudaro pagrindo netenkinti finansinio reikalavimo dėl delspinigių, nes, kaip buvo jau nurodyta anksčiau, šioje byloje neginčijamos paskolos sutarčių sudarymo aplinkybės, nekeliami reikalavimai dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ar niekinėmis, nekeltas akcininkų ar vadovų atsakomybės klausimas (CPK 176 str., 185 str.).

Taigi visuma anksčiau paminėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teismui suponuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamo klausimo teisingam išnagrinėjimui, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas (CPK 263 str., 301 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str., 338 str.). Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nėra esminiai nagrinėjamos bylos kontekste, todėl nenagrinėjami ir dėl jų nepasisakoma.

Kreditoriaus UAB „R49“ prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes jis įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepateikė teismui rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas (CPK 93 str., 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartį nepakeistą.