Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gravitacija mes tikim“ atstovei advokatei Ingai Lukauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gravitacija mes tikim“ ieškinį atsakovui J. Š. dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas J. Š. 2018 – 2019 metais išrašinėjo ir pateikdavo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gravitacija mes tikim“ sąskaitas faktūras už suteiktas vertimo paslaugas. Iš viso laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. atsakovas J. Š. yra išrašęs ir pateikęs apmokėti ieškovei sąskaitas – faktūras už vertimo paslaugas bendrai 11609,00 EUR sumai: 2018 m. lapkričio 5 d. sąskaitą - faktūrą Nr. 1003, 1466 EUR sumai, 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą - faktūrą Nr. 1004, 1500 EUR sumai, 2018 m. gruodžio 13 d. sąskaitą – faktūrą, Nr. 1005, 3188 EUR sumai, 2018 m. gruodžio 30 d. sąskaitą - faktūrą Nr. 1006, 2941 EUR sumai, 2019 m. sausio 30 d. sąskaitą - faktūrą Nr. 1007, 1114 EUR sumai, 2019 m. vasario 22 d. sąskaitą - faktūrą Nr. 1008, 1400 EUR sumai. Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Gravitacija mes tikim“ iš viso yra sumokėjusi atsakovui 11709,00 EUR sumą. Kadangi iš šalių paaiškinimų ir bylos rašytinių įrodymų matyti, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta jokių kitokių sandorių, kurių pagrindu ieškovei būtų kilusi prievolė mokėti atsakovui, darytina išvada, jog visi ieškovės mokėjimai atsakovui buvo atliki pagal minėtas atsakovo išrašytas sąskaitas – faktūras. Visos minėtos sąskaitos – faktūros ieškovo buvo priimtos ir negrąžintos, kaip išrašytos be pagrindo, taip pat įtrauktos į buhalterinę apskaitą. Ieškovė ginčija tik sąskaitos – faktūros Nr. 8 įtraukimą į buhalterinę apskaitą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Bylos nagrinėjimo metu abi šalys nurodė, jog atsakovo išrašytose sąskaitose – faktūrose nurodytos vertimo paslaugos apskritai atsakovo ieškovei niekada nebuvo teikiamos, tačiau pripažino, jog 2018 – 2019 metais ieškovė teikė atsakovui detales, kurias atsakovas sumontuodavo ir pateikdavo ieškovei atitinkamus gaminius, taip pat ginčo sąskaitas – faktūras, kurių pagrindu ieškovė atlikdavo mokėjimus už atsakovo atliktus darbus bei ieškovei perduotą šių darbų rezultatą. Ieškovės atsakovui perduodamų detalių apskaita ir atsakovo perduodamų gaminių apskaita nebuvo vykdoma, atsakovo atliktų darbų detalizacija buvo pateikiama atsakovo elektroniniuose laiškuose ieškovei.

Ieškovė 1500,00 EUR piniginių lėšų perdavimo atsakovui pagrindo nebuvimą grindžia aplinkybe, jog 2018 m. lapkričio 5 d. sąskaita – faktūra Nr. 3 ir 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaita – faktūra Nr. 1004 buvo išrašyta už tuos pačius atsakovo atliktus darbus, t. y. minėtos sąskaitos – faktūros dubliavosi, atsakovui taisant jos numeraciją. Ieškovei atsiskaičius pagal abi minėtas sąskaitas – faktūras, atsakovas be pagrindo praturtėjo 1500,00 EUR suma.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo pagrindų ir jų įrodinėjimo pareigos yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014, ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). CK 6.237 straipsnis nustato aptariamo skyriaus normų taikymo prielaidas.

Tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas.

CK 6.242 straipsniui, reglamentuojančiam nepagrįstą praturtėjimą, taikyti turi būti nustatytos šios prielaidos: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016). Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas.

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad 2018 m. – 2019 m. tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai: atsakovas iš ieškovo medžiagos (detalių) sukonstruodavo gaminius ir juos perduodavo ieškovei, o pastaroji sumokėdavo už atsakovo atliktus darbus pagal atsakovo išrašytas ir ieškovei pateiktas sąskaitas – faktūras (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.644 straipsnis).

Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes. Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 ir kt.). Taigi, ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009).

Nagrinėjamu atveju ieškovo atlikto 1500,00 EUR mokėjimo pagrindą patvirtina tarp šalių susiklostę atlyginti rangos teisiniai santykiai. Pažymėtina, jog ieškovė ieškinyje taip pat pripažino tokį mokėjimų atsakovui, tame tarpe ir 1500,00 EUR pagrindą bei paskirtį. Atsakovo atliktų darbų kiekį bei darbų rezultato perdavimą ieškovei patvirtina atsakovo išrašytos sąskaitos – faktūros. Pagrindinė PVM sąskaitos - faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė, be to, PVM sąskaitomis - faktūromis remiasi komercinės veiklos subjektas, apskaičiuodamas į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalyje PVM sąskaita - faktūra apibrėžiama kaip dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus PVMĮ tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita–faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar paslaugas. Taigi PVM sąskaitos–faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių ar paslaugų tiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos - faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui leidžia daryti prielaidą, kad PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytos konkrečios prekės ar paslaugos (jų rezultatas) jam buvo perduotos. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų-faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas.

Ieškovė neneigia tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusių rangos teisinių santykių bei jų atlygintinumo, taip pat kad 1500,00 EUR suma ieškovės atsakovui buvo sumokėta kaip atlyginimas už atsakovo atliktus darbus. Taigi, ieškovės atliktas 1500,00 EUR mokėjimas atsakovui yra pateisinamas tarp šalių susiklosčiusiais rangos teisiniais santykiais ir todėl galioja prezumpcija, jog minėtos piniginės lėšos atsakovo įgytos teisėtai, o pareiga paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, iš ko kyla ir kad kyla atsakovo pareiga grąžinti įgytas pinigines lėšas, tenka ieškovei.

Nagrinėjamu atveju atsakovo išrašytas sąskaitas – faktūras ieškovė priėmė be pastabų ir pagal jas atsiskaitė su atsakovu. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių atsakovo atliktų ir ieškovei perduotų darbų mastą, kiekį, laikotarpį ir apskritai nusišalino nuo šių aplinkybių įrodinėjimo. Pagal aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką laikytina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – atsakovo išrašytos sąskaitos – faktūros bei šalių elektroninis susirašinėjimas patvirtina ieškovo sąskaita atsakovo įgytų 1500,00 EUR pagrindą, o ieškovė nepateikė tai paneigiančių įrodymų, t. y. atsakovo atliktų darbų kiekį, jų kainą ir kt., kurie leistų teismui įvertinti šalių tarpusavio atsiskaitymų pagrįstumą ir leistų daryti išvadą, jog atsakovo atliktų ir ieškovei perduotų darbų kaina yra 1500,00 EUR mažesnė už ieškovės atsakovui sumokėtą sumą. Ieškovės pateiktas atliktų darbų suderinimo aktas yra sudarytas tik 2020 m. kovo 4 d. vienašališkai ieškovės, ieškovė keitė minėto akto turinį ir jame nurodytą atsakovo ieškovei grąžintiną sumą. Pasisakydamas dėl tarpusavio atsiskaitymų (užskaitos) aktų reikšmės, kasacinis teismas laikosi praktikos, kad tokie aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1321/2000). Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, ieškovės vienašališkai surašytas skolų suderinimo aktas nelaikytinas objektyviu įrodymu, patvirtinančių ieškovės permokos atsakovui faktą. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog atsakovo išrašytos sąskaitos – faktūros: 2018 m. lapkričio 5 d. ir 2018 m. gruodžio 3 d. dubliuojasi yra neįrodyta ir paneigiama šalių elektroniniu susirašinėjimu bei minėtų sąskaitų – faktūrų turiniu, nes minėtų sąskaitų – faktūrų suma skiriasi, o jų numerio sutapimas paaiškinamas atsakovo klaida, išrašant 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą - faktūrą. Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gravitacija mes tikim“ direktoriaus K. L. ir atsakovo 2018 m. gruodžio 14 d. susirašinėdamas per Facebook Messenger programą patvirtina, kad ieškovės mokėtina 1500,00 EUR suma ir jos mokėjimo pagrindas šalių buvo suderintas ir ieškovei žinomas bei priimtinas. Ieškovės vadovas nurodė, kad atsakovas išrašytų sąskaitą 1500,00 EUR sumai. Vėliau nurodė, kad atsakovas pataisytų einamojo mėnesio 2018 m. gruodžio 3 d. išrašytos sąskaitos – faktūros numerį, kuris sutampa su praėjusio mėnesio sąskaitos numeriu. Atsakovas pradinę 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą ištaisė, pakeisdamas jos numerį iš 003 į 004; ištaisytą sąskaitą ieškovė gavo 2019 m. sausio 31 d., gavimo datą patvirtindama antspaudu. Paskutinis ieškovės mokėjimas atsakovui 1022,00 EUR sumai atliktas 2019 m. rugsėjo 30 d., o pretenzijas atsakovui dėl permokėtos sumos pareiškė tik 2020 m. sausio 16 d. raštu. Ieškovė nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių kada, kokiu būdu ir aplinkybėmis ieškovė nustatė permoką atsakovui. Vieninteliu ieškovės argumentu dėl permokos nurodytas atsakovo išrašytos sąskaitos – faktūros numeracijos klaida, tačiau minėta klaida ištaisyta ir 1500,00 EUR mokėjimas pagal minėtą sąskaitą – faktūrą buvo suderintas su tuometiniu uždarosios akcinės bendrovės „Gravitacija mes tikim“ vadovu K. L., kuriam buvo žinomos abiejų atsakovo sąskaitų, tiek 2018 m. lapkričio 5 d., tiek 2018 m. gruodžio 3 d. išrašymo aplinkybės bei pagrindas, o 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitos ištaisymas šalių aptartas ir suderintas. Tai patvirtina aukščiau nurodytas šalių susirašinėjimas. K. L. buvo apklaustas liudytoju byloje, jo parodymai minėtų aplinkybių nepaneigė. Taigi, ieškovė neįrodė ieškinyje nurodytų nepagrįsto turto įgijimo aplinkybių.

Teismo posėdžio metu ieškovė iškėlė klausimą dėl atsakovo 2019 m. vasario 22 d. išrašytos sąskaitos – faktūros Nr. 1008 1400,00 EUR sumai pagrįstumo. Tačiau ieškovė neginčija aplinkybės, jog minėtą sąskaitą – faktūrą ieškovė gavo, jos atsakovui negrąžino, kaip išrašytos be pagrindo. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių šios sąskaitos faktūros neįtraukimą į buhalterinę apskaitą bei to priežastis. Ieškovė nurodė, jog sąskaitos – faktūros Nr. 8 išrašymo metu šalių santykiai jau buvo nutrūkę ir atsakovas ieškovei darbų neatliko. Tačiau kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3703-1014/2021 pareikštame ieškinyje ieškovė nurodo, jog ieškovės ir atsakovo bendradarbiavimas, atsakovui gaminant mobilias rampas iš ieškovo žaliavų, tęsėsi iki 2019 m. kovo mėnesio (teismų sistemos LITEKO duomenys). Tai reiškia ieškovės pripažinimą, jog atsakovas šalių sulygtus darbus atliko ir 2019 m. vasario mėnesį, kas pateisina ir 2019 m. vasario 22 d. sąskaitos – faktūros Nr. 8 išrašymo pagrindą. Taigi, ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės dėl šalių bendradarbiavimo termino yra prieštaringos. Iš ieškovės 2021 m. balandžio 27 d. ieškovės pateiktų papildomų dokumentų – šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakovas pateikė sąskaitas ieškovei ir už 2019 m. vasario mėnesį atliktus darbus, o ieškovė tam neprieštaravo ir nepareiškė pretenzijų dėl atsakovo atliktų darbų ar sąskaitų pagrįstumo.

Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, teismas daro išvadą, jog ieškovė nepaneigė atsakovui sumokėtos 1500,00 EUR sumos įgijimo pagrindo, t. y. jog minėta suma atsakovo buvo įgyta kaip atlyginimas už ieškovės naudai atliktų ir perduotų darbų rezultatą, vykdant tarp šalių sudarytą žodinę rangos sutartį. Ieškovė neįrodė, jog už atsakovo atliktus darbus ieškovė permokėjo 1500,00 EUR sumą. Todėl nagrinėjamu atveju nesant nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, ieškinys atmetamas.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškovės reikalavimai atmesti visiškai, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 1862,43 EUR išlaidos už advokato teisines paslaugas, priteisiamos iš ieškovės atsakovui. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai – 2021 m. balandžio 1 d. PVM sąskaita – faktūra serija NIP Nr. 44251 ir akcinės bendrovės „Swedbank“ 2021 m. balandžio 12 d. mokėjimo nurodymas patvirtina tiek atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrindą, tiek jų dydį.

Kadangi bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios (5 Eur) valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos – šios išlaidos iš atsakovės nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Gravitacija mes tikim“ atsakovui J. Š. 1862,43 EUR (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt du eurus, keturiasdešimt tris euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.