- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-59-795/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47228-2019-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Regina Bertašienė, Kristina Kakurinė
- Kaltinamasis
- S. J.
- Nukentėjusysis
- M. V.
- Advokatai
- Alvydas Kvaščevičius, Saulius Tamošaitis
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Vagystė (BK 178 str. 1 d.)
- 1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Savinijaus Katausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro E. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.
Nukentėjusiosios M. V. pareikštas civilinis ieškinys dėl 650 Eur turtinės ir 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Nukentėjusiosios M. V. prašymas dėl 1 019,81 Eur proceso išlaidų už advokato pagalbą ir išlaidų už dokumentų spausdinimą bei kopijų darymą priteisimo netenkintas.
S. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. S. J. buvo kaltinamas ir išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl to, jog pagrobė svetimą turtą:
1.1. 2017 m. birželio 30 d. 8 val. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., šalia ūkinio pastato, tyčia pagrobė svetimą, M. V. priklausantį turtą – 324,80 Eur vertės karvę, taip nukentėjusiajai M. V. padarydamas 324,80 Eur turtinę žalą.
2. Be to, S. J. buvo kaltinamas ir išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl to, jog pagamino ir panaudojo netikrą dokumentą:
2.1. 2017 m. birželio 30 d. 8 val. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., pasinaudojęs M. V. asmens duomenimis, M. V. vardu užpildė pranešimą apie ūkinių gyvūnų (karvės) perkėlimą ir kaitą, Lietuvos Respublikos vežamų gyvūnų važtaraštį, Serija Nr. (duomenys neskelbtini), ir AB „K.“ pinigų išmokėjimo kvitą, Serija (duomenys neskelbtini), į kuriuos įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis – anksčiau paminėtuose dokumentuose pasirašė M. V. vardu ir tokiu būdu karvę pardavė AB „K.“.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
2. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroras E. P. apeliaciniu skundu prašo Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti S. J. kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, taip pat pripažinti jį kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 51 MGL (2 550 Eur) dydžio baudą. Nukentėjusiosios M. V. civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo patenkinti iš dalies ir priteisti jai iš S. J. 324,80 Eur turtinės bei 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusiosios prašymą dėl patirtų 1 019,81 Eur proceso išlaidų tenkinti visiškai.
2.1. Apeliaciniame skunde konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės išsamiai pirmosios instancijos teismo liko neišnagrinėtos, teismas įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, išskirtinai remdamasis S. J. parodymais apie tai, kad jis karvę pardavė žodiniu M. V. leidimu, o ši jam dabar kerštaujanti dėl konfliktiškų tarpusavio santykių. Tokie pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai laikytini esminiais, nes sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
2.2. Teismas išskirtinę, prioritetinę reikšmę suteikė S. J. parodymams, juos laikydamas neabejotinai teisingais, neanalizuodamas jų neatitikimo kitoms faktinėms bylos aplinkybėms, netgi nepasidomėjo, kam S. J. prireikė M. V. leidimo karvei parduoti, jei, anot išteisintojo, ši karvė ir taip buvo ne nukentėjusiosios. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus, paremtus oficialiais dokumentais, laikė abejotinais.
2.3. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad skundžiamu nuosprendžiu yra formuojama visuomenei pavojinga praktika, užkertanti kelią nukentėjusiesiems apginti savo teises ir turtą, griaunanti baudžiamosios teisės pamatus: a) kaltininkui suteikiamas leidimas laisvai parduoti kitų asmenų turtą, savo parašą nebaudžiamai dedant po tikrojo turto savininko pavarde, nelaikant to dokumentų klastojimu; b) oficialūs (nesuklastoti) dokumentai, nurodantys turto savininką, nepripažįstami neginčijamais įrodymais; c) asmuo gali padaryti bet kokią nusikalstamą veiką, po to pateikti naivią, niekuo neparemtą versiją apie tai, jog veikė paties nukentėjusiojo sutikimu.
Atsiliepimas
3. Išteisintasis S. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro E. P. apeliacinį skundą, o Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
3.1. Teisiamojo posėdžio metu M. V. patvirtino, kad nuo 2016 metų lapkričio mėnesio kartu su S. J. gyveno kaip šeima iki 2018 metų lapkričio mėnesio, turi bendra dukrą. M. V. teigė, kad S. J. jai neva buvo skolingas 7 000 Eur sumą, kuri sutampa su ta suma, kurią M. V. gavo iš Nacionalinės mokėjimo agentūros už jos deklaruotas karves, kurias kaip užstatą buvo gavusi iš S. J. motinos A. J. Išteisintojo teigimu, dauguma nurodytų aplinkybių neatitinka tiesos, tačiau patvirtina esminį faktą, kad A. J. karvės buvo tik laikinai perregistruotos M. V. vardu, t. y. M. V. patvirtina, jog nuosavybės teisių į šias karves nebuvo įgijusi. Išteisintojo tvirtinimu, M. V. išgalvojo, kad neva ji 2017 metų liepos mėnesį šiukšliadėžėje rado dokumentus su suklastotu jos parašu, patvirtinančius, kad S. J. pardavė karvę. Neįtikinamai atrodo ir M. V. tvirtinimas, kad nuo 2017 metų liepos mėnesio ji minėtus dokumentus, pralaikiusi už spintos, surado po 2 metų, kaip tik tuo metu, kai S. J. kreipėsi į teismą dėl ribojimo matytis su dukra. Atsiliepime pažymėta, jog S. J. motina A. J. teismui patvirtino, kad jos sūnus kartu su M. V. ir vaiku gyveno pas ją kaip šeima. M. V. prašymu ji buvo laikinai perregistravusi savo karves jos vardu tam, kad M. V. gautų išmoką. Liudytoja L. L. patvirtino, kad dirba A. J. ūkyje, kurį prižiūri pati savininkė ir jos sūnus. Liudytojai žinoma, kad viena karvė buvo parduota, nes davė nekokybišką pieną,.
3.2. Iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad S. J. su M. V. susitarė parduoti M. V. vardu formaliai užregistruotą išteisintojo mamos A. J. karvę (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)). Ne tik tuo laiku, bet dar ir iki pat 2018 metų pabaigos S. J. toliau gyveno kartu su M. V. faktinėje šeimoje, vedė bendrą ūkį, bendrai tvarkė ir šeimos poreikiams naudojo S. J. iš ūkio veiklos uždirbtas pajamas. M. V. minėtos karvės (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo pirkusi, o tik neatlygintinai užregistravusi savo vardu, siekdama gauti išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros. Po išmokų gavimo M. V. likusias 13 karvių perrašė A. J., už tai negavusi jokio piniginio atlygio. Karvė (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo parduota tiek su M. V., ties su tikrosios savininkės A. J. pritarimu, žinant, kad priešingu atveju gyvulys dėl ligos nugaiš. Taigi atsiliepime padaryta išvada, kad minėta karvė, kurios pagrobimu S. J. buvo kaltinamas, negali būti laikoma vagystės dalyku.
3.3. S. J. buvo susitaręs su M. V. dėl sergančios karvės pardavimo, gavo jos pritarimą, kad sutvarkytų karvės pardavimą jos vardu ir pasirašytų už ją pardavimo dokumentuose. Taigi, parduodamas karvę ir pasirašydamas už M. V., S. J. veikė jos interesais ir su jos žinia. M. V. nuo pat pradžių žinojo apie karvės pardavimą ir išgalvotas pretenzijas dėl dokumento klastojimo S. J. pradėjo reikšti, praėjus daugiau nei dvejiems metams laiko, per kurį minėti dokumentai buvo pas pačią M. V. Dokumentai, kuriuos už M. V. pasirašė S. J., yra mažareikšmiai, nenustatantys jokių esminių juridinių faktų, o iš esmės tik patvirtinantys gyvulio pardavimą. Atsižvelgiant į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, atsiliepime konstatuota, kad nors S. J. padarė veiksmus, kurie atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau tokie veiksmai yra mažareikšmiai, nesukeliantys jokių žymesnių neigiamų pasekmių ar žymesnės žalos, kad būtų galima S. J. traukti baudžiamojon atsakomybėn. Padaryta išvada, jog S. J. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
3.4. Atsiliepime padaryta išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo nusikaltimų, kurių padarymu S. J. buvo kaltinamas, aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Taigi, išteisintojo vertinimu, Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nesama pagrindo jį keisti ar naikinti dėl prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
4. Teismo posėdžio metu prokuroras E. Pankauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios M. V. atstovas advokatas S. Tamošaitis nurodė, kad Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas, nes yra visi pagrindai S. J. pripažinti kaltu, o civilinis ieškinys turėtų būti tenkinamas visiškai. Išteisintasis S. J. tvirtino, kad Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendis turi būti paliktas galioti, o jo gynėjas advokatas A. Kvaščevičius nurodė, jog S. J. buvo išteisintas pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro E. P. apeliacinis skundas netenkinamas ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
8. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami, remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).
9. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. J. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pažeistų ir ginčijamų teisių, kurias bandyta ginti, pasirenkant būtent baudžiamąjį įstatymą, turinys ir jų realizavimo būdas leidžia daryti išvadą, kad S. J. veikoje nėra visų vagystės bei dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu požymių. BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
10. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas (paėmimas ir pasisavinimas), atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, t. y. tokie daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavindamas (užvaldydamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018).
10.1. Išteisintasis S. J. tiek bylos nagrinėjimo teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nepripažino kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų ir paaiškino, kad jis, parduodamas karvę, neturėjo tyčios jos pagrobti ir šį gyvulį realizavo bei užpildė ir pasirašė su šiuo pardavimu susijusius dokumentus žodiniu M. V., kurios vardu buvo registruota karvė, leidimu. Taip pat jis nurodė, kad gautus pinigus atidavė jai (t. 2, b. l. 80-81; t. 1, b. l. 131–133, 139–141). Liudytojai A. J. (t. 2, b. l. 83), L. L. (t. 2, b. l. 83–84), G. Z. (t. 2, b. l. 82–83) patvirtino, kad išteisintasis pardavė karvę, šios aplinkybės neginčija ir pats S. J. Iš esmės kaltinimas grindžiamas tuo, kad S. J. pardavė minėtą gyvulį ir pasirašė dokumentus be M. V. leidimo.
10.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog įvykio metu išteisintasis ir nukentėjusioji gyveno kartu, juos siejo šeiminiai santykiai. Nukentėjusioji apie jai priklausiusios karvės pardavimą ir tai, kad išteisintasis jos vardu užpildė bei už ją pasirašė su šio gyvulio pardavimo susijusius dokumentus, sužinojo 2017 metų liepos pradžioje, t. y. praėjus labai trumpam laikui nuo paties įvykio, o dėl tokių S. J. veiksmų ji į teisėsaugos institucijas kreipėsi praėjus daugiau nei dvejų metų laikotarpiui. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmuose nagrinėta civilinė byla Nr.e2-47-750/2020 pagal S. J. ieškinį atsakovei, t. y. nukentėjusiajai M. V., dėl bendravimo tvarkos su jų nepilnamete dukra nustatymo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ši aplinkybė patvirtina išteisintojo S. J. aiškinimą, kad nukentėjusiosios veiksmus, t. y. kreipimąsi į policiją dėl nagrinėjamo įvykio galėjo įtakoti minėtas ginčas. Šių aplinkybių nukentėjusioji neneigė ikiteisminio tyrimo metu, atliekant akistatą su S. J., ir šio procesinio veiksmo metu patvirtino, kad jos tarpusavio konfliktai su išteisintuoju buvo pretekstas kreiptis į policiją dėl gyvulio pagrobimo (t. 1, b. l. 91–95).
10.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį, jog išteisintojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykiai yra itin konfliktiški. Pagal teismų praktiką, tokioje jautrioje byloje, kai nesutaria anksčiau kartu gyvenę asmenys, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013, 2K-231-976/2017). Šią aplinkybę patvirtina ir D. B. išteisintajam siųstos trumposios (SMS) žinutės, kuriose jis nurodo, kad nukentėjusioji „rado tuos popierius... viską žinojo dėl karvės“, klausė D. B.: „ar galėtų iš to pasipelnyti...“ jei kimba prie M. (dukros), tai reikia jį į teismą paduot, nes gal tada tarsis“ (t. 1, b. l. 26–35; t. 2, b. l. 75). Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog kyla abejonės dėl nukentėjusiosios parodymų teisingumo, kad gyvulys buvo parduotas be jos žinios. Taip pat nepagrįstas atrodo nukentėjusiosios M. V. tvirtinimas, kad į teisėsaugos institucijas su pareiškimu nesikreipė anksčiau, t. y. iš karto po nusikaltimo, nes įvykio metais apie tai negalvojo, buvo pamiršusi, kur pasidėjo karvės pardavimo važtaraštį. Nagrinėjamu atveju pats tariamos vagystės dalyko (karvės) pobūdis suponuoja tai, kad apie neva įvykdytą nusikaltimą nepavyktų pamiršti, kadangi gyvulio priežiūra, jei ji iki tol buvo tinkamai vykdyta, reikalauja kasdienio rūpesčio. Tad šiuos nukentėjusiosios teiginius apeliacinės instancijos teismas vertina kaip jos pasirinktą interesų gynybos strategiją, nepagrįstą jokiais objektyviais duomenimis.
11. BK 300 straipsnis numato atsakomybę už dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu. Šio nusikaltimo tiesioginiu objektu laikoma normali valstybės ir savivaldybės institucijų veikla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-200/2008), kuri sutrikdoma dėl netikrų dokumentų pagaminimo, tikrų dokumentų suklastojimo, tikrų ar netikrų dokumentų panaudojimo ar realizavimo. Įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti, tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-175-303/2015, 2K-515-976/2015, 2K-275-895/2018 ir kt.).
11.1. Išteisintasis S. J. nepripažino suklastojęs, t. y. pagaminęs ir panaudojęs netikrą dokumentą, šiuo atveju su gyvulio pardavimu susijusius dokumentus (2017 m. birželio 30 d. pranešimą apie ūkinių gyvūnų (karvės) perkėlimą ir kaitą, Lietuvos Respublikos vežamų gyvūnų važtaraštį, Serija Nr. (duomenys neskelbtini), ir AB „K.“ pinigų išmokėjimo kvitą, Serija (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 19–21). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog tai, kad išteisintasis S. J. pardavimo dokumentuose pasirašė savo parašu, o ne imituodamas nukentėjusiosios parašą, patvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios pagaminti ir panaudoti netikrą dokumentą.
11.2. BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais turi būti sprendžiamas, nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Veikos pavojingumo nustatymo reikalavimas siejamas su tuo, kad baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą, taigi ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamojo įstatymo požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011).
11.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos esmę sudaro kilęs skirtingus interesus turinčių civilinių teisinių santykių subjektų konfliktas. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog vien nukentėjusiosios lūkesčių neatitinkanti kito (civilinio) proceso eiga ir dėl to dėstomos subjektyvios prielaidos vienareikšmiškai nesuponuoja nusikalstamų veikų požymių buvimo. Tokia situacija leidžia manyti, kad nukentėjusioji, būdama nepatenkinta kitame procese (civilinėje byloje Nr.e2-47-750/2020) priimtais sprendimais, tikėtina bando išreikšti savo nesutikimą su jais, pareikšdama pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo S. J. Atkreiptinas dėmesys, kad posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu išteisintojo gynėjas teisingai pažymėjo, jog, manydama, kad jos teisės ir teisėti interesai pažeisti, nukentėjusioji M. V., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, S. J. sudarytą sandorį dėl karvės pardavėjo galėjo nuginčyti. Baudžiamosios teisės normos yra paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidžiami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011). Baudžiamasis procesas yra išimtinio pobūdžio priemonė, todėl turi būti pradedamas ir tęsiamas, tik esant rimtam pagrindui bei nusikalstamos veikos sudėčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-677/2012).
12. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).
13. Šioje baudžiamojoje byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime S. J. nurodytų tyčinių veiksmų padarymo, abejonės pagrįstai buvo aiškinamos jo naudai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo nusikaltimų, kuriais buvo kaltinamas S. J., aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to visiškai pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog S. J. veiksmuose yra nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, sudėčių požymių visuma. Kadangi Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su civiliniu ieškiniu ir prašymu dėl proceso išlaidų atlyginimo, nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
(duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro E. P. apeliacinį skundą atmesti.