Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-374-1031/2017 pagal ieškovės E. P. ieškinį ir atsakovo V. P. priešinį ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė E. P. prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo V. P. kaltės, nustatyti nepilnamečių vaikų I. P. ir B. P. gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametei B. P., mokamą periodinėmis išmokomis po 200 Eur iki vaikų pilnametystės, pakeisti 2002 m. rugpjūčio 6 d. teismo sprendimu priteistą išlaikymą periodinėmis išmokomis I. P., priteisiant po 200 Eur mokamomis periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos iki dukters pilnametystės, bei pusę išlaidų sportinių šokių stovykloms ir lėktuvo bilietams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo ir nekilnojamojo turto.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto savivaldybės civilinės metrikacijos skyriuje. Šalys turi dvi dukras iki santuokos sudarymo gimusią I. P., gim. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) santuokoje gimusią B. P.. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu, priimtu 2002 m. vasario 4 d. iš atsakovo buvo priteistas išlaikymas I. P. po 125 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų. Iki šalys sudarė santuoką, atsakovas 2002 ir 2003 metais buvo išvykęs į Jungtinę Karalystę, kurioje dirbo. Gautas lėšas atsakovas pervesdavo ieškovei (tuometinė pavardė K.) ir savo motinai A. P.. Po santuokos sudarymo ieškovės vardu mainų sutarties pagrindu buvo įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Santuokos metu atsakovo vardu yra registruotas automobilis VW SHARAN , valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo 2015 metų birželio šalių dukra I. yra išvažiavusi gyventi į Italiją (gyvena Neapolio mieste) šokių partnerio namuose ir šeimoje. Mergaitei nustatytas vidutinis neįgalumo lygis dėl to atsakovei iki dukters pilnametystės mokama šalpos pensija neįgaliam vaikui – 162 Eur ir priežiūros tikslinė kompensacija – 54 Eur. Šalių dukra I. P. 2017-06-12 tapo pilnamete. Iš pateiktų rašytinių įrodymų – I. P. sąskaitos išrašo matyti, kad taip pat ir atsakovas dukteriai beveik periodiškai pervesdavo po 50 Eur ir tik viename iš pervedimų nurodo, kad tai yra senelių dovana. Sudaryta paslaugų Cgates teikimo sutartis ir išrašas iš atsakovo sąskaitos patvirtina, kad ir negyvendamas šeimos bute atsakovas apmokėjo televizijos ir interneto paslaugas. Ieškovei nustatytas vidutinio sunkumo depresijos epizodas. Atsakovas serga onkologine liga, jam atlikta operacija (šias aplinkybes nurodė atsakovas ir ieškovė teismo posėdyje, vykusiame 2017 m. gegužės 9 d., jas pripažino). Atsakovui išmokėtas darbo užmokestis yra per 520 Eur. Ieškovė pateikė duomenis, kad jos gaunamos pajamos yra apie 650 Eur kas mėnesį.

Apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl apeliacinio skundo esmės sprendžia, kad nėra tikslinga kartoti pirmosios instancijos teismo motyvų.

Dėl išlaikymo priteisimo

Apeliaciniu skundu ieškovė dukters B. išlaikymui prašo priteisti po 200 Eur periodinėmis išmokomis, nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio teismo vertinimu priteisdamas išlaikymą kiekvienai dukrai atsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes, šalių gaunamas pajamas, vaikų poreikius. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad mergaitė karate treniruočių jau nebelanko, todėl paskaičiavime nurodytos išlaidos, susijusios su karate priemonėmis ir treniruotėmis, nėra reikalingos, iš esmės nelemia priteisto išlaikymo dydžio. Apeliantės argumentai, kad teismas neatsižvelgė, kad mergaitė nelanko treniruočių tik nuo 2017 m. balandžio mėnesio, o ji išlaikymą prašė priteisti nuo 2016-10-26 nepagrįsti. Teismas įvertino visumą aplinkybių, tai, kad nenustatė, kad dukra B. turėtų specialiųjų būtinųjų poreikių, susijusių su jos sveikata ir pan., kad dėl to jai būtų reikalingas didesnis išlaikymas. Teismas atsižvelgė į mergaitės poreikius ir apeliacinio teismo vertinimu padarė pagrįstą išvadą, kad įvertinus tai, kad atsakovas gauna apie 520 Eur, sprendė, kad atsakovo turtinės padėties ir vaiko poreikių balanso kriterijų atitinka 140 Eur periodinės išmokos. Teismas atsižvelgė į atsakovo galimybes susirasti geriau apmokamą darbą, pažymėjo, kad atsakovas, kai turėjo galimybę, dirbo antrame darbe. Tačiau atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas serga onkologine liga, dėl šios ligos jam buvo atlikta operacija, taikomas gydymas. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad atsakovas dėl savo pasirinkimo nesiima priemonių tam, jog gautų atitinkančias savo amžių, išsilavinimą bei profesinį pasirengimą pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams.

Apeliantės vertinimu teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad kreipiantis į teismą, atsakovas buvo sveikas ir darbingas. Kad užsitęsus bylos nagrinėjimui, atsakovui buvo atlikta onkologinė operacija, tačiau ji praėjo sėkmingai, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad sumažėjo jo darbingumas, kad dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių priežasčių jis negali dirbti geriau apmokamo darbo ir gauti daugiau pajamų. Apeliantės vertinimu atsakovas, būdamas darbingas, turi imtis priemonių, jog būtų užtikrintas jo gaunamų pajamų stabilumas ir dydis, kuris užtikrintų jo ir jo išlaikymo reikalingų vaikų poreikius. Be to apeliantės vertinimu teismas neatsižvelgė į tai, kad teismo sprendimo priėmimo metu dukra I. sulaukė pilnametystės, todėl ši aplinkybė padidina atsakovo galimybes daugiau lėšų skirti vienam išlaikomam asmeniui. Teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius ( CK 3.198 straipsnis). CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytas proporcingumo kriterijus, kuriuo teismas privalo vadovautis, spręsdamas, kokio dydžio išlaikymas turėtų būti priteisiamas, t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi proporcingumo kriterijus reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su MMA, šis dydis laikytinas tik orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016 ).

Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo manyti, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad dukra I. sukako pilnametystės. Apeliacinis teismas pažymi, kad teismo sprendimu išlaikymas abejoms dukroms priteistas po 140 Eur nuo pareiškimo padavimo dienos 2016-10-26 , I. iki jos pilnametystės (duomenys neskelbtini). Bendra išlaikymo suma sudaro 280 Eur. Atsižvelgiant į šalių pajamas, abiejų tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, apeliacinio teismo vertinimu sprendimo priėmimo metu, atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, kad nenustatė dukros B. būtinųjų vaiko poreikių dydžio ar kad pažeidė vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principą. Tuo pačiu pažymėtina, kad abiejų šalių pareiga išlaikyti savo vaikus, rūpintis jų auklėjimu, ugdymu ir kita. Šalys paprastai rūpintis savo vaikais turėtų gera valia. Tuo pačiu teismas pažymi, kad CK 3.201 straipsnis numato, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Pagal šio straipsnio 2 dalį priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Teisėjų kolegijos vertinimu apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo neteisėtumo dalyje dėl išlaikymo priteisimo nepagrįsti.

Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe

CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas nurodo, kad turtas įgytas po santuokos vieno ar abiejų sutuoktinių vardu yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas nurodo, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe yra turtas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Į rentos mokėtojo pareigą išlaikyti iki gyvos galvos įeina rentos gavėjo aprūpinimas gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra. Sutartyje gali būti numatyta rentos mokėtojo pareiga apmokėti rentos gavėjo laidojimo išlaidas. (CK 6.460, 6.461 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje nurodyti išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skiriamieji požymiai: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – asmens išlaikymas, t. y. rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra: aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013, 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016). Taigi, ginčo teisinį santykį reglamentuojančios teisės normos suponuoja išvadą, kad išlaikymas iki gyvos galvos nėra neatlygintinis, nes išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos mokėtojas už jam perduodamą turtą įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją iki gyvos galvos, t.y. abi šalis sieja tarpusavio įsipareigojimai. Ieškovė teigia turėjusi prievolę išlaikyti B. G. iki jo gyvos galvos ir ši prievolė buvo numatyta jai vienai, bet ne abejiems su atsakovu, todėl atsakovas neturi pagrindo pretenduoti į šio buto nuosavybės teisę.

Apeliantės vertinimu teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes, nepagrįstai nustatė kad ginčo butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Bylos duomenimis iki santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) ieškovės senelis B. G. perleido ieškovei butą, esantį (duomenys neskelbtini), su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos. Praėjus 13 dienų po santuokos su atsakovu sudarymo, (duomenys neskelbtini) Mainų sutartimi ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini), ieškovė išmainė į keturių kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal mainų sutartį butai buvo išmainyti lygiomis, nemokant priemokos. Šiai sutarčiai sudaryti ieškovės senelis B. G. davė sutikimą. Mainų sutartyje buvo įrašyta ta pati prievolė išlaikyti B. G. iki jo gyvos galvos. B. G. mirė (duomenys neskelbtini). Apeliantė pažymi, kad prašydamas ginčo butą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, atsakovas neprašė Mainų sutarties pripažinti negaliojančia ar pripažinti ją apsimestiniu sandoriu. Neįrodinėjo, kada ir kokiu pagrindu rentos sutartimi ieškovės įgytas asmeninis turtas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Apeliantės vertinimu teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias rentos sutartį. Nepagrįstai modifikavo rentos sutartį nuo jos sudarymo momento, todėl teismo sprendimas prieštarauja rentos sutarties esmei, įstatymo reikalavimams, nes rentos sutarčiai taikomi specialūs įstatyme numatyti reikalavimai, dėl kurių ji negali būti modifikuota į jokią kitą nuosavybės formą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą.

Apeliantės vertinimu CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį . Tokiu būdu rentos sutarties dalykas yra visas šioje sutartyje nurodytas nekilnojamasis daiktas, kuris rentos davėjui netinkamai vykdant sutarties sąlygas gali būti atgal perduotas rentos gavėjui. Šiomis nuostatomis remiantis, rentos sutarties šalys gali būti tik dvi - rentos davėjas ir rentos gavėjas. Apeliantės vertinimu teismas pripažino šį rentos sutarties objektą bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe nuo šios sutarties sudarymo momento ir padalijo, kas prieštarauja rentos sutarties esmei ir rentos gavėjo interesams. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad CK 6.464 straipsnis numato, kad prievolė išlaikyti asmenį iki gyvos galvos baigiasi po rentos gavėjo mirties, konkrečiu atveju B. G. mirė (duomenys neskelbtini). Minėto straipsnio normos numato, kad jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, tai rentos gavėjas turi teisę reikalauti iš rentos mokėtojo, kad šis grąžintų perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėtų daikto išperkamąją kainą šio kodekso 6.454 straipsnyje numatytomis sąlygomis. Šiuo atveju rentos mokėtojas neturi teisės reikalauti atlyginti jam išlaidas, susijusias su rentos gavėjo išlaikymu.

Apeliantės vertinimu atsakovas neįrodė priešieškinio pagrįstumo, kad butas buvo įgytas, panaudojant jo asmenines lėšas. Be to atsakovo, liudytojos argumentus, paneigia rašytiniai įrodymai nes mainų sutartyje nurodyta, kad butai mainomi lygiomis, nemokant priemokos. Apeliantės vertinimu teismo nustatyta aplinkybė iš esmės prieštarauja notariškai patvirtintai mainų sutarčiai, kurios nenuginčijus, išvada apie priemokos sumokėjimą negalima, nes notaro patvirtinti rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią. Teismas neįvertino paties atsakovo ir liudytojos A. P. parodymų prieštaringumo ir dėl tariamai sumokėtos priemokos dydžio, ir dėl tariamo sumokėjimo aplinkybių. Be to apeliantės vertinimu atsakovas neįrodė priešieškinio pagrįstumo, kad butas buvo esminiai pagerintas, panaudojant jo asmenines ir bendras santuokines lėšas. Pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus pažymėjo, kad mainų sutarti šalys V. A. ir S. A. nurodė, kad neprisimena, ar mainant butus buvo papildomai jiems sumokėta už didesnį, keturių kambarių butą. Tačiau teismo vertinimu atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovo motina, kuriai jis, dirbdamas Jungtinėje Karalystėje iki santuokos sudarymo, pervesdavo gautas lėšas su tikslu jas kaupti, tą pačią mainų sutarties sudarymo dieną V. A. pervedė 10 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodoma, kad mokama už butą. Be to teismas pažymėjo, kad mainų sutarties šalys negalėjo nurodyti kaip atsakovo motina galėjo žinoti mainų sandorio šalies sąskaitos numerį ir už kokį butą V. A. gavo 10 000 Lt. Be to teismas nustatė, kad butas buvo pagerintas atsakovo lėšomis. Ieškovė šios aplinkybės apie buto pagerinimą neneigė, nurodė, kad bute buvo pakeisti langai, pakeistos grindys, perdažytos lubos, atnaujintos durys, pakeista sienų danga ir visa tai padaryta iš atsakovo lėšų, kurias jis uždirbo Jungtinėje Karalystėje. Atsakovė taip pat nurodė, kad vėliau pagerinimai buvo atlikti iš bendrų lėšų. Teismas atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes pagrįstai sprendė, kad kiekvienam iš sutuoktinių priklauso po ½ dalį minėto buto ir kad butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Apeliantė nurodė, kad šalys kartu gyveno 10 metų iki santuokos sudarymo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė laikė, kad butas nėra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes atsakovo uždirbti pinigai užsienyje buvo šeimos pinigai. Be to, atsakovas bute yra jau pragyveno 16 metų, o pats butas yra nugyventas. Teismo vertinimu ieškovės pozicija, kad atsakovas, bute pragyvenęs 16 metų, yra atgavęs viską, ką buto pagerinimui buvo skyręs, neatitinka nei šeimos kaip socialinio instituto paskirties, nei numatyto norminio reguliavimo. Sutuoktinių gyvenimu kartu yra kuriami tarpusavio ryšiai, tuo pačiu sutuoktiniai gali sukurti ar padidinti bendrą materialinį gėrį, tačiau sutuoktinių gyvenimas kartu negali būti prilygintas nuomos santykiams, kad atsakovo investuoti pinigai į buto pagerinimą laikytini nuomos mokesčiu už jo tame bute 16 metų. Teismas įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad nors minimas butas buvo įgytas mainų sutartimi keičiant ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, tačiau už keičiamą butą papildomai primokėta iš atsakovo asmeninių pinigų, bute buvo atlikti esminiai pagerinimai, tiek iš asmeninių atsakovo lėšų, tiek vėliau iš bendrų sutuoktinių lėšų, kaip minėta apeliacinio teismo vertinimu pagrįstai sprendė, kad ginčo butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl apeliantės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai modifikavo rentos sutartį nuo jos sudarymo momento, kad teismo sprendimas prieštarauja rentos sutarties esmei, nes rentos sutarčiai taikomi specialūs įstatyme numatyti reikalavimai, dėl kurių ji negali būti modifikuota į jokią kitą nuosavybės formą nėra tikslinga plačiau pasisakyti, nes iš esmės teismas nesprendė dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties modifikavimo. Ieškovė teigia turėjusi prievolę išlaikyti B. G. iki jo gyvos galvos ir ši prievolė buvo numatyta jai vienai, tačiau byloje ginčo dėl šių aplinkybių nekilo. Taip pat apeliantė plačiai apeliaciniame skunde nurodo teismų praktiką dėl daikto pagerinimo, nurodydama, kad atsakovo buto pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo pripažinti teisę į turto bendrąją jungtinę nuosavybę, jam gali būti kompensuojama už daikto pagerinimus. Tačiau, kaip minėta apeliacinės instancijos teismui sutikus su pirmosios instancijos teismo argumentais nėra tikslinga atsakyti į visus apeliantės argumentus, kurie nesuteikia teisinio pagrindo teismo sprendimo vertinti kaip nepagrįstą.

Dėl apeliantės skunde išdėstytų argumentų apeliacinio teismo pažymėtina, kad remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Todėl kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Rungimosi principo esmė yra ta, kad būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ( CPK 176 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, bet byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymų visumą įrodymų vertino įrodymus pagal vidinį įsitikinimą. Apeliacinio teismo vertinimu teismo išvados atitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartyje Nr. 3K-3-147/2014 konstatavo, kad Konstitucinio Teismo praktikoje pažymima, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantė nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdama, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliantės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas prašymo priteisti patirtas išlaidas nepareiškė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.