Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), patikslintą ieškinį atsakovui D. B. dėl žalos atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

4. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

5. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl žalos atlyginimo

6. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.

7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais neteko galios 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – ir JANĮ). Pagal JANĮ 155 straipsnį, iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl taikytinos ginčo klausimo sprendimo teisme metu galiojusio ĮBĮ nuostatos.

8. Bendrovės vadovo pareiga rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies ir nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ir ABĮ) – bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 6 punktas). Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir ĮFAĮ) 28 straipsniu nustatyta, jog įmonės vadovas, nevykdantis pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui arba netinkamai jas vykdantis, privalo atlyginti visą padarytą žalą įmonei ir (arba) kitiems asmenims. Taip pat Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 4 straipsniu nustatyta, kad ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Įmonės vadovas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus bei apskaitos dokumentų išsaugojimą (BAĮ 21 straipsnis).

9. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai tvarkyti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Vadovo pareiga perduoti bankroto administratoriui bendrovės dokumentus ir turtą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis) kyla iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016 ir kt.).

10. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2019 m. balandžio 23 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (civilinės bylos Nr. B2-1023-524/2019) ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB (duomenys neskelbtini). Pagal valstybės įmonės Registrų centro išrašą, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. ieškovės vadovu buvo atsakovas, nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2009 m. gegužės 26 d. atsakovas buvo įmonės vieninteliu akcininku. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi įpareigojo BUAB (duomenys neskelbtini) vadovą per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visą įmonės dokumentaciją bankroto administratorei. Kadangi UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylos iškėlimo metu ieškovės vadovas buvo atsakovas D. B., todėl jam kilo pareiga įvykdyti teismo nustatytą įpareigojimą.

14. Apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovo argumentus vertina kritiškai, pritardamas atsiliepime į apeliacinį skundą bankroto administratorės nurodytiems motyvams, kad šie atsakovo teiginiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir paties atsakovo pripažintoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš byloje pateiktų banko sąskaitų išrašų, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 7 d. iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) naudojantis kortele buvo paimta (iš sąskaitos grynaisiais pinigais paimta) 24 150 Eur. Pažymėtina, kad tokias aplinkybes pats atsakovas patvirtino ir 2019 m. rugsėjo 27 d. pateikdamas pirmosios instancijos teismui atsiliepimą į ieškinį (atsiliepimo 11 p.). Apeliaciniame skunde, grįsdamas UAB (duomenys neskelbtini) išlaidas kasos išlaidų orderiais, atsakovas nurodo 21 839,11 Eur patirtų išlaidų sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde nurodo ne visą ir netikslią informaciją apie įmonės apskaitoje buvusias pinigines lėšas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal pateiktą banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą, grynieji pinigai (kurių panaudojimo paskirtį pagrindžiančių įrodymų teismui nėra pateikta) iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos buvo paimami laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 7 d., o atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) pagal pateiktus kasos išlaidų orderius patyrė 21 839,11 Eur išlaidų, pateikia minėtus kasos išlaidų orderius, kurių laikotarpis nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo konstatuotoms aplinkybėms, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 7 d. iš įmonei priklausančios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) grynaisiais pinigais paimta 24 150 Eur suma. Visi iš banko sąskaitos paimti grynieji pinigai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintomis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis, turėjo būti įtraukti į įmonės kasos apskaitą arba turėjo būti pateikti įmonės išlaidas pagrindžiantys dokumentai.

15. Civilinėje byloje galioja ir negali būti paneigtas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, todėl atsakovas, tiek teikdamas atsiliepimą į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde nurodydamas 18 680 Eur piniginių lėšų, paimtų iš įmonės banko sąskaitos, įnešimą į kasą, turi pareigą pagrįsti, jog šios lėšos yra kasoje, arba pateikti jų išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Pažymėtina, kad, pagal bankroto administratorės teikiamus duomenis, ieškovei iškėlus bankroto bylą, įmonės kasa buvo tuščia ir administratorei pinigai nebuvo neperduoti.

16. Be to, nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad papildomai į įmonės kasą grąžino 3 163 Eur sumą, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, minėtos piniginės lėšos buvo gautos iš trečiųjų asmenų: iš UAB (duomenys neskelbtini) – 1 800 Eur pagal 2018 m. sausio 29 d. kasos pajamų orderį Nr. 1; iš V. Z. – 363 Eur pagal 2018 m. vasario 19 d. kasos pajamų orderį Nr. 2; iš UAB (duomenys neskelbtini) – 1 000 Eur pagal 2018 m. birželio 6 d. kasos pajamų orderį Nr. 16. Pritartina atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems administratorės argumentams, kad tai nėra piniginės lėšos, paimtos iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos, todėl ši faktinė aplinkybė nėra susijusi su atsakovo, kaip atsakingo asmens, prievole grąžinti iš banko sąskaitos paimtas ir negrąžintas įmonei priklausančias pinigines lėšas.

19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apelianto argumentus, kad ieškovės bankroto byloje darbuotojo P. Ž. patvirtintas finansinis reikalavimas siekia tik 150,45 Eur, todėl, atsakovo nuomone, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad mokomajame žiniaraštyje Nr. 47 nurodyta suma P. Ž. išmokėta nebuvo. Teisėjų kolegija tokius atsakovo argumentus vertina kaip nepagrįstus, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartimi BUAB (duomenys neskelbtini) patvirtintas kreditoriaus P. Ž. finansinis reikalavimas – 1 365,44 Eur. O tai, kad Garantinio fondo lėšų pavedimo sutarties pagrindu bankroto administratorė paskirstė pirmos eilės kreditoriams 3 157,93 Eur ir dėl to atitinkamai sumažėjo darbuotojų kreditiniai reikalavimai, tarp kurių ir P. Ž. (150,45 Eur), nesuteikia pagrindo teigti, jog P. Ž. buvo išmokėti 182 Eur ir BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylos iškėlimo metu P. Ž. buvo skolinga tik 150,45 Eur.

20. Atkreiptinas dėmesys į apelianto argumentus, kad iš mokomojo žiniaraščio Nr. 46 matyti, jog darbo užmokestis 369,55 Eur buvo išmokėtas atsakovui ir nėra jokio pagrindo teigti, kad šiame dokumente nėra atsakovo parašo, nes jis yra net keliose vietose. Teisėjų kolegija tokius atsakovo argumentus vertina kritiškai, nes, kaip minėta anksčiau, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punkte aiškiai nurodyta, jog pinigų gavėjo parašas yra būtinas, o šiuo atveju atsakovas, būdamas įmonės vadovas, neužtikrino, jog atlyginimų darbuotojams mokomieji žiniaraščiai būtų tinkamai įforminti, t. y. pasirašyti, todėl pagal Taisyklių nuostatas darytina išvada, jog pinigai darbuotojams išmokėti nebuvo. Atsakovas laikytinas pažeidusiu bendro pobūdžio pareigą veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.

21. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įmonės turto apimtį bei vertę bankroto bylos iškėlimo metu pagrindžiančius dokumentus ir nustatęs visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, nusprendė iš atsakovo ieškovės naudai priteisti 5 272,83 Eur žalos atlyginimą (įmonės kasoje turėjusias likti, bankroto administratorei neperduotas ir pagal paskirtį nepanaudotas lėšas) (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246–6.249 straipsniai).

Dėl actio Pauliana instituto taikymo

22. Actio Pauliana – tai specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis – kompensavimas: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

23. Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

25. Ginčo šioje byloje esmę sudaro klausimas, ar toks skolos gražinimas atsakovui nepažeidė kitų kreditorių teisių ir ar nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatas, pripažįstant skolos gražinimą negaliojančiu dėl to, kad jis pažeidė kitų kreditorių teises atgauti savo skolas.

26. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Be kita ko, tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Turi būti atsižvelgiama į tai, kad ir įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitydamas su vienu kreditoriumi turi paisyti kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, net ir esant susiklosčiusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

27. Apeliantas privalėjimą sudaryti 2018 m. rugsėjo 30 d. ir 2018 m. lapkričio 29 d. skolų grąžinimo sandorius (t. y. atlikti pinigų išmokėjimus), kurių bendra suma 12 650 Eur, motyvuoja tuo, jog ieškovė, kaip skolininkė, turėjo skolinių įsipareigojimų atsakovui, o pagrindo teigti, kad tokiu būdu buvo iš esmės pažeisti kreditorių interesai ir (ar) pabloginta UAB (duomenys neskelbtini) turtinė padėtis, nėra. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, prievolių turėjimas atsakovui nepagrindžia būtinumo sudaryti ginčijamus sandorius. Pastebėtina, jog tarp ieškovės ir apelianto sudaryti pinigų išmokėjimo sandoriai negalėjo būti laikomi labiau privalomais kitų kreditorių reikalavimų atžvilgiu, t. y. atsakovo reikalavimas negalėjo būti iškeltas aukščiau už kitų kreditorių reikalavimus, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, BUAB (duomenys neskelbtini) pinigų išmokėjimo atsakovui metu jau turėjo didelių finansinių įsipareigojimų aukštesnės eilės kreditoriams – darbuotojams ir VSDFV. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2018 m. rugsėjo 30 d. ir 2018 m. lapkričio 29 d. atlikti pinigų išmokėjimai ieškovės finansinės padėties niekaip nepagerino, neužtikrino galimybės ieškovei atkurti savo mokumą ir sėkmingai toliau vykdyti komercinę veiklą, atsiskaityti su kitais savo kreditoriais. Apeliantui šių byloje nustatytų aplinkybių nepaneigus ir nenuginčijus, akivaizdu, jog ginčijami pinigų išmokėjimo sandoriai buvo naudingi tik atsakovui.

28. Šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais, arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų. Be to, pareiga sudaryti sandorius su kitais kreditoriais turi būti atskirta nuo skolininko noro pasirinkti, kam pirmiau atlyginti skolą, nes skolininkas actio Pauliana taikymo kontekste neturi visiškos laisvės pasirinkti, kam jis pirma įvykdys prievolę. Pažymėtina ir tai, jog teismas konkrečiu atveju nustato ir vertina, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir pagal šias sutartis būtų visiškai atsiskaityta su kreditoriais.

29. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju 2018 m. rugsėjo 30 d. ir 2018 m. lapkričio 29 d. atliktais pinigų išmokėjimais nebuvo siekiama gaivinti įmonę, tęsti jos veiklą, atlikti mokėjimai nebuvo orientuoti į įmonės veiklos tęstinumą. Akcentuotina ir tai, kad šie sandoriai įvykdyti prieš pat bankroto bylos įmonei iškėlimą, o tai tik patvirtinta, jog šiais sandoriais buvo siekiama sumažinti BUAB (duomenys neskelbtini) turto vertę ir tokiu būdu panaikinti galimybę kitiems kreditoriams atgauti skolas neišvengiamo įmonės bankroto atveju.

30. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti ginčijamos actio Pauliana taikymo sąlygos – atsakovo neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius – egzistavimą.

31. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga – trečiojo asmens (nagrinėjamu atveju atsakovo) nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, jis žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu, sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

33. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje yra nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).

34. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių remtis CK 6.67 straipsnyje įtvirtintomis nesąžiningumo prezumpcijomis, todėl atsakovo (t. y. apelianto) (ne)sąžiningumas turėjo būti įvertintas, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą. Pažymėtina, jog sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia.

35. Teisėjų kolegijos teigimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas detaliai vertino visus byloje esančius duomenis apie 2018 m. rugsėjo 30 d. ir 2018 m. lapkričio 29 d. skolų grąžinimo sandorių sudarymo aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas, sudarydami ginčo sandorius, puikiai žinojo UAB (duomenys neskelbtini) finansinę būklę, kad įmonė yra nemoki ir kad ginčo sandorių sudarymu įmonei bus padaryta žala, nes kreditoriai praras galimybę patenkinti savo finansinius reikalavimus. Tokie atsakovo, kaip įmonės vadovo ir kartu jos kreditoriaus, veiksmai neatitiko apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto.

36. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas buvo tiek ieškovės vadovas, tiek akcininkas, todėl akivaizdu, jog jam buvo gerai žinoma ieškovės finansinė situacija, kreditoriai, jų reikalavimų dydis ir įvykdymo terminai, nuo jo priklausė ir atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas bei apimtis. Atsakovas per trumpą laiką susigrąžino dalį savo suteiktų paskolų, suteikdamas pirmenybę pats sau. Todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo laikyti tokį bendrovės ir vadovo (atsakovo) elgesį sąžiningu kreditorių, kurių teisės atsiskaitant su atsakovu pažeistos, atžvilgiu.

37. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto argumentus, kad byloje nėra jokių įrodymų, liudijančių apie atsakovo nesąžiningumą. Taigi, būdamas atsakingu, protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, kreditoriumi (įmonės vadovu), jis tikrai žinojo tiek apie esančius aukštesnės eilės kreditorius, kurių reikalavimai nėra patenkinti, tiek apie įmonės įsipareigojimų mastą, tiek apie faktą, kad įmonė nevykdo veiklos ir nėra pajėgi atsiskaityti su visais savo kreditoriais, tiek ir faktą, kad įmonė yra tiek faktiškai, tiek teisiškai nemoki, ir elgdamasis nesąžiningai, pirmenybės teise atsiimdamas įmonei sumokėtus pinigus, pažeidė kitų, aukštesnės eilės, kreditorių interesus.

38. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovas 2018 m. rugsėjo 30 d. ir 2018 m. lapkričio 29 d. sudarydamas skolų grąžinimo sandorius su UAB (duomenys neskelbtini) buvo nesąžiningas. Taigi egzistavo apelianto ginčijama actio Pauliana taikymo sąlyga – atsakovo nesąžiningumas.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, taip pat pažymi, kad apeliantas skunde iš esmės pakartoja ankstesniuose savo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, iš esmės nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, akivaizdu, kad visos apelianto nurodomos aplinkybės dėl ginčijamų sandorių sudarymo buvo aptartos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Taigi vien apelianto nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas priėmė netinkamą sprendimą. Apeliantas, skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių faktinių aplinkybių bei įrodymų turinio. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir faktinių aplinkybių neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo ir motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti.

40. Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nustatytos visos faktinės aplinkybės, būtinos reikalavimui kvalifikuoti pagal CK 6.66 straipsnį ir ieškovės reikalavimams taikyti actio Pauliana institutą. Esant šioms aplinkybėms, teisėtai ir pagrįstai taikytas CK 6.66 straipsnis ir ginčijami tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir atsakovo 2018 m. rugsėjo 30 d. ir 2018 m. lapkričio 29 d. sudaryti skolų grąžinimo sandoriai, kurių suma 12 650 Eur, pagrįstai pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu nuo jų sudarymo momento ir taikyta restitucija – ieškovei iš atsakovo priteista 12 650 Eur neteisėtai pervestų lėšų.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

41. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

43. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl apelianto prašymas priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme atmetamas.

45. Nors ieškovė teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme būtų turėjusi bylinėjimosi išlaidų, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.