Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Compservis“ ir trečiųjų asmenų V. P. bei N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Compservis“ dėl neteisėtai įrengtos užtvaros žemės sklype pašalinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, P. K., S. K., UAB „Visaupra“, N. P., V. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

19. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės bei trečiųjų asmenų apeliacinio skundo ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

20. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės, kaip žemės sklypo bendraturtės, reikalavimas dėl atsakovės įrengtos sklype užtvaros – tvoros dalies, jungiančios žemės sklypą juosiančią tvorą su pastatu, pašalinimo bei jos, kaip savininkės teisių gynimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai).

23. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju pagrindo prie bylos prijungti aukščiau nurodytus apeliantų pateiktus įrodymus, nėra, juo labiau, kad: a) jie neabejotinai galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teisme, kadangi atspindi faktinę, kaip nurodo patys apeliantai, ilgą laiką egzistuojančią padėtį bendraturčiams priklausančiame žemės sklype ir šalia jo, ir apeliantai nenurodė jokių argumentų, kodėl tokio pobūdžio duomenys ir įrodymai nebuvo ir/ar objektyviai negalėjo būti teikiami proceso pirmosios instancijos teisme metu, prašant juos prijungti, tuo pačiu suteikiant galimybę dėl jų prijungimo bei vertinimo pasisakyti kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims; b) teikiamas į bylą, kaip teigiama, ieškovės D. B. el. laiškas buvo rašytas ir apeliantų gautas dar 2017-04-13, t. y. dar iki teismo proceso nagrinėjamoje byloje pradžios, ir apeliantai nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo būti teikiamas pirmosios instancijos teisme; c) prašomos prijungti fotonuotraukos nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku ir peržengia šiame teismo procese spręstino ginčo ribas, kadangi, kaip teisingai pažymėjo dėl jų prijungimo prieštaraujanti ieškovė, nagrinėjamos bylos dalykas yra konkretūs bei galimai ieškovės nuosavybės teises pažeidžiantys atsakovės veiksmai (metalinės užtvaros įrengimas), o ne ieškovės veiksmai, galimai pažeidžiantys apeliantų ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų teises ir pan.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

24. Apeliantai 2020-09-29 pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, kadangi byloje kilęs ginčas dėl įvairių faktinių aplinkybių (ginčo tvoros buvimo/nebuvimo, ieškovės galimybės praeiti į sklypo dalį ir t.t.), ieškovė nuolat manipuliuoja faktinėmis aplinkybėmis, jas iškaipo, siekdama suklaidinti teismą, byloje pateikti įrodymai paneigia ieškovės nurodomas aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas jas vertindamas, suklydo, kas sąlygojo skundžiamo sprendimo priėmimą, todėl būtina tiksliai nustatyti visas reikšmingas faktines aplinkybes, suteikti galimybę dalyvaujantiems byloje asmenims pasisakyti žodžiu.

25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nors apeliacinės instancijos teismas ir turi iš esmės absoliučią diskreciją pasirinkti kitą bylos nagrinėjimo formą, t. y. nagrinėti bylą žodinio ar rašytinio proceso tvarka, visgi šalys gali nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-684/2016, 32 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 53 punktas).

26. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinybės nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios, tiek ginčo šalys (jų atstovai), tiek tretieji asmenys, aktyviai dalyvavę teismo procese, buvo betarpiškai išklausyti teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu. Be to, kiekvienos iš šalių prašymu, procese buvo apklausti ir jų kviesti liudytojai. Byloje taip pat yra pakankamai rašytinių įrodymų, kuriuos analizuojant kartu su šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais bei apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytais argumentais, tinkamas skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso tvarka. Vien apeliantų nesutikimas su ieškovės D. B. nurodytomis faktinės aplinkybėmis, jos duotais paaiškinimais ir tai, kad apeliantų nuomone, jie yra neteisingi, melagingi, neatitinka tikrovės, pat savaime nėra pagrindas spręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka apeliacinėje instancijoje būtinumo, kadangi atsakovės ir trečiųjų asmenų argumentai dėl įrodymų, susijusių su ieškiniu, vertinimo pirmosios instancijos teisme netinkamumo ir pan. bus analizuojami apeliacinės instancijų teisėjų kolegijos šioje nutartyje žemiau. Išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, atsakovė ir tretieji asmenys nenurodė, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Esant šioms aplinkybėms, tenkinti apeliantų prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

Dėl ginčo esmės

27. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma, yra išplėtotos bei detalizuotos CK normose.

28. Nuosavybės teisė – tai teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą savininkas gali pažeistas teises ginti reikšdamas negatorinį ieškinį (lot. actio negatoria).

29. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas ir 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-344/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).

30. Negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015; 2018 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-403/2018; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-355-701/2018).

31. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovę pašalinti iš ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo atsakovės įrengtą metalinės tvoros segmentą – užtvarą, jungiančią sklypą juosiančią tvorą ir pastatą ir tokiu būdu trukdančią ieškovei laisvai patekti į šiaurės – vakarinę žemės sklypo dalį, į kurią be kita ko, išeina ieškovei priklausančio daugiabučiame name buto langai.

32. Toks ieškovės reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio sampratą, todėl, remiantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei vadovaujantis šį reglamentavimą aiškinančia kasacinio teismo praktika, ieškovė turėjo įrodyti, kad ji yra žemės sklypo, kurioje yra įrengtas metalinės tvoros segmentas savininkė, taip pat tai, kad minėtos užtvaros buvimas jai priklausančiame žemės sklype pažeidžia jos teises.

33. Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovei bei tretiesiems asmenims P. K., S. K., N. P., V. P. ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini): ieškovei priklauso 445/3947 dalys, P. K. priklauso 170/3947 dalys, S. K. priklauso 132/3947 dalys, N. P. ir V. P. priklauso 722/3947 dalys, o Lietuvos Respublikai priklauso 2478/3947 dalys šio žemės sklypo, tuo tarpu atsakovė UAB „Compservis“ atitinkamą žemės sklypo dalį nuomojasi iš Lietuvos Respublikos. Žemės sklype yra daugiabutis gyvenamasis namas, kuriame nuosavybės teise butus bei kitas patalpas turi tiek ieškovė, tiek tretieji asmenys P. K., S. K., UAB ,,Visaupra“, V. P. ir N. P.. Taigi, pirmoji būtinoji negatorinio ieškinio patenkinimo sąlyga egzistuoja, ginčo dėl to byloje nekilo, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar tokios užtvaros buvimas žemės sklype pažeidžia ieškovės teises.

34. Ieškovė D. B. savo teisių pažeidimą grindė tuo, jog minėtas tvoros segmentas žemės sklype buvo įrengtas atsakovės neteisėtai, t. y. nesant jos žinios ir sutikimo, o jo buvimas trukdo ieškovei patekti į atitinkamą žemės sklypo dalį (sudarančią 420,74 kv.m.), į kurią išeina ir sklype esančiame daugiabutyje esančio ieškovės buto langai, kurioje ji turi teisę įsirengti vietoj langų duris bei padaryti įėjimą į savo butą ir pan., tokiu būdu savo nuožiūra naudotis jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, laikyti jame daiktus ir pan. Atsakovė ir jos poziciją palaikę tretieji asmenys V. P., N. P. (atsakovės akcininkai) bei S. K. gi įrodinėjo, kad minėto tvoros segmento, ilgą laiką buvusio dar prieš tai, kai atsakovė UAB „Compservis“ atliko tvoros atnaujinimo/remonto darbus, buvimas nepažeidžia ieškovės teisių, praėjimu jai nėra poreikio naudotis, į šiaurinę – vakarinę sklypo dalį galima patekti kitu būdu, užtvėrimo pašalinimas pažeistų atsakovės ir trečiųjų asmenų, kurių langai išeina į minėtą ginčo žemės sklypo teritoriją, teises, saugumą, privatumą, leistų bet kokiems pašaliniams asmenims patekti į ginčo sklypo teritoriją ir pan. Vis dėlto, šie apeliantų argumentai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti ir su jais sutikti nėra pagrindo, juos paneigia ieškovės pateikti bei kiti byloje esantys įrodymai, kuriuos tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, padarydamas skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstas bei teisėtas išvadas.

35. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje esminė aplinkybė, kurią pagrįstai akcentavo ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, yra ta, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ne tik tretiesiems asmenims V. P. bei N. P. bei Lietuvos Respublikai, iš kurios per nuosavybės teisių patikėtinę Nacionalinę žemės tarnybą prie ŽŪM, atitinkamą jo dalį nuomojasi atsakovė UAB „Compservis“, ir kurie nuo seno galimai daugiausia faktiškai naudojasi šiaurės vakarine žemės sklypo dalimi, iki kurios praėjimas ir yra užtvertas ginčo tvoros segmentu (užtvara) bei kurie galimai yra labiausiai suinteresuoti ir toliau vienasmeniškai naudotis būtent šia žemės sklypo dalimi, bet ir kitiems asmenims – ieškovei D. B. ir trečiajam asmeniui P. K., kurie, būdami sklypo bendraturčiais, taip pat turi vienodą teisę naudotis atitinkama (šiuo atveju – idealiąja) dalimi minėto žemės sklypo, ją valdyti, ja disponuoti, spręsti su žemės sklypu susijusius klausimus ir pan. Kaip neginčijo dalyvaujantys byloje asmenys ir kaip matyti iš bylos medžiagos, žemės sklypas nėra nei padalintas, atitinkamos jo dalys nėra atidalintos iš bendrosios dalinės nuosavybė, taip pat nėra nustatyta bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarka, o tai, kaip pagrįstai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, reiškia, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas turi būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendrai visų bendraturčių sutarimu (CK 4.72 str.), t. y. nepriklausomai nuo galimai faktiškai susiklosčiusios naudojimosi juo tvarkos, o taip pat ir tokių apeliantų akcentuotų aplinkybių, kaip pvz., kieno langai/durys išeina į vieną ar kitą žemės sklypo pusę, kiek dažnai vienas ar kitas sklypo bendraturtis faktiškai naudojasi vienokia ar kitokia sklypo dalimi ir turi tam poreikį, kiek ji jam reikalinga, aktuali, ar egzistuoja galimybė patekti į žemės sklypo dalį kitu keliu ir pan. Teismo nuomone, jau vien tai, kad dėl įrengtos užtvaros ieškovė, būdama žemės sklypo bendraturte ir turėdama lygiavertę ir vienodą kartu su kitais savininkais teisę spręsti dėl bendro turto likimo, naudojimosi juo, išlaikymo, pertvarkymo ir kitų klausimų, negali laisvai prieiti iki konkrečios žemės sklypo dalies jos pageidaujamu būdu ir ta dalimi potencialiai naudotis, ją valdyti (pvz., laikyti ten savo daiktus, ilsėtis, prieiti iki jai priklausančių ir šiame sklype esančių patalpų, langų, atlikti patalpų rekonstrukciją ir pan.), savaime reiškia ieškovės, kaip nuosavybės teisių turėtojos, teisių pažeidimą, juo labiau, kad atsakovė iš esmės neneigė, kad tvoros atnaujinimo darbus, be kita ko, apėmusius ir ginčo tvoros segmento, užtveriančio patekimą į atitinkamą žemės sklypo teritoriją, įrengimą atsakovė atliko be ieškovės D. B. žinios ir neturėdama jos sutikimo.

36. Nepaisant to, pažymėtina, kad teismas pakankamai detaliai įvertino ieškovės patekimo į ginčo teritoriją galimybes iš kitų pusių, t. y. nesinaudojant ginčo užtvara, bei byloje esančių įrodymų pagrindu pagrįstai sprendė, jog praėjimas į šiaurės vakarinę žemės sklypo dalį iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, o ne iš vakarinės dalies, yra ženkliai ilgesnis, reikalauja ėjimo per svetimą sklypą ir pan. Šiame kontekste apeliantų siūlymas ieškovei kreiptis dėl kelio servituto gretimame žemės sklype nustatymo tokiu atveju, kai patekimas į ginčo sklypo teritoriją yra objektyviai įmanomas nesinaudojant svetimu sklypu, vertintinas itin kritiškai.

37. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Compservis“ bei tretieji asmenys itin daug dėmesio skyrė aplinkybei dėl to, kiek seniai atitinkama užtvara buvo įrengta, teigdami bei įrodinėdami, jog nuo seno nėra praėjimo į žemės sklypo šiaurės vakarų dalį iš vakarinės pusės, ir ieškovė apie tai seniai žinojo, tačiau niekada jokių pretenzijų ir prieštaravimų nereiškė. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad praėjimas buvo, remdamasis vien subjektyviais pačios ieškovės D. B. bei jai palankia bylos baigtimi suinteresuoto liudytojo H. E. parodymais, ir ignoruodamas atsakovės ir trečiųjų asmenų bei liudytojo A. S. parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, anot apeliantų, patvirtinančius praėjimo nebuvimo jau daugiau nei 10 metų faktą.

38. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

39. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-611/2016; 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 34 punktas; 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 72 punktas).

40. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai, išsamiai ir sistemiškai vertino byloje esančių įrodymų - tiek pateiktų ieškovės, tiek pateiktų atsakovės bei trečiųjų asmenų, visumą, pasisakė dėl kiekvieno iš jų ir pateikė motyvuotus argumentus, kodėl vienokie ar kitokie įrodymai laikytini pagrindžiančiais nurodomas aplinkybes, o kodėl kiti laikytini nepakankamais ir nepagrindžiančiais nurodomų aplinkybių bei atsikirtimų, todėl iš esmės tinkamai taikė įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines taisykles ir padarė teisingas išvadas, tad nėra pagrindo konstatuoti esant proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimą (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

42. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, tokioje situacijoje, kokia susiklostė nagrinėjamos bylos atveju, kuomet: a) ieškovė D. B. pateikė paaiškinimus, o su ją asmeniniais ryšiais susijęs ir galimai suinteresuotas palankia ieškovei bylos baigtimi liudytojas H. E. (ieškovės gyvenimo draugas) davė parodymus apie tarpo tarp sklypą juosiančios tvoros ir pastato iki atsakovės UAB „Compservis“ atliktų 2017 metais tvoros atnaujinimo darbų buvimą bei galėjimą patekti į ginčo žemės sklypo dalį; b) žemės sklypo bendraturtis – trečiasis asmuo P. K., nesusijęs su nei viena iš ginčo šalių jokiais ryšiais bei nurodęs neturįs jokio suinteresuotumo bylos baigtimi paaiškino, kad iki 2017 m. vasaros praėjimas žemės sklype ginčo vietoje buvo ir jis tuo parėjimu naudojosi; c) atsakovė UAB „Compservis“ bei su ja susiję tretieji asmenys N. P., V. P., kurie yra atsakovės akcininkai (t. y. savininkai), S. K., kuri yra ne tik sklypo bendraturtė, bet ir N. P. sesuo, paaiškino, o liudytojas A. S., kuris yra atsakovės UAB „Compservis“ darbuotojas, parodė, jog ginčo teritorijoje niekada nebuvo praėjimo, t. y. nurodė kardinaliai priešingas aplinkybes; d) byloje esantys rašytiniai įrodymai – tiek dokumentai, tiek nuotraukos neleidžia daryti vienareikšmiškų išvadų (kai kuriuose dokumentuose figūruoja tiek tvora, tiek pavaizduota užtvara, o kai kuriuose panašaus laikotarpio dokumentuose nėra duomenų apie užtvarą, seną laikotarpį atspindinčioms nuotraukoms esant neinformatyvioms; e) atsakovė UAB „Compservis“ iš esmės neneigė aplinkybės, kad būtent ji 2017 m. atliko žemės sklypą juosiančios tvoros atnaujinimo darbus, kurių metu be kita ko, buvo įrengtas ir pastatytas naujas metalinis tvoros segmentas, sujungęs tvorą su pastatu ir užtvėręs praėjimą į šiaurės vakarinę žemės sklypo dalį iš vakarų pusės; f) byloje yra net keli padidintą įrodomąją galią turintys antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, kuriuose fiksuojama, jog ginčo teritorijoje žemės sklype yra metalinė tvora, ir nuo šios tvoros į pastato pusę, yra metalinė tvora, kurios ilgis – apie 75 cm; tad praėjimo iš žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), tarp atitinkamų taškų, žyminčių metalinę tvorą į pastatą, į vidinį namo kiemą, nėra, praėjimas užtvertas tvora; g) ieškovė, kuri, kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašo, nuosavybės teisę į atitinkamą žemės sklypo dalį įgijo tik 2017-08-24 Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi, iš esmės nuo pat tapimo sklypo bendraturte, kreipėsi tiek į apeliantus, tiek į valstybės institucijas (pvz., su 2018-02-21 raštu - į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją) su atitinkamais prašymais pašalinti jos nuosavybės teisių pažeidimus, siūlė atsakovams įvairius problemų sprendimo būdus ir pan., pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vis dėlto, nėra pakankamo ir tikėtino pagrindo spręsti apie praėjimo ginčo teritorijoje iki atsakovės atliktų tvoros atnaujinimo darbų 2017 m. vasarą nebuvimą. Apeliacinio skundo argumentai dėl su atsakove tam tikrais ryšiais susijusių asmenų - trečiųjų asmenų ir liudytojo, t. y. atsakovės akcininkų bei darbuotojo suinteresuotumo palankių atsakovei paaiškinimų ir parodymų davimu nebuvimo nėra pakankamai pagrįsti, t. y. pirmosios instancijos teismo konstatuoto jų suinteresuotumo apeliantai niekaip nepaneigė, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl praėjimo į ginčo žemės sklypo teritoriją buvimo / nebuvimo iki atsakovės UAB „Compservis“ atliktų tvoros atnaujinimo darbų, taip pat buvo pažymėjęs ieškovės bei jos liudytojo H. E. paaiškinimų ir parodymų galimą subjektyvumą, todėl savo išvadas grindė ne vien minėtų tarpusavyje susijusių asmenų paaiškinimais bei parodymais, bet ir kitais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais bei aplinkybėmis, tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtinančiais ir darančiais labiau tikėtinas būtent tokias teismo išvadas.

43. Pagaliau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovės bei trečiųjų asmenų įrodinėjama aplinkybė dėl to, kad galimai dar iki atsakovės UAB „Compservis“ 2017 m. vasarą atliktų tvoros atnaujinimo darbų neegzistavo praėjimas iki šiaurės vakarinės žemės sklypo dalies nagrinėjamu atveju netgi neturi esminės reikšmės, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė D. B. tik 2017 m. įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį, kad būtent atsakovė UAB „Compservis“ ir būtent 2017 m., neturėdama žemės sklypo bendraturtės D. B. sutikimo, faktiškai atliko naujos žemės sklypo tvarkos įrengimo darbus, kurių sudėtine dalimi buvo naujos užtvaros – atitinkamo tvoros segmento įrengimas, dėl kurio patekti į atitinkamą žemės sklypo dalį tapo neįmanoma. Taigi, atsakovė UAB „Compservis“ šiuo atveju atliko naujus savarankiškus veiksmus, susijusius su naudojimosi bendru su kitais bendraturčiais žemės sklypu, bei jo valdymu, neturėdama visų bendraturčių pritarimo, kurie reikalauja savarankiško teisinio įvertinimo, nepriklausomai nuo galimai ankščiau kitų subjektų atliktų veiksmų.

44. Šiame kontekste pažymėtina, jog manydama, kad ieškovė D. B., kaip žemės sklypo bendraturtė, nepagrįstai trukdo atsakovei ar tretiesiems asmenims naudotis žemės sklypu ir įgyvendinti savo, kaip žemės sklypo bendraturčių teises, be pagrindo atsisako (atsisakė) duoti sutikimą ginčo užtvaros įrengimui ar kitaip pažeidžia jų teises, turėjo ir turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo su atitinkamais reikalavimais (pvz., prašyti leisti atlikti atitinkamus su naudojimosi žemės sklypu susijusius darbus be ieškovės, kaip bendraturtės sutikimo; prašyti įpareigoti ieškovę atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti; pagaliau, kreiptis dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir t.t.).

45. Atmetant apeliantų argumentus, susijusius su jų teisių pažeidimu, ieškovės piktnaudžiavimu teisėmis, siekimu pakenkti ieškovams, grėsme pakenkti apeliantų faktiškai naudojamos teritorijos saugumui, privatumui, nes pašalinus tvoros segmentą susidarytų galimybė kitiems asmenims netrukdomai patekti į ginčo teritoriją, pastebėtina, jog kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė tiek iki teismo proceso šioje byloje, tiek bylos nagrinėjimo iš esmės metu siūlė atsakovams problemų sprendimo būdus, pavyzdžiui vietoj įrengtos užtvaros, įrengti (ieškovei prisidedant finansiškai) rakinamus vartelius, kuomet teritorijos užtvėrimas nuo pašalinių asmenų, kaip toks išliktų, tačiau esant reikalui, ieškovė galėtų patekti į šiaurės vakarų sklypo dalį, t. y. tebebūtų užtikinama sklypo apsauga nuo pašalinių asmenų ir apeliantų neturtinis interesas į saugumą, privatumą ir pan., tuo pačiu derinant ieškovės teisę naudotis bet kokia žemės sklypo dalimi, tačiau apeliantai į tokius pasiūlymus nereagavo, savo ginčo sprendimo būdų, kurie leistų pasiekti kompromisą, nesiūlė, taigi, nepakankamai bendradarbiavo ir nesiekė suderinti bendraturčių valios dėl naudojimosi bendru daiktu, neieškojo visiems priimtino sprendimo. Be to, pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra spręstinas, pavyzdžiui, servituto nustatymo klausimas, kuomet reikėtų įvertinti tarnaujančio daikto ir viešpataujančio daikto savininkų teises ir interesus, tarnaujančiam daiktui taikytinų suvaržymų apimtų, proporcingumą ir pan., ko iš esmės nagrinėjamu atveju siekia apeliantai, priešpastatydami savo, kaip atitinkamos sklypo dalies faktinių naudotojų (analogija su tarnaujančio daikto savininkais), teises ir interesus, ieškovės, siekiančios naudotis atitinkama sklypo dalimi, teisėms ir interesams (analogija su viešpataujančio daikto savininke).

46. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, atmestini ir apeliantų argumentai dėl ieškovės praleisto ieškinio senaties termino negatoriniam ieškiniui pareikšti, juo labiau, kad: a) pareikštą neturtinį reikalavimą ieškovė grindė konkrečiais būtent atsakovės UAB „Compservis“ 2017 m. vasarą atliktais veiksmais, prašydama pašalinti būtent šių veiksmų rezultatą; b) kaip jau buvo minėta, ginčo sklypo bendraturte ieškovė de jure tapo tik įgijusi atitinkamą sklypo dalį 2017-08-24 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi; c) teismų praktikoje išaiškinta, jog daik­to sa­vi­nin­ko rei­ka­la­vi­mo nu­trauk­ti jo nuosa­vy­bės tei­sių, įre­gist­ruo­tų ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re, pa­žei­di­mą at­me­ti­mas tai­kant ieš­ki­nio se­na­tį reikš­tų su­kū­ri­mą to­kios si­tu­a­ci­jos, ku­rio­je tei­si­niai san­ty­kiai dėl nau­do­ji­mo­si daik­tu ne­bū­tų aiš­kiai ir vie­na­reikš­miš­kai api­brėž­ti – ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re daik­to savi­nin­ku (val­dy­to­ju) nu­ro­dy­tas as­muo ne­ga­lė­tų ap­gin­ti nuo­sa­vy­bės tei­sių nuo pa­žei­di­mų; tuo bū­du ieš­ki­nio se­na­ties tai­ky­mas ne­ati­tik­tų šio tei­si­nio ins­ti­tu­to pa­skir­ties (LAT 2002-05-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-692/2002; LAT Teisėjų senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“).

47. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

48. Taigi, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčui aktualias materialinės bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, byla buvo išspręsta teisingai, o naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, ieškovei D. B. iš atsakovės UAB „Compservis“ priteistinos apeliacinėje instancijoje patirtos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantų – atsakovės UAB „Compservis“ ir trečiųjų asmenų V. P. bei N. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės UAB „Compservis“ (kodas – 120394863, (duomenys neskelbtini)) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.