- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-28
- Bylos Nr.
- e2A-469-562/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33950-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rosita Patackienė, Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- I. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- J. P., SĮ „Vilniaus miesto būstas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno, Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, tretieji asmenys J. P., SĮ „Vilniaus miesto būstas“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. S. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę (toliau – atsakovė) sudaryti su ieškove buto pirkimo–pardavimo sutartį už kainą, apskaičiuotą Butų privatizavimo įstatyme bei šiam įstatymui įgyvendinti numatytų teisės aktų nustatyta tvarka; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė kartu savo tėvais J. P. ir Č. P. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovė neturi išsaugojusi orderio, kurio pagrindu butas buvo skirtas jos tėvams. Ieškovės tėvas buvo buto nuomininkas, o ieškovė ir jos motina – jo šeimos narės. Prasidėjus butų privatizavimo procedūrai buvo kreiptasi į Pašilaičių seniūniją dėl buto privatizavimo. Ieškovė neturi išsaugojusi pareiškimo dėl buto pirkimo. Pateikus pareiškimą dėl buto privatizavimo, butą 1992 m. lapkričio 10 d. inventorizavo Respublikinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų Vilniaus biuras. Butas buvo įkainotas Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktu, kuriame buto pirkėja nurodyta ieškovė. Ieškovė Įkainojimo akto pasirašymo momentu buvo nepilnametė, todėl už ją Įkainojimo aktą pasirašė jos motina J. P.. 1992 m. gruodžio 3 d. ir 1992 m. gruodžio 4 d. mokėjimo pranešimais ieškovei buvo nurodyta sumokėti už butą Įkainojimo akte nustatytą sumą. Ieškovė ir Vilniaus elektros tinklai sudarė Elektros energijos tiekimo – vartojimo sutartį. Vykstant buto privatizavimo procesui, ieškovės tėvams nutraukus šeiminius santykius ir išsituokus, Pašilaičių seniūnijos darbuotojai ieškovei ir jos motinai J. P. paaiškino, kad ieškovės motina turi kreiptis į teismą, kad šis pripažintų Č. P. netekus teisės į gyvenamąjį plotą bute. Pašilaičių seniūnijos darbuotojai nurodė, kad tokio teismo sprendimo reikia, kad būtų galima užbaigti privatizavimo procedūrą. Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismas sprendimu pripažino Č. P. netekusiu teisės į gyvenamąjį plotą. Pateikus šį teismo sprendimą, kaip reikalaujamą dokumentą privatizavimo procedūros pabaigimui, ieškovei ir jos motinai J. P. buvo nurodyta, kad butų privatizavimo procedūros tęsti nebegalima, kadangi baigėsi Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminas (iki 1998 m. liepos 1 d.), ir pasiūlyta sudaryti nuomos sutartį. J. P. ir UAB „Pašilaita“ sudarė Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kuria buvo išnuomotas butas. Ieškovės motinai J. P. gavus SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2021 m. liepos 15 d. raštą Nr. 1.35-21/3365 „Dėl būsto nuomos mokesčio pakeitimo nuo 2022 m. liepos 1 d.“, ieškovei ir jos motinai pasidomėjus buto įsigijimo iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės galimybėmis, paaiškėjo, kad ieškovė ir jos motina J. P. buvo savivaldybės atsakingų už privatizavimą asmenų suklaidintos, nurodant, kad pradėtos buto privatizavimo procedūros po 1998 m. liepos 1 d. negalima pabaigti.
3. Ieškovės teigimu, ji išreiškė savo valią pasinaudoti teise privatizuoti butą, atlikdama per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai).
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį, o netenkinus pirmojo prašymo, ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
5. Atsakovės teigimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad prasidėjus butų privatizavimo procesui kreipėsi į Pašilaičių seniūniją dėl buto privatizavimo, taip pat įrodymų apie tai, kad buto nuomininkas, šeimos nariai sudarė susitarimą, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis. Pateiktas Įkainojimo aktas, tačiau duomenų, jog sumokėjo buto apskaičiuotą kainą, nepateikta. Taip pat jokiais įrodymais ieškovė nepagrindžia apie jos ir jos motinos suklaidinimą dėl buto privatizavimo proceso. Ieškovė turėjo laikytis pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos ieškovės teisės bei teisėti interesai.
6. Nurodė, kad ieškovė neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodo jokių svarbių jo praleidimo priežasčių. Ieškovė elgėsi neapdairiai, neprotingai ir nerūpestingai, kadangi nesidomėjo savo teisėmis ir pareigomis, nesikreipė į teismą daugiau kaip 20 metų, nereiškė pretenzijų dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties tinkamo sudarymo bei įforminimo. Ieškinio reikalavimas atmestinas vien dėl praleisto ieškinio senaties termino.
Šalies argumentai
7. Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo prašė ieškinį tenkinti; atmesti prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
8. Dublike papildomai nurodė, kad privatizavimo procedūra buvo pradėta. Buto Įkainojimo aktas įrodo, kad ieškovė buvo tinkamas subjektas privatizuoti butą, ir šios aplinkybės atsakovė neginčija. Privatizavimo procedūra prasidėdavo pateikus ne tik pareiškimą, tačiau ir šeimos narių susitarimą. Tokio susitarimo nėra, tačiau Įkainojimo akte pirkėja nurodyta ieškovė, mokėjimo pranešimuose buto pirkėja taip pat nurodyta ieškovė. Įkainojimo akto pasirašymo metu ieškovė buvo nepilnametė, todėl aktą už ją pasirašė motina. Jei tarp šeimos narių nebūtų susitarimo, kieno vardu perkamas butas, privatizacijos procedūra nebūtų pradėta ir pažengusi iki buto inventorizavimo ir jo kainos nustatymo bei Įkainojimo akto parengimo ir pateikimo ieškovei susipažinti. Pažymi, kad ginčo buto privatizavimo metu ieškovė buvo nepilnametė ir negalėjo savarankiškai įgyvendinti savo teisės privatizuoti butą. Ieškovei tapus pilnametei – yrant tėvų santuokai, ji neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, žinių ir galimybių šį procesą baigti savarankiškai. Ieškovė, suklaidinta privatizavimo institucijos darbuotojų, buvo įsitikinusi, kad, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, tokios galimybės apskritai nėra. Ieškovės motinai gavus SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2021 m. liepos 15 d. raštą „Dėl būsto nuomos mokesčio pakeitimo nuo 2022 m. liepos 1 d.“, ieškovė ir jos motina pradėjo domėtis buto įsigijimo iš atsakovės galimybėmis ir paaiškėjo, kad ieškovė buvo pradėjusi privatizavimo procedūrą, kuri galėjo būti tęsiama ir po Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, taip pat paaiškėjo, kad ieškovė ir jos motina buvo suklaidintos. Esant atsakovės tęstiniam pažeidimui, jis tęsėsi iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, todėl 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 metų bendras ieškininės senaties terminas nebuvo pasibaigęs. Įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui, taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3514-1080/2022 ieškinį atmetė.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nuo 1991 m. birželio 30 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (toliau – BPĮ) (galiojo iki 2001 m. sausio 1 d.), kuris suteikė teisę valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomininkams, pareiškusiems prašymą iki 1992 m. gruodžio 1 d., įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Vėlesniuose įstatymo pakeitimuose buvo suteikta galimybė iki 1997 m. gruodžio 31 d. pateikti prašymus Seimo sudarytai komisijai ir ši teisė vėliau buvo pratęsta iki 1998 m. liepos 1 d. BPĮ 2–4 straipsniuose buvo išvardyti privatizavimo objektai ir subjektai, t. y. patalpos, kurios galėjo ir negalėjo būti privatizuotos, ir asmenys, kurie galėjo pasinaudoti privatizavimo teise.
11. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nekilo ginčo, jog ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą pagal BPĮ 4 straipsnį, o butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu pagal BPĮ 2, 3 straipsnius, todėl teismas laiko šias aplinkybes įrodytomis ir papildomai jų nenustatinėja (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Tarp šalių kilo ginčas dėl trečiosios būtinosios sąlygos buvimo – ar ieškovė pasinaudojo privatizavimo teise, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė tarp ieškovės bei atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo. Ieškovė neteikė ir neginčijo aplinkybės, jog neturi susitarimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (BPĮ 5 straipsnis). Byloje nebuvo pateiktas pareiškimas, kuriuo buvo kreiptasi dėl buto privatizavimo ir įrodymų, pagrindžiančių, kada ieškovė ar trečiasis asmuo kreipėsi dėl buto privatizavimo.
Šalies argumentai
12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pateikta rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovė raštu kreipėsi į atsakovę ar kitus asmenis dėl buto privatizavimo. Ieškovė ieškinyje nurodė ir teismo posėdyje įrodinėjo aplinkybę, jog nėra duomenų apie tai, kad tarp ieškovės šeimos narių būtų koks ginčas, nes ieškovės vardu jos motina pasirašė Įkainojimo aktą, jame pirkėja nurodyta ieškovė, atlikta buto inventorizavimo procedūra, 1992 m. gruodžio 3 d. ir 1992 m. gruodžio 4 d. mokėjimo pranešimuose buto pirkėja taip pat nurodyta ieškovė, o tai tvirtina, kad buto privatizavimo procedūros buvo pažengusios. Tačiau su tokiu aplinkybių argumentavimu nėra pagrindo sutikti, kadangi Įkainojimo akte įrašius tuo metu buvusią nepilnametę ieškovę kaip buto pirkėją, esant tik ieškovės motinos parašui, o ne visų šeimos narių parašams, tiesiogiai netvirtina tarp šeimos narių buvus susitarimą, kieno vardu bus privatizuotas butas. Tuo tarpu buto inventorizavimas, Įkainojimo akto sudarymas ir jo pagrindu pranešimų siuntimas ieškovei ir juose nurodant ieškovę, nesant duomenų ir neginčijant apie įmokų įmokėjimą, leidžia daryti išvadą apie tai, kad buvo domėtasi privatizavimo sąlygomis ir galimybėmis, buto verte, kainos dydžiu, t. y. šie įrodymai tvirtina, kad pastarieji veiksmai ir jų pagrindu gauti dokumentai gauti informacijos gavimo tikslu.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad galiojęs BPĮ teisinis reglamentavimas suteikė pakankamai ilgą laiką asmenims pasinaudoti teise į buto privatizavimą ir iš esmės nekėlė jokių sudėtingų procedūrų. Ieškovė, ketindama įgyti subjektyvią teisę į buto privatizavimą, turėjo iki 1998 m. liepos 1 d. pateikti prašymą Seimo sudarytai komisijai, bet to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė, tiek tuo metu buvusi jos įstatyminė atstovė (-ai) iki 1998 m. liepos 1 d. turėjo pakankamai laiko parengti prašymą ir pateikti jį Seimo sudarytai komisijai taip išreikšdama aiškiai savo valią dėl privatizavimo santykių sukūrimo. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad jei jai ir jos motinai seniūnijos darbuotojos būtų tinkamai informuotos apie butų privatizavimo procedūros pasibaigimą nustojus galioti BPĮ, ieškovės motina nebūtų sudariusi buto nuomos sutarties, o būtų reikalavusi pabaigti pradėtą procedūrą, tačiau ši išvada, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra vienareikšmiška, nes buto nuomos sutartis sudaroma ir dėl to, kad asmuo negali / nepajėgus finansiškai įgyti buto ar galimai egzistuoja kitos priežastys, galėjusios lemti sprendimą pasirašyti buto nuomos sutartį, turint omenyje, kad ieškovės tėvai buvo išsituokę ir ieškovės tėvas pripažintas netekusiu teisės į gyvenamąją patalpą.
14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nesant į bylą pateiktų duomenų apie faktiškai pradėtą buto privatizavimo procesą, įvertinant tai, kad pareiga teikti įrodymus ir, atitinkamai, pasekmės, jei tokie įrodymai nepateikti, tenka būtent ieškovei, siekiančiai įrodyti, kad ieškovė, kaip subjektas, kuriai įstatymo buvo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės bei atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo, padarė išvadą, kad ieškovė neabejotinų šios aplinkybės įrodymų į bylą nepateikė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymu suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise nepasinaudojo dėl nesvarbių priežasčių iki 1998 m. liepos 1 d., nes nepateikė prašymo dėl buto privatizavimo, susitarimo, kieno vardu sudaroma buto pirkimo–pardavimo sutartis, todėl tarp ieškovės ir atsakovės nesusiklostė buto privatizavimo teisiniai santykiai ir ieškovės pareikštas reikalavimas dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo laikomas nepagrįstu ir teismo atmetamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2- 3514-1080/2022; priimti naują sprendimą – ieškovės I. S. ieškinį tenkinti bei priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmos instancijos teisme ir apeliacinėje instancijoje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Ieškovė nurodė, kad pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktą savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. bei patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą. Vadovaujantis Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 (toliau – Taisyklės), nuostatomis gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) procedūra prasidėdavo piliečiui, pageidaujančiam pirkti savivaldybei priklausantį butą, raštu kreipusi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją (Taisyklių 5 punktas).
15.2. Ieškovė pažymėjo, jog Taisyklės numatė privatizavimo procedūrų eiliškumą. Jeigu ieškovė, atstovaujama savo tėvų, nebūtų pateikusi prašymo, susitarimo, privatizavimo procedūra apskritai nebūtų pradėta ir nebūtų jokio teisinio pagrindo inventorizuoti butą, įkainoti ir parengti Įkainojimo aktą, su juo supažindinti ieškovę, atstovaujamą savo motinos, siųsti mokėjimo pranešimus. Ieškovė neturi išsaugojusi pareiškimo dėl buto privatizavimo bei rašytinio, notarine tvarka patvirtinto šeimos narių susitarimo dėl privatizavimo, tačiau byloje pateikta buto inventorizacijos byla, buto Įkainojimo aktas neginčijamai patvirtina, kad buto privatizavimo procedūra buvo tinkamai ir laiku pradėta. Ieškovė, atstovaujama savo tėvų, nustatytu laiku kreipėsi su pareiškimu ir kartu gyvenančių šeimos narių susitarimu dėl buto privatizavimo procedūros pradėjimo, nes priešingu atveju seniūnijai nebūtų atsiradusi pareiga inicijuoti buto inventorizavimą pagal Taisyklių 6 punktą, kurį atliko Respublikinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų Vilniaus biuras (inventorizacinis Nr. 15672), taip pat įkainoti butą pagal Taisyklių 10 punktą.
15.3. Pažymėjo ir tai, kad butas buvo ne tik inventorizuotas, įkainotas, tačiau ieškovei buvo išsiųsti Įkainojimo akte apskaičiuotos buto kainos mokėjimo pranešimai. Šių įrodymų pirmosios instancijos teismas nevertino, todėl priėmė nepagrįstą išvadą, kad tiek buto inventorizavimas, tiek Įkainojimo akto surašymas buvo atliktas informavimo tikslu. Pabrėžė, kad privatizavimo metu galiojančiame teisiniame reglamentavime nebuvo numatyta jokių galimybių gauti informacinio pobūdžio inventorizacijos bylas, įkainojimo aktus. Šie dokumentai buvo neatsiejama privatizavimo procedūros dalis, kurią reglamentavo Taisyklės. Negana to, byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad butas buvo inventorizuotas ir įkainotas informavimo tikslu. Ši išvada paremta išskirtinai atsakovės atstovės samprotavimu, kad minėti privatizavimo dokumentai, atsakingų institucijų buvo parengti „dėl įdomumo“, kuris prieštarauja ne tik tuomečiam galiojusiam teisiniam reglamentavimui, bet ir elementariai logikai, bei byloje esantiems rašytiniams įrodymams – 1992 m. gruodžio 3 d. ir 1992 m. gruodžio 4 d. mokėjimo pranešimams. Darant prielaidą, kad butas inventorizuotas ir įkainotas tik informavimo tikslais, akivaizdu, kad tokiu atveju ieškovė nebūtų gavusi 1992 m. gruodžio 3 d. ir 1992 m. gruodžio 4 d. mokėjimo pranešimų.
15.4. Pažymėjo, jog Butų privatizavimo įstatyme nebuvo nustatyta imperatyvo, kad buto privatizavimo procedūra negali būti pradedama nesant notarine tvarka patvirtinto šeimos narių susitarimo. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad tarp šalių buvo kažkoks nesutarimas dėl to, kieno vardu bus įgyjamas butas. Priešingai, visi ieškovės išsaugoti ir į bylą pateikti dokumentai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šeimos nariai buvo sutarę, kieno vardu bus perkamas butas, ypač turint omenyje tai, kad ieškovė privatizavimo procedūros metu buvo nepilnametė ir buvo atstovaujama savo tėvų.
15.5. Nurodė, ieškovė buvo pateikusi prašymą ir privatizavimo procedūra jau buvo pradėta, kadangi, vadovaujantis Taisyklėmis, buvo parengti tolimesni privatizavimo procedūrai reikalingi dokumentai – buto inventorizavimo byla, Įkainojimo aktas, pateikti mokėjimo pranešimai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė dar galėjo pateikti prašymą privatizuoti butą, nepagrįsta, nes ieškovė šiuos veiksmus jau buvo atlikusi. Jei ieškovė ir trečiasis asmuo J. P. nebūtų suklaidintos dėl galimybių tęsti pradėtą privatizavimo procedūrą po įstatymo galiojimo pasibaigimo, jos ir būtų tai padariusios. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, ieškovės teisių pažeidimas buvo tęstinis, todėl bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.
15.6. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju terminas apeliacine tvarka apskųsti sprendimą sueina 2022 m. gruodžio 23 d. Tuo tarpu elektroninėje bylos kortelėje 2022 m. gruodžio 14 d. įrašyta, kad sprendimas įsiteisėjo ir byla yra perduota į raštinę. Sprendimo įsiteisėjimo terminai yra numatyti CPK, teismas savarankiškai jų keisti neturi teisės, taip pat negali suvaržyti ieškovės teisės teikti apeliacinį skundą, todėl ieškovė I. S., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nepraleidusi CPK nustatyto termino (nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laiko, kad sprendimas yra įsiteisėjęs), pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo.
Atsiliepimas
16. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė I. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Nurodė, kad nors apeliantė teigė, kad, prasidėjus butų privatizavimo procedūrai, buvo kreiptasi į Pašilaičių seniūniją dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikta. Nesutarus pirkti, buto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaroma. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė į bylą duomenų apie susitarimo sudarymą.
16.2. Pažymėjo, jog į bylą nėra pateikta įrodymų, kad buvo kreiptasi dėl ginčo buto privatizavimo su pareiškimu ir šeimos narių susitarimu. Pažymėjo, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė teismo reikalavimu į bylą pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pašilaičių seniūnijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos personalo departamento archyvo 2013 m. kovo 13 d. archyvinių dokumentų perdavimo – priėmimo aktą Nr. A109-373 (3.3.1.18-PD1), iš kurio matyti, kad Pašilaičių seniūnija perdavė archyvui saugoti namo (duomenys neskelbtini), 1991–1994 m. butų privatizavimo bylas, tačiau, kaip matyti iš pateiktų dokumentų, buvo perduota paties namo, o ne konkretaus buto privatizavimo byla, daugiau archyvinių duomenų dėl ieškovės nurodomo vykdyto buto privatizavimo proceso archyve rasti nepavyko. Taigi akcentavo, kad į bylą nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad apeliantė raštu kreipėsi dėl buto privatizavimo. Susitarimas, kieno vardu bus privatizuojamas butas, turėjo būti tvirtinamas notaro, taigi, jei būtų patvirtintas, vienas jo egzempliorius būtų saugomas pas notarą.
16.3. Atkreipė dėmesį, kad galiojančio Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtino vieną iš pamatinių bendrųjų teisės principų, t. y. protingumo principą. Civilinio kodekso komentare detaliai išaiškintas šio principo turinys, t. y. protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir t. t. Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, kreiptųsi teisinės pagalbos į advokatą. Buto privatizavimas atitiko apeliantės interesus, todėl, protingumo principu remiantis, ji turėjo domėtis savo teisėmis ir pareigomis, vykdyti veiksmus, būtinus butui privatizuoti. Kadangi apeliantė nepateikė įrodymų, kad buvo pateikti visi reikalingi dokumentai dėl buto privatizavimo, kad buvo apmokėta apskaičiuota buto kaina pagal Įkainojimo aktą, padarė išvadą, kad ieškovė neišreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valios įsigyti nuosavybėn privatizuojamo turto.
16.4. Nesutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties institutą.
Šalies argumentai
16.5. Kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, galiojęs teisinis reglamentavimas suteikė teisę ieškovei iki 1998 m. liepos 1 d. pateikti prašymą Seimo sudarytai komisijai dėl buto privatizavimo, todėl, teismo vertinimu, nuo šios datos turi būti pradėta skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžia, nes nuo šios datos ieškovė turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad ieškovė į teismą kreipėsi 2021 m. gruodžio 16 d., t. y., pirmosios instancijos teismo vertinimu, žymiai praleidusi 10 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), ir teismo neprašė jį atnaujinti. Kadangi akivaizdu, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, o atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, mano, kad teismas pagrįstai atmetė ieškinį ir šiuo savarankišku pagrindu (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
18. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
20. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo netenkintas ieškovės ieškinys dėl buto privatizavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Faktinės bylos aplinkybės
21. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 1992 m. lapkričio 10 d. butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo inventorizuotas. Butas buto įkainojimo aktu buvo įkainotas, apskaičiuota buto kaina – 17 601 rublių. Įkainojimo aktą 1992 m. gruodžio 3 d. pasirašė ieškovės motina J. P..
22. 1999 m. balandžio 16 d. J. P. ir UAB „Pašilaita“ sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kuria J. P. buvo išnuomotas ginčo butas. 1999 m. balandžio 16 d. J. P. ir UAB „Pašilaita“ sudarė komunalinių ir eksploatacinių paslaugų išlaidų apmokėjimo sutartį. 2001 m. balandžio 20 d. J. P. ir UAB „Pašilaita“ sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį dėl ginčo buto.
23. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2021 m. gruodžio 16 d. buvo gautas ieškovės I. S. ieškinys, kuriuo ieškovė prašė pripažinti ieškovei teisę privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškove buto pirkimo-pardavimo sutartį už kainą, apskaičiuotą Butų privatizavimo įstatyme.
24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių aplinkybių visumą, skundžiamu 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimu, ieškovės ieškinį atmetė.
25. Ieškovė apeliaciniu skundu kvestionuoja šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydama jog: 1) byloje pateikta buto inventorizacijos byla, buto įkainojimo aktas neginčijamai patvirtina, kad buto privatizavimo procedūra buvo tinkamai ir laiku pradėta; 2) visi ieškovės išsaugoti ir į bylą pateikti dokumentai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šeimos nariai buvo sutarę, kieno vardu bus perkamas butas; 3) pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, ieškovės teisių pažeidimas buvo tęstinis, todėl bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas
Dėl teisės privatizuoti butą
26. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačios nuosavybės teise jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau asmenims, kurie turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavus atitinkamų pareiškimų, buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., vėliau teisė pratęsta iki 1998 m. liepos 1 d. (BPĮ 1 straipsnio 1, 2 dalys).
27. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybę įsigyti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą nustato Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas. Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, be kita ko, tais atvejais, kai būstą perka nuomininkai, kuriems Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta Butų privatizavimo komisija iki 1998 m. liepos 1 d. buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą (1 punktas), kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą (2 punktas). Taigi, vadovaudamiesi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismai turi nustatyti, ar asmuo įgijo teisę privatizuoti būstą pagal Butų privatizavimo įstatymą.
28. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015). Tokiu atveju, kai asmenys pareiškia ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jie turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos Butų privatizavimo įstatyme nurodytos sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017).
30. Taigi, tiek įstatymai, tiek teismų praktika numato, jog atsirasti teisei privatizuoti gyvenamąją patalpą, vien asmens kreipimosi dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo nepakanka. Šios teisės siekiantis subjektas turi tinkamai išreikšti valią pasinaudoti buto privatizavimo teise atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Tuo tarpu teismas, į kurį kreiptasi dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, vertindamas byloje esančių aplinkybių visumą, turi nuspręsti, ar susiklostė tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo.
31. Byloje nėra ginčo dėl šios nutarties 28 punkte nurodytų pirmųjų dviejų teisės privatizuoti būstą įgijimo sąlygų tenkinimo. Nagrinėjamos bylos kontekste esminis klausimas yra ar ieškovė išreiškė savo valią pasinaudoti teise privatizuoti butą. Kaip nurodyta šios nutarties 29 punkte, būtent ieškovė turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad egzistuoja visos butų privatizavimo įstatyme nurodytos sąlygos privatizuoti ginčo butą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė šios procesinės pareigos neįgyvendino. Tuo tarpu ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes privatizavimo procedūra buvo pradėta tinkamai ir tai patvirtina tolimesni privatizavimo procedūrai reikalingi dokumentai – buto inventorizavimo byla, įkainojimo aktas, pateikti mokėjimo pranešimai.
32. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, spręstina, jog su apeliaciniame skunde nurodytais ieškovės argumentais sutikti nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės nurodytas aplinkybes, kad buvo tinkamai kreiptasi į Pašilaičių seniūniją dėl buvo privatizavimo (CPK 178 straipsnis). Priešingai, ieškovės elgesys, kuomet dar 1992 metais ginčo butas buvo įkainotas, 1999 m. ginčo butas buvo išnuomotas ieškovės motinai, tačiau iki 2021 m. ieškovė nesikreipė raštu į Vilniaus miesto savivaldybę su paklausimu dėl privatizavimo eigos, neatliko nei vieno mokėjimo, rodo, kad labiau tikėtina, jog prašymas privatizuoti ginčo butą nebuvo tinkamai pateiktas. Tuo tarpu, ieškovės argumentai, jog delsė kreiptis dėl privatizavimo neva dėl to, nes kartu su motina buvo suklaidintos, nepagrįsti jokiais įrodymais ir deklaratyvūs.
33. Pasisakant dėl ieškovės argumentų, jog byloje pateiktas buto įkainojimo aktas, mokėjimo pranešimai bei buto inventorizavimo byla, o šie įrodymai patvirtina, kad buto privatizavimo procedūra buvo tinkamai pradėta, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog nors ir sutiktina, kad vienas iš privatizavimo etapų buvo privatizuojamo objekto įkainojimas, o ieškovė pateikė buto įkainojimo aktą bei mokėjimo pranešimus, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų kokių nors ieškovės mokėjimų atlikimą. Būtent mokėjimų atlikimas galėtų patvirtinti, kad privatizavimo procedūra buvo pradėta tinkamai. Tuo tarpu, vien tik buto įkainojimas savaime nesuponuoja, jog subjektas, siekiantis privatizuoti gyvenamąsias patalpas, tinkamai atliko įstatyme nustatytus veiksmus.
34. To, kad buvo tinkamai pradėta ginčo patalpų privatizavimo procedūra, nepatvirtina ir kartu su ieškiniu pateikta inventorizavimo byla. Privatizavimo taisyklių 6 punkte buvo numatyta, kad pagal miestų, rajonų valdybų, įmonių, įstaigų, organizacijų užsakymą valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai (toliau – inventorizavimo biurai) inventorizuoja parduodamus gyvenamuosius namus, butus ir, <...>, nustato, kiek gyvenamasis namas, butas yra nusidėvėjęs. Šios bylos kontekste, nustatyta, kad 1992 m. lapkričio 10 d. buvo sudaryta buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byla, kurioje yra tik buto planas ir techninis pasas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, jog galimai atliekant ginčo butą inventorizaciją buvo įgyvendinta privaloma sąlyga dėl privatizuojamo buto nusidėvėjimo įvertinimo. Taip pat nebuvo atlikta buto teisinė registracija ir išduotas nustatytos formos registravimo pažymėjimas, kaip tai buvo numatyta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, 2 punkte.
35. Pažymėtina ir tai, kad pozicijos, jog siekiamų privatizuoti patalpų techninės apskaitos byla nėra pakankamas įrodymas, jog asmuo pradėjo privatizavimo procedūrą, laikomasi ir Lietuvos kasacinio teismo praktikoje (Pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017). Todėl vertinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog priešingai nei teigia ieškovė, nei buto įkainojimo aktas, nei buto inventorizacijos byla, nėra pakankami įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog asmuo pradėjo privatizavimo procedūrą tinkamai.
36. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis nustatė, kad pareiškimus gyvenamiesiems namams, butams įsigyti asmenys paduoda savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai. Prie pareiškimo turi būti pridėtas šių taisyklių 18 punkte nurodytas susitarimas. Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat laikinai išvykusieji susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Patvirtintas susitarimas pridedamas prie pareiškimo. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pašilaičių seniūnijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos personalo departamento archyvo 2013 m. kovo 13 d. archyvinių dokumentų perdavimo – priėmimo akte Nr. A109-373 (3.3.1.18-PD1), nurodyta, kad Pašilaičių seniūnija perdavė archyvui saugoti namo (duomenys neskelbtini) 1991—1994 m. butų privatizavimo bylas. Iš atsakovės atstovės paaiškinimų nustatyta, jog archyve nerasta duomenų dėl ginčo buto privatizavimo proceso. Akcentuotina tai, jog savivaldybės institucijai pareiga pradėti privatizavimo procedūras atsiranda tik asmeniui pateikus prašymą bei notaro patvirtintą susitarimą kieno vardu bus perkamas butas bei įstatyme nustatytus duomenis dėl buto privatizavimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad šie prašymas raštu tikrai buvo pateiktas atsakovei ir užregistruoti, atitinkamai, tai suponuoja, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškimas buvo paduotas savivaldybės administracijai, kaip kad buvo reikalaujama BPĮ 5 straipsnyje, o iš to išplaukia, jog atsakovei neatsirado pareigos pradėti privatizavimo procedūrą.
37. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo viena iš būtinųjų buto privatizavimo sąlygų, t. y. ieškovė, galiojant butų privatizavimo įstatymui, neatliko įstatyme nustatytų veiksmų, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti. Nurodytos BPĮ ir taisyklių nuostatos vienareikšmiškai numatė, kad turėjo būti tinkamas suinteresuoto asmens kreipimasis (pareiškimas) dėl privatizavimo procedūros pradėjimo. Ieškovės pareiga buvo pateikti įrodymus, kad ji galiojant BPĮ pateikė rašytinį prašymą privatizuoti butą, tačiau tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šią aplinkybę ir padarė atitinkamą išvadą. Ieškovės argumentai, kad valia dėl buto privatizavimo buvo išreikšta tinkamai ir tai patvirtina kartu su pateikta inventorizacijos byla, buto įkainojimo aktas bei mokėjimo pranešimai, nesudaro pagrindo spręsti, kad jos valia dėl buto privatizavimo buvo išreikšta tinkamai, pagal teisės aktų nustatytą tvarką. Pažymėtina, kad susitarimas, kieno vardu bus privatizuojamas butas, turėjo būti tvirtinamas notaro, taigi, jei būtų patvirtintas, vienas jo egzempliorius būtų saugomas pas notarą.
Dėl senaties termino
38. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnyje reglamentuojami reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma.
39. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; kt.).
40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyviosios teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).
41. Taigi sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
42. Pagal CK 1.125 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.
43. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė atsiliepime į ieškovės ieškinį išreiškė poziciją, jog ieškovė, pateikdama ieškinį, praleido ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas šiam atsakovės argumentui pritarė bei vertindamas ieškovės sužinojimo apie pažeistas teises momentą konstatavo, jog ieškovei teisė pateikti prašymą Seimo sudarytai komisijai dėl buto privatizavimo buvo suteikta iki 1998 m. liepos 1 d., todėl būtent nuo šios dienos pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, todėl ieškovė kreipėsi į teismą žymiai praleidus 10 metų senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti.
44. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šios bylos kontekste ieškinio senaties terminas yra žymiai praleistas. Pažymėtina, jog teisminėje praktikoje, bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, pripažįstama, jog asmuo apie savo teisės privatizuoti butą pažeidimą turi suvokti, kai jam buvo pasiūlyta pasirašyti buto nuomos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017; Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-595-638/2018). Taip pat teisminėje praktikoje paprastai pripažįstama, jog asmuo yra praleidęs 10 metų ieškinio senaties terminą, jeigu jis itin ilgą laiką nesidomi privatizavimo procesu ir nesiima priemonių savo galimai pažeistas teises ginti (Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1271-773/2017, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-711-614/2018).
45. Nagrinėjamu atveju, pati ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog dar 1992 m. kreipėsi dėl buto privatizavimo procedūrų. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog butas buvo įkainotas 1992 m. Ginčo buto nuomos sutartis buvo sudaryta 1999 m. balandžio 16 d. Taigi, ieškinio senaties terminas vėliausiai pradėtinas skaičiuoti nuo 1999 m. Tačiau ieškovė, iki 2021 m. (kuomet pateikė Vilniaus miesto savivaldybei užklausimą apie ginčo buto įsigijimo galimybes) neatliko jokių veiksmų, susijusių su privatizavimo procedūra, t. y., mažiausiai 22 metus nesidomėjo galimybe privatizuoti ginčo butą. Spręstina, jog ieškovė ieškinį teismui pateikė beveik 29 metams nuo galimo teisių pažeidimo (1992 m.) ir praėjus beveik 22 metams nuo to momento, kai ieškovė (ieškovės motina) turėjo suvokti apie teisių pažeidimą (1999 m. balandžio 16 d.).
46. Atsižvelgiant į ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovė padavė ieškinį, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam 10 metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo. Nors ieškovė apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, jog teisių pažeidimas jos atžvilgiu buvo tęstinis, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė senaties termino institutą, tačiau šis ieškovės argumentas yra nepagrįstas.
47. CK 1.127 straipsnio 2–5 dalyse nustatytos išimtys iš CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šiose dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties termino pradžia atitinkamiems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais ir nesiejama su asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie pažeistą teisę. CK 1.127 straipsnio 5 dalis reglamentuoja ieškinio senaties termino pradžią tęstiniams pažeidimams ir nustato, kad tęstinio pažeidimo atveju, t. y. kai pažeidimas vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
48. Nesant specialaus teisinio reglamentavimo, tęstinio pažeidimo sąvokai taikytina bendroji teisėje žinoma tęstinio pažeidimo definicija – tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neteisingai interpretuoja CK 1.127 straipsnio 5 dalį ir nepagrįstai teigia, kad pažeidimas tęstinis, todėl bendrasis ieškinio senaties terminas nepraleistas. Kaip jau minėta, pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną. Nurodyta teisės norma taikytina esant ne bet kokiam pažeidimui, bet tęstinio pažeidimo teisinėms pasekmėms, susijusioms su kiekviena atskira tęstinio pažeidimo diena. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė nedetalizuoja, kokie atsakovės veiksmai turėtų būti laikytini tęstinio pobūdžio, o atsisakymas pripažinti teisę privatizuoti butą savaime pats nėra laikytinas tęstinio pobūdžio pažeidimu ir tai patvirtina Lietuvos teismų praktika, nes tokio tipo bylose taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas. Kitoks tokio pobūdžio ginčų interpretavimas iš esmės reikštų tai, kad tokio pobūdžio reikalavimui, koks pareikštas šioje byloje, senatis apskritai niekuomet nesueitų. Toks teisės normos interpretavimas neatitinka nei įstatymų leidėjo valios, nei civilinių santykių stabilumo, asmenų skatinimo kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, principų. Minėti ieškovės argumentai senaties taikymo aspektu, teismo vertinimu, prieštarauja CK įtvirtintam teisiniam reguliavimui bei kasacinio teismo formuojamai praktikai. Spręstina, jog siekdama pateisinti praleistą 10 metų ieškinio senaties terminą, ieškinyje nurodytus neteisėtus veiksmus, ieškovė dirbtinai sieja su tęstiniu neteisėtu veikimu. Esant dabartinei teisinei situacijai nėra teisinio pagrindo konstatuoti jokio daryto ar daromo teisės pažeidimo, taigi ir taikyti CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatų.
50. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009).
51. Nors ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas ir nenurodo jokių argumentų, kodėl ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas, tačiau, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Šiuo atveju laikytina, kad ieškovė byloje neįrodė, jog visą ieškinio senaties laikotarpį negalėjo kreiptis į teismą dėl pateisinamų, svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo ieškovės valios. Todėl konstatuotina, kad ieškovės delsimas ir neoperatyvus elgesys yra nesuderinami su vidutiniško atidumo ir rūpestingumo standartu, todėl, nagrinėjamu atveju, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, buvo pagrindas ieškinį atmesti ir dėl ieškinio senaties praleidimo, esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senatį.
Dėl procesinės bylos baigties
52. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
53. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas ir aptartas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia ieškovė, teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių bei tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes bei aktualias materialinės teisės normas, todėl priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Taigi, apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nepateikė prašymo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
atmesti ieškovės I. S. apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.