Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. J. ieškinį dėl atsakovės su jai priklausančiais daiktais iškeldinimo iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, atsakovė F. B. ir atsakovės F. B. priešieškinį dėl buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ieškovui ( atsakovui pagal priešieškinį) P. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Iš pradžių ieškovas su atsakove sutarė gerai, tačiau po kiek laiko atsakovė patapo agresyvi ir pradėjo ieškovo atžvilgiu naudoti tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Tokie atsakovės agresijos epizodai vis dažnėjo, dėl ko ieškovas ne kartą dėl atsakovės veiksmų kvietė policijos pareigūnus. 2014-04-04 bei 2016-06-01 Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų baudžiamaisiais įsakymais atsakovė už fizinio smurto naudojimą buvo nuteista baudžiamąja tvarka ,o 2019 m. atsakovei buvo nustatyta (duomenys neskelbtini), iš ko paaiškėjo, jog atsakovės agresijos pasireiškimo priežastis yra psichinė liga. 2019-11-28 Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-1246- 233/2019 už atsakovės padarytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką esant nepakaltinamumo būsenai atsakovei buvo skirtos priverčiamosios medicinos priemonės. Šiuo metu atsakovė yra gydoma VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kadangi, ieškovo žiniomis Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi jai buvo pakeistos taikytos priverčiamųjų med. priemonių sąlygos iš ambulatorinio stebėjimo į stacionarinį gydymą . Taigi nors atsakovė šiuo metu ir negyvena ieškovui priklausančiame būste, tačiau negyvena dėl to, jog yra priverstinai gydoma psichiatrinėje ligoninėje. Pakeitus jai taikomą gydymo režimą, ji grįš gyventi į ieškovo būstą, kuri yra deklaruota atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta, su kuo ieškovas kategoriškai nesutinka. Atsakovė ne tik kad elgiasi agresyviai, serga psichikos liga, tačiau taip pat nemoka jokių šio buto komunalinių mokesčių, nors komunalinėmis paslaugomis naudojasi. Tokiu būdu yra iš esmės pažeidžiamos ieškovo, tiek kaip žmogaus, tiek kaip daikto savininko teisės.

Atsakovė gyvena minimame bute nesudariusi su ieškovu nei nuomos, nei panaudos sutarties, t.y. atsakovė ieškovui priklausančiame bute gyvena be jokio teisinio pagrindo.

Įstatymas reglamentuoja, kad nuosavybės teisė, tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (LR CK 4.37 str. 1 d.). Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (LR CK 4.95 str.), be to turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (LR CK 4.98 str.). Valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, arba trukdant valdyti daiktą (LR CK 4.35 str. 1 d.). LR CK 6.612 str. numatyta, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama.

2020-06-04 per notarę R. Š. ieškovas kreipėsi į atsakovę, prašydamas išsikelti su jai priklausančia manta iš ieškovui priklausančio buto, tačiau atsakovė į šį ieškovo raštą visiškai nereagavo ir iš buto su savo daiktais neišsikraustė, nors iki šio laiko praėjo daugiau nei šeši mėnesiai, t.y. pakankamas laiko tarpas.

Butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ieškovui priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl atitinkamai jis turi teisę savo turtą valdyti savo nuožiūra pagal savo norą ir poreikius. Atsakovė, be jokio teisinio pagrindo naudodamasi ieškovui priklausančiu butu, naudodamasi komunalinėmis paslaugomis ir neapmokėdama komunalinių paslaugų mokesčių, pažeidžia ieškovo kaip buto savininko teises ir trukdo turimą turtą valdyti ir disponuoti savo nuožiūra. Toks valdymo teisės apribojimas naikintinas, iškeldinant atsakovę su jai priklausančiais daiktais iš ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d., 4.95 str., 4.98 str., 4.35 str. 1 d., 6.612 str.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, atsakovė siekianti pripažinti, jog butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jos ir ieškovo nuosavybė, visų pirma turėtų įrodyti, jog tarp jos ir ieškovo buvo susitarimas sukurti bendrąją nuosavybę. Vien tik atsakovės nurodomas šalių gyvenimas kartu nėra pakankama sąlyga pripažinti buvus šalių susitarimą sukurti bendrąją nuosavybę.

Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies, atsižvelgiant į aukščiau išvardytus kriterijus.

Šiuo atveju, ieškovui 2009-10-07 Pirkimo - pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), įgyjant ginčo butą, tarp jo ir atsakovės nebuvo jokio sutarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ir atsakovė jokiais įnašais neprisidėjo prie šio buto įsigijimo .

Nors ieškovas su atsakove iki šio buto įsigijimo kurį laiką gyveno kartu, tačiau jie gyveno kitame būtent ieškovui priklausiusiame bute, adresu (duomenys neskelbtini) kurį ieškovas buvo nusipirkęs pagal LR 1991-05-28 Įstatymą Nr. I-1374.Ieškovui ir atsakovei gyvenant kartu atsakovė ne tik kad neprisidėjo prie bendrų šeimos poreikių, tačiau labai ilgą laiką niekur nedirbo ir buvo ieškovo išlaikoma.

Ginčo butas, ieškovo teigimu, buvo nusipirktas už lėšas, gautas pardavus jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) t.y. buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkėjai pirmiausia apmokėjo ginčo buto (t.y. buto, esančio (duomenys neskelbtini)) kainą, o vėliau su jais ieškovas įformino buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimą . Atsakovė prieš šio buto įsigijimo neprisidėjo niekaip, t.y. nei įnašu pinigais, nei kitu turtu, nei profesinėmis žiniomis at pan., tad jokios teisės į šį turtą pretenduoti neturi.

Ieškinys tenkintinas, o priešieškinys atmestinas.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovas 2009 m. spalio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise nusipirko butą (duomenys neskelbtini) su bendro naudojimo patalpa, turintį 35,22 kv.m. bendro ploto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pagal Valstybės įmonės registrų centras duomenis minėtas butas yra įregistruotas nuo 2009-10-15 kaip ieškovo P. J. asmeninė nuosavybė.

Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Pandėlio seniūnijos 2020-04-21 pažymą patvirtina, jog minėtame ieškovui priklausančiame bute gyvenamąją vietą yra deklaravęs pats ieškovas ir atsakovė F. B. nuo 2009-11-30.

Byloje nėra ginčijamas faktas, jog ieškovas ir atsakovė yra sugyventiniai ir jais buvo buto, iš kurio ieškovas prašo iškeldinti atsakovę, įsigijimo metu. Ieškovas teigia, kad jis nusipirkęs butą jame apsigyveno su atsakove.

Ieškovas teigia, jog iš pradžių jis su atsakove sutarė gerai, tačiau po kiek laiko atsakovė tapo agresyvi ir pradėjo ieškovo atžvilgiu naudoti tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Tokie atsakovės agresijos epizodai vis dažnėjo, dėl ko ieškovas ne kartą dėl atsakovės veiksmų kvietė policijos pareigūnus. Iš byloje išreikalautų 2014-04-04 bei 2016-06-01 Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų baudžiamųjų įsakymų bylose Nr. 1-59-762/2014 ir Nr. 1-109-620/2016 nustatyta, jog atsakovė už fizinio smurto naudojimą buvo nuteista baudžiamąja tvarka. Viena iš nusikalstamų veikų susijusi su fizinio skausmo sukėlimu buvo padaryta prieš ieškovą P. J. . 2019-11-28 Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-1246- 233/2019 už atsakovės padarytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, susijusią su viešosios tvarkos pažeidimu . Buvo nustatyta, jog nusikalstamos veikos padarymo metu atsakovė sirgo psichikos liga ir veiką padarė esant nepakaltinamumo būsenai. Atsakovei buvo skirta priverčiamoji medicinos priemonė- stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis ji yra tęsiama, paskutinį kartą-2021 m. sausio 28 d. nutartimi (byla Nr. T-77-620/2021).

Įstatymas reglamentuoja, kad nuosavybės teisė, tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4. 37 str. 1 d.). Turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.). Valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, arba trukdant valdyti daiktą (CK 4.35 str. 1 d.). Savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t.y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama (CK 6.612 str.) Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas ir prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos, tokiu atveju teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas).

Nagrinėjamu atveju, ieškovas remdamasis CK 4.98 straipsniu reiškia negatorinį ieškinį.

Teismo nuomone, šiuo atveju šalių atžvilgiu turi būti taikomos Civiliniame kodekse įtvirtintos neatlygintino naudojimosi daiktu (panaudos) teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos. Pažymėtina, jog panauda yra dvišalis sandoris, todėl tam, kad atsirastų panaudos teisiniai santykiai, turi būti suderinta abiejų šalių - panaudos davėjo ir panaudos gavėjo valia (CK 1.63 str. 6 d., 6.629 str.). Panaudos sutartis sudaroma ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė (CK 6.629 str. 2 d., 6.478 str. 1 d.). Įstatymo nustatytos rašytinės formos nesilaikymas, jeigu įstatymuose įsakmiai nenurodyta kitaip, nedaro žodine tvarka sudarytos sutarties negaliojančios, tačiau pasunkina jos įrodinėjimą (CK 1.93 str. 2 d.). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikalingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Iš byloje esančios medžiagos galima daryti išvadą, kad tarp šalių susiklostė panaudos santykiai, nes ieškovas ir atsakovė buvo sugyventiniai. Ieškovas neneigia, jog leido sugyventinei, atsakovei F. B. gyventi jo nusipirktame bute, esančiame (duomenys neskelbtini).Šiuo adresu buvo deklaruota ir atsakovės gyvenamoji vieta. Jis taip pat teigia, kad ji nemokėjo buto komunalinių mokesčių, nors komunalinėmis paslaugomis naudojosi. Ta aplinkybė, kad atsakovė nemokėjo jokio nuomos mokesčio už ginčo patalpas, pati savaime negali būti vertinama atsakovės nenaudai, nes šiuo atveju ieškovas, kaip patalpas gyventi suteikęs asmuo, turėjo pareigą tinkamai įforminti šalis siejančius teisinius santykius, atitinkamai turėjo pareigą, valdydamas turtą nuosavybės teise, anksčiau spręsti klausimą dėl galimo užmokesčio už suteiktas patalpas, o ne praėjus daugiau nei 11 metų.

Atsakovė F. B. ilgą laiką valdė ir naudojo ginčo patalpas, kurios jai buvo suteiktos ieškovo. Ieškovas atsakovės teisės naudotis patalpa kaip būstu neginčijo ir jokių pretenzijų jai nereiškė iki tol, kol gyventi su sugyventine pasidarė neįmanoma. Todėl nesant rašytinės nuomos sutarties ir duomenų apie nuomos mokesčio mokėjimą, šiuo metu galiojančių teisės normų pagrindu tokios būsto valdymo ir naudojimo aplinkybės leidžia vertinti, kad tarp ieškovo P. J. ir atsakovės F. B., teisėtai naudojusios ginčo patalpa, buvo susiformavę faktiniai gyvenamosios patalpos panaudos teisiniai santykiai neterminuotos žodinės sutarties pagrindu (CK 1.64 straipsnio 1 dalis, 6.629 straipsnis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis).

Šalių santykius kvalifikavus panauda, ieškovo pareiškusio ieškinį dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo patalpų, teisės gali būti ginamos pagal panaudos santykius reglamentuojančias taisykles. O tai reiškia, kad atsakovė F. B. iš naudojamų patalpų gali būti iškeldinama tik nutraukus panaudos sutartį įstatymo nustatyta tvarka. CK 6.642 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekviena daikto neatlygintino naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neterminuotos panaudos sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą pagrindinė sąlyga yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą; įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004).

Įstatymas nenumato nei tokio įspėjimo formos, nei detalizuoja reikalavimus įspėjimo turiniui, svarbu, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį. Tokio įspėjimo esmė yra tame, kad kita šalis galėtų tinkamai pasiruošti ir grąžinti tai, ką yra gavusi pagal panaudos sutartį, daikto perdavimui, susirandant kitą lygiavertį daiktą. Taigi ir nagrinėjamos bylos atveju įspėjimo termino prasmė tame, kad ieškovės turėtų pakankamai laiko pasiruošti ir persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovas savo valią nutraukti tarp šalių susiklosčiusius santykius, kurie šiuo atveju kvalifikuoti kaip panaudos santykiai, išreiškė 2020-06-04 pareiškimu , kai per notarę R. Š. ieškovas kreipėsi į atsakovę, prašydamas išsikelti su jai priklausančia manta iš ieškovui priklausančio buto bei nurodydamas, kad priešingu atveju, ieškovas kreipsis į teismą dėl atsakovės iškeldinimo, tačiau atsakovė į šį ieškovo raštą nepateikė jokio paaiškinimo ir ieškovo teigimu ,iš buto su savo daiktais neišsikraustė, nors iki šio laiko praėjo pakankamas laiko tarpas. Bylos duomenimis atsakovė buvo priverstinai gydoma stacionare, tačiau galėjo imtis priemonių ir tartis su ieškovu dėl išsikraustymo iš buto, nes bendravimas telefonu ir kt. priemonėmis jai nėra ribojamas. Pranešimas apie panaudos sutarties nutraukimą yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos savo nutartyse ne kartą yra išaiškinusios, kad neterminuotos panaudos sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą pagrindinė sąlyga yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą; įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta ( 2004 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-303/2004, 2008-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2008). Konstatuotina, kad suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui po įspėjimo panaudos gavėjui apie numatomą sutarties nutraukimą, panaudos sutartis pasibaigia. Dėl to, praėjus trims mėnesiams nuo įspėjimo apie sutarties nutraukimą, šalys tampa nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t.y. atsakovė neteko ginčo patalpų naudojimosi teisių ir byloje nenustatyta jokio kito teisinio pagrindo naudotis ginčo patalpomis, o ieškovas įgijo teisę reikalauti atsakovės iškeldinimo iš užimamų patalpų CK 4.98, pagal kurį turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, pagrindu.

Atsakovė priešieškiniu prašė nustatyti, kad butas , esantis (duomenys neskelbtini),unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas 2009-10-07 gyvenant faktinėje santuokoje yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovas ir atsakovė niekada nebuvo sudarę santuokos, o buvo sugyventiniai , todėl prašymas turtą (butą) bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe negali būti tenkinamas. Nors ir atsakovė prašo pripažinti turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tačiau iš esmės ji teigia, kad turtą įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).

G. C. kodekso trečiosios knygos ir anksčiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Tokių asmenų santykiams reglamentuoti skirtos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriaus ,,Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ normos, tačiau kol nėra priimto ir įsigaliojusio įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, minėtos normos nėra įsigaliojusios ir negali būti taikomos (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Ieškovas nurodė, jog ginčo butas buvo nusipirktas už lėšas, gautas pardavus jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) t.y. buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkėjai pirmiausia apmokėjo ginčo buto (t.y. buto, esančio (duomenys neskelbtini)) kainą, o vėliau su jais ieškovas įformino buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimą (pateikė nekilnojamo turto registro išrašus su istorija). Atsakovė prieš šio buto įsigijimo neprisidėjo niekaip, t.y. nei įnašu pinigais, nei kitu turtu, nei profesinėmis žiniomis ar pan., tad jokios teisės į šį turtą pretenduoti neturi.

Atsakovė neginčijo ir jos atstovas teismo posėdžio metu patvirtino ieškovo nurodytą faktą dėl buto įsigijimo, teigė, jog neturi įrodymų, jog atsakovė savo asmeninėmis santaupomis ar kitais pinigais prisidėjo prie buto įsigijimo, ar jį pagerino savo lėšomis arba darbu. Iš byloje išreikalautų dokumentų matyti, kad atsakovė nuo 1999 iki 2009 metų (terminas kada buvo butas įsigytas) niekur nedirbo ir negavo pajamų. Byloje taip pat nebuvo pateikti įrodymai, jog dėl šio konkretaus turto objekto-ginčo buto, buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl atsakovės priešieškinys netenkintinas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaudos sutartis atsakovės atžvilgiu yra pasibaigusi ir dėl to šalys nuo šio momento tapo nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t. y. atsakovė F. B. neteko teisių naudotis ginčo butu ir byloje nėra nustatyta jokio kito teisinio pagrindo, suteikiančio jai teisę juo toliau naudotis, o ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė būtų iškeldinta, todėl ieškovo ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis atsakovė F. B. serga psichikos liga, neturi kito gyvenamojo ploto, šiuo metu jai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė- stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje , vėliau jos sveikatos būklei pagerėjus gali būti sprendžiamas klausimas dėl švelnesnės priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo (ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jos gyvenamą vietą) ,todėl apie priimtą sprendimą praneština Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriui, kuris kompetencijos ir jo funkcijų ribose spręstų galimų socialinių paslaugų, socialinės paramos poreikio ir pagalbos suteikimo tokiam asmeniui klausimą, o turint ar surinkus įrodymus apie F. B. psichinę būklę, spręstų, ar reikalinga inicijuoti bylą dėl šio asmens pripažinimo neveiksniu/ribotai veiksniu .

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šioje byloje šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, jiems skirta antrinė teisinė pagalba, todėl iš jų bylinėjimosi išlaidos valstybei yra nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo P. J. ieškinį patenkinti visiškai, o atsakovės F. B. priešieškinį atmesti.

Iškeldinti atsakovę F. B., a.k. (duomenys neskelbtini), su visais jai priklausančiais daiktais iš ieškovui P. J., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos.

Įsiteisėjusį teismo sprendimą išsiųsti Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus.