Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-384-614/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-23
Bylos Nr.: e2A-384-614/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-43-3-00471-2019-6
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Eglė Surgailienė (pirm.), Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Andrutė Kalinauskienė
Atsakovas: T. K.
Ieškovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-384-614/2020Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00471-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui T. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo T. K. (subsidiarus skolininkas) 32 715,70 Eur žalos atlyginimą VMI prie FM naudai, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad BUAB „Sostinė veža“ (toliau – Bendrovė) yra VMI prie FM skolininkė, bendrovės vadovo pareigas nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. vasario 15 d. ėjo T. K.. Siekiant nustatyti Bendrovės įsipareigojimų biudžetams ir fondams nevykdymo priežastis, buvo atliktas operatyvus patikrinimas ir surašyta 2016 m. lapkričio 18 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08) FR1042-8284 už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., kurioje nustatyta, kad Bendrovė atsiskaitymus atliko kitiems kreditoriams, nors pagal įstatyminį reglamentavimą pirmiausia turėjo padengti susidariusią mokestinę nepriemoką (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis). Dėl minėtos atsiskaitymo eiliškumo su kreditoriais tvarkos pažeidimo, ieškovė 2017 m. sausio 25 d. pareiškimu Nr. (23.28-08-1 E) RNA-2686 „Dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Teismas išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.2.-1295-1033/2017 nustatė, kad atsakovas pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kai Bendrovė, turėdama lėšų sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, to nedarė, bet atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, ir tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje. Bendrovės vadovui buvo skirta 1 000 Eur dydžio bauda. Minėtoje byloje priimtas nutarimas yra įsiteisėjęs. Bendrovės atžvilgiu nuo 2016 m. vasario mėn. pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai. 2016 m. balandžio 12 d. su ieškovu buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, 2016 m. liepos 5 d. sutartis nutraukta. Tikrintino laikotarpio pabaigoje, t. y. 2016 m. rugsėjo 30 d., egzistavusi Bendrovės mokestinė nepriemoka nebuvo išieškota. Likusi nepadengta Bendrovės mokestinė nepriemoka šio tiesioginio ieškinio rengimo dieną, kuri turėjo būti sumokėta iki 2016 m. liepos 29 d. (paskutinio atsiskaitymo su kitais kreditoriais dienos), sudaro 32 715,70 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1984-781/2017 iškėlė Bendrovei bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. sausio 27 d. Ieškovės teigimu, dėl vadovo neteisėtų veiksmų (atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo) bendrovės mokestinės nepriemokos dalis (egzistavusios tikrintino laikotarpio pabaigai) nebuvo padengta, todėl iš atsakovo turi būti priteista 32 715,70 Eur žalos atlyginimo. Ieškovės manymu, nagrinėjamoje situacijoje yra visos įstatymuose ir teismų praktikoje išvardintos sąlygos reikalingos tam, kad būtų atlyginta žala padaryta ieškovei atsakovo administraciniu teisės pažeidimu.

Atsiliepimas

2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovės reikalavimų netenkinti. Nurodė, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagristas - ieškovė nepateikė ne tik įrodymu, pagrindžiančiu atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą apskritai, bet ir nepagrindė subjektyviosios ieškovės teisės reikšti tiesioginį ieškinį buvusiam įmonės vadovui. Nurodė, kad Bendrovė, kurios veikla buvo keleivių pervežimo (taksi) paslaugos, buvo įregistruota 2015 m. gegužės 21 d. Tam, kad naujai įregistruota įmonė įgytų pastovių klientų srautą, užsitikrintų tam tikros rinkos dalį, įgytų patikimumą tarp tiekėjų, ir to pasėkoje stabilizuotų savo finansinę būklę, atsakovas nuo pat 2015 m. gegužės mėnesio teikė Bendrovei paskolas, atsiskaitinėjo su Bendrovės tiekėjais savo asmeninėmis lėšomis (Bendrovės bankroto byloje Nr. B2-1507-781/2019 atsakovo suteiktos Bendrovei lėšos, kuriomis buvo atsiskaitoma su kreditoriais, nebuvo (ir nebus) grąžintos atsakovui bankroto procese (Bendrovės skola atsakovui – 56 800 Eur). Ieškovė Bendrovės atžvilgiu nuo 2016 m. vasario mėnesio pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus. Nors atsiskaitymai su ieškove turėjo vykti pirmesne eile, remiantis CK 6.930¹ straipsniu, nesavalaikis atsiskaitymas su UAB „Šiaulių banko lizingas“ (kurios lizinguojamais automobiliais buvo vykdoma Bendrovės veikla), kaip ir neatsiskaitymas su draudimo bendrove UADBB „Legator“ (kurioje minėti automobiliai buvo draudžiami) nulemtų ne tik lizingo sutarties, bet ir Bendrovės veiklos nutraukimą. Todėl buvo nuspręsta kreiptis tiek dėl mokestinių prievolių atidėjimo (išdėstymo), tiek dėl lizingo sutarties restruktūrizavimo. Ieškovė tenkino Bendrovės prašymą ir 2016 m. balandžio 12 d. sudarė su Bendrove mokestinės paskolos sutartį, atidedant mokestinės nepriemokos sumokėjimą keliems mėnesiams. Taigi, ieškovė, sudariusi mokestinės paskolos sutartį, pripažino, jog Bendrovės mokestinės prievolės mokėjimo termino atidėjimas yra būtinas ir reikalingas bei atitinkantis tiek ieškovės, tiek Bendrovės interesus, t. y. pripažino, jog mokėjimų eiliškumo pažeidimas yra pateisinamas būtinuoju reikalingumu (CK 6.253 straipsnio 6 dalis). Gavus ieškovės pritarimą nenutraukti Bendrovės veiklos ir 2016 m. balandžio 12 d. sudarius mokestinės paskolos sutartį, jau sekančią dieną buvo kreiptasi į UAB „Šiaulių banko lizingas“ dėl finansinės nuomos sutarties Nr. FV-152-02588 restruktūrizavimo. Kol vyko derybos dėl finansinės nuomos sutarties ir mokėjimų pagal ją išdėstymo, buvo būtina vykdyti einamuosius mokėjimus UAB „Šiaulių banko lizingas“, priešingu atveju prašymas dėl skolos restruktūrizavimo net nebūtų svarstomas. Kartu buvo vykdomi ir mokėjimai ieškovei. UAB „Šiaulių banko lizingas“ pateikė neigiamą atsakymą dėl skolos restruktūrizavimo ir 2016 m. gegužės 30 d. finansinės nuomos sutartį Nr. FV-152-02588 nutraukė. Nutraukus finansinės nuomos sutartį ir grąžinus nuomotus automobilius, Bendrovė nebegalėjo vykdyti veiklos, generuoti pajamų ir faktiškai tapo nemoki, todėl negalėjo vykdyti ir mokestinės paskolos sutarties, kuri 2016 m. liepos 5 d. buvo nutraukta. Dėl automobilių grąžinimo UAB „Šiaulių banko lizingas“ buvo perskaičiuotas valstybės biudžetui mokėtinas PVM, todėl Bendrovės mokestinė nepriemoka nuo 32 715,70 Eur išaugo iki 110 722,11 Eur. Būtent 32 715,70 Eur mokestinės nepriemokos sumą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 29 d. ieškovė prašo priteisti iš atsakovo. UAB „Šiaulių banko lizingas“ nutraukus finansinės nuomos sutartį, atsakovas, eidamas Bendrovės vadovo pareigas, pradėjo rengti dokumentus Bendrovės bankroto bylos iškėlimui. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartimi Bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Pažymėjo, jog, remiantis pačios ieškovės pateiktais duomenimis, po 2016 m. gegužės 30 d. atsiskaitymai vyko tik su valstybės/savivaldybės biudžetu bei su darbuotojais. Ieškovė, reikšdama tiesioginį ieškinį jokių atsakovo nesąžiningų veiksmų, nukreiptų konkrečiai ieškovės atžvilgiu, nenurodė ir tokių įrodymų neteikė, t.y. neįrodė specifinio ieškinio pagrindo, kas yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog turtinės žalos dydis yra aiškus, t.y. lygus mokestinės nepriemokos dydžiui. Per laikotarpį nuo 2016 m. sauio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. ieškovei buvo sumokėta 21 721,85 Eur bei 243,51 Eur. Tuo atveju, jei Bendrovės veiklą nebūtų siekiama išsaugoti ir tuo tikslu nebūtų kreiptasi į ieškovę dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, taip pat į UAB „Šiaulių banko lizingas“ dėl finansinės nuomos sutarties restruktūrizavimo, Bendrovės veikla būtų nutraukta jau 2016 m. sausio mėn., įmonė jau tuomet taptų faktiškai nemoki. Tai reiškia, jog ieškovė turėjo naudos iš to, kad Bendrovei bankroto byla nebuvo iškelta iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo, nes bankroto procese pirma eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, o ne mokestinės nepriemokos valstybės/savivaldybės biudžetui (Įmonių bankroto įstatymo 35 str.). Bendrovės bankroto byloje nebuvo patenkinti visi pirmos eilės (darbuotojų) kreditoriniai reikalavimai (liko nepatankinta viso 11 927,72 Eur pirmos eilės reikalavimų). Kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius (CK 6.249 straipsnio 6 dalis). Todėl hipotetiškai vertinant žalos dydį ieškovės gauta nauda per ginčo laikotarpį turi būti įskaitoma į žalos dydį. Atsakovas ieškovės atžvilgiu neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, ieškovės neklaidino, elgėsi rūpestingai ir apdairiai, sąžiningais veiksmais siekdamas išvengti Bendrovės bankroto, tikslu atsiskaityti tiek su ieškove, tiek su kitais kreditoriais. Todėl pripažintina, jog tiesioginė ieškovės patirtos žalos priežastis yra Bendrovės nemokumas, bet ne atsakovo veiksmai, kuriais buvo pažeisti CK 6.930¹ straipsnio reikalavimai, juolab, kad tokių veiksmų būtinąjį reikalingumą sudarydama 2016 m. balandžio 12 d. mokestinės paskolos sutartį pripažino ir ieškovė. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį: reikalavimams atlyginti žalą taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškinio senaties termino pradžia yra nusakoma subjektyviu momentu, t. y. kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovei apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma jau mokestinės nepriemokos susidarymo dieną, vėliausiai 2016 m. vasario mėn. pradėjus priverstinį skolos išieškojimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas 2019 m. kovo 18 d., darytina išvada, jog ieškovė praleido ieškinio senaties dėl visų mokestinių nepriemokų atsiradusių iki 2016 m. kovo 18 d.

Šalies argumentai

3. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką klausimai dėl VMI prie FM reikalavimo priteisti žalą pagrįstumo, jo dydžio ir pan. gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Pažymėjo, kad VMI prie FM vadovo civilinę atsakomybę grindžia įrodydama savarankiškas civilinės atsakomybės sąlygas, o ne vien administracinės atsakomybės sąlygų pagrindu. Atsakovas klaidina teismą teikdamas, jog VMI prie FM pateisino atsakovo CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą. Nurodė, kad spręsdama klausimą dėl UAB „Sostinė veža“ mokestinės nepriemokos išdėstymo, VMI prie FM neanalizavo ir nevertino UAB „Sostinė veža“ pateiktų dokumentų CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo kontekste, o tik vertino Bendrovės pateiktus dokumentus, kad būtų nustatyta, ar yra galimybė sudaryti mokestinės paskolos sutartį su Bendrove. VMI prie FM atlikus UAB „Sostinė veža“ operatyvų patikrinimą, išanalizavus pateiktus banko sąskaitos išrašus, kasos dokumentus už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo nustatyta, jog UAB „Sostinė veža“ vadovas T. K. pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos siejama ne su įmonės nemokumo stadija, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, jis gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui. Tiesioginis kreditoriaus ieškinys bendrovės valdymo organo nariui gali būti teikiamas, kai atsakovo neteisėti veiksmai yra nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Ieškovės manymu, nagrinėjamoje situacijoje yra visos įstatymuose ir teismų praktikoje išvardintos sąlygos reikalingos tam, kad būtų atlyginta administraciniu teisės pažeidimu VMI prie FM padaryta žala nesumokėtų mokesčių forma: Bendrovės vadovu buvęs T. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-1295-1033/2017 pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje. T. K., pažeisdamas įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumo tvarką ir leidęs atsiskaityti su žemesnės eilės kreditoriais, neteisėtais veiksmais pažeidė konkretaus VMI prie FM teises, dėl to ieškovė patyrė 32 715,70 Eur žalą nesumokėtų mokesčių forma. Pažymėtina, jog 2019 m. balandžio 23 d. UAB „Sostinė veža“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. VMI prie FM finansinis reikalavimas bankroto byloje liko nepadengtas. Atsakovas nurodo, jog VMI prie FM praleido ieškinio senatį dėl visų mokestinių nepriemokų atsiradusių iki 2016 m. kovo 18 d. dienos. Su šiais atsakovo teiginiais ieškovė nesutinka. UAB „Sostinė veža“ vadovo padarytas CK 6.930¹ straipsnio pažeidimas buvo išaiškintas atlikus Bendrovės operatyvų patikrinimą. Šio patikrinimo pabaiga yra Operatyvaus patikrinimo pažymos surašymo diena, t. y. 2016 m. lapkričio 18 d. Ieškovė, išanalizavusi operatyvaus patikrinimo metu jai pateiktus dokumentus, sužinojo, jog jai padaryta turtinė žala. Jei teismas nustatytų, jog VMI prie FM turėjo galimybę, kaip teigia atsakovas, sužinoti apie UAB „Sostinė veža“ vadovo padarytą CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą, bendrovei pateikus VMI prie FM dokumentus dėl mokestinės paskolos sudarymo, ieškinio dėl žalos senaties terminas taip pat dar nebūtų suėjęs. Išvada dėl UAB „Sostinė veža“ mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų atidėjimo buvo surašyta 2016 m. balandžio 11 d., o VMI prie FM ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas 2019 m. kovo 18 d.

Atsiliepimas

4. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame nurodė, kad palaiko atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas mano, jog ieškovė ne tik pateisino bendrovės kitų finansinių įsipareigojimų vykdymą, esant mokestinei nepriemokai, į valstybės biudžetą už ginčo laikotarpį, bet ir leido atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, konstatavus, jog tai atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, kitaip įmonė bus priversta skelbti bankrotą. Laikotarpyje nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. ieškovė dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo turėjo naudos - jai buvo sumokėta 21 721,85 Eur bei 243,51 Eur įmokų į valstybės biudžetą. Ieškovė nenurodė iš esmės jokių argumentų, paneigiančių šių sumų įskaitymo į neva patirtos žalos sumą pagrįstumo, o paties fakto dėl tokios naudos gavimo ieškovė dublike neginčija. Ieškovė išvadoje dėl mokestinės nepriemokos pritarė tam, kad nebūtų skelbiamas bankrotas, kad būtų suteikta galimybė stabilizuoti apyvartinių lėšų trūkumą. Tuo tarpu atsiskaitymo eiliškumo pažeidimas, nesant kitų nesąžiningų veiksmų, pats savaime neturi jokios įtakos juridinio asmens galimybei įvykdyti prievolę ateityje. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nebuvo klaidinama, jai buvo pateikta visa objektyvi informacija dėl mokestinės nepriemokos susidarymo priežasčių. Sudariusi mokestinės paskolos sutartį, ieškovė pripažino, jog Bendrovės mokestinės prievolės mokėjimo termino atidėjimas yra būtinas ir reikalingas bei atitinkantis tiek ieškovės, tiek bendrovės interesus, protingumo bei teisingumo kriterijus, t. y. pripažino, jog mokėjimų eiliškumo pažeidimas yra pateisinamas. Iš ieškovės į nagrinėjamą bylą pateiktų 2016 m. balandžio 12 d. mokestinės paskolos sutarties duomenų matyti, jog apie visus bendrovės atsiskaitymus per ginčo laikotarpį ji sužinojo 2016 m. kovo 15 d., kuomet jai pirmą kartą buvo pateiktas prašymas sudaryti mokestinės paskolos sutartį bei buvo pateikti duomenys apie atsiskaitymus su kitais bendrovės kreditoriais. Būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimu ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovo T. K. naudai 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad UAB “Sostinė veža“, kurios vadovo pareigas nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. vasario 15 d. ėjo atsakovas T. K., yra ieškovės VMI prie FM skolininkė. Atlikusi Bendrovės patikrinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., ieškovė nustatė, kad bendrovė atliko atsiskaitymus žemesnės eilės kreditoriams nei ieškovė. Bendrovės vadovas dėl šių veiksmų buvo nubaustas administracine tvarka. Bendrovės mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmus ieškovė pradėjo nuo 2016 m. vasario mėnesio, tačiau vėliau ieškovė tenkino Bendrovės prašymą dėl nepriemokos atidėjimo ir 2016 m. balandžio 12 d. šalys sudarė mokestinės paskolos sutartį, kuria Bendrovės mokestinės nepriemokos sumokėjimas buvo atidėtas. Nors atsakovas kreipėsi į UAB „Šiaulių banko lizingas“ dėl finansinės nuomos sutarties Nr. FV-152-02588 restruktūrizavimo, Bendrovė gavo neigiamą atsakymą, 2016 m. gegužės 30 d. finansinės nuomos sutartis buvo nutraukta, o grąžinus nuomotus automobilius, bendrovė veiklos vykdyti negalėjo ir faktiškai tapo nemoki. Bendrovei nevykdant mokestinės paskolos sutarties, VMI prie FM 2016 m. liepos 5 d. sutartį nutraukė. Dėl automobilių grąžinimo UAB „Šiaulių banko lizingas“ Bendrovei buvo perskaičiuotas valstybės biudžetui mokėtinas PVM, todėl Bendrovės mokestinė nepriemoka nuo 32 715,70 Eur išaugo iki 110 722,11 Eur. 2017 m. sausio 16 d. Bendrovei buvo iškelta bankroto byla.

7. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės pozicija, jog ji turi tiesę reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo Bendrovės vadovui, tačiau nurodė, jog ieškovės reikalavimas turi būti pagrįstas visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimu. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), o būtent tai, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, tuo tarpu kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms.

8. Pagrindinis ieškovės ieškinio argumentas – aplinkybė, jog žala ieškovei buvo padaryta administraciniu nusižengimu ir ieškovė vertino, jog byloje yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Ieškovė teigė, kad įsiteisėjusiu 2017 m. balandžio 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-1295-1033/2017 konstatavus, jog atsakovas padarė (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje numatytą teisės pažeidimą, yra įrodytos visos sąlygos reikalingos tam, jog iš atsakovo būtų priteisti dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo kilę ieškovui nuostoliai. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, jog konstatavus administracinės teisės pažeidimą, tokio pažeidimo faktas tampa civilinės atsakomybės sąlygų ir taikymo prejudicija ir nurodė, kad civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo ši aplinkybė neatleidžiančia ieškovės nuo civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo.

9. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, jog atsakovo veiksmus, pripažintus neteisėtais administracinėje byloje, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo juos laikyti neteisėtais civilinės atsakomybės prasme. Teismas sprendė, jog atsakovas ieškovės atžvilgiu neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, ieškovės neklaidino, o į UAB „Šiaulių banko lizingas“ dėl finansinės nuomos sutarties restruktūrizavimo kreipėsi tik tada, kai ieškovė sudarė su juo mokestinės paskolos sutartį. Kreipdamasis į ieškovę dėl nepriemokos mokėjimo atidėjimo, atsakovas sąžiningai atkleidė Bendrovės finansinę padėtį, pateikė ieškovei visus „Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašo“, patvirtinto VMI prie LR FM viršininko 2014-08-08 įsakymu Nr. VA-63, 5 punkte nurodytus dokumentus. Ieškovei taip pat buvo žinoma, kad 2015-06-29 Bendrovė buvo sudariusi išperkamosios nuomos sutartį dėl 40 lengvųjų automobilių. Ieškovė taip pat turėjo galimybę verinti duomenis apie bendrovės apyvartinių lėšų panaudojimą (atsiskaitymams su kreditoriais). Sutikdama atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą, ieškovė tokiu būdu pripažino, jog mokestinės prievolės mokėjimo termino atidėjimas buvo būtinas ir reikalingas bei atitiko tiek ieškovės, tiek Bendrovės interesus, o mokėjimų eiliškumo pažeidimas buvo pateisinamas būtinuoju reikalingumu (CK 6.253 straipsnio 6 dalis; MAĮ 88 straipsnio 2 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

10. Įvertinęs įrodymų visetą, teismas sprendė, jog civilinės atsakomybės aspektu atsakovo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atssakomybės sąlygos, ieškovė neįrodė. Atsakovas nesudarė jokių sandorių savo asmeninei naudai ar prieš bendrovės interesus. Be to, teismas nurodė, jog tuo atveju, jei Bendrovės veikla būtų buvusi nutraukta dar 2016 m. sausio mėnesį, ieškovė galimai būtų patyrusi didesnę žalą, kadangi per visą Bendrovės veiklos laiką ieškovei įmokos buvo mokamos. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, numatyto CK 6.930¹ str. 1 d., pažeidimo ir ieškovės įvardintos žalos (mokestinės nepriemokos), kadangi mokestinė nepriemoka nėra ir negali būti vertinama kaip atsakovo veiksmų rezultatas. Teismas sprendė, kad mokestinė nepriemoka ieškovei buvo nesumokėta išimtinai dėl bendrovės nemokumo, kurio atsakovo veiksmai niekaip neįtakojo. Vadovo civilinė atsakomybė negali būti grindžiama vien tuo, kad jis nepasiekė konkretaus rezultato ar jam nepavyko atkurti Bendrovės finansinio stabilumo ir išvengti bankroto proceso.

11. Dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, teismas sprendė, jog ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, kadangi apie padarytus pažeidimus ieškovė sužinojo tik duomenis išanalizavusi, patikrinusi ir priėmusi tam tikrą sprendimą (surašiusi tokį sprendimą pagrindžiančią pažymą). Kadangi bylos duomenimis likusi nepadengta Bendrovės mokestinė nepriemoka turėjo būti sumokėta iki 2016 m. liepos 29 d., iki šios datos ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad mokestinė nepriemoka bus sumokėta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniu skundu VMI prie FM prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - VMI prie FM ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

12.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų valstybės negautos pajamos nelaikytinos žala civilinės teisės prasme. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad dėl neteisėtų (nusikalstamų) veiksmų nėra galimybės ją įvykdyti mokesčių įstatymo (visų pirma – Mokesčių administravimo įstatymo) nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016. Teismų praktika. 2016, 46, p. 270-307; 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-70-976/2017). Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pajamos iš mokesčių, gaunamos į biudžetą pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, yra valstybės biudžeto pajamos. Vadovaujantis šia nuostata, darytina išvada, kad BUAB „Sostinė veža“ nesumokėti mokesčiai, kuriuos BUAB „Sostinė veža“ būtų sumokėjusi, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, yra negautos valstybės biudžeto pajamos, kurios pripažintinos žala kaip tą numato CK 6.249 straipsnio 1 dalis. BUAB „Sostinė veža“, vadovaujama atsakovo, atsiskaitinėjo su kitais asmenimis, dėl ko VMI prie FM neturėjo galimybės išieškoti BUAB „Sostinė veža“ mokestinės nepriemokos MAĮ nustatyta tvarka, o likvidavus bendrovę tokios galimybės ieškovė taip pat neturi.

Šalies argumentai

12.2. Pasisakydamas dėl neteisėtų veiksmų, teismas nurodė, kad šioje byloje net nebuvo ginčo, jog atsakovas vykdė atsiskaitymus, pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumą, taigi, neteisėti atsakovo veiksmai nagrinėjamoje byloje yra neabejotinai įrodyti, o priešinga teismo pozicija neatitinka byloje esančių faktų. Nors VMI prie FM ir atidėjo mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą, tačiau tai neturi būti suprantama kaip pritarimas atsakovo atliktiems atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimams. Prašymas atidėti mokestinę nepriemoką buvo pateiktas neteisėtus veiksmus jau atlikus, o VMI prie FM mokestinės nepriemokos terminą atidėjo, tikėdamasi, kad tokiu būdu pavyks ją atgauti, tačiau mokestinė nepriemoka taip ir nebuvo padengta. Teismas iš esmės pripažino žalos padarymo faktą, tačiau jį pateisino tuo, kad tariamai buvo išvengta didesnės žalos. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįsti teismo išvadą, kad atsakovas, savo veiksmais padarydamas žalos VMI prie FM, išvengė gresiančios didesnės žalos sau ar kitiems asmenims. Net ir atidėjus mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą, atsakovas tęsė CK 6.930¹ straipsnio reikalavimų pažeidinėjimą - turėdamas pareigą mokėti mokestinės paskolos palūkanas, atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais.

12.3. Nepagrįsta teismo padaryta išvada dėl priežastinio ryšio nebuvimo. Mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta ne dėl bendrovės nemokumo, o būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nes bendrovė disponavo lėšomis, kurių pakako atsiskaityti su VMI prie FM ir tik dėl atsakovo veiksmų tos lėšos buvo nukreiptos atsiskaitymui su kitais kreditoriais. Jei atsakovas būtų laikęsis CK 6.930¹ straipsnyje numatytos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės ir pirmiausia atsiskaitęs su VMI prie FM, o ne kitais kreditoriais, mokestinė nepriemoka būtų buvus padengta.

12.4. Teismo išvada dėl ieškovės tariamai gautos naudos padaryta remiantis klaidingomis prielaidomis, kurios neatitinka byloje esančių įrodymų.

12.5. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad žala VMI prie FM buvo padaryta laiku neiškėlus Bendrovei bankroto bylos, todėl teismo išvada dėl bankroto bylos iniciavimo savalaikiškumo neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.

Šalies argumentai

12.6. Bendrovės vadovo - atsakovo kaltė, pasireiškusi kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimu, kuomet buvo tyčia pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje numatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas ir dėl to liko nesumokėta ieškovei Bendrovės mokestinė nepriemoka, yra visiškai įrodyta įsiteisėjusiu teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarimu, priimtu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-1295-1033/2017.

Atsiliepimas

13. Atsakovas T. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su ieškovės VMI prie FM apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei Vilniaus miesto apylinkes teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:

13.1. Apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis, pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis sprendime nurodytais bei atsakovo įvardintais kasacinio teismo precedentais ar jų nepaisyti. Nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su apeliante, jog neteisėtų veiksmų vadovo civilinės atsakomybės aspektu nagrinėjamoje byloje ji neturėjo įrodinėti. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti ir su apeliantės teiginiais dėl pirmosios instancijos teismo pozicijos šiuo klausimu pagrįstumo ir teisėtumo, remiantis vien tuo, jog ši pozicija nesutapo su ieškovės nuomone.

13.2. Teismo išvada, jog ieškovė pripažino, kad mokestinės prievolės mokėjimo termino atidėjimas yra būtinas ir reikalingas bei atitinka tiek ieškovės, tiek bendrovės interesus ir, kad tokiais savo veiksmais ieškovė pripažino, jog mokėjimų eiliškumo pažeidimas yra pateisinamas būtinuoju reikalingumu (CK 6.253 straipsnio 6 dalis; MAĮ 88 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismo sprendime yra detaliai pagrįsta išsamia byloje nustatytų faktinių aplinkybių analize.

Atsiliepimas

13.3. Skundžiamo teismo sprendime nėra teismo teiginių ir/ar išvadų apie tai, jog nesumokėtų mokesčių suma apskritai negali būti pripažinta žala konkrečiam kreditoriui. Tačiau teismo sprendime labai išsamiai paaiškinama, jog teismų praktikoje yra aiškiai suformuotos teisės aiškinimo taisyklės, kurios teigia, kad už neįvykdytą savo prievolę pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o fizinių asmenų atsakomybė galima išskirtinais atvejais, juridinio asmens dalyvio pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles gali būti pripažinta tais atvejais, kai juridinio asmens dalyvio veiksmai buvo nesąžiningi ir būtent dėl šių veiksmu juridinis asmuo negali vykdyti prievolės. Teismo sprendime konstatuota, jog šioje nagrinėjamoje byloje bendrovės mokestinės prievolės nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, kad mokestinė nepriemoka nėra administracinio teisės pažeidimo pasekmė. Tuo tarpu ieškovė neteisėtus atsakovo veiksmus įrodinėja būtent prejudiciniu faktu administracinio nusižengimo byloje.

13.4. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame sprendime neteigiama, jog mokestinė nepriemoka negali būti pripažinta žala konkrečiam kreditoriui apskritai, sprendime nurodoma, jog toks pripažinimas galimas, tačiau tik išskirtinais atvejais. Teiginys, jog žalos, padarytos administraciniu nusižengimu, atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso nustatyta ginčo teisenos tvarka - nėra tik formalus nurodymas, kokia teisena toks klausimas turi būti sprendžiamas, šis teiginys nepatvirtina ir to, jog, konstatavus administracinės teisė pažeidimą, tokio pažeidimo faktas tampa civilinės atsakomybės sąlygų ir taikymo prejudicija, atleidžiančią ieškovą nuo civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo juridinio asmens mokestinę nepriemoką pripažinti atsakovo veiksmų rezultatu bei laikyti ją žala vadovo civilinės atsakomybės prasme. Byloje nustatyta, jog mokestinės nepriemokos nesumokėjimą lėmė juridinio asmens nemokumas, bet ne atsakovo nesąžiningi ir/ar neteisėti veiksmai.

Atsiliepimas

13.5. Pareikštu ieškiniu ieškovė siekė automatinio mokestinės prievolės perkėlimo juridinio asmens vadovui, apsiribodama CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo faktu, tačiau nepateikdama į bylą jokių įrodymų, galinčių patvirtinti buvus nesąžiningiems atsakovo veiksmams, kurie būtų buvę nukreipti į ieškovę ir jos galimybes atgauti skolą. Ieškovė byloje neįrodė būtinųjų sąlygų, kurioms esant būtų galima vadovo civilinė atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles.

13.6. Apeliantė skunde teigia, kad VMI prie FM vertinimu, žalos dydis yra aiškus ir įrodytas, tačiau nepateikė argumentų, kurie paneigtų priešingą pirmos instancijos teismo išvadą. Atsakovo nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, bet kuriuo atveju, ieškovės gauta nauda nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. turėtų būti įskaitoma į prašomos priteisti žalos dydį (CK 6.249 straipsnio 6 dalis). Atkreiptinas dėmesys, jog iš bendrovės veiklos tęsimo pats atsakovas jokios asmeninės naudos neturėjo. Atsakovas nuo pat 2015 m. gegužės mėnesio teikė Bendrovei paskolas, atsiskaitinėjo su Bendrovės tiekėjais savo asmeninėmis lėšomis (Bendrovės negrąžinta skola atsakovui – 56 800 Eur). Per ginčo laikotarpį Bendrovės įsiskolinimas atsakovui pagal suteiktas paskolas nebuvo mažinamas, kas neabejotinai patvirtina atsakovo sąžiningus veiksmus ir maksimalias pastangas pirmiausia atsiskaityti su Bendrovės kreditoriais, įskaitant ieškovę.

13.7. Viso bylos nagrinėjimo metu ieškovė neteikė jokių motyvuotų atsikirtimų dėl naudos, gautos per laikotarpį, kuomet Bendrovė (sudariusi su ieškove mokestinės nepriemokos paskolos sutartį) tęsė veiklą ir vykdė einamąsias mokestines prievoles biudžetui, tačiau apeliaciniame skunde ieškovė jau remiasi naujomis faktinėmis aplinkybėmis - neva bendrovė darbuotojus pradėjo samdyti tik nuo 2016 m. vasario 28 d. bei, kad 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo debitorių, kurių skola bendrovei sudarė 177 981 Eur. Šiomis aplinkybėmis bylos nagrinėjimo metu ieškovė nesirėmė, tačiau be teisinio pagrindo apeliaciniame skunde teigia, jog teismas turėjo atsižvelgti į minėtas faktines aplinkybes. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas kreditorės ieškinys dėl žalos atlyginimo iš juridinio asmens vadovo.

16. Byloje iškilo ginčas dėl subsidiarios civilinės atsakomybės juridinio asmens vadovui taikymo tuo atveju, kai įmonė tinkamai nevykdo prievolės laiku sumokėti mokesčius valstybei. Apeliantės įsitikinimu, UAB „Sostinė veža“ laiku nepadengus mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui, o 2017 m. balandžio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje konstatavus, kad bendrovės vadovas (atsakovas), skirstydamas bendrovės turimas lėšas, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, ieškovės patirtą žalą (atitinkančią bendrovės laiku nepadengtą mokestinę skolą valstybei) turėtų subsidiariai atlyginti juridinio asmens vadovas, t. y. atsakovas T. K..

17. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

18. Ieškovė kaip patirtą žalą vertina įmonės nesumokėtus mokesčius valstybei (mokestinę nepriemoką), kurie, ieškovės teigimu, būtų padengti tuo atveju, jei atsakovas būdamas įmonės vadovu nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų ir būtų atsiskaitęs su kreditore teisės aktuose nustatyta tvarka.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne atlyginti žalą, todėl ji negali būti sutapatinama su civiline atsakomybe. Civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę, iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013, 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017). Tačiau, nepaisant to, kad paprastai įmonės nesumokėti mokesčiai nėra kvalifikuojami kaip juridinio asmens vadovo veiksmais sukelta žala civilinės atsakomybės prasme, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskiriamos aplinkybės, kurioms esant ši taisyklė nėra taikoma. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateikiamus išaiškinimus, juridiniam asmeniui neįvykdžius mokestinės prievolės, ieškinys galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad žalos atsiradimą lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, taip pat tuo atveju, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

20. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad laikotarpiu, kai atsakovas ėjo direktoriaus pareigas, įmonė turėjo mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui. Įmonė iki šiol nėra atsiskaičiusi su ieškove. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-1507-852/2019 nusprendė pripažinti bankrutavusios UAB „Sostinė veža“ veiklą pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Taigi, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, jog įmonė negalės patenkinti ieškovės turtinių reikalavimų. Ši nustatyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti mokestinė nepriemoka gali būti vertinama kaip jos patirta žala ir, ieškovei įrodžius visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, galėtų būti priteisiama iš asmens, atsakingo už tokios žalos atsiradimą.

21. Minėta, jog vadovo civilinei atsakomybei taikyti ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį.

22. Byloje nustatyta, kad T. K. 2017 m. balandžio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.2.-1295-1033/2017), už kurį nubaustas 1 000 Eur bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „Sostinė veža“ vadovu, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. atlikdamas mokėjimus kitiems kreditoriams, bet ne ieškovei.

23. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Vadinasi, nors teismas konstatavo CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą ir taikė atsakovui baudą už minėtos įstatymo normos reikalavimų pažeidimą, administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės už UAB „Sostinė veža“ tinkamą prievolės neįvykdymą sąlygų buvimą, todėl administracinėje byloje nustatyti faktai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio.

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokio jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau padaryto tik dėl jo didelės kaltės, t. y. dėl tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus, ar dėl didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Paprastas vadovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti konkrečiai į ieškovę nukreiptų buvusio UAB „Sostinė veža“ vadovo T. K. nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir tokių veiksmų pagrindu sukeltos žalos ieškovei. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog bendrovės mokestinės prievolės neįvykdymas laiku buvo sąlygotas Bendrovės vadovo tyčios ar jo sąmoningo ketinimo pažeisti būtent ieškovės interesus, o ne bandymo derinti visų Bendrovės kreditorių bei pačios Bendrovės turtinius interesus. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro vertindama bylos duomenis, kurie patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. UAB „Sostinė veža“ vis dar vykdė veiklą. Iš pačios apeliantės pateiktų dokumentų nustatyta, kad per ginčijamą laikotarpį UAB „Sostinė veža“ atsiskaitinėjo su UAB ,,Šiaulių banko lizingas“, kurios lizinguojamais automobiliais buvo vykdoma Bendrovės veikla, su UADBB ,,Legator“, kurioje šie automobiliai buvo draudžiami, su ryšio operatoriais Omnitel, Tele2 ir Bitė, kurių paslaugų pagrindu klientai galėdavo susisiekti trumpaisiais numeriais ir užsakyti Bendrovės teikiamas taksi paslaugas, su Oryo IĮ, kuri suteikė prieigą prie ,,e-taksi“ programėlės, suteikiančios klientams galimybę užsakyti Bendrovės teikiamas taksi paslaugas. Svarbu pažymėti, kad minimu laikotarpiu taip pat buvo vykdomi atsiskaitymai su ieškove bei mokamas darbo užmokestis Bendrovės darbuotojams. Sudariusi mokestinės paskolos sutartį su ieškove, Bendrovė kreipėsi į UAB ,,Šiaulių banko lizingas“ dėl finansines nuomos sutarties Nr. FV-152-02588 restruktūrizavimo, ir, kol vyko derybos (dėl finansines nuomos sutarties ir mokėjimų pagal ją išdėstymo), Bendrovė tęsė veiklą irmokėjo ne tik būtinus einamuosius mokėjimus kreditorei UAB ,,Šiaulių banko lizingas“, tačiau kartu taip pat vykdė mokėjimus ieškovei. Nepavykus susitarti ir UAB ,,Šiaulių banko lizingas“ nutraukus finansines nuomos sutartį, Bendrovė nebegalejo vykdyti veiklos ir faktiškai tapo nemoki. Reaguodamas į susiklosčiusią situaciją, atsakovas inicijavo procesą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas T. K., kaip Bendrovės vadovas, siekė derinti visų kreditorių ir pačios bendrovės interesus, stengdamasis užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad mokėjimo eiliškumo pažeidimų tikslas buvo siekis išvengti būtent prievolių valstybei vykdymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus visą susiklosčiusią faktinę situaciją, byloje nustatytos aplinkybės neteikia pakankamo pagrindo T. K. civilinei atsakomybei konstatuoti ir žalai iš jo priteisti.

26. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliantės skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).

27. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų papildomai nepasisako. Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teismenėra atlyginamos.

29. Atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios pagrįstos 2019 m. rugpjūčio 14 d. sąskaita už teisines paslaugas Serija RM Nr. 0091 ir 2019 m. rugpjūčio 16 d. mokėjimo nurodymu. Kadanti išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistinos 700 Eur apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atsakovo T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 700 Eur (septynis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Andrutė KalinauskienėEglė SurgailienėRūta Veniulytė-Jankūnienė