Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atstovei K. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ieškinį atsakovui T. K. dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

II. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

Byloje nustatyta, kad UAB “Sostinė veža“ yra Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skolininkė. Šios bendrovės vadovo pareigas nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. vasario 15 d. ėjo atsakovas. Bendrovė, kurios veikla buvo keleivių pervežimo (taksi) paslaugos, buvo įregistruota 2015-05-21. Siekiant nustatyti bendrovės įsipareigojimų biudžetams ir fondams nevykdymo priežastis, ieškovas atliko operatyvų patikrinimą ir 2016 m. lapkričio 18 d. surašė operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (23.30-08)FR1042-8284 už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., kurioje nustatė, kad bendrovė tikrintinu laikotarpiu atsiskaitymus atliko kitiems žemesnėje eilėje esantiems kreditoriams nei ieškovas. Dėl minėtos atsiskaitymo eiliškumo su kreditoriais tvarkos pažeidimo, ieškovas 2017 m. sausio 25 d. pareiškimu Nr. (23.28-08-1 E) RNA-2686 „Dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas atsakovui iškelti administracinio nusižengimo bylą ir pripažinti jį padariusį administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 str. 1 d. bei jį nubausti skiriant galiojusio Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50⁶ str. 1 d. sankcijoje numatytą baudos vidurkį. Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.2.-1295-1033/2017 nustatė, kad atsakovas pažeidė CK 6.930¹ str. numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kai bendrovė, turėdama lėšų sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, to nedarė, bet atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais. Teismas nutarė vadovui skirti už tai 1000 EUR dydžio baudą, byloje priimtas nutarimas yra įsiteisėjęs. Ieškovė nuo 2016 m. vasario mėnesio pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus. Atsakovas nusprendė kreiptis į ieškovą dėl mokestinių prievolių atidėjimo/išdėstymo, ieškovas tenkino prašymą ir 2016-04-12 sudarė mokestinės paskolos sutartį, atidedant mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Gavus ieškovės pritarimą nenutraukti veiklos ir 2016-04-12 sudarius mokestinės paskolos sutartį, buvo kreiptasi į UAB „Šiaulių banko lizingas“ dėl finansinės nuomos sutarties Nr. FV-152-02588 restruktūrizavimo. UAB „Šiaulių banko lizingas“ pateikė neigiamą atsakymą dėl skolos restruktūrizavimo ir 2016-05-30 finansinės nuomos sutartį Nr. FV-152-02588 nutraukė. Grąžinus nuomotus automobilius, bendrovė nebegalėjo vykdyti veiklos, generuoti pajamų ir faktiškai tapo nemoki, todėl negalėjo vykdyti ir mokestinės paskolos sutarties, kuri 2016-07-05 buvo nutraukta. Dėl automobilių grąžinimo UAB „Šiaulių banko lizingas“ buvo perskaičiuotas valstybės biudžetui mokėtinas PVM, todėl Bendrovės mokestinė nepriemoka nuo 32.715,7 Eur išaugo iki 110.722,11 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2017-01-16 nutartimi Bendrovei buvo iškelta bankroto byla.

Dėl įmonės vadovo tiesioginės atsakomybės.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovas apskritai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui. Pasak atsakovo, ieškinio tenkinimas nagrinėjamoje byloje reikštų mokestinės bendrovės prievolės perkėlimą jos valdymo organui, pažeidžiant juridinio asmens ribotos atsakomybės principą.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 245 straipsnio 1 dalis). Žalą atlygina asmuo, nevykdęs pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, kitaip tariant, asmuo, dėl kurio neteisėto veikimo ar neveikimo atsirado žala (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Kaip nurodė ieškovas, kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos siejama ne su įmonės nemokumo stadija, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, jis gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui. Teismas sutinka su ieškovo pozicija, jog tiek juridinio asmens vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti žalą, atsiranda tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį. Ieškovas jau savo ieškinyje akcentavo, kad vadovo civilinę atsakomybę grindžia įrodydamas savarankiškas civilinės atsakomybės sąlygas, o ne vien tik atsakomybę administracinės atsakomybės sąlygų pagrindu.

Visgi, sutiktina su atsakovo nuomone, kad atsiskaitymo eiliškumo pažeidimas, nesant kitų nesąžiningų veiksmų, pats savaime neturi jokios įtakos juridinio asmens galimybei įvykdyti prievolę ateityje, tačiau, kaip jau minėta, ieškovas šioje byloje savo poziciją grindžia ne tik atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo faktu, bet ir visomis kitomis būtinomis civilinės atsakomybės sąlygomis. Atsakovas pažymi, kad bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose, o taip pat ir teismo posėdyje tvirtino, jog tokiam ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškinyje ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-03 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-219/2017, kurioje nustatyta, jog atsiskaitymo eiliškumo pažeidimas buvo lydimas nesąžiningais vadovo veiksmais, nukreiptais į konkretų kreditorių - paslaugų pirkimai ir atsiskaitymai su susijusia įmone, neinformavimas apie gresiantį nemokumą, negalint atsiskaityti, įvardintos klaidinančios priežastys, sutrukdant ieškovei imtis priemonių gauti bent dalį sumos. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, reikšdama tiesioginį ieškinį dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų, nukreiptų konkrečiai ieškovės atžvilgiu, pasak atsakovo, iš viso nenurodė, t. y. neįrodė specifinio ieškinio pagrindo. Atsakovas teigia, kad priešingai, jo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nebuvo klaidinama, jai buvo pateikta visa objektyvi informacija dėl mokestinės nepriemokos susidarymo priežasčių. Sudariusi mokestinės paskolos sutartį, ieškovė pripažino, jog bendrovės mokestinės prievolės mokėjimo termino atidėjimas yra būtinas ir reikalingas bei atitinkantis tiek ieškovės, tiek bendrovės interesus, t. y. pripažino, jog mokėjimų eiliškumo pažeidimas yra pateisinamas būtinuoju reikalingumu. Visgi, teismas su tokia atsakovo pozicija sutikti negali. Nagrinėjant bylą aptartinos visos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau vertinant šiuos argumentus vien tik teisės pareikšti tiesioginį ieškinį prasme, ieškovė nurodo, kad neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovas, būdamas bendrovės vadovu – vienasmeniu šio juridinio asmens valdymo organo nariu - laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-09-30 atliko veiksmus, kuriuos įstatymas imperatyviai draudžia atlikti, t. y. žinodamas apie finansinę padėtį bei susidariusią mokestinę nepriemoką, taip pat, jog mokestinė nepriemoka ieškovui yra išieškoma Mokesčio administravimo įstatymo numatytais mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdais, suprasdamas, kad turi galimybę pilnai padengti mokestinę nepriemoką ieškovui, tyčia nevykdė prievolės mokėti įstatymuose nustatytus atitinkamus mokesčius valstybei taip veikdamas nesąžiningai bei neprotingai ir prieš pačią bendrovę, o vietoje to atsiskaitinėjo su kitais, žemesnės eilės kreditoriais, tuo pažeisdamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, numatytą CK 6.930¹ str. 1 d. Ir nors atsakovas pabrėžia, kad bankroto administratorius, patikrinęs sandorius, sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nenustatė, vis gi teismas laiko, kad ieškovė turėjo teisę reikšti byloje tiesioginį ieškinį, kurį, kaip ji pati ne kartą akcentavo, grindžia visomis civilinės atsakomybės sąlygomis.

Dėl ieškinio senaties taikymo.

Atsakovas nurodo, jog ieškovas praleido ieškinio senatį dėl visų mokestinių nepriemokų, atsiradusių iki 2016-03-18 dienos. Su šiais atsakovo teiginiais VMI prie FM nesutinka, nurodydama, jog UAB „Sostinė veža“ vadovo padarytas CK 6.930¹ straipsnio pažeidimas buvo išaiškintas atlikus bendrovės operatyvų patikrinimą; patikrinimo pabaiga yra Operatyvaus patikrinimo pažymos surašymo diena, t. y. 2016 m. lapkričio 18 d. VMI prie FM operatyvaus patikrinimo metu jai pateiktus dokumentus išanalizavo ir sužinojo, jog jai padaryta turtinė žala - bendrovė, turėdama mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, atsiskaitinėja su kitais, žemesnės eilės kreditoriais. Ieškovas pažymėjo, kad teismui nustačius, jog VMI prie FM turėjo galimybę sužinoti apie UAB „Sostinė veža“ vadovo padarytą CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą, bendrovei pateikus VMI prie FM dokumentus dėl mokestinės paskolos sudarymo, ieškinio dėl žalos senaties terminas taip pat dar nebūtų suėjęs, nes išvada dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų atidėjimo buvo surašyta 2016 m. balandžio 11 d., o ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas teismui 2019 m. kovo 18 d.

Teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus mano, kad tik 2016-11-18 išanalizavusi operatyvaus patikrinimo metu jai pateiktus dokumentus, ieškovė sužinojo, jog jai padaryta žala, todėl aplinkybė, kad išvada dėl UAB „Sostinė veža“ mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų atidėjimo buvo surašyta 2016-04-11, o VMI ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas 2019-03-18, neturi įrodomosios reikšmės šioje byloje. Teismas, nors ir sutinka su atsakovo analizuojama teismų praktika, kurioje, aiškinant CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuota kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista, negali sutikti su atsakovo teiginiu, jog dėl visų mokestinių nepriemokų atsiradusių iki 2016-03-18 dienos, yra praleistas ieškinio senaties terminas. Teismų praktikoje pažymima, kad subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą mano, kad, įvertinus ieškovo statusą (valstybinė įstaiga), jo tiesiogines funkcijas valstybėje, reikia atkreipti ypatingą dėmesį į tai, jog Valstybinė mokesčių inspekcija iš gautų duomenų paviršutiniškai, neišsamiai ir/ar nepilnai negali daryti vienareiškmių išvadų apie padarytą pažeidimą – tokiai veiklai įgyvendinti ir atitinkamam sprendimui primti yra būtini formaliomis taisyklėmis ir/ar vidaus teisės aktais nustatyti patikrinimai, kuriuos atlikus gali būti pripažinti padaryti ar nepadaryti vienoki ar kitoki pažeidimai. Todėl teismas laiko, kad ieškovas apie padarytus pažeidimus sužinojo ne tiesiog gavęs atitinkamus duomenis, įrodymus ar rašytinius paaiškinimus iš atsakovo, o juos išanalizavęs, patikrinęs ir priėmęs tam tikrą sprendimą bei surašęs tokį sprendimą pagrindžiančią pažymą. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į ieškinyje nurodytą, tačiau atsakovo niekur neaptartą aplinkybę, kad likusi nepadengta bendrovės mokestinė nepriemoka turėjo būti sumokėta iki 2016-07-29; ši data buvo paskutinė atsiskaitymo su kitais kreditoriais diena, tad, vertinant atsakovo motyvus dėl senaties, net ir iki šios datos ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis, kad mokestinė nepriemoka bus sumokėta.

Aptartos aplinkybės leidžia teismui daryti šivadą, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties.

Dėl civilinės atsakomybės.

Ieškovas byloje rėmėsi tuo, jog pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 12 d. 1 p. ir 12 p., bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir už kitų nustatytų pareigų vykdymą. Atitinkamai šių teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo materialinę atsakomybę. Siekiant sutrukdyti vykdyti nesąžiningas verslo schemas, įstatyme įtvirtinamos kreditorių interesų apsaugos priemonės, viena jų – galimybė taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Vienu esminių motyvų, kodėl atsakovas privalo atlyginti žalą, ieškovas laikė tą aplinkybę, jog žala buvo padaryta administraciniu nusižengimu. CK 6.263 str. 2 d. yra numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismai yra ne kartą nurodę, kad žalos, padarytos administraciniu nusižengimu, atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso nustatyta ginčo teisenos tvarka. Todėl civilinėje byloje tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog atsakovas kaltas. CK 6.249 str. 1 d. įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs žalos sąvoką, numatančią, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Kaip nurodė ieškovas, byloje yra visos sąlygos, reikalingos tam, kad būtų atlyginta žala, padaryta ieškovui atsakovo administraciniu teisės pažeidimu. Įsiteisėjusiu 2017 m. balandžio 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-1295-1033/2017 konstatavus, kad atsakovas padarė ATPK 50⁶ str. 1 d. numatytą pažeidimą, yra įrodytos visos sąlygos reikalingos tam, jog iš atsakovo būtų priteisti dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo kilę ieškovui nuostoliai.

Pripažintina, jog teiginys, kuriuo remiasi ieškovė, kad žalos, padarytos administraciniu nusižengimu, atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso nustatyta ginčo teisenos tvarka - nėra tik formalus nurodymas, kokia teisena toks klausimas turi būti sprendžiamas, šis teiginys nepatvirtina ir to, jog, konstatavus administracinės teisės pažeidimą, tokio pažeidimo faktas tampa civilinės atsakomybės sąlygų ir taikymo prejudicija, atleidžiančia ieškovą nuo civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-3-697/2018, nurodoma, jog ATPK normos konstrukcija yra formalios sudėties, todėl ji neapima padarinių, atsiradusių dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimo, o padariniai, atsiradę dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės pažeidimo, yra už administracinės bylos teisenos ribų, be to, reikalaujama suma yra mokestinė nepriemoka, tuo tarpu administracinėn atsakomybėn asmuo yra traukiamas už kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumo pažeidimą, o ne už vengimą ar atsisakymą sumokėti mokesčius, tad mokestinė nepriemoka nėra administracinio teisės pažeidimo pasekmė. Taigi, teismas negali neatsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką ir šioje dalyje sutinka su atsakovu, kad mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes nėra neteisėtų veiksmų rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-56-696/2015; e2AT-30-696/2016). Teismų praktikoje yra aiškiai suformuotos teisės aiškinimo taisyklės, kurios teigia, kad už neįvykdytą savo prievolę pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o fizinių asmenų atsakomybė galima išskirtiniais atvejais, juridinio asmens dalyvio pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles gali būti pripažinta tais atvejais, kai juridinio asmens dalyvio veiksmai buvo nesąžiningi ir būtent dėl šių veiksmų juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės. Negana to, teismų praktikoje pripažįstama, kad taip susiklosto tuomet, kai dėl vadovo neteisėtų veiksmų išoriniuose santykiuose juridinis asmuo tampa nemokus, bankrutuoja ir kai nustatytos visos būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Taigi, teismas pabrėžia, kad civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinis reikalavimas kildinamas teisės aktų, o ne civilinės atsakomybės pagrindu, o, kas svarbiausia šioje nagrinėjamoje byloje, bendrovės mokestinės prievolės nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, jos kyla mokesčių įstatymu nustatytais pagrindais ir yra būtinosios veiklos išlaidos, todėl pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės vadovui nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013, 3K-3-54- 701/2017). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartyje Nr. 2K-7-86-303/2018, kuria vadovaujasi procesiniuose dokumentuose tiek ieškovas, tiek atsakovas, pasisakyta dėl mokestinės prievolės ir civilinės atsakomybės institutų atskyrimo klausimo ir nurodyta, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Ieškovas neteisėtus atsakovo veiksmus įrodinėja būtent prejudiciniu faktu administracinio nusižengimo byloje, tačiau civilinėje byloje aplinkybės, nustatytos nagrinėjant administracinę bylą ir nurodytos administracinių teismų sprendimuose, kiek jos susijusios su šios (civilinės) bylos nagrinėjimo dalyku ir atsakovo civiline atsakomybe, nelaikytinos prejudicinėmis, jos patvirtinamos arba paneigiamos naudojantis įrodinėjimo institutu pagal civilinio proceso įrodinėjimo taisykles. Taigi, nagrinėjamoje byloje atsakovo veiksmų neteisėtumą civilinės atsakomybės požiūriu privalo įrodyti ieškovė.

Neteisėti veiksmai, kaip nurodo ieškovė, pasireiškė tuo, jog atsakovas, būdamas bendrovės vadovu nuo 2016-01-01 iki 2016-09-30 atliko veiksmus, kuriuos įstatymas imperatyviai draudžia atlikti, t. y. žinodamas apie finansinę padėtį bei susidariusią mokestinę nepriemoką, taip pat, jog mokestinė nepriemoka ieškovui yra išieškoma Mokesčio administravimo įstatymo numatytais mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdais, suprasdamas, kad turi galimybę pilnai padengti mokestinę nepriemoką ieškovui, tyčia nevykdė prievolės mokėti įstatymuose nustatytus atitinkamus mokesčius valstybei taip veikdamas nesąžiningai bei neprotingai ir prieš pačią bendrovę, vietoje to atsiskaitinėjo su kitais, žemesnės eilės kreditoriais, tuo pažeisdamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, numatytą CK 6.930¹ str. 1 d. Visgi, teismas laiko įrodytu, kad mokestinės nepriemokos ir atsiskaitymo vėlavimas laikotarpyje nuo 2016-01-01 iki 2016-04-12 jau buvo ieškovės įvertintas sudarant mokestinės paskolos sutartį, atidedant mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Teismas pripažįsta, kad taip ieškovė labai aiškiai pripažino, jog mokestinės prievolės mokėjimo termino atidėjimas yra būtinas ir reikalingas bei atitinka tiek ieškovės, tiek bendrovės interesus. Teismas konstatuoja, kad tokiais savo veiksmais ieškovė pripažino, jog mokėjimų eiliškumo pažeidimas yra pateisinamas būtinuoju reikalingumu (CK 6.253 straipsnio 6 dalis; MAĮ 88 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai teismas vertina ir laikotarpį nuo 2016-04-12 iki 2016-05-30 - gavus ieškovės pritarimą nenutraukti veiklos ir 2016-04-12 sudarius mokestinės paskolos sutartį, buvo kreiptasi į UAB „Šiaulių banko lizingas“ dėl finansinės nuomos sutarties Nr. FV-152-02588 restruktūrizavimo. Teismas sutinka su atsakovo išsakyta pozicija, kad kol vyko derybos dėl finansinės nuomos sutarties ir mokėjimų pagal ją išdėstymo, buvo būtina vykdyti einamuosius mokėjimus UAB „Šiaulių banko lizingas“, tai atitinka įprastos verslo rizikos kriterijus, nes, priešingu atveju, restruktūrizavimo prašymo dėl skolos UAB „Šiaulių banko lizingas“ net nebūtų svarstęs. Buvo privalu vykdyti taip pat ir kitus mokėjimus, kad Bendrovė nenutrauktų veiklos. Teismas, įvertinęs pačios ieškovės į bylą pateiktus duomenis mato, kad nuo 2016-04-12 iki 2016-05-30 buvo atliekami mokėjimai dėl darbo užmokesčio, o dalis darbo užmokesčio jau buvo mokama pagal vykdomuosius dokumentus, dėl atsiskaitymo su ryšio operatoriais, kas buvo iš esmės būtina dėl specifinės bendrovės veiklos, dėl atsiskaitymo pagal prieigą prie „e-taksi“ programėlės, dėl UADBB „Legator“ (vykdė nuomojamų automobilių draudimą); dėl einamųjų mokėjimų ieškovei bei SODRAI. Iš ieškovės pateiktų duomenų taip pat matyti, jog nuo 2016-05-30 (UAB „Šiaulių banko lizingas“ nutraukus finansinės nuomos sutartį Nr. FV-152-02588) iki 2016-09-30 (iki šios datos ieškovė kildina neteisėtus veiksmus) buvo atsiskaitoma su darbuotojais, o atsiskaitymas su darbuotojais negali būti laikomas neteisėtais atsakovo veiksmais civilinės atsakomybės aspektu. Taigi, teismas laiko, kad aplinkybės patvirtina, jog atsakovo veiksmus, pripažintus neteisėtais administracinėje byloje, nėra pagrindo laikyti neteisėtais civilinės atsakomybės prasme, nes su jais sutiko ieškovė, sudarydama mokestinės paskolos sutartį ir atidėdama mokestinės nepriemoką sumokėjimą. Atsakovas neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, ieškovės neklaidino, į UAB „Šiaulių banko lizingas“ dėl finansinės nuomos sutarties restruktūrizavimo kreipėsi tik sudaręs mokestinės paskolos sutartį, nesudarė jokių sandorių savo asmeninei naudai ir/ar prieš bendrovės interesus. Be to, teismas akcentuoja, kad ieškovei buvo pateikti visi „Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašo“, patvirtinto VMI prie LR FM viršininko 2014-08-08 įsakymu Nr. VA-63, 5 punkte nurodyti dokumentai, tad šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog ieškovė turėjo ir vertino duomenis apie bendrovės apyvartiniu lėšų panaudojimą atsiskaitymams su kreditoriais. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016-04-11 Išvadoje dėl UAB „Sostinė veža“ mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų atidėjimo Nr. (23.31 -08)-326-1639 ieškovė buvo nurodžiusi, jog įmonė nuo 2015-06-29 yra sudariusi išperkamosios nuomos sutartį dėl 40 lengvųjų automobilių, kurie yra naudojami įmonės veikloje, todėl laiku neatsiskaičius su lizingo bendrove, kurios automobilius įmonė naudoja pajamoms uždirbti bei mokesčiams mokėti, lizingo bendrovė gali automobilius atsiimti ir įmonė bus priversta skelbti bankrotą. Taip pat ieškovė nurodė, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad, nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė tarptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau, o iš pateiktų dokumentų ir atliekamų veiksmų matyti, kad bendrovė vykdo veiklą, gauna pastovias pajamas ir ateityje turės realių galimybių atsiskaityti su biudžetu. Šiais motyvais ieškovas vadovavosi protingumo ir teisingumo kriterijais ir pasiūlė atidėti UAB „Sostinė veža“ 32 712,69 Eur PVM mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą.

Taigi, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje prejudiciniu faktu laikytini tik administracinėje byloje nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai - atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo faktas, tačiau šių veiksmų neteisėtumo civilinės atsakomybės aspektu ieškovas neįrodė.

Nors teismui pripažinus, kad ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų aptarti nėra būtinybės, teismas sutinka su atsakovo nuomone, jog, vertinant aukščiau aptartus civilinės atsakomybės bei vadovo tiesioginės atsakomybės aspektus, turtinės žalos dydis nėra aiškus, nes nėra lygus mokestinės nepriemokos dydžiui. Teismas jau aptarė, kad nuo 2016-01-01 iki 2016-09-30 ieškovei buvo sumokėta 21.721,85 Eur bei 243,51 Eur, ką ieškinyje nurodo pati ieškovė, tačiau, ieškovė neatsižvelgia į tai, kad tuo atveju, jei nebūtų siekiama išsaugoti bendrovės veiklą ir tuo tikslu nebūtų kreiptasi į ieškovę dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, taip pat į UAB „Šiaulių banko lizingas“ dėl finansinės nuomos sutarties restruktūrizavimo, veikla būtų nutraukta jau 2016 m. sausio mėn. Jau tuomet įmonė būtų nemoki, o tuo atveju, kai įmonė tampa nemoki, atsakingi asmenys turi kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Tad vertinant byloje esančius rašytinius įrodymus kompleksiškai, ieškovė turėjo naudos iš to, kad bankroto byla nebuvo iškelta iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo, nes akivaizdu, kad bankroto procese pirma eile būtų tenkinami darbuotojų reikalavimai, o ne mokestinės nepriemokos valstybės/savivaldybės biudžetui (Įmonių bankroto įstatymo 35 str.). Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, bendrovės bankroto byloje nebuvo patenkinti visi pirmos eilės (darbuotojų) kreditoriniai reikalavimai; liko nepatankinta viso 11.927,72 Eur pirmos eilės reikalavimų, taigi, ieškovės gauta nauda nuo 2016-01-01 iki 2016-09-30 turėtų būti įskaitoma į prašomos priteisti žalos dydį.

Priežastinį ryšį nagrinėjamoje byloje ieškovas vertina taip, kad atsiradusi žala yra tiesiogiai susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais, t. y. atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, numatyto CK 6.930¹ str. 1 d., pažeidimu. Nurodo, kad atsakovui būnant sąžiningam, neteisėtai nenaudojant bendrovės turto (gautų pajamų) trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti, vykdant ir laikantis CK 6.930¹ str. numatytų imperatyvių reikalavimų, ieškovas butų gavęs pajamas. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad kaltė, pasireiškusi kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimu, kuomet buvo tyčia pažeistas CK 6.930¹ str. numatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas ir dėl to liko nesumokėta ieškovui bendrovės mokestinė nepriemoka, yra visiškai ir pilnai įrodyta įsiteisėjusiu Teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarimu, priimtu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-1295-1033/2017. Visgi, teismas jau pasiskė ir įvertino, kad ieškovės įvardinta žala (mokestinė nepriemoka) nėra ir negali būti vertinama kaip atsakovo veiksmų rezultatas, nes tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo negautų pajamų nėra priežastinio ryšio, nes mokestinė nepriemoka ieškovui buvo nesumokėta išimtinai dėl bendrovės nemokumo, kurio niekaip neįtakojo atsakovo veiksmai. CK 6.247 straipsnis įtvirtina, kad priežastinis ryšys yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, nes atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kaip minėta, teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas dėl priežastinio ryšio plačiau taip pat nepasisako. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ankstesnis bankroto bylos iškėlimas būtų užtikrinęs visos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ieškovei. Šiuo aspektu vertinant atsakovo civilinę atsakomybę, atsižvelgtina į tai, kad bankroto procese ieškovės reikalavimai nebūtų tenkinami pirmiau, nei darbuotojų reikalavimai, o šie bankroto byloje nebuvo patenkinti pilna apimtimi, nutraukus finansinės nuomos sutartį su UAB „Šiaulių banko lizingas“, didėjo biudžetui mokėtino PVM suma, ką pripažino ir ieškovė. Taigi, atsiskaitymo eiliškumo pažeidimas, dėl kurio egzistavimo byloje nėra ginčo, teismui nenustačius kitų nesąžiningų veiksmų, pats savaime neturėjo jokios įtakos bendrovės galimybei įvykdyti prievolę ateityje, todėl nepriklausomai nuo atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo, bendrovė negalėjo laiku ir pilnai įvykdyti valstybei mokestines prievoles ne dėl kokių nors atsakovo veiksmų, o dėl bendrovės nemokumo. Teismas pripažįsta, kad atsakovas neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, elgėsi rūpestingai ir apdairiai siekdamas išvengti bankroto, tikėdamasis atsiskaityti tiek su ieškove, tiek su kitais kreditoriais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendimas tęsti ir/ar netęsti veiklos gali būti vertinamas tik pačios bendrovės ir visų kreditorių interesų atžvilgiu, jei esama akivaizdžių stropumo, rūpestingumo ar lojalumo trūkumų. Vadovo civilinė atsakomybė negali būti grindžiama vien tuo, kad jis nepasiekė konkretaus rezultato ar jam nepavyko atkurti finansinio stabilumo ir išvengti bankroto proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Teismas sutinka, kad atsakovas veikė rūpestingai ir apdairiai, tačiau negalėjo numatyti, jog jam nepavyks restruktūrizuoti finansinės nuomos sutarties, stabilizuoti bendrovės finansų ir išvengti bankroto bei atsiskaityti su ieškove.

Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas patyrė atstovavimo išlaidas – 2178 Eur. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, jog yra sumokėjęs 2178 Eur advokatės Rūtos Menčikovskytės pagalbai apmokėti. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas šaliai priteisia tik tas bylinėjimosi išlaidas, kurios pripažįstamos būtinomis ir pagrįstomis (CPK 88 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimus atsisakyta tenkinti atmetant ieškinį, atsakovui iš ieškovės priteistina 2178 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kadangi teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu nepatyrė, jų priteisimo klausimas nagrinėjamu atveju nesprendžiamas (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 301 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos atsakovo T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2178 Eur (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.