Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 9 mėnesiams; pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnyje, ir nubaustas 25 parų areštu; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. V. paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta sumažinta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pridedant jos minimalią dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams; vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 13 dalimi, į atliktą galutinę subendrintą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, santykiu 1:1, įskaitytas D. V. laikino sulaikymo šioje byloje laikas (viena para), laikant, kad jis atliko vieną laisvės atėmimo dieną; laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo D. V. faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį; vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, D. V. pripažintas recidyvistu; vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis (įgyti) specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 6 metams; vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuota (priteista iš D. V. į valstybės biudžetą) automobilio „(duomenys neskelbtini)”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti suma, tai yra 2500 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuteistajam D. V. paskirtos bausmės ir jo pripažinimo recidyvistu

8. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir ją padariusiam asmeniui paskirti tinkamai individualizuotą ir teisingą bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

9. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat nustatomas skiriamos bausmės dydis (BK 61 straipsnio 2 dalis). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

10. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. V. pagal BK 243 straipsnį nubaustas areštu 25 paroms, pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Šios paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė – 9 mėnesių laisvės atėmimas. Ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu iki 6 mėnesių laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. V. bausmes, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad D. V. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis) ir vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – kad D. V. anksčiau buvo teistas septynis kartus, iš jų du kartus teistas už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam, septynis kartus baustas administracine tvarka, iš kurių ne kartą baustas už pasirodymą neblaiviam viešose vietose, automobilio vairavimą neturint teisės, registruotas Užimtumo tarnyboje, vykdo individualią veiklą. Pirmosios instancijos teismas D. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuteistojo D. V. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ji recidyvistu. Šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

12. Aiškinant nuostatas dėl recidyvisto kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmens laikymas recidyvistu yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę recidyvistu asmuo gali būti pripažįstamas nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktas), trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis), penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktis).

13. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (1 t., b. l. 212–215) matyti, kad D. V. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendžiu už apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, buvo nuteistas 25 parų arešto bausme. Už sunkaus ir apysunkio nusikaltimų padarymą buvo nuteistas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu, kuriuo jam buvo paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams 20 dienų. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą ir jam buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 10 mėnesių. D. V. minėtu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliko ir iš bausmės vykdymo vietos buvo paleistas 2016 m. kovo 4 d. Nepraėjus penkeriems metams po to, kai buvo nuteistas už sunkų tyčinį nusikaltimą, tai yra neišnykus teistumui, D. V. dar padarė dvi naujas tyčines nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 27 d. baudžiamuoju įsakymu 30 parų areštu. D. V. arešto bausmę atliko ir iš bausmės vykdymo vietos buvo paleistas 2020 m. gruodžio 23 d., o 2021 m. sausio 29 d. išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro, atlikus laisvės apribojimo bausmę. Tačiau neišnykus teistumui D. V. vėl padarė naują tyčinį nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui, už kurį Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams, ir kurios vykdymas atidėtas 2 metams. Šioje byloje inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, D. V. padarė Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tai yra naują nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui. Kaip jau buvo minėta, D. V. ne kartą jau buvo teisiamas už tyčinius nusikaltimus, iš jų net du kartus už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam, jam buvo skiriamos pakankamai griežtos arešto, laisvės atėmimo bausmės, buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, tačiau tai nuteistajam teigiamos įtakos nepadarė. D. V. ir toliau atsisako rinktis teisėtais būdais ir priemonėmis grįstą gyvenimo kelią, savo elgesio nekeičia, nors ir nurodo, kad jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas dėl alkoholio vartojimo, paskirtas gydymas, tačiau akivaizdu, jog šios problemos jis nesprendžia, nes kaip matyti iš Lietuvos probacijos tarnybos Vakarų Lietuvos skyriaus pateiktos informacijos, pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendį vykdomos probacijos laikotarpiu D. V. pažeidinėjo pareigą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, netinkamai vykdė įpareigojimą dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, bet ir vėl būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 3,17 promilių girtumas, jis vėl vairavo transporto priemonę, kai jam tokia teisė uždrausta, tai yra padarė šioje byloje jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti apie didesnį D. V. asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį D. V. recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis), o tuo pačiu ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nuskalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nors ir nenurodė, kuria BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, ar 2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), įtvirtinančią bausmės skyrimo taisykles, vadovavosi, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam D. V. už nusikalstamas veikas paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. V. paskirtos bausmės, paskirta subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė yra tinkamai individualizuota, nėra per griežta ir atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

15. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, skirti įpareigojimą gydytis nuo alkoholizmo. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

16. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

17. Kai jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu D. V. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), ir vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 243 straipsnis, 12 straipsnis), jam paskirta subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad D. V. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Kaip jau buvo minėta, D. V. anksčiau teistas septynis kartus, iš jų du kartus už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kaskart jam buvo nustatomas vis sunkesnis girtumo laipsnis (vidutinis – 2,05 promilių girtumo laipsnis, sunkus – 2,70 promilių girtumo laipsnis, šioje byloje nustatytas sunkus – 3,17 promilių girtumo laipsnis), teistas už vengimą atlikti baudžiamojo poveikio priemonę (1 t., b. l. 212–215), naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, ne kartą baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešoje vietoje, už tai, kad vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisės, kai teisės vairuoti nėra įgijęs (1 t., b. l. 216–219). Esant šioms aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus D. V. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Anksčiau aptartos aplinkybės rodo, kad D. V. priešingas teisei (nusikalstamas) elgesys nėra atsitiktinio pobūdžio ir anksčiau jam taikytos teisinio poveikio priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų, nepaskatino jo keisti savo nusikalstamo elgesio. Todėl manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam D. V. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

18. Taip pat nėra pagrindo atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir dėl nuteistajam D. V. diagnozuoto sutrikimo ((duomenys neskelbtini)) ir dėl šio sutrikimo paskirto gydymo. Pažymėtina, kad D. V., suvokdamas, jog turi priklausomybę alkoholio vartojimui, turėjo imtis aktyvių veiksmų šiai problemai spręsti, tačiau, kaip matyti iš byloje paties apelianto pateiktų duomenų, jis į specialistus dėl jo potraukio vartoti alkoholį kreipėsi tik 2025 m. kovo 5 d.. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad nuteistajam nustatyta diagnozė, tačiau D. V. nepateikė jokių duomenų, jog šiuo metu jam būtų taikomas koks gydymas, kiek jis sėkmingas. Pažymėtina ir tai, kad asmens sveikatos priežiūra laisvės atėmimo vietose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka, taigi, esant reikalui, nuteistajam tokios pat kokybės ir lygio medicininė pagalba (gydymas), kaip ir laisvėje esantiems asmenims, bus užtikrinama ir laisvės atėmimo vietoje (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnis).

19. Skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra tikslinga, kadangi iš paties nuteistojo pateiktų duomenų (1 t., b. l. 195–197) matyti, jog jam nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas dėl žalingo alkoholio vartojimo ir dėl šių aplinkybių abejonių nėra. Be to, šis klausimas buvo išspręstas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje protokoline nutartimi.

20. Nuteistojo D. V. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis išlaiko nepilnametes dukras, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, kelia savo kvalifikaciją, taip pat nepaneigia išvados, kad jam taikomas bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones

21. Baudžiamojo poveikio priemonė – teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės arba lygtinai paleisto iš pataisos įstaigos, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

22. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas D. V. paskyrė uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą, artimą BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatytam maksimaliam terminui – 6 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. V. šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, baudžiamojo įstatymo nepažeidė ir nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso, o kartu ir kaltininkui skiriamos bausmės sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Taigi, svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir jos taikymo trukmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas tokios priemonės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta priemonė turi būti proporcinga padarytos veikos pavojingumui, taip pat kaltininko asmenybei. Minėta, kad baudžiamojo poveikio priemonėmis yra siekiama įgyvendinti bausmės paskirtį, taigi, atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio yra siekiama bausme, be kita ko, paveikti asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

24. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad D. V. padarė vieną šiurkščiausių bei pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilės girtumas, tai yra nustatytas 3,17 promilių neblaivumas. Šis kiekis daugiau kaip 7 kartus viršija minimalų leistiną girtumo laipsnį. Kaip parodė D. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, jis pas draugą garaže vartojo alkoholinius gėrimus, draugui išvažiavus, jis taip pat sugalvojo važiuoti, nors jis jau buvo teistas už tai, kad vairavo transporto priemonę neblaivus, žinojo, kad jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti transporto priemones (1 t., b. l. 175–176). Šiame kontekste pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į šios nusikalstamos veikos pavojingumą ir nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už vairavimą ar praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininkui nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, taip siekė didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams.

25. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad D. V. nebe pirmą kartą padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, jog jo neteisėti veiksmai kėlė pavojų eismo saugumui, keleivių, kitų eismo dalyvių ir savo sveikatai. Nors apeliaciniame skunde D. V. nurodo, kad jis pažeidinėja įstatymus įtakojamas priklausomybės ligos, kuri turi būti gydoma, tačiau tai nesudaro pagrindo šio termino sutrumpinti.

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones nuteistajam D. V. termino skaičiavimo ir nustatymo yra motyvuotos, atitinka bylos aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais daryti priešingą išvadą nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje nuteistajam D. V. nustatytas šešių metų uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas yra proporcingas jo padarytai nusikalstamai veikai ir jo asmenybei, todėl teisinio pagrindo trumpinti šį terminą nėra. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo D. V. apeliacinio skundo dalis dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones termino sutrumpinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.