Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bei pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir M. D. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos įstaigoje.

Nustatyta, kad bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio M. D. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Iš M. D. nukentėjusiajai G. K. priteista 5 000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti. Nustatyta, kad iki G. K. pilnametystės šių priteistų piniginių lėšų tvarkytojas uzufrukto teise paskirtas jos įstatyminis atstovas V. K..

Skundžiamame nuosprendyje išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. D. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. liepos 16 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad G. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, bei, esant vieningai tyčiai, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2021 m. balandžio mėn., žinodamas, kad ji yra nepilnametė, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas jos bejėgiška būkle, kadangi, atsižvelgiant į nukentėjusiajai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, iki byloje tiriamų įvykių mažametė negalėjo pilnai suvokti M. D. atliekamų jos atžvilgiu veiksmų esmės ir negalėjo aktyviau priešintis M. D. jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams, ne mažiau kaip vieną – du kartus per mėnesį lytiškai santykiavo su mažamete, o vėliau ir su nepilnamete G. K. prieš jos valią nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip vieną ar du kartus per mėnesį, dėl ko nukentėjusioji G. K. pastojo ir (duomenys neskelbtini) pagimdė, tokiu būdu išžagino mažametę G. K..

2. Be to, M. D. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. liepos 16 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad G. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, ją žagindamas sutrikdė jos psichinę sveikatą, sukeldamas nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini), o po to, esant vieningai tyčiai ir tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2021 m. balandžio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad G. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, ją žagindamas, sutrikdė nukentėjusiosios psichinę sveikatą, sukeldamas jai (duomenys neskelbtini), t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą mažametei G. K., tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusiu su žaginimu.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl BK 81 straipsnio 2 dalies taikymo

12. Siekdama išsamiai ir visapusiškai įvertinti M. D. socialinę brandą jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu, atsižvelgdama į M. D. amžių tęstinės nusikalstamos veikos padarymo metu bei įvertinusi nuteistojo paaiškinimus bei jį charakterizuojančius duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2024 m. birželio 18 d. nutartimi paskyrė M. D. ambulatorinę teismo psichologijos ekspertizę (t. 8, b. l. 55–57).

14. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys paneigia abejones dėl M. D. socialinės brandos trūkumo. Tęstinės nusikalstamos veikos darymo metu, kai jis sulaukė pilnametystės, pagal socialinę brandą M. D. neprilygo nepilnamečiui. Visi išdėstyti duomenys patvirtina, kad nusikalstamos veikos metu, M. D. sulaukus pilnametystės, jo socialinė branda buvo pakankama, atitiko jo tikrąjį amžių, tokia branda negali būti prilyginama nepilnamečiui, ir tai patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu M. D. elgesys buvo sąlygotas ne nepakankamos jo socialinės brandos, o besiformuojančios antisocialios jo asmenybės su ryškiu empatijos, atsakomybės ir seksualinio elgesio disciplinos defektu. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo M. D. atžvilgiu taikyti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų. Skirdamas M. D. bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis bei nuteistajam skyrė bausmę kaip pilnamečiui asmeniui.

Dėl M. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo M. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, konstatuodamas, jog M. D. savo kaltę pripažino, tačiau nuoširdžiai nesigailėjo.

16. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tuo atveju, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, turi būti nustatyti du šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės aspektai: pirma, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; antra, kaltininko nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šios bylos kontekste aktualus vienas iš alternatyvių BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų atsakomybę lengvinančių pagrindų –kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis.

17. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių kriterijų, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-21-942/2016). Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K-88-942/2015, Nr. 2K-372-942/2015, Nr. 2K-194-942/2017). Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014).

18. Taigi, spręsdama klausimą dėl aptartos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teisėjų kolegija vertina M. D. poziciją ir dėl prisipažinimo, ir dėl nuoširdaus gailėjimosi nusikaltus, nes, kaip minėta, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui yra būtina nustatyti abu šiuos aspektus.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš pirmosios instancijos teismo turinio matyti, kad jame yra pacituoti M. D. parodymai, duoti paskutinės ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu bei pirmosios instancijos teisme. Tačiau skundžiamame nuosprendyje neaptartas ir neįvertintas M. D. pirmose ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose duotų parodymų, susijusių su šia baudžiamąja byla, turinys bei jo pasikeitusios pozicijos priežastys.

21. Pažymėtina, kad 2019 m. liepos 17 d. specialisto išvadoje Nr. 321/2019(10) nustatyta, kad G. K. mergystės plėvėje tyrimo metu senų ar šviežių pažeidimų nerasta (t. 2, b. l. 35–37); 2019 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvadoje Nr. pG342/2019(10)-G 321/2019(10) nustatyta, kad esant tokio pobūdžio mergystės plėvei, kaip aprašyta specialisto išvadoje Nr. G 321/2019(10), neatmetama, kad galimi lytiniai santykiai į makštį be jos pažeidimo (t. 2, b. l. 42–43). Tik paskutinės ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu nuteistasis M. D. parodė, kad pranešime apie įtarimą nurodytu laikotarpiu (t. y., nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. liepos 16 d. ir 2021 m. balandžio mėnesį; t. 6, b. l. 118–120) lytiškai santykiavo su G. K. butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Paklaustas, kodėl ankstesnių apklaustų metu jis neigė turėjęs lytinius santykius su G. K., nurodė, kad paaiškinti to negali (t. 6, b. l. 121–123). Pažymėtina, kad šį klausimą uždavus atliekant teismo psichologijos ekspertizę, nuteistasis pirmiausiai teigė neatsimenantis, kodėl melavo, kaip nurodyta, ironizavo, kad „į senatvę sunku atsiminti“, tačiau spontaniškai prasitarė, kad „tryniau jiems kažką“. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat savo kaltės neneigė ir parodė, kad su G. K. lytinius santykius turėjo ir 2019 m. kovo 11 d. – 2019 m. liepos 16 d. laikotarpiu, ir 2021 m. balandžio mėnesį (t. 7, b. l. 119–120).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu savaime neeliminuoja galimybės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga, kad kaltės pripažinimas būtų kaltininko asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai jo kaltė yra aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-261-489/2018, Nr. 2K-142-697/2022). Kasacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-942/2017 taip pat išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmens prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, vertinant jį tik savanoriškumo (asmens laisvos valios) prasme, neturėtų užkirsti asmeniui kelio prisipažinti ir gailėtis ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose, įvertinant ir tokio prisipažinimo ir gailėjimosi racionalumo motyvus. Nagrinėjamu atveju, išdėstyta M. D. pozicija proceso metu bei jos kaita, pirmiausia, žinant, kad G. K. nebuvo nustatytas mergystės plėvės pažeidimas, lytinius santykius iš viso neigiant, vėliau, G. K. pastojus, pripažįstant tik paskutinio laikotarpio lytinius santykius, ir tik paskui prisipažįstant dėl abiejų inkriminuotų nusikalstamos veikos epizodų, leidžia daryti kategorišką išvadą, kad nuteistojo prisipažinimas vėlesnėje baudžiamojo proceso stadijoje nebuvo savanoriškas, jis savo kaltę pripažino tik dėl surinktų byloje įrodymų, ir bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos kitais surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais (nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, rašytiniais duomenimis).

23. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad M. D. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pagrindė ne vien pirmosios instancijos teisme M. D. pasakytomis frazėmis „įvyko taip, kaip įvyko“, „jau taip išėjo“, „įvyko kaip įvyko“. Sutiktina, kad vien šios frazės pačios savaime negalėtų paneigti, jog nuteistasis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, juolab, kad ikiteisminio tyrimo metu M. D. nurodė ir tai, kad dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi (šios apklausos metu jis kaltę pripažino tik dėl 2021 m. balandžio mėnesį su nukentėjusiąja turėtų lytinių santykių, kai nukentėjusioji jau laukėsi jų vaiko; t. 6, b. l. 73–76), pirmosios instancijos teisme be minėtų frazių taip pat nurodė, jog gailisi, kad taip įvyko (t. 7, b. l. 119–120). Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minėtos M. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo, pagrįstai įvertino ir nuteistojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, šiam nelankant, nesirūpinant jo ir nukentėjusiosios vaiku, neteikiant jam išlaikymo, konstatuodamas, kad nuteistasis nuoširdžiai nesigaili nusikaltęs. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistasis su nukentėjusiąja bendrauti negalėjo ir šiuo metu negali dėl jam taikomo draudimo bendrauti su G. K.. Tačiau aplinkybės, kad M. D., turėdamas pajamų, neprisideda prie jo ir nukentėjusiosios vaiko, su kuriuo, be kita ko, M. D. nėra draudžiama ir bendrauti, išlaikymo, neatlygino bent dalies nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos taip pat paneigia M. D. nuoširdumą gailintis nusikaltus. Nors nuteistasis tiek apeliaciniame skunde, tiek ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nurodė, kad išlaikymo vaikui neteikia tik todėl, kad neturi duomenų, kur galėtų pervesti jo išlaikymui skirtas lėšas, tačiau nurodė ir tai, kad pats su jo ir G. K. vaiku bei su ja pačia nebendrauja, o dėl pinigų, skirtų išlaikymui, pervedimo, perdavimo „jie patys nesikreipia“, „ji pati išlaikymo neprašo“, „banko sąskaitos nenurodė, kur pervesti pinigus vaiko išlaikymui“, o jis pats, kaip parodė, galimybių dėl vaiko išlaikymo ir neieško. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje esančios M. D. nukentėjusiajai siųstos įžeidžiančios, necenzūrinio turinio SMS žinutės po to, kai jau buvo gimęs jų bendras vaikas ir, kaip galima spręsti iš jų turinio, nuteistasis gyveno kartu su kita mergina, taip pat rodo M. D. požiūrį į nukentėjusiąją ir akivaizdžiai patvirtina ne jo gailėjimąsi nusikaltus, o abejingumą visiems jo padarytų nusikalstamų veikų padariniams („gali negriaut gyvenimo“, „aš (keiksmažodis) gyvenu su neringa, o ne su tavim“, „tu (keiksmažodis) draugem skundiesi jos raso tu vapse (įžeidžiantis žodis ir keiksmažodis) gydykis“; t. 5, b. l. 30–33, 58).

24. Taip pat teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad pirmose ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose nuteistasis savo kaltę neigė, tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad savo kaltę pripažįsta visiškai, tačiau jo prisipažinimą lėmė ne jo nuoširdumas, o byloje esantys įrodymai. Be to, kaip galima spręsti ir iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis kaltę bando perkelti ir nukentėjusiajai (apeliaciniame skunde nurodoma, kad lytinių santykių iniciatorė buvo ir pati nukentėjusioji, ji pati ieškojo galimybių susitikti su nuteistuoju), tačiau iš jo paties parodymų pirmosios instancijos teisme yra žinoma, kad būtent nuteistasis dėjo pastangas, jog bendravimas su G. K. nenutruktų, todėl siuntė jai manipuliuojančio pobūdžio nuotraukas, žinutes, rašydamas, kad nusižudys.

25. Kad M. D. savo veiksmų nevertino kritiškai, galima spręsti ir iš byloje nustatytų aplinkybių, kad po to, kai dėl jo buvo priimtas Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 26 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo) bei pagal BK 309 straipsnio 1 dalį (disponavimas pornografinio turinio dalykais), t. y., už kitas nusikalstamas veikas, padarytas taip pat mažametės G. K. atžvilgiu (t. 5, b. l. 114–119), jis ir toliau tęsė šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką iki tol, kol nukentėjusioji pastojo.

26. Taigi, apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo pozicija dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamas veikas yra deklaratyvi, pareikšta siekiant tik sušvelninti savo padėtį baudžiamosios atsakomybės prasme ir visiškai neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Dėl M. D. paskirtos bausmės

27. Skirdamas bausmes, teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

28. Pažymėtina, kad baudžiamieji įstatymai, kuriais nustatoma bausmių sistema, turi paskirtį ne tik padaryti atitinkamą poveikį nuteistajam, bet ir užtikrinti nukentėjusiųjų bei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją. BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006).

29. Skundžiamu nuosprendžiu M. D. yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams bei pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 1 metams. Pažymėtina, kad šių straipsnių sankcijose numatyta, kad asmeniui, padariusiam šiuos nusikaltimus, gali būti skiriamos tik laisvės atėmimo bausmės. Todėl apeliaciniame skunde prašomos švelnesnės bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, skyrimas yra galimas tik taikant BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio nuostatas.

30. Pagal galiojančią teismų praktiką, teismas svarsto galimybę taikyti BK 62 straipsnį, ir tik nesant tokios galimybės, gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015).

31. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas bei susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė bausmė, negu numatyta įstatyme, gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinųjų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011 ir kt.). Nenustačius nė vienos M. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, taikant BK 62 straipsnio nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

32. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K- 40-648/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.).

33. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad mažesnį nusikalstamų veikų pavojingumą apeliantas sieja su buvusiais romantiniais jo ir nukentėjusiosios santykiais, apie kuriuos žinojo jų mamos, draugai, bei nurodo, jog iš nukentėjusiosios elgesio jis nesuprato, kad ji nesuvokia lytinių santykių esmės ir galimybės pastoti. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuteistasis žinojo, kad nukentėjusioji yra mažametė (vėliau lytinius santykius su ja tęsė šiai esant nepilnametei), jog bet kokie lytiniai santykiai su mažamečiu vaiku yra draudžiami įstatymo, nepaisant, ar tokio asmens sutikimas yra, ar nėra, o kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų, jis pats ir nesidomėjo, kaip nukentėjusioji suprato lytinius santykius, kaip ji po jų jausdavosi. Be to, priešingai nei nurodo nuteistasis, nukentėjusiosios artimieji su pastaruoju jai bendrauti draudė. Nors nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo naudojamas fizinis smurtas, nukentėjusiajai nebuvo padaryti fiziniai sužalojimai, tačiau nagrinėjamu atveju M. D. pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos amžiaus – mažametystės ir jai būdingų asmenybės savybių bei, kaip jau buvo minėta, siekdamas šiuos santykius išlaikyti, manipuliavo mažamete, grasindamas nusižudyti. Dėl nuteistojo M. D. tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), taip pat praeinantis (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl byloje tiriamų įvykių, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusioji G. K. iki šiol lankosi pas psichologą (t. 7, b. l. 118). Šios nurodytos aplinkybės nerodo mažesnio nuteistojo padarytų nusikaltimų pavojingumo.

34. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Tai, kad M. D. yra jauno amžiaus, dirba, sukūrė šeimą, turi dar vieną mažametį vaiką, šios aplinkybės savaime nėra išimtinės, jos yra tipinės, į jas pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, skirdamas bausmes sankcijų ribose, tačiau jos nesudaro pagrindo vertinti nuteistojo asmenybę kaip mažiau pavojingą ir taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Be to, minėti duomenys negali būti vertinami ir atsietai nuo kitų byloje esančių nuteistąjį apibūdinančių duomenų.

35. M. D. Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 26 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo) bei pagal BK 309 straipsnio 1 dalį (disponavimas pornografinio turinio dalykais) (t. 5, b. l. 114–119), šios nusikalstamos veikos taip pat padarytos nukentėjusiosios G. K. atžvilgiu. Be to, nuteistasis (duomenys neskelbtini) laikotarpiu virš 20 kartų baustas administracine tvarka (taip pat ir pakartotinai už to paties pobūdžio nusižengimus): už alkoholinių gėrimų vartojimą neturint 20 metų amžiaus, transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviam ir neturint teisės ją vairuoti, karo prievolininkų pareigų nevykdymą, nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, civilinių pirotechnikos priemonių įsigijimo, naudojimo tvarkos pažeidimus, tyčinį svetimo turto sugadinimą, už viešosios rimties trikdymą ir kt. (t. 5, b. l. 120–137, 138–140). Išdėstytos aplinkybės nerodo M. D. pastangų gyventi nepažeidžiant įstatymų ir nepatvirtina, kad jo asmens pavojingumas būtų mažesnis nei kitų asmenų panašaus pobūdžio bylose. Priešingai, šios aplinkybės rodo nuteistojo požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, susiformavusias jo paties vertybines orientacijas ir duoda pagrindą jį vertinti kaip asmenį, linkusį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir pažeidinėti įstatymus. Teismo psichologijos ekspertizės akte M. D. sistemingas elgesys, nesilaikant elgesio taisyklių, taip pat apibūdinamas kaip „tikėtina sietinas su jo formavimosi antisocialios asmenybės pagrindu išraiška“.

36. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, susijusį su galimais neigiamais padariniais M. D. ir jo artimiesiems, pažymėtina, kad įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą ir kaltininko nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas, o ne asmens, padariusio nusikalstamas veikas, siekį išvengti laisvės atėmimo bausmės sukeliamų neigiamų pasekmių. Bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Be to, dalies socialinių santykių tvirtumas gali priklausyti nuo paties asmens, atliekančio jam paskirtą bausmę, požiūrio.

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo padarytų nusikaltimų bei jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma neleidžia spręsti apie kokį nors situacijos išimtinumą, dėl kurio BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 149 straipsnio 4 dalies sankcijose nustatytų laisvės atėmimo bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. D. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir BK 149 straipsnio 4 dalį paskyrė artimas sankcijose nustatytoms minimalioms bausmes, kurios yra proporcingos (adekvačios) padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybei ir kartu neprieštarauja teisingumo principui. Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, teisingai subendrintos nuteistajam palankiausiu – bausmių apėmimo būdu.

Dėl proceso išlaidų

38. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. birželio 5 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, o 2024 m. spalio 25 d. ir 2024 m. lapkričio 18 d. – patikslintos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nurodant, kad už nuteistajam M. D. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė iš viso 437,5 Eur išlaidų. Taip pat, Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. lapkričio 20 d. vykusiame teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovė D. Dereškevičienė nurodė, kad ji Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymus dėl išlaidų už nukentėjusiajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą, tačiau konkreti patirtų išlaidų suma dar nėra paskaičiuota. Atstovė teigė, kad Lietuvos apeliaciniame teisme gavus iš minėtos įstaigos pažymą, joje nurodyta suma taip pat turėtų būti priteista iš M. D..

39. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Sprendžiant, ar yra pagrindas priteisti visą prašomą atstovavimo išlaidų sumą, turi būti įvertinama, ar nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra ne per didelė (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-347-976/2018).

40. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal M. D. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Nuteistajam gynėjas paskirtas, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, numatančius, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Taip pat įvertintina aplinkybė, kad nors šiuo metu nuteistasis M. D. dirba, tačiau, įsiteisėjus skundžiamam nuosprendžiui, jis bus siunčiamas atlikti realios laisvės atėmimo bausmės, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajai iš nuteistojo M. D. priteistas neturtinės žalos atlyginimas (5 000 Eur). Taip pat iš nuteistojo Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimu yra priteistas išlaikymas ir jo bei nukentėjusiosios vaikui. Esant šioms aplinkybėms, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo M. D. už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą atmestini.

41. Atsakant į teismo posėdyje išreikštą nukentėjusiosios atstovės prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, tai yra iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį). Prašymai dėl proceso išlaidų atlyginimo turi būti paskelbti ir dėl šių prašymų kitiems proceso dalyviams turi būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju, iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį pažyma dėl patirtų išlaidų už nukentėjusiajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą nebuvo gauta, todėl teismo posėdyje išreikštas prašymas nenagrinėjamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo M. D. netenkinti.