Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. L. ieškinį atsakovui K. V. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13.4. Nors 2024 m. kovo 12 d. teismo posėdyje ieškovės atstovas V. L. pripažino, kad atsakovas yra grąžinęs 61 667 Eur, tačiau teismas ieškinį patenkino visa apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (ne)buvimo

2. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

4. Pagal CPK straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) ir tai pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktą sudaro pagrindą panaikinti sprendimą.

5. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal CPK 327 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o nepakankamas motyvavimas tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo neleidžia konstatuoti. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-684/2021, 31 punktas). Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio esmingumo spręstina pagal galimą šio pažeidimo įtaką bylos rezultatui, vertintina atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022, 35 punktas).

6. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Aplinkybė, kad teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas; 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-378/2024, 62 punktas).

7. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytos šalių ginčui dėl paskolos ir palūkanų priteisimo išspręsti teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, išdėstyti motyvai, kuriais remdamasis teismas pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo abiejų šalių pasirašytame paskolos sutarties priede nustatytą negrąžintos paskolos ir apskaičiuotų palūkanų sumą.

8. Iš bylos duomenų matyti, kad pradiniu ieškiniu ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 348 992,12 Eur negrąžintos paskolos, 255 566,46 Eur palūkanų nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. gegužės 5 d., apskaičiuotų taikant 12 proc. metinių palūkanų normą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintą paskolos sumą (348 922,12 Eur) nuo 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priedo neįvykdymo dienos iki visiško paskolos grąžinimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovui atsiliepime į ieškinį nurodžius, kad jam neaiškus ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, taip pat pareiškus prašymą taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl palūkanų priteisimo, ieškovė 2024 m. kovo 12 d. teismo posėdžio metu patikslino ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovo tik 348 922,12 Eur negrąžintos paskolos ir 193 895,15 Eur palūkanų, kurias atsakovas įsipareigojo grąžinti, pasirašydamas 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priedą, ir procesines palūkanas.

9. Nors pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui priteisti palūkanas, tačiau iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino ieškovės prašomos priteisti palūkanų sumos nustatymo aplinkybes, taip pat ginčo šalių, jų atstovų teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes dėl palūkanų skaičiavimo.

10. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti esant CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą absoliutų apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

11. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neįtraukęs dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu UAB „Nailtex“, kuri yra perėmusi skolos ieškovei dalį skolos ieškovei, todėl apskųstas sprendimas turi būti panaikintas ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu.

12. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas ir atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

13. CPK 47 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva.

14. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai ginčo šalis siejančio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai. Dėl to jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo.

15. Konkretaus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įtraukimo į bylą klausimas teismo turi būti sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, be kita ko, įvertinus to konkretaus asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, teismo sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018; 2021 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-381/2021).

16. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tam, jog asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010).

17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paskolos sutartis sudaryta ieškovės ir atsakovo, pasirašydamas paskolos sutarties priedą, atsakovas pripažino tiek negrąžintos paskolos, tiek mokėtinų palūkanų dydį. Nei paskolos sutartyje, nei paskolos sutarties priede nėra nuorodų apie UAB „Nailtex“ prisiimtus įsipareigojimus pagal paskolos sutartį. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuspręsti, kad nagrinėjamos bylos išsprendimas gali turėti įtakos UAB „Nailtex“ teisėms ir pareigoms bei įtraukti ją dalyvauti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

18. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ir (ar) atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

19. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl paskolos grąžinimo ir palūkanų priteisimo. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių ginčo faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami paskolos teisiniai santykiai, ar nepažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

Dėl pateiktų naujų įrodymų (ne)priėmimo

20. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: 1) UAB „Nailtex“ valdybos 2019 m. gruodžio 3 d. posėdžio protokolą Nr. 2; 2) UAB „Eko holdingas“ 2016 m. gruodžio 31 d. kreditorinių–debitorinių skolų sąrašą; 3) Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-452-569/2016, kuria patvirtintas restruktūrizuojamos UAB „Eko holdingas“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas; 4) UAB „Eko holdingas“ 2014 m. rugpjūčio 8 d. prašymą, adresuotą UAB „Nailtex“ direktoriui D. V.; 4) UAB „J Investicijos“, UAB „Eko holdingas“, UAB „Nailtex“ ir UAB „Initium verum“ 2013 m. gruodžio 16 d. pasirašytą preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantas nurodo, kad teismo posėdžio metu pateikus paaiškinimus iškilo būtinybė pateikti papildomus įrodymus, tačiau teismas šį prašymą atmetė, todėl šie įrodymai teikiami apeliacinės instancijos teismui.

22. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurių nebuvo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas) .

23. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

24. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl bylos rezultato ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

25. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto pateiktais naujais įrodymais, daro išvadą, kad pateikti įrodymai nei patvirtina, nei paneigia šalių ginčui dėl paskolos ir palūkanų priteisimo išspręsti reikšmingas aplinkybes, todėl jie nepriimami ir nevertinami (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

26. Ieškovė E. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą grindžia tuo, kad ieškinio suma yra labai didelė.

27. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

28. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

29. Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su EŽTT jurisprudencija, kurioje pažymima, kad žodinio teismo posėdžio antrojoje instancijose gali nebūti, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma ir atsižvelgiant į proceso aukštesnės instancijos teisme ypatumus (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Nr. 11826/85, Helmers prieš Švediją; 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Nr. 25717/03, Oganova prieš Gruziją, kt.). Rašytinis procesas galimas, jeigu nėra sprendžiami teisės ar fakto klausimai, kurie negalėtų būti adekvačiai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais (EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nr. 12033/86, Fredin prieš Švediją; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Nr. 37950/97, Fischer prieš Austriją).

31. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šią civilinę bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

32. Ieškovė E. L. (kreditorė) ir atsakovas K. V. (skolininkas) 2014 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė paskolos sutartį (paskolos sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo atsakovui perduoti 2 080 000 Lt (602 409,93 Eur) dalimis, o atsakovas įsipareigojo paskolą visiškai grąžinti iki 2019 m. lapkričio 15 d. (paskolos sutarties 1, 2 punktai). Paskolos sutarties 3 punktu atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 0,6 proc. dydžio metines palūkanas. Paskolos sutarties 9 punkte šalys numatė, kad, neįvykdęs prievolės sutartyje nustatytu terminu grąžinti skolą ir (ar) palūkanas (ar atitinkamą jų dalį), skolininkas (atsakovas) įsipareigoja mokėti kreditorei (ieškovei) 0,5 proc. dydžio netesybas už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią grąžinti praleistas terminas (1 t., b. l. 3–4).

34. Iš byloje esančių sąskaitų išrašų nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. į nurodytą sąskaitą gavėjui UAB „J.Investicijos“ už UAB „Eko holdingas“ iš V. L. sąskaitos pervesta 120 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 18 d. – 180 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 30 d. – 100 000 Lt, 2014 m. spalio 14 d. – 100 000 Lt, 2014 m. lapkričio 25 d. – 200 000 Lt, 2014 m. spalio 2 d. iš E. L. sąskaitos pervesta 300 000 Lt, iš viso pervesta 1 000 000 Lt. (1 t., b. l. 47–52).

35. Ieškovė 2019 m. vasario 18 d. išsiuntė atsakovui raštą „Dėl 2014 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties“, kuriame nurodė, kad atsakovas nėra įvykdęs paskolos sutarties 4 punkto, todėl ji turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai, ir paprašė iki 2019 m. vasario 18 d. raštu suteikti informaciją apie galimybes laiku atsiskaityti pagal sutartį (1 t., b. l. 10).

36. Ieškovė ir atsakovas 2020 m. lapkričio 15 d. pasirašė paskolos sutarties priedą dėl 2014 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo (paskolos sutarties priedas), kurio 1.1 papunktyje nurodyta, kad pagal šį sutarties priedą paskolos gavėjas (atsakovas) įsipareigojo grąžinti paskolos davėjai (ieškovei) negrąžintą paskolos sutarties sumą, kuri yra 348 992,12 Eur, ir sukauptas palūkanas – 193 895,15 Eur, iš viso – 542 887,27 Eur, iki 2021 m. lapkričio 15 d. Paskolos sutarties priedo 1.4 papunkčiu atsakovas įsipareigojo dėl visos sumos pateikti asmeniškai pasirašytą neprotestuotiną vekselį; 1.5 papunktyje šalys susitarė, jog priedo pasirašymo dieną pasirašoma laidavimo sutartis, laiduotojas – D. V. (1 t., b. l. 5–6).

38. Ieškovė (kreditorė) ir trečiasis asmuo D. V. (laiduotojas) 2020 m. lapkričio 15 d. pasirašė laidavimo sutartį, kuria laiduotojas įsipareigojo atsakyti kreditorei už skolininką (atsakovą), jeigu šis neįvykdys arba netinkamai įvykdys visą arba dalį savo prievolės pagal 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priedą prie pagrindinės paskolos 2014 m. rugpjūčio 1 d. sutarties, sudarytos ieškovės ir atsakovo (1 t., b. l. 45–46).

39. Ieškovė 2023 m. balandžio 4 d. pateikė atsakovui ir trečiajam asmeniui pranešimą, kuriuo paprašė nurodyti, kaip ketinama atsiskaityti su ieškove (1 t., b. l. 11).

Dėl ginčo šalis siejančių paskolos teisinių santykių, negrąžintos paskolos ir mokėtinų palūkanų dydžio

40. Apeliaciniame skunde apeliantas (atsakovas) teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes, remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, jog pagal paskolos sutartį buvo pervesta 1 000 000 Lt arba 289 620,02 Eur, tačiau ieškovei iš atsakovo priteisė 348 992,12 Eur paskolos ir šio savo sprendimo niekaip nemotyvavo.

41. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi būti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

43. Ginčo šalys paskolos sutartį pasirašė 2014 m. rugpjūčio 1 d. Tuo metu galiojusios redakcijos CK 6.871 straipsnio, reglamentuojančio paskolos sutarties formą, 1 dalyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Pagal to paties straipsnio 3 dalį rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

44. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai, pagrindžiantys sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

45. Taigi asmeniui, siekiančiam prisiteisti paskolos grąžinimą, tenka pareiga įrodyti paskolos (pinigų) perdavimo faktą (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovui, kvestionuojančiam savo pareigą gražinti paskolą, tenka pareiga įrodyti, kad paskolos dalyką sudaranti pinigų suma jam nebuvo perduota ar buvo perduota mažiau nei nurodyta sutartyje (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys; CPK 12,178 straipsniai). Paskolos gavėjui, besiremiančiam paskolos grąžinimo faktu, tenka pareiga įrodyti, kad paskola buvo grąžinta (CPK 12, 178 straipsniai).

46. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

47. Bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29, 30 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

48. Nagrinėjamu atveju šalys 2014 m. rugpjūčio 1 d. sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui 2 080 000 Lt (arba 602 409,64 Eur) paskolą (žr. nutarties 44 punktą). Apeliaciniame skunde atsakovas teisingai nurodo, kad byloje pateikti įrodymai dėl 1 000 000 Lt arba 289 620,02 Eur paskolos sumos perdavimo (žr. nutarties 46 punktą). Tačiau nagrinėjamo ginčo atveju teisiškai reikšminga yra tai, kad paskolos sutarties šalys 2020 m. lapkričio 15 d. pasirašė 2014 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties priedą, kuriame apeliantas pripažino, kad jo negrąžinta paskolos suma yra 348 992,12 Eur, o sukauptos palūkanos – 193 895,15 Eur, ir įsipareigojo iki 2021 m. lapkričio 15 d. ieškovei grąžinti nurodytą paskolos sumą bei sumokėti sukauptas palūkanas, iš viso – 542 887,27 Eur (žr. nutarties 48 punktą). Konkrečios negrąžintos paskolos sumos įvardijimas 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priede kartu reiškia atsakovo patvirtinimą, kad jis iš ieškovės yra gavęs nurodyto dydžio paskolą.

49. Pažymėtina tai, kad paskolos sutarties priedo įžanginėje dalyje apeliantas (atsakovas) yra aiškiai įvardytas kaip paskolos gavėjas, 1.1 papunktyje nurodyta, jog „paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti“, „paskolos sutarties negrąžintą sumą“, „sukauptas palūkanas“. Šio ginčo šalių pasirašyto susitarimo turinio analizė leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad apeliantas, kaip paskolos gavėjas, pripažino pagal 2014 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį suteiktos ir 2020 m. negrąžintos paskolos sumą – 348 992,12 Eur, taip pat iki 2021 m. lapkričio 15 d. sumokėtinų palūkanų sumą – 193 895,15 Eur.

50. Pabrėžtina tai, kad 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priedas nėra nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, todėl laikytinas teisėtu, galiojančiu ir jį sudariusioms šalims turinčiu įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

51. Nagrinėjamo ginčo atveju teisiškai reikšminga ir tai, kad tą pačią dieną, kai atsakovas patvirtino negrąžintą paskolos sumą (348 992,12 Eur) ir mokėtinų palūkanų sumą (193 895,15 Eur), t. y. 2020 m. lapkričio 15 d., jis ieškovei išdavė ir paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo 2021 m. lapkričio 15 d. sumokėti 542 887,27 Eur (nutarties 49 punktas). Nurodyto vekselio išrašymas papildomai patvirtina atsakovo pripažinimą, kad 2020 m. lapkričio 15 d. jo negrąžintina ieškovei paskolos suma buvo 348 992,12 Eur, o 2021 m. lapkričio 15 d. sumokėtina palūkanų suma – 193 895,15 Eur.

52. Be to, tiek atsakovo negrąžintos paskolos ir šalių sulygtų už naudojimąsi paskolos pinigais mokėtinų palūkanų dydį pagrindžia ir ieškovės bei trečiojo asmens D. V. (laiduotojo) 2020 m. lapkričio 15 d. sudaryta laidavimo sutartis, kuria laiduotojas įsipareigojo atsakyti ieškovei už atsakovą, jeigu šis neįvykdys arba netinkamai įvykdys visą arba dalį prievolės pagal 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priedą prie pagrindinės paskolos 2014 m. rugpjūčio 1 d. sutarties (nutarties 50 punktas).

53. Paskolos sutarties priedo 1.1 papunktyje tiek paskolos suma (348 992,12 Eur), tiek mokėtinų palūkanų suma (193 992,12 Eur), tiek bendra ieškovei iki 2021 m. lapkričio 15 d. sumokėtina suma (542 887,27 Eur) yra nurodytos tiek skaitmenimis, tiek žodžiais. Atsakovo ieškovei išduotame vekselyje 542 887,27 Eur suma taip pat nurodyta tiek skaitmenimis, tiek žodžiais. Dėl to apelianto argumentai dėl galimos klaidos, nurodant sumas, atmestini kaip nepagrįsti.

54. Teisėjų kolegija atmeta kaip neįrodytus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas visą ieškovės reikalaujamą negrąžintos paskolos ir palūkanų sumą, neįvertino teismo posėdžio metu ieškovės atstovo patvirtintos aplinkybės, jog atsakovas yra grąžinęs ieškovei 61 667 Eur. Išklausius 2024 m. kovo 12 d. teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad ieškovės atstovas pripažino, jog yra sumokėta 61 667,67 Eur palūkanų, tačiau nurodė, jog paskutinis mokėjimas buvo 2017 m. balandžio 1 d., sumokėtos sumos įvertintos pasirašant paskolos sutarties priedą (2024 m. kovo 12 d. teismo posėdžio garso įrašas: 17 min. 50 sek.– 23 min. 4 sek.).

55. Pabrėžtina tai, kad pareiga įrodyti, jog paskolos dalis yra grąžinta, kad sumokėta palūkanų dalis, kada tai buvo padaryta, tenka atsakovui (apeliantui) (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kada jis sumokėjo ieškovei 61 667,67 Eur, nenuginčijo paskolos sutarties priede jo paties pareikšto patvirtinimo, kad 2020 m. lapkričio 15 d. jo negrąžintos paskolos suma – 348 992,12 Eur, o mokėtinos palūkanos – 193 992,12 Eur, neįrodinėjo, jog po paskolos sutarties priedo sudarymo atliko ieškovei mokėjimų, dėl kurių turėtų būti sumažinta ieškovės reikalaujama priteisti paskolos ar palūkanų, nustatytų šalių sudarytame 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priede, suma (CPK 12, 178 straipsniai).

56. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog paskolos sutarties 3 punktu šalys susitarė dėl 0,6 proc. dydžio metinių palūkanų, o susitarimo dėl 12 proc. dydžio metinių palūkanų nėra. Sutiktina, kad paskolos sutarties 3 punkte nustatytos 0,6 proc. dydžio metinės palūkanos. Tačiau šioje nutartyje jau ne kartą nurodyta, kad ginčo šalys 2020 m. lapkričio 15 d. pasirašė paskolos sutarties priedą ir atsakovas jame patvirtino, jog sukauptų palūkanų suma – 193 887,27 Eur, ir šią sumą įsipareigojo sumokėti ieškovei iki 2021 m. lapkričio 15 d. Tokį savo įsipareigojimą atsakovas papildomai patvirtino 2020 m. lapkričio 15 d. išduotame paprastajame neprotestuotiname vekselyje. Nurodytos palūkanų sumos sumokėjimas taip pat yra užtikrintas ieškovės ir trečiojo asmens pasirašyta laidavimo sutartimi.

57. Remdamasi aptartais bylos duomenimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sudarydamos 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priedą, paskolos sutarties šalys susitarė dėl konkrečios apskaičiuotos palūkanų sumos, kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei. Jau nurodyta, kad 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priedas nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, todėl jį sudariusioms šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, atsakovas yra verslininkas, todėl jam turėtų būti suprantamos įsipareigojimų prisiėmimo teisinės pasekmės.

58. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas, pasirašydamas 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priedą, pripažino savo prievolę sumokėti 193 895,15 Eur sukauptų palūkanų, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti palūkanas taikymo. Atsakovo veiksmai, kuriais jis pripažino prievolę sumokėti 193 895,15 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį, nutraukė ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis).

59. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis apelianto (atsakovo) ieškovei išduotu vekseliu, nes šis įrodymas neatitinka leistinumo reikalavimų, kadangi nėra patvirtintas notaro. Visų pirma, ieškovės reikalavimai byloje kildinami ne iš atsakovo 2020 m. lapkričio 15 d. išduoto paprastojo neprotestuotino vekselio, bet iš šalių 2014 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties ir šios sutarties priedo, pasirašyto 2020 m. lapkričio 15 d. Antra, nurodytas vekselis pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas ne kaip turintis vekselio teisinį statusą, bet kaip paprastas rašytinis įrodymas visų byloje esančių įrodymų kontekste, kuris papildomai patvirtina atsakovo prisiimtą įsipareigojimą sumokėti ieškovei 542 8887,27 Eur, t. y. sumą, kurią reikalauja priteisti ieškovė, remdamasi 2014 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartimi ir 2020 m. lapkričio 15 d. šios sutarties priedu.

60. Byloje surinktų duomenų analizė suteikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė įrodė paskolos atsakovui suteikimo faktą, o atsakovas 2020 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties priedu patvirtino, jog pagal 2014 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį yra negrąžinęs 348 992,12 Eur paskolos, ir įsipareigojo iki 2021 m. lapkričio 15 d. grąžinti nurodytą paskolos sumą, be to, sumokėti 193 895,15 Eur sukauptų palūkanų (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Teismo proceso metu atsakovas nepateikė įrodymų, kad yra visiškai ar bent iš dalies įvykdęs savo įsipareigojimą grąžinti ieškovei 342 992,12 Eur paskolos ir sumokėti 193 895,15 Eur palūkanų (CPK 12, 178 straipsniai). Dėl to apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovo negrąžintos paskolos ir mokėtinų palūkanų dydį, atmetami kaip nepagrįsti.

61. Kiti apeliacinio skundo ir trečiojo asmens atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

62. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių ginčui dėl paskolos bei palūkanų priteisimo išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami paskolos teisiniai santykiai, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo. Dėl to apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 330 straipsnis).

63. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys). Tačiau iki bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovė nepateikė prašymo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančių įrodymų (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei klausimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.