Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-233-316/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-04
Bylos Nr.: 1A-233-316/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-42735-2021-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas, Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: R. K.
Nukentėjusysis: T. R.
Advokatai: Ramūnas Dobrovolskis, Sofija Kručienė

Kategorijos

1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-233-316/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42735-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 4 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Vileikiui,nuteistojo R. K. gynėjai advokatei Sofijai Kručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu, 6 dalimi, R. K. visos bausmės atlikimo metu įpareigotas: dalyvauti elgesio pataisos programoje; per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pradėti dirbti arba darbo paieškai registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, arba Užimtumo tarnybai panaikinus bedarbio statusą be teisės registruotis atitinkamą laikotarpį darbo paieškai, savarankiškai ieškotis darbo, vieną kartą per mėnesį Probacijos tarnybai pateikti duomenis apie savarankiškai vykdomą darbo paiešką; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos; nukentėjusiojo T. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. K. T. R. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui; iš R. K. nukentėjusiajam T. R. priteista 600 Eur turėtų išlaidų advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti; pradėjus bausmės vykdymą, nuspręsta panaikinti R. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti; teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta dokumentus ir daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, - tris diskus su vaizdo, garso įrašais, esančius vokuose prie baudžiamosios bylos 1 tomo galinio viršelio, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos; išaiškinta kaltinamajam, kad laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti intensyvią priežiūrą, paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, auklėjamojo poveikio priemones, įpareigojimus ir (ar) draudimus kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis arba XI skyriuje numatytomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų šio kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui; jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. R. K. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2021 m. gruodžio 9 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), prie išvažiavimo į gatvę, žodinio konflikto metu tyčia suduodamas vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam T. R. į veido sritį, tokiais veiksmais padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – kraujosruvą kairės akies vokuose.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2022 birželio 3 d nuosprendį, kuriuo jis nuteistas, ir jį išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. nurodo, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepagrįstai. Mano, kad bylos įrodymais nenustatyta objektyvioji ir subjektyvioji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pusė. Teismo išvados dėl jo pripažinimo kaltu yra nepagrįstos objektyviais įrodymais ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos paremtos teismo samprotavimais, prielaidomis ir abejonėmis, kurios nepašalintos ir turėjo būti vertinamos jo naudai. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, taip pat netinkamai aiškino ir taikė BK 28 straipsnio nuostatas ir sąlygas. Apelianto nuomone, jo atlikti veiksmai, kurie nustatyti bylos duomenimis, neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

2.2. Nuteistojo R. K. teigimu, jo parodymai visiškai atitinka faktines bylos aplinkybes, objektyvų įrodymų šaltinį - vaizdo įrašus, esančius byloje, ir jų protokolus. Tačiau teismas nuosprendyje nepasisakė apie vaizdo įrašo protokolus, jų nevertino, nors juose akivaizdžiai užfiksuoti smurtiniai nukentėjusiojo veiksmai jo atžvilgiu, kas sudarė pagrindą taikyti būtinosios ginties institutą. Teismas nepagrįstai netaikė būtinosios ginties instituto, taip pat nenustatė ir jokių lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių. Vertinant įrodymus, akivaizdu, kad konfliktas kilo tik dėl nukentėjusiojo draugo V. D. ir paties T. R. rizikingo ir provokuojančio elgesio. Nors akivaizdžiai nusikalstamas ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys yra vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau teismas šios aplinkybės nenustatė.

2.3. Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje pasisakė, jog nenustatė, kad T. R. įžeidinėjimu, smurtu ar kitokiais veiksmais, nukreiptais į jį (R. K.), išprovokavo žodinį konfliktą, tolimesnius kaltinamojo veiksmus. Teismas nukentėjusiojo veiksmus vertina kaip taikų konflikto išsprendimo būdą, tačiau toks teismo vertinimas nėra teisingas. Apelianto teigimu, T. R. draugas pradėjo intensyvų, įžūlų konfliktą su necenzūriniais žodžiais, konfliktas prasidėjo nuo gesto, reiškiančio „durnius“. Prie šių savo kolegos ir draugo veiksmų aktyviai prisijungė T. R. ir pirmas jo (R. K.) atžvilgiu bandė panaudoti fizinį smurtą. Šios aplinkybės yra užfiksuotos vaizdo įraše ir aprašytos vaizdo įrašo protokole. Teismas, pasisakydamas apie provokuojančio elgesio nebuvimą, nurodo, jog V. D. parodytas judesys rankomis negali būti laikomas sąmoningai skatinantis kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį, tačiau šis veiksmas buvo ne vienintelis, buvo ir keiksmai ir žodinis konfliktas bei T. R. smūgis jam, kuris teismo visai nevertinamas.

2.4. Apelianto nuomone, iš byloje esančių objektyvių duomenų (vaizdo įrašų apžiūros protokoluose užfiksuotos aplinkybės), kurių teismas neaptarė ir nevertino, matyti jog, jo (R. K.) veiksmai buvo ne puolamieji, o gynybiniai. Pats nukentėjusysis buvo aktyvus, puolantis, jie buvo dviese, aktyvus kėsinimasis buvo prasidėjęs. Todėl nukentėjusiojo elgesys turėjo būti įvertintas ne tik kaip rizikingas ir provokuojantis, tačiau ir kaip prasidėjęs kėsinimasis jo atžvilgiu.

2.5. Apelianto įsitikinimu, jo duoti parodymai labiausiai atitinka vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes. Tačiau teismas iš esmės vertino tik jo veiksmus, atsietai nuo situacijos, nustatytų faktinių aplinkybių ir V. D. bei T. R. nustatytų ir atliktų veiksmų. Apelianto nuomone, nuo pat pradžių liudytojo V. D. elgesys nebuvo pateisinamas, jie, neturėdami jokių leidimų, užtvėrė pravažiavimą, kai jis (R. K.) važiavo pagrindiniu keliu ir pagal Kelių eismo taisykles jis turėjo teisę važiuoti ir buvo teisus šioje situacijoje. V. D. nepagrįstai rodė jam gestus ir reiškė nepasitenkinimą.

2.6. Apeliantas nurodo, kad sužalojimas, kuris nurodytas kaip padarytas T. R., taip pat kelia abejonių, kurios nepašalintos. V. D. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad buvo pataikyta T. R. į antakį, ta vieta iš karto paraudo. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog T. R. nustatyta kraujosruva kairės akies vokuose. Iš 2021 m. gruodžio 9 d. T. R. pareiškimo matyti, jog jis nurodė, kad vairuotojas trenkė iš rankos kumščio į veido sritį, tai yra kairės pusės antakį. Tačiau akistatos metu 2022 m. sausio 14 d. T. R. teigė, kad jam buvo smūgiuota vieną kartą kumščiu ir pataikyta virš dešinio antakio. Dėl šių neatitikimų ir prieštaravimų iš tikrųjų neaišku, ar nukentėjusysis T. R. buvo sužalotas byloje nagrinėjamo įvykio metu, neaišku, kur ir kokiomis aplinkybėmis padarytas sužalojimas, kuris nustatytas specialisto išvada. Iš karto po įvykio T. R. toliau tęsė darbus, nebuvo jo veikla sutrikdyta. Tai, apelianto nuomone, rodo, kad veiksmas buvo mažareikšmis, nesukėlęs ilgalaikių pasekmių, lygus paties T. R. veiksmui ir jo neviršijęs.

2.7. Nuteistasis pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai teisme prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams dėl konflikto metu atliktų veiksmų. Teismas nepagrįstai rėmėsi T. R. ir V. D. parodymais, negretindamas jų su vaizdo įrašų protokolais ir nevertindamas jų šių įrašų bei jo (R. K.) parodymų kontekste. Atmesdamas jo (R. K.) parodymus, teismas nenurodė, kokiais bylos duomenimis jie yra paneigti. Teismas vertina tik kaltinančius jį (R. K.) duomenis, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, tačiau vaizdo įrašų ir jų protokolų, kurie paneigia T. R. ir V. D. parodymus, nevertina. Teismas formaliai byloje perrašė liudytojų parodymus, kas ką pasakė, ką nurodė, tačiau nėra jokios įrodymų analizės, kaip koks įrodymas kokią kaltinimo aplinkybę patvirtina.

2.8. Apelianto įsitikinimu, vaizdo įrašas paneigia teismo išvadą, jog tai jis dėl menkavertės priežasties konflikto metu elgėsi agresyviai, naudojo fizinį smurtą ne gynybos, o puolimo tikslais. Jo veiksmai buvo tik atsakas į V. D. ir T. R. veiksmus, spontaniška reakcija, siekiant išvengti tolesnio smurto. Mano, kad liudytojo ir nukentėjusiojo elgesys atitiko pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi požymius, tuo pačiu ir sudarė būtinosios ginties kilimo sąlygas. Jis gindamasis faktiškai jokios žalos nepadarė, teismo konstatuotas sužalojimas, jeigu jis buvo padarytas šio įvykio metu, nedidelis, jokių pasekmių nukentėjusiojo sveikatai nesukėlęs ir jos nesutrikdęs. Jis tik apsigynė nuo prieš jį prasidėjusio kėsinimosi, esant būtinosios ginties situacijoje, todėl jo veiksmai negalėtų būti vertinami, kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kadangi jis yra pripažintas kaltu nepagrįstai, mano, kad ir žalos atlyginimas bei bylinėjimosi išlaidos T. R. priteistos nepagrįstai.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo R. K. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo R. K. gynėja advokatė Sofija Kručienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Gintautas Vileikis prašė nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jis tik gynėsi nuo prieš jį prasidėjusio kėsinimosi, esant būtinosios ginties situacijoje, todėl jo veiksmai negalėtų būti vertinami, kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tad prašo skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 birželio 3 d nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir R. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. K. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) R. K., nukentėjusįjį T. R., liudytoją V. D., peržiūrėjo byloje esančius vaizdo įrašus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek R. K. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – R. K. teisinančius – įrodymus (paties R. K. parodymus dėl būtinosios ginties). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

Žemesnės instancijos teismas

10. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. K. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, neigė ir parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu kilus žodiniam konfliktui jis demonstruodamas veidu pagąsdino, kad apspjaus nukentėjusįjį, bet nespjovė, o nukentėjusysis ant jo puolė ir ruošėsi suduoti smūgį, tačiau jis spėjo pasitraukti ir pats gindamasis trinktelėjo nukentėjusiajam (3 t., b. l. 120-121). Be šių nuteistojo R. K. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, kad žodinio konflikto metu kumščiu jis sudavė nukentėjusiajam T. R. į veido sritį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo T. R. bei liudytojo V. D. parodymais (3 t., b. l. 121-123), įvykio vaizdo įrašuose, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotomis aplinkybėmis, taip pat kita rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu pagrįstai nustatė, kad R. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį T. R., nežymiai sutrikdydamas pastarojo sveikatą.

11. Nors nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo T. R. ir liudytojo V. D. parodymais, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo T. R. ir liudytojo V. D. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiojo T. R. ir liudytojo V. D. duoti parodymai dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai voke prie bylos 1 tomo galinio viršelio esantys byloje nagrinėjamo įvykio vaizdo įrašai, 2021 m. gruodžio 9 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 19-21), 2021 m. gruodžio 9 d. asmens (nukentėjusiojo T. R.) apžiūros protokole (1 t., b. l. 31-36), 2021 m. gruodžio 9 d. – 2021 m. gruodžio 10 d. įvykio vietos apžiūros (1 t., b. l. 49-54), 2021 m. gruodžio 15 d., 2022 m. sausio 13 d. kitų objektų apžiūros protokoluose (1 t., b. l. 56-61, 63-67, 86-88), 2022 m. vasario 28 d. apžiūros protokole (1 t., b. l. 76-77), 2022 m. sausio 14 d. nuteistojo R. K. ir nukentėjusiojo T. R. akistatos protokole (1 t., b. l. 140-142), 2021 m. gruodžio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl T. R. nustatyto sužalojimo, jo padarymo būdo užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 150); 2021 m. gruodžio 22 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole (2 t., b. l. 14-20) užfiksuoti duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. K. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

12. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis T. R. bei liudytojas V. D. galėjo apkalbėti R. K., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusysis T. R., tiek liudytojas V. D. parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą.

13. Kaip jau minėta, nuteistasis R. K. teigia, kad jis fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo esant būtinosios ginties situacijai.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Be to, kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-568-139/2015, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-9-719/2018, 2K-221-511/2018, 2K-3-648/2021).

15. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-7-313/2012, 2K-9-719/2018). Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas R. K. veiksmuose buvus būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, kurie tinkamai atskleidė nuteistojo R. K. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, nustatė, kad nusikaltimo padarymo metu nukentėjusysis T. R. žodžiu bandė išspręsti žodinį konfliktą, kilusį tarp liudytojo V. D. ir R. K., tačiau nuteistajam ruošiantis apspjauti nukentėjusįjį, nukentėjusysis ne ruošėsi panaudoti fizinį smurtą R. K. atžvilgiu, kaip mano pats nuteistasis, o bandė išvengti apspjovimo pakeldamas ranką, tokie nukentėjusiojo T. R. veiksmai sukėlė neigiamą nuteistojo R. K. reakciją ir jis, reaguodamas į nukentėjusiojo veiksmus, tyčia nukentėjusiajam sudavė kumščiu į veido sritį, taip padarė nukentėjusiajam kraujosruvą kairės akies vokuose, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

17. Taigi įvykusio konflikto metu nukentėjusysis suduoti R. K. nebandė, tik dengėsi nuo galimo apspjovimo, jokių pavojų sveikatai ar gyvybei keliančių įrankių nuteistojo atžvilgiu nenaudojo, neturėjo jokio ginklo ar daikto, galinčio sužaloti nuteistąjį. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistajam konflikto su nukentėjusiuoju metu buvo padaryti kokie nors kūno sužalojimai ar iškilusi tam reali grėsmė. Taigi, byloje nagrinėjama konfliktinė situacija neduoda pagrindo manyti, jog dėl nukentėjusiojo T. R. veiksmų nuteistajam grėsė realus ir akivaizdus pavojus jo gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad susidariusioje situacijoje liudytojo V. D. parodytas judesys (gestas) rankomis taip pat negali būti laikomas sąmoningai skatinantis kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, R. K. neadekvačiai vertino situaciją ir sąmoningai panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį.

18. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartų faktinių aplinkybių visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiojo T. R. veiksmai nesukėlė būtinosios ginties situacijos ir šiuo konkrečiu atveju nebuvo pavojingo kėsinimosi, dėl kurio R. K. reikėjo gintis nuo T. R. veiksmų, pats nuteistasis R. K. trumpalaikio dėl menkavertės priežasties kilusio žodinio konflikto metu elgėsi agresyviai, naudojo fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, smūgį sudavė į žmogaus gyvybiškai pavojingą sritį, galvą. Taigi R. K. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo veiksmus vertinti kaip padarytus būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnis) nėra teisinio pagrindo.

19. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusiojo T. R. elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, turėjęs įtakos R. K. nusikalstamos veikos padarymui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis T. R. įžeidinėjimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į R. K., išprovokavo žodinį konfliktą ir tolimesnius nuteistojo neteisėtus veiksmus – fizinio smurto panaudojimą. Todėl pripažinti R. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nėra pagrindo.

21. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad neaišku, kur ir kokiomis aplinkybėmis padarytas sužalojimas, kuris nustatytas specialisto išvada, neaišku, ar nukentėjusysis T. R. buvo sužalotas byloje nagrinėjamo įvykio metu, nes iš karto po įvykio T. R. toliau tęsė darbus, nebuvo jo veikla sutrikdyta.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esanti 2021 m. gruodžio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl T. R. nustatyto sužalojimo ir jo padarymo būdo (1 t., b. l. 150) be jokios abejonės pati savaime neįrodo, jog nukentėjusiajam T. R. nustatyti sužalojimai buvo padaryti R. K. smurtiniais veiksmais, tačiau šioje specialisto išvadoje nurodyti duomenys, vertinant juos su anksčiau aptartų duomenų visuma, sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad sužalojimai nukentėjusiajam T. R. buvo padaryti R. K. suduodant smūgius į veido sritį. Byloje nėra duomenų, kad iki byloje nagrinėjamo įvykio nukentėjusysis T. R. būtų turėjęs kokius nors sužalojimus. Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad kraujosruva kairės akies vokuose nukentėjusiajam buvo padaryti būtent byloje nagrinėjamo įvykio metu.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, R. K. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent R. K.. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis R. K. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo R. K. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo T. R. atžvilgiu, patvirtina, kad R. K. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (nukentėjusiojo T. R.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. K. išteisinti, nėra pagrindo.

24. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik R. K. atliktus neteisėtus veiksmus bei T. R. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti, todėl nuteistojo apeliacinis skundas netenkintinas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam R. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl civilinio ieškinio

25. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. nurodo, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nepagrįstai nukentėjusiajam priteistas žalos atlyginimas.

26. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

27. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.283 straipsnyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

28. Šioje byloje nustatyta, kad dėl R. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusiajam T. R. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Nukentėjusysis T. R. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad dėl R. K. veiksmų jis patyrė išgąstį, šoką, skausmą, turėjo nepatogumų, sumažėjo bendravimo galimybės, pasijuto nesaugus, todėl patyrė 1000 Eur neturtinę žalą ir prašė ją priteisti iš R. K. (1 t., b. l. 151-152). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo T. R. civiliniame ieškinyje ir teisiamajame posėdyje nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, R. K. atliktų veiksmų intensyvumą, T. R. sukeltas pasekmes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką priteisiant neturtinę žalą dėl nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatavo, kad teisinga kompensacija už nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste yra 500 Eur, todėl nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies – iš R. K. nukentėjusiajam priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydžio, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes ir, nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą įvertinęs 500 Eur suma, nuo teismų formuojamos praktikos nenukrypo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam T. R. sukeltą fizinį skausmą, patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam nustatytas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus ir proporcingas, kadangi neturtinės žalos priteisimas negali virsti siekiu pagerinti savo turtinę padėtį.

30. Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą išsprendė tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi BPK ir CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, bei formuojama teismų praktika šiuo klausimu. Konstatuoti, kad nukentėjusiajam T. R. priteistos neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis ir keisti jį nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

31. Nuteistojo R. K. nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiajam T. R. priteisė 600 eurų atstovavimo išlaidų. Tačiau byloje esanti nukentėjusiojo T. R. atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio pateikta sąskaita už teisines paslaugas ir banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad nukentėjusysis T. R. sumokėjo savo atstovui 600 Eur už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 153-154). BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

32. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo atstovo advokato prašymą priteisti nukentėjusiajam 600 Eur turėtų atstovavimo išlaidų tenkino visiškai. Teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, ikiteisminio tyrimo trukmę ir jo metu atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus, posėdžių pirmosios instancijos teisme skaičių, jų trukmę, atstovo darbo sąnaudas, ginant nukentėjusiojo interesus, parengto civilinio ieškinio apimtį, padarė išvadą, kad nukentėjusiojo T. R. prašoma išieškoti atstovavimo išlaidų suma – 600 Eur yra pagrįsta, proporcinga nukentėjusiojo atstovo suteiktoms paslaugoms, atitinkanti protingumo ir sąžiningumo principus ir turi būti atlyginta visa apimtimi. Teisėjų kolegija su tokia suma sutinka. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl priteistos sumos pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, priteista atstovavimo išlaidų suma nėra neproporcinga ar per didelė, todėl ją sumažinti pagrindo nėra.

33. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

34. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 12 d. nutartimi nuteistajam R. K. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Sofija Kručienė. Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. rugsėjo 20 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 11, 14.2.3 punktais, prašoma iš R. K. valstybės naudai priteisti 123,33 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

35. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėja nuteistajam R. K. buvo paskirta ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam R. K. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nors bylos duomenimis nuteistasis R. K. iki nusikalstamos veikos padarymo nedirbo (3 t., b. l. 36), Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas (3 t., b. l. 38), tačiau yra vidutinio amžiaus darbingas asmuo, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma ir gynėjos pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo R. K. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš R. K. valstybės naudai 123,33 Eur (vieną šimtą dvidešimt tris eurus 33 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Boleslovas KalainisZigmas KavaliauskasVidmantas Mylė