Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, L. K., jo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

L. K., padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo A. K. atsakomybei be užstato, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Nustatytas 1 (vienerių) metų laidavimo terminas. Šio asmens atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas ir jo apeliacinio skundo negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo turiniu sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra skundžiamas plačiausiu aspektu, t. y. E. M. ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat nesutinka tiek su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, tiek su jam paskirta bausme.

7. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio turiniu, apeliaciniame skunde ir atsiliepime išdėstytais argumentais bei patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad nuteistojo E. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Apylinkės teismas, nuteistąjį pripažindamas kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka surinktais ir ištirtais įrodymais, kuriuos patikrino teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių taikymo pažeidimų, tiriant ir vertinant įrodymus, apygardos teismas nenustatė. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei paskyrė proporcingą bei teisingą bausmę.

Dėl įrodymų vertinimo

9. Šioje baudžiamojoje byloje E. M. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl vienos nusikalstamos veikos – psichotropinių medžiagų laikymo turint tikslą jas platinti bei šių medžiagų išplatinimo. Nuteistasis savo apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas netikrino jo įvykių versijos, jog jis L. K. psichotropines medžiagas ne pardavė, tačiau grąžino kaip pastarojo jam paliktą užstatą už paskolintus pinigus. Taip pat apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš esmės rėmėsi tik nepatikimais kito kaltinamojo parodymais, kas prieštarauja teismų praktikai, o kitus įrodymus vertino selektyviai, siekdamas priimti apkaltinamąjį nuosprendį, be to, jam suformuluotas kaltinimas apskritai neatitinka BPK 219 straipsnyje kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų. Apygardos teismas nesutinka su šiais nuteistojo argumentais, nes apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją neabejotinai paneigia pirmosios instancijos teismo ištirti bei skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai.

11. BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai įgyja, laiko, gabena narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba suvokia, kad jas neteisėtai parduoda ar kitaip platina, ir nori taip veikti. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltės nustatymo aspektu būtina konstatuoti tai, jog kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, kuriomis jis neteisėtai disponuoja, yra narkotinės ar psichotropinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13/2011, 2K-610/2012, 2K-7-201/2013, 2K-60/2014, 2K-7-386-746/2015). Kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-7-386-746/2015).

12. Visų pirma atmetant apelianto skundo argumentą, kad šioje baudžiamojoje byloje nuteistajam pareikštas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, pastebėtina, jog kaip teisingai nurodyta asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjos atsiliepime, šis apeliacinio skundo teiginys plačiau nedetalizuojamas apsiribojant teismų praktikos citavimu. Iš tolimesnio skundo turinio galima suprasti, kad šį savo teiginį apeliantas iš dalies siejo su tuo, kad jam nebuvo aišku kokio kiekio psichotropinės medžiagos laikymas ir platinimas jam buvo inkriminuotas.

13. Nuteistajam pareikštame kaltinime iš tiesų nebuvo tiksliai įvardintas jo laikytos bei išplatintos psichotropinės medžiagos kiekis (2 t., b. l. 57–58). Visgi, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo gautas valstybinio kaltintojo prašymas dėl kaltinime nurodytų veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo teisme, kuriame buvo patikslintas psichotropinių medžiagų kiekis (3 t., b. l. 16–17). Pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. teisiamojo posėdžio metu proceso dalyviai buvo informuoti apie tokio pobūdžio prašymo gavimą, nurodė, kad yra susipažinę su prašymu, o laiko pasiruošti gynybai pakako. E. M. patvirtino, kad jo pozicija dėl jam pareikšto kaltinimo nesikeičia (3 t., b. l. 53). Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad E. M. nebuvo aišku nuo kokio jam inkriminuojamo psichotropinės medžiagos kiekio reikia gintis, be kita ko, tai patvirtina ir aplinkybė, kad nuteistasis savo skunde ne kartą tiksliai įvardina, jog viename iš buteliukų gryno sintetinio kanabinoido kiekis nesiekė mažo psichotropinės medžiagos kiekio.

14. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiek BK 260 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 261 straipsnyje neapibrėžta, kokiu minimaliu narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekiu turi kaltininkas disponuoti turėdamas tikslą šias medžiagas platinti, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė. Narkotinių medžiagų kiekis, inkriminuojant veikas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį, nėra šių nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-489/2024). Iš šiai teisinei situacijai aktualios BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijos formuluotės akivaizdu, kad nusikalstamos veikos pavojingumas yra siejamas ne su narkotinės ar psichotropinės medžiagos minimaliu kiekiu, tačiau su kaltininko turimu tikslu narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti arba tokių medžiagų pardavimu arba kitokiu platinimu. Taigi, asmens veiksmai yra kvalifikuojami pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir tuomet, kai kaltininkas neteisėtai pardavė arba kitaip platino bet kokį kiekį, tačiau nesiekiantį didelio kiekio psichotropinės ar narkotinės medžiagos.

15. Nagrinėjamu atveju šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad E. M. laikė ir L. K. pardavė juodos spalvos plastikinį užsukamu dangteliu uždengtą bespalvį plastikinį buteliuką su bespalviu, skaidriu, klampiu skysčiu, kurio sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – 0,0108 g gryno sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA, ir juodos spalvos plastikiniu užsukamu dangteliu uždengtą bespalvį plastikinį buteliuką su bespalviu, skaidriu, klampiu skysčiu, kurio sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – 0,000015 g gryno sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA ir 0,000015 g gryno sintetinio kanabinoido 5F-MDMB-PICA. Gryno sintetinio kanabinolio ADB-BUTINACA ir 5F-MDMB-PICA kiekis skystyje buvo nustatytas vadovaujantis Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 183–185). Nors kaip jau minėta, asmens veiksmų kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalį įtakos neturi tai, koks kiekis narkotinės ar psichotropinės medžiagos buvo išplatintas, jei šis kiekis neviršija didelio kiekio, tačiau matyti, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (įstatymo suvestinė redakcija nuo 2022 m. rugpjūčio 9 d. iki 2022 m. lapkričio 23 d., galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) 89 punkto nuostatas, gryno sintetinio kanabinolio kiekis viename iš išplatintų buteliukų viršijo nedidelį kiekį (0,005 g), tačiau neviršijo didelio kiekio (0,5 g), nustačius, jog gryno sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA jame yra 0,0108 g, tuo tarpu tik kitame buteliuke buvusiame skystyje šis kiekis psichotropinės medžiagos nesiekė nedidelio kiekio (0,000015 g gryno sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA ir 0,000015 g gryno sintetinio kanabinoido 5F-MDMB-PICA). Aukščiau nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju BPK 219 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo, o tai, kad nuteistasis, jo teigimu, išplatino itin mažą kiekį psichotropinės medžiagos šiuo atveju įtakos jo veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, neturi.

16. Skunde apeliantas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino jo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu iškeltos įvykių versijos, t. y. jog vieną permatomą buteliuką kaip užstatą jam davė L. K. už paskolintus 20 arba 25 Eur naktiniame klube 2022 m. spalio 14 arba 15 dieną, o įvykio dieną – 2022 m. spalio 19 d. jis ir L. K. susitiko dėl buteliuko grąžinimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visuma, sujungiant juos į loginę seką, tuo tarpu proceso dalyvių pateiktų versijų ir pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia. Apygardos teismo įsitikinimu, toliau šioje nutartyje aptariami bei pirmosios instancijos teismo ištirti bei įvertinti įrodymai patvirtina E. M. psichotropinių medžiagų pardavimo ir L. K. pirkimo faktą bei paneigia nuteistojo teiginius, kad psichotropinę medžiagą jis grąžino kaip paimą užstatą, todėl tai pagrįstai laikyta tik jo gynybine versija.

18. Tai, kad psichotropines medžiagas įsigijo pirkdamas, o ne susigrąžino kaip paliktą užstatą patvirtina ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmens parodymai, kurie priešingai nei teigia nuteistasis, buvo nuoseklūs bei neprieštaringi viso baudžiamojo proceso metu. Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, L. K. nurodė, kad kartu su E. P. jis susitarė kartu nuvykti į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“ ir įsigyti narkotinių medžiagų bei kartu jų parūkyti, sutarė, kad E. P. duos elektroninę cigaretę, o L. K. nusipirks skysčio. Jam iš E. M. nusipirkus du buteliukus su skysčiu, vieną iš jų paėmė E. P. ir užsipylė į elektroninę cigaretę, susipylė beveik visą buteliuką, tačiau leidžiantis į pirmą aukštą juos sulaikė apsauga, abu buteliukus apsaugos darbuotojai rado pas jį patį (1 t., b. l. 112–113, 2 t., b. l. 106). Netikėti šiais atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmens parodymais teismas nemato pagrindo, nes jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, išsamiai papasakojo ką prieš įvykį susitarė su liudytoju E. P., kokiu būdu susisiekė su nuteistuoju, kokį kiekį psichotropinių medžiagų įsigijo, už kokią kainą bei ką toliau su jomis darė. Nuteistojo gynybinę versiją paneigia ir tai, kad 2023 m. kovo 29 d. teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. P. patvirtino, jog jam ir L. K. vykstant į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“ įsigyti skysčio, kalbos apie skolos grąžinimą nebuvo, psichotropinių medžiagų prekeiviui iš viso buvo sumokėti 25 Eur – 5 Eur už privežimą, o 20 Eur už skystį, apie skolą jis nieko nežino (2 t., b. l. 112). Nors nuteistojo įsitikinimu, jo išdėstytą įvykio versiją, jog naktiniame klube, kuriame dirbo L. K., pastarasis iš jo pasiskolino 20 – 25 Eur palikęs E. M. buteliuką kaip užstatą, patvirtina liudytojo M. Š. parodymai, tačiau apygardos teismas su šiuo skundo argumentu sutikti negali. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. Š. teigė matęs kaip naktiniame klube E. M. L. K. padavė 20 – 30 Eur pinigų sumą, o E. M. į rankas buvo paduotas buteliukas, tuo tarpu susitikus prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ nuteistasis ir L. K. apsikeitė pinigais ir buteliuku (2 t., b. l. 165–167). Visgi, apygardos teismo vertinimu, liudytojas, būdamas E. M. draugu, yra suinteresuotas duoti palankius parodymus nuteistajam, juolab, kad liudytojas negalėjo nurodyti nei kokiame naktiniame klube vyko apsikeitimas, neįvardino L. K. aprangos, be to, abejotina kaip liudytojas, būdamas naktinio klubo salėje galėjo matyti pinigų skolinimo faktą, jo teigimu, vykusį koridoriuje prie tualetų.

19. Skunde nuteistasis taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertindamas įrodymus nepagrįstai nustatė, kad įvykio metu jis L. K. parduoda du buteliukus su skysčiu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nors liudytojomis apylinkės teisme apklaustos prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ dirbusios apsaugos darbuotojos G. V. ir A. R.-T. teigė per vaizdo stebėjimo kameras mačiusios kaip E. M. L. K. perduoda vieną buteliuką, o L. K. E. M. už tai perduoda pinigus, tačiau abi liudytojos patvirtino ir tai, kad iš karto po įvykio jų kolegoms sulaikius L. K. pas jį buvo rasti du buteliukai – vienas pilnas skaidraus permatomo skysčio, kitas beveik tuščias (2 t., b. l. 113–114, 163–164). Analogiškas įvykio aplinkybes liudytojos nurodė ir apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu, paaiškindamos, kad sulaikius L. K. ir jo draugą E. P., bei tarnybinėse patalpose paprašius pateikti turimus daiktus, L. K. pateikė du buteliukus juodais kamšteliais su skysčiais (1 t., b. l. 26–27, 31–32). Paminėtina ir tai, kad liudytojos teigė matę vieno buteliuko perdavimą ne tiesiogiai būdamos įvykio vietoje, tačiau stebėdamos jį per vaizdo kameras, todėl galėjo nesąmoningai klysti dėl perduodamų buteliukų skaičiaus, gerai neįsižiūrėjusios į vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes. Nepaisant to, dviejų buteliukų pardavimo faktą patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Iš baudžiamojoje byloje esančio savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad įvykio dieną atvykusiems policijos pareigūnams buvo pateikti du buteliukai (1 t., b. l. 62–63). Be to, nors teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme apklausiamas liudytojas E. P. teigė, kad L. K. iš E. M. pirko tik vieną buteliuką, bei negalėjo paaiškinti iš kur pas L. K. atsidūrė antrasis buteliukas (2 t., b. l. 112), tačiau dar ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kartu su L. K. į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“ atvykęs E. P. tvirtino, kad įvykio metu matė kaip E. M. L. K. kažką perdavė saujoje ir suprato, kad tai buteliukai su skysčiu bei po jų sulaikymo, apsaugos poste matė kaip apsaugos darbuotojai iš L. K. paėmė du buteliukus su skysčiu (1 t., b. l. 37–38). Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu galėjo tiksliau atsiminti įvykio aplinkybes, tuo tarpu jo apklausa pirmosios instancijos teisme vyko praėjus devyniems mėnesiams nuo įvykio.

20. Be kita ko, paneigiant apelianto skundo argumentus, kad L. K. ir liudytojas E. P. derino savo parodymus tarpusavyje, siekiant abiem išvengti baudžiamosios atsakomybės (L. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o E. P. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį), teisėjų kolegija pažymi, kad vien iš šių aukščiau paminėtų liudytojo ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymų skirtumo akivaizdu, kad jie nebuvo nei derinti tarpusavyje, nei kokiu nors būdu sunkinantys ar lengvinantys L. K. teisinę padėtį. Tai, kad apklausiamas apylinkės teisme L. K. įvardino, jog psichotropines medžiagas susitarė „paimti“, o ne „nusipirkti ar įsigyti“ savaime nepatvirtina nuteistojo gynybinės versijos, kad buteliukus su psichotropine medžiaga jis L. K. grąžino kaip pastarojo duotą užstatą už paskolintus pinigus. Šiuo atveju nuteistasis subjektyviai interpretuoja asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės duotus parodymus, atsiedamas vieną L. K. pavartotą žodį nuo viso situacijos konteksto. Taip pat subjektyviai nuteistasis vertina ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymus, duotus 2023 m. kovo 29 d. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu teigdamas, jog L. K. nurodė, kad įvykio metu pats E. P. paėmė vieną buteliuką iš E. M.. Apygardos teismui nekyla abejonių, bei iš pirmosios instancijos teismo 2023 m. kovo 29 d. teisiamojo posėdžio protokolo akivaizdžiai matyti, kad L. K. paaiškino, jog būtent jis pats iš E. M. nusipirko du buteliukus skysčio su psichotropine medžiaga ir tuomet vieną buteliuką perdavė E. P., o šis beveik visą skystį iš vieno buteliukų užsipylė į elektroninę cigaretę. Be to, L. K. paaiškino, jog E. P. prie E. M. automobilio priėjęs nebuvo, o buteliuką E. P. padavė jis pats (2 t., b. l. 106–107, 3 t., b. l. 9). Taigi, baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nėra užfiksuotų tokio turinio L. K. parodymų, kokius nurodo apeliantas savo skunde. Be to, nuteistasis skunde ne tik netiksliai savo naudai interpretuoja asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymus, tačiau ir teigia, pirmosios instancijos teismą padarius tokio pobūdžio išvadas, kurių jis iš tiesų skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nepadarė, pavyzdžiui nurodant, jog apylinkės teismas nustatė, kad didžiausia elektroninių cigarečių talpa – 5 ml ir taip stengiantis patvirtinti savo gynybinę versiją, jog įvykio metu iš vieno 10 ml buteliuko negalėjo būti supiltas visas skystis į elektroninę cigaretę.

21. Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas iš nuteistajam pareikšto kaltinimo pašalino vieną iš alternatyvių BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų veikų – psichotropinės medžiagos įgijimą. Nuteistojo teigimu, įvertinus jo pateiktą įvykių versiją, ši aplinkybė patvirtina jo nekaltumą baudžiamojoje byloje. Nesutikdamas ir su šiuo nuteistojo skundo argumentu apygardos teismas visų pirma pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog inkriminuojant narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo požymį, būtina nustatyti esmines tokios medžiagos įgijimo aplinkybes: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo narkotines ar psichotropines medžiagas. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-405-507/2015). Atmetus nuteistojo išdėstytą gynybinę versiją, kad psichotropines medžiagas jis gavo kaip užstatą iš L. K. už pastarajam paskolintus pinigus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog liko neįrodytos psichotropinės medžiagos įgijimo aplinkybės, todėl iš kaltinimo pašalino formuluotę, kad E. M. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku buvo įgijęs psichotropines medžiagas. Visgi, net ir pašalinus vieną iš nuteistajam inkriminuotų neteisėtų veiksmų (psichotropinės medžiagos įgijimą), jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nepakito, nes kaip jau minėta, BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaroma alternatyviais veiksmais, tuo tarpu nagrinėjamu atveju apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis psichotropines medžiagas laikė turėdamas tikslą jas platinti ir platino parduodamas jas L. K..

22. Aukštesnės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta ir apelianto skundo argumentą, kad jis nežinojo, kokios medžiagos yra parduodamuose buteliukuose. Įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. tai, kad L. K. su E. M. susisiekė per programėlę „Snapchat“, jie susitarė susitikti pakankamai nuošalioje vietoje – prekybos centro ketvirtojo aukšto automobilių stovėjimo aikštelėje, bei tai, kad E. M. parduodamas asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą du buteliukus su juose esančiu skysčiu, už tai gavo piniginį atlygį, neabejotinai patvirtina, kad nuteistas turėjo ir galėjo žinoti, jog jo parduodamame skystyje yra psichotropinės medžiagos. Tai, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis praeityje būtų vartojęs psichotropines medžiagas ar ankščiau jas būtų platinęs, o L. K. turėjo žinių apie buteliukuose buvusias medžiagas, savaime nepaneigia fakto, kad nuteistasis turėjo ir galėjo žinoti kas yra jo parduodamuose buteliukuose.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai bei nešališkai ištyrė visus byloje esančius duomenis ir pagrįstai juos pripažino įrodymais bei atmesdamas nuteistojo gynybinę versija vertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek tarpusavyje, todėl teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai E. M. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

24. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Apeliantas pažymi, kad jo veiksmai nelaikytini tokiais pavojingais, nes L. K. iš jo susigrąžino mažiau nei nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos. Visgi, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo.

25. BK 37 straipsnyje įtvirtinta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Objektyvios prielaidos spręsti, kad asmens padaryta veika gali būti vertinama kaip mažareikšmė baudžiamojo įstatymo prasme yra tuomet, kai nors ir nustatoma, jog asmens padaryta veika turi konkretaus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba nebuvo sukeltas realus pavojus tokiai žalai atsirasti.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-112-648/2022, 2K-195-976/2022, 2K-27-976/2023, 2K-69-489/2024).

27. Teisėjų kolegija, atmesdama apelianto skundo argumentus šioje dalyje pažymi, kad E. M. yra pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nors nuteistasis teigia, kad L. K. sugrąžino mažiau nei nedidelį psichotropinės medžiagos kiekį, tačiau šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad E. M. psichotropines medžiagas L. K. ne sugrąžino kaip užstatą už paskolintus pinigus, tačiau priešingai – pardavė, t. y. platino. Be kita ko, kaip jau minėta šios nutarties 12–15 punktuose, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kilti nėra aktualus išplatintos psichotropinės medžiagos kiekis (už didelio arba laibai didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio platinimą arba turėjimo tikslą platinti, baudžiamoji atsakomybė numatyta atitinkamai kitose BK 260 straipsnio dalyse), nes tai nėra objektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis. Taigi, šio nusikaltimo dalykas yra priklausomybę sukeliančios psichotropinės medžiagos – sintetinis kanabinoidas ADB-BUTINACA ir 5F-MDMB-PICA, priskiriamos sintetinių kanabinoidų darinių grupės I-ajam pogrupiui. Nuteistasis nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia ir už tai gavo atlygį, dėl padarytos nusikalstamos veikos savo kaltės nepripažino viso baudžiamojo proceso metu. Nusikaltimas buvo padarytas viešoje vietoje – prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, bendraujant prieš tai tik susirašinėjant per programėlę „Snapchat“, psichotropinė medžiaga buvo išplatinta pakankamai jauno amžiaus asmeniui.

28. Įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, apygardos teismas sprendžia, kad E. M. padarytas nusikaltimas negali būti pripažintas mažareikšmiu. Paminėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog BK 37 straipsnio nuostatos negali būti taikomos kuomet padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdžius) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, Nr. 2K-413-895/2016, Nr. 2K-230-697/2017, Nr. 2K-86-628/2020). Taigi, šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, kad E. M. veiksmais nebuvo padaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

Dėl nuteistajam E. M. paskirtos bausmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

30. Teismas, skirdamas asmeniui bausmę vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje įtvirtintomis bausmėmis bei BK bendrosios dalies nuostatomis, kurios detalizuoja sankcijos taikymą. Sprendžiant skirtinos bausmės klausimą, teismas privalo atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 – 8 punktai). Jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

31. Be to, teismas, skirdamas bausmę privalo atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį bei įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs siekiant asmenį sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta, ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. BK 61 straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę atsižvelgęs į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, įvertinęs jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat vertindamas kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę arba griežtesnę bausmės rūšį ir dydį, kurį nustato skaičiuodamas nuo bausmės vidurkio.

32. Kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kita nei straipsnio sankcijoje numatyta bausmė nuteistajam gali būti paskirta, jeigu nustatytos išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnio nuostatas, o įstatymo įtvirtintos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-112-788/2015, 2K-187-693/2016, 2K-436-489/2016, 2K-149-511/2017, 2K-155-719/2022).

33. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad siekiant taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021, 2K-187-976/2023). Be to, kiekvienu atveju vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-976/2023).

34. Taigi, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės nuteistajam, turi būti analizuojama ir vertinama aplinkybių, susijusių tiek su nuteistojo padarytu nusikaltimu, tiek su jo asmenybės pavojingumu, visuma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną sunkų nusikaltimą, praeityje jis neteistas, vienerių metų laikotarpiu administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 29–32). Taip pat byloje nebuvo nustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių nei sunkinančių aplinkybių. Nors parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį apylinkės teismas savo sprendimo motyvus pateikė pakankamai lakoniškai, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tokia bausmė yra neteisinga. Teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas yra susijęs su neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti ir išplatinimu, be to, kaip jau minėta, apelianto parduotame skystyje, skirtame pilti į elektronines cigaretes, gryno sintetinio kanabinolio kiekis viename iš išplatintų buteliukų viršijo nedidelį kiekį (0,005 g), tačiau neviršijo didelio kiekio (0,5 g), nustačius, jog gryno sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA jame yra 0,0108 g, tuo tarpu tik kitame buteliuke buvusiame skystyje šis kiekis psichotropinės medžiagos nesiekė nedidelio kiekio – 0,000015 g gryno sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA ir 0,000015 g gryno sintetinio kanabinoido 5F-MDMB-PICA. Apygardos teismo įsitikinimu, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo asmenybė yra tiek išimtinė, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Nors nuteistasis yra pakankamai jauno amžiaus, dirba dvejose darbovietėse (3 t., b. l. 30–52), nėra gydytas ar konsultuotas dėl priklausomybės ligų (2 t., b. l. 35–37), tačiau kaip matyti, nuteistasis savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepripažino viso baudžiamojo proceso metu, o apeliaciniame skunde teigė nelaikantis savęs kaltu. Tai teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad E. M. ne tik nepripažįsta savo teisei priešingų veiksmų, bet ir visiškai dėl jų nesigaili, savo elgesio nevertina kritiškai. Kadangi nuteistasis nelaiko savęs kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, abejotina, kad švelnesnės ar su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės turės įtakos apelianto suvokimui apie jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą įstatymų saugomoms vertybėms ir paskatins nedaryti analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų.

35. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, įvertindamas BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumą, šio straipsnio sankcijoje yra numatęs tik realią laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas bausmės dydį nuteistajam nepažeidė bausmės skyrimo taisyklių, nes E. M. buvo paskirta bausmė mažesnė nei vidurkis ir artimesnė jos minimaliam dydžiui. Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra bylą pirmajam instancija nagrinėjančio teismo prerogatyva, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali sušvelninti arba sugriežtinti tik tokiu atveju, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai neteisingą bausmę. Visgi, tokių aplinkybių apygardos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė.

36. Įvertinus šioje nutartyje išdėstytų argumentų visumą, t. y. tai, kad nuteistasis padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, platino psichotropines medžiagas, savo kaltės nepripažino ir dėl savo teisei priešingų veiksmų nesigaili, byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo nuteistajam paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo ir konstatuoti, kad E. M. asmenybė ar jo padarytas nusikaltimas yra mažiau pavojingi, o BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomi motyvai dėl jo jauno amžiaus, kriminalinės istorijos neturėjimo ir turimų darbo vietų, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės.

37. Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl visų apelianto skundo argumentų, sprendžia, kad nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 22 d. nuosprendį apelianto skunde nurodytais motyvais, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.