- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-06
- Bylos Nr.
- e2S-113-856/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05939-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Atsakovas
- A. S., D. L.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Minaras“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. S. ir D. L. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-17593-1215/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Minaras“ ieškinį solidariems atsakovams A. S. ir D. L. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose gautas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Minaras“ ieškinys solidariems atsakovams A. S. ir D. L. dėl žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti A. S. ir D. L. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti A. S. ir D. L. priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, neviršijant 64 948,44 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su atsiskaitymu su UAB „Minaras“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi prašymą tenkino – areštavo už 64 948,44 Eur sumą atsakovams A. S. ir D. L. nuosavybes teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę; nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovų A. S. ir D. L. nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, už trūkstamą sumą areštavo atsakovų A. S. ir D. L. pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, atitinkamai neviršijant areštuotinų sumų, leidžiant atsakovams atsiskaityti su ieškove UAB „Minaras“; išaiškino ieškovei, kad dėl turto suradimo ir aprašymo ji turi kreiptis į antstolį, kuris privalo nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota nutartyje nurodytoms operacijoms atlikti; pavedė antstoliui surasti ir aprašyti areštuojamą atsakovų turtą teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
4. Teismas nurodė, kad iš ieškinio turinio ir prie jo pridėtų dokumentų galima daryti išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, taigi, viena iš dviejų sąlygų taikyti laikinosioms apsaugos priemonėms yra įvykdyta.
5. Teismas nurodė, kad iš įsiteisėjusios Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB-221-856/2022, kuria UAB „Vytulio autoservisas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, matyti, jog nutartimi konstatuota, kad ši įmonė nemoki tapo dėl tikslingų valdymo organų veiksmų sumažinant likvidų įmonės turtą, tikslingai mažinant įmonės gaunamas pajamas, vertinta, kad buvo siekiama išparduoti įmonės turtą neketinant tęsti veiklos, kad nereikėtų mokėti skolos ieškovei šioje byloje UAB „Minaras“.
6. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog toks atsakovų, kaip UAB „Vytulio autoservisas“ valdymo organų, elgesys būtent ieškovės UAB „Minaras“ atžvilgiu dar iki bylos iškėlimo laikytinas neatitinkančiu sąžiningo elgesio standarto, sukuria pagrįstas prielaidas manyti, kad ir po bylos iškėlimo atsakovai gali imtis veiksmų siekiant savo turtinę padėtį koreguoti taip, jog būsimo sprendimo (jei sprendimas būtų palankus ieškovei) įvykdymas taptų apsunkintas arba neįmanomas, ir tai leidžia vertinti, kad ieškovė pagrindė ir antrą sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tad yra pagrindas tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių visa apimtimi. Teismas nurodė, kad nors ieškinio suma ir nėra laikytina savarankišku kriterijumi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau šiuo atveju, įvertinus dviejų pagrindinių sąlygų buvimą, didelė ieškinio suma vertintina kaip papildomai suponuojanti būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
7. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 6 dalimi, areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje, o antstolis įpareigotinas nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
8. Atskiruoju skundu atsakovas A. S. prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti; netenkinus atsakovo prašymo, panaikinti nutartį, pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir leisti naudotis asmeninėmis banko sąskaitomis, t. y. minimalaus mėnesio algos dydžiu – 924 Eur, leidžiant naudotis pinigais kas mėnesį iš įplaukiančių pajamų 924 Eur sumai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. Pagal galiojančią teismų praktiką, didelė ieškinio suma nėra vienintelė priežastis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juolab kai ieškovė remiasi jau įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl tyčinio bankroto, galimai tyčia nurodydama atsakovais du asmenis, nors nutartyje dėl tyčinio bankroto teismas pasisakė tik dėl vieno iš jų. Be to, ieškovė nepateikė faktinių duomenų ir įrodymų, kaip iš esmės teismo sprendimas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu, ar būtų apsunkintas.
8.2. Ieškovė nenurodė jokių atsakovo nesąžiningų veiksmų, nepateikė faktinių duomenų iš bankrutavusios įmonės ,,Vytulio autoservisas“ buhalterinės apskaitos ir jos registrų, bankinių pavedimų, kurių visuma galėtų įrodyti, jog atsakovas praeityje ar šiuo metu nėra sąžiningas, atlieka nesąžiningus veiksmus ar ruošiasi juos atlikti.
8.3. Ieškovė neatliko jokios BUAB ,,Vytulio autoservisas“ finansinės būklės analizės ir nepateikė įrodymų kaip realybėje vyko šios būklės suprastėjimas, todėl preziumuoti apie atsakovo nesąžiningumą pasiremiant vien pamąstymais yra nepriimtina, atsakovas niekada nesislapstė ir teikia paaiškinimus bei bendradarbiauja.
8.4. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė remdamasis prielaidomis, o ne objektyviais leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nustatytais duomenimis. Ieškovė leistinais ir pakankamais įrodymais neįrodė, kad laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos, o remtis vien tik deklaratyviais duomenimis yra nesąžininga.
8.5. Pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nepranešęs atsakovui, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas ketina imtis konkrečių veiksmų, kurie apsunkintų teismo sprendimo vykdymą ar turimo turto paslėpimą. Tokiu būdu taip pat buvo pažeistas teisės būti išklausytam principas.
8.6. Atsakovas turi šeimą, turi finansinių įsipareigojimų, yra dirbantis. Šiuo metu nutartis yra netiksli ir per griežta, neleidžianti atsakovui net sumokėti mokesčių už būstą ar gyvenamąjį plotą, kas yra itin reikšmingas apsunkinimas žiemos periodu, todėl yra pagrindas pakeisti nutartį ir leisti naudotis pinigais kas mėnesį iš įplaukiančių pajamų 924 Eur sumai.
9. Atskiruoju skundu atsakovas D. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. Nei vienas iš atsakovų per teismo procesą dėl UAB „Vytulio autoservisas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nesiėmė jokių veiksmų dėl jiems priklausančio turto nuslėpimo. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė, nes jie neegzistuoja.
9.2. Atsakovai teismo proceso metu derėjosi su ieškove dėl UAB „Vytulio autoservisas“ skolos sumokėjimo sąlygų, nevengė bendradarbiauti, siekė perimti skolos grąžinimą, išsidėstyti jį pagal grafiką, siekė ginčą spręsti taikiai, tačiau ieškovė nebuvo lanksti ir visus pasiūlymus atmetė.
9.3. Nuo 2022 m. liepos 11 d. Šiaulių apygardos teismo nutarties įsiteisėjimo iki kreipimosi į teismą su ieškiniu praėjo pakankamai daug laiko, tačiau per tą periodą nei vienas iš atsakovų neatliko jokių veiksmų, kurie galimai sumažintų jų turto masę ir realiai, o ne hipotetiškai, pagrįstų galimą jų nesąžiningumą.
9.4. Įsiteisėjusioje 2022 m. liepos 11 d. Šiaulių apygardos teismo nutartyje nėra konstatuota, kad atsakovas D. L. atliko bet kokius neteisėtus veiksmus.
9.5. Byloje pateikta įsiteisėjusi 2022 m. liepos 11 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis, vertinant kažkada buvusį vieno iš atsakovų elgesį, negali būti pagrindu vertinti, kad abu atsakovai panašiai elgsis ir ateityje, nes, priešingu atveju, teismas jau iš anksto konstatuoja, jog asmenys, kurie yra atsakovais byloje, yra nesąžiningi ir linkę elgtis nesąžiningai, kas reiškia, kad teismas turi išankstinę nuomonę dėl bylos baigties.
9.6. Byloje nesant bent tikėtinų duomenų apie atsakovų siekius vengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo, laikytina, kad vien praeityje padaryti veiksmai negali būti pakankami įrodyti, jog egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė, jas taikant tik tada, kai esama duomenų apie nesąžiningus ketinimus išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą.
Atsiliepimas
10. Ieškovė UAB „Minaras“ atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo atmesti atskiruosius skundus ir palikti galioti skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutartimi BUAB „Vytulio autoservisas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o dėl tyčinio bankroto sukėlimo kaltu pripažintas BUAB „Vytulio autoservisas“ (duomenys neskelbtini) A. S.. Šiuo atveju nustatyta, kad BUAB „Vytulio autoservisas“ buvo valdoma tyčia siekiant ją privesti prie nemokumo, taip siekiant apsunkinti įmonės kreditorių galimybę gauti realų savo reikalavimų patenkinimą (Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-254-569/2020 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-410-516/2021 ieškovei priteistų sumų išieškojimą).
10.2. Įmonės tyčinis privedimas prie bankroto jokiomis aplinkybėms negali būti laikomas sąžiningu asmens elgesiu, todėl darytina išvada, kad byloje iš esmės galioja prezumpcija, jog A. S. elgėsi ir nesąžiningai.
10.3. Vykdant šioje byloje skundžiamą teismo nutartį tapo aišku, kad atsakovas A. S. tikslingai siekė nuslėpti savo turtą nuo ieškovės galimų jam pareikšti reikalavimų. Atsakovas, prokurorei nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamo bankroto, iš karto 2023 m. liepos 17 d. užsakė atlikti jam ir jo sutuoktinei priklausančių neregistruotų gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato kadastrinius matavimus, o sulaukęs galutinės 2023 m. spalio 25 d. Šiaulių apygardos teismo nutarties dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, 2023 m. spalio 26 d. sudarė deklaraciją apie statybos užbaigimą ir 2023 m. lapkričio 11 d. šių duomenų pagrindu įregistravo A. S. ir S. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius statinius ne abiejų sutuoktinių, o tik S. S. vardu. Akivaizdu, kad toks atsakovo elgesys negali būti laikomas sąžiningu ir kaip tik patvirtina skundžiamoje nutartyje teismo padarytas išvadas šiuo aspektu.
10.4. Atliekant ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamo bankroto buvo nustatytos papildomos svarbios aplinkybės, kurios leidžia teigti, kad ne tik A. S., tačiau ir kito įmonės akcininko D. L. veiksmai prisidėjo prie įmonės nemokumo sukėlimo. Neabejotina, kad abu atsakovai, būdami įmonės akcininkai, A. S. - būdamas direktoriumi, o D. L. – įmonės veiklą koordinuojančiu ir valdančiu vadybininku, negalėjo nederinti savo pozicijų ir veiksmų, nulėmusių įmonės nemokumą. Nagrinėjant civilinę bylą tarp ieškovės ir BUAB „Vytulio autoservisas“, būtent D. L. atstovavo teisme BUAB „Vytulio autoservisas“ ir būtent jis priiminėjo sprendimus minėtame ginče. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad D. L. šiuo atveju nežinojo ar neturėjo žinoti apie A. S. tyčinius veiksmus vedant įmonę prie nemokumo būsenos. Kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, būtent D. L. nurodė perkelti įmonės darbuotojus ir klientus į jo sutuoktinei ir jam pačiam priklausančią konkuruojančią įmonę UAB „Transvitas“, o tai rodo D. L. sąmoningą veikimą taip pat siekiant privesti įmonę prie nemokumo.
10.5. D. L. 2022 m. rugsėjo 14 d. elektroniniame laiške nurodė jaučiantis atsakomybę dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nurodė esąs pasirengęs prisiimti iš to kylančias pasekmes. Tai rodo, kad D. L. iš pradžių neneigė savo atsakomybės dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir ketino prisiimti iš to kylančias materialinės pasekmes – atlyginti ieškovei padarytą žalą. Priešingai, nei teigia atsakovas, būtent atsakovai, o ne ieškovė, nutraukė derybas. 2022 m. spalio 14 d. elektroniniu laišku D. L. pateikė ieškovės atstovams siūlomą skolos ieškovei sumokėjimo grafiką, tačiau nurodė, kad dar nėra suderinęs jo su A. S.. Atsižvelgiant į tai, ieškovė laukė atsakovų suderinto grafiko, kad galėtų pateikti dėl jo poziciją, tačiau atsakovai daugiau taip ir nebeatsakė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
12. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
14. Iš atskirųjų skundų argumentų nustatyta, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl ieškinio prima facie (lot. iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.
Dėl atsakovo A. S. atskirojo skundo
15. Spręsdamas dėl antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas vertino, jog atsakovų, kaip UAB „Vytulio autoservisas“ valdymo organų, elgesys būtent ieškovės UAB „Minaras“ atžvilgiu dar iki bylos iškėlimo laikytinas neatitinkančiu sąžiningo elgesio standarto, sukuria pagrįstas prielaidas manyti, kad ir po bylos iškėlimo atsakovai gali imtis veiksmų siekiant savo turtinę padėtį koreguoti taip, kad būsimo sprendimo įvykdymas taptų apsunkintas arba neįmanomas, ir tai leidžia vertinti, kad ieškovė pagrindė ir antrą sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tad yra pagrindas tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių visa apimtimi. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-221-856/2022, kuria nutarta pripažinti tyčiniu UAB „Vytulio autoservisas“ bankrotą, o kaltu dėl tyčinio bankroto sukėlimo pripažinti UAB „Vytulio autoservisas“ direktorių A. S.. Minėta nutartimi teismas pripažino atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“ bankrotą tyčiniu, nes padarė išvadą, kad UAB „Vytulio autoservisas“ nemoki tapo dėl tikslingų valdymo organų veiksmų sumažinant likvidų įmonės turtą, tikslingai mažinant įmonės gaunamas pajamas ir galimybę vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, turint tikslą nebetęsti veiklos, jog nereikėtų mokėti skolos UAB „Minaras“. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-914-567/2022 Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutartį paliko nepakeistą.
16. A. A. S. su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu nesutinka, nurodydamas, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė remdamasis prielaidomis, o ne objektyviais leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nustatytais duomenimis. Apelianto vertinimu, ieškovė neįrodė apelianto nesąžiningumo, o vien didelė ieškinio suma nėra savarankiškas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
17. Sutiktina su apeliantu, kad vien didelė ieškinio suma nėra savarankiškas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, didelė ieškinio suma vertintina kaip papildomai suponuojanti būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę grindė atsakovų nesąžiningumu.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali duomenys apie atsakovo ketinimus paslėpti, perleisti bet kokia forma, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-988-790/2018). Apie tokią grėsmę gali liudyti ir asmens jau atlikti nesąžiningi veiksmai, leidžiantys spręsti, jog tokių veiksmų, labai tikėtina, jis gali imtis ateityje, siekdamas išvengti nepalankaus jam sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-770-464/2017). Atsakovo galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jo elgesio, galimai nurodančio pasirengimą atlikti veiksmus, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ir iš jo ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba padarymu įvykdymą negalimu, bet aiškiai nesąžiningų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020).
19. Kaip jau minėta anksčiau, Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-221-856/2022 nutarta pripažinti tyčiniu UAB „Vytulio autoservisas“ bankrotą, o kaltu dėl tyčinio bankroto sukėlimo pripažinti UAB „Vytulio autoservisas“ direktorių A. S.. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-914-567/2022 Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutartį paliko nepakeistą. Akcentuotina, kad įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 ir joje nurodytą praktiką).
20. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, kad pripažįstant bankrotą tyčiniu būtina nustatyti nesąžiningus juridinio asmens valdymo organų veiksmus ir tokie atsakovo A. S. veiksmai nustatyti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, darytina išvada, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą egzistavo pagrindas atsakovą A. S. laikyti nesąžiningu ieškovės atžvilgiu. Todėl, nustatęs, kad atsakovas A. S. veikė nesąžiningai ieškovės atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę vertino kaip patvirtinančią grėsmę, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas A. S. gali imtis veiksmų siekiant savo turtinę padėtį koreguoti taip, kad būsimo sprendimo (jei sprendimas būtų palankus ieškovei) įvykdymas taptų apsunkintas arba neįmanomas.
21. Aukščiau nustatytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą. A. A. S. atskirojo skundo argumentais šios sąlygos egzistavimo nepaneigė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo A. S. atžvilgiu.
22. Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nepranešęs atsakovui, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas ketina imtis konkrečių veiksmų, kurie apsunkintų teismo sprendimo vykdymą ar turimo turto paslėpimą. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiuo atskirojo skundo argumentu, pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Taigi, teisė spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pranešti priešingai šaliai, priklauso teismui. Pažymėtina, kad susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo arba vėliau prašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nepranešimas atsakovui A. S. priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo neinformavimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą iš esmės pažeidė jo teises, užkirto kelią gintis teisminiame procese.
23. A. A. S. prašo netenkinus skundo ir prašymo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir leisti naudotis asmeninėmis banko sąskaitomis, t. y. minimalaus mėnesio algos dydžiu – 924 Eur, leidžiant naudotis pinigais kas mėnesį iš įplaukiančių pajamų 924 Eur sumai.
24. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nurodė turto arešto eiliškumą – pirmiausia areštavo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ir tik jo nesant ar esant nepakankamai – atsakovų pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovams ir (ar) esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovams atsiskaityti su ieškove UAB „Minaras“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nesprendė klausimo, kokia konkrečia banko sąskaitose esančia pinigų suma gali disponuoti atsakovai savo poreikiams tenkinti.
25. CPK 145 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog laikinųjų apsaugos priemonių keitimas apima tiek teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, keitimą (pvz., vieno areštuoto turto pakeitimą kitu), tiek teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, konkretinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-703-236/2016).
26. Pažymėtina, kad apeliacijos objektu gali būti tik tie skundžiamos nutarties aspektai, dėl kurių yra nusprendęs pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, kad klausimas, susijęs su galimomis operacijomis banko sąskaitoje, nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, šis klausimas negali būti ir apeliacijos objektas. Apeliantui A. S. išaiškinama, kad jeigu vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra areštuotos jo banko sąskaitoje esančios lėšos, jis turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl leidimo disponuoti konkrečia pinigų suma būtiniesiems poreikiams.
Dėl atsakovo D. L. atskirojo skundo
27. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
28. Taigi, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-882-467/2023). Kaip jau minėta anksčiau šioje nutartyje, atsakovo galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jo elgesio, galimai nurodančio pasirengimą atlikti veiksmus, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ir iš jo ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba padarymu įvykdymą negalimu, bet aiškiai nesąžiningų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020).
29. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir panašiai). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).
30. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodo apeliantas atskirajame skunde, įsiteisėjusioje Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutartyje nėra konstatuota, kad atsakovas D. L. atliko neteisėtus veiksmus, kaltu dėl tyčinio bankroto sukėlimo pripažintas UAB „Vytulio autoservisas“ (duomenys neskelbtini) A. S., taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi šia nutartimi, sąžiningumo aspektu vertindamas atsakovo D. L. veiksmus. Byloje nėra pateiktą įrodymų, iš kurių būtų galima konstatuoti, kad praeityje atsakovas D. L. atliko nesąžiningus veiksmus. Taigi, šiuo atveju sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi būti vertinamas ne atsakovo D. L. nesąžiningumas jo vykdytoje veikloje ar sutartiniuose santykiuose, bet galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ir pan.) ir taip apsunkinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje.
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo D. L. nesąžiningumo bei ketinimo slėpti savo turtą neįrodo ieškovės nurodomos aplinkybės, jog atliekant ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamo bankroto buvo nustatytos papildomos svarbios aplinkybės, kurios leidžia teigti, kad ne tik A. S., tačiau ir kito įmonės akcininko D. L., veiksmai prisidėjo prie įmonės nemokumo sukėlimo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atžvilgiu vykęs ikiteisminis tyrimas, kol nėra priimtas teismo apkaltinamasis nuosprendis, negali būti laikomas atsakovo nesąžiningumo patvirtinimu. Priešingas vertinimas pažeistų atsakovo nekaltumo prezumpciją, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad ieškovės nurodyti argumentai dėl atsakovo D. L. atžvilgiu taikyto baudžiamojo proceso, neįrodo atsakovo nesąžiningumo.
32. Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad vertindamas atitinkamų apribojimų nustatymo poreikį teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1816-302/2018; 2019 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-40-236/2019). Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodomi atsakovo D. L. galimai neteisėti veiksmai yra šios bylos nagrinėjimo iš esmės objektas, todėl teismas šioje procesinėje stadijoje, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali konstatuoti aplinkybių, kurios dar nėra ištirtos ir įvertintos.
Dėl procesinės bylos baigties
33. Apibendrinant apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nepagrįstai pripažindamas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos apelianto D. L. atžvilgiu buvimą. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis apelianto A. S. atžvilgiu paliekama nepakeista, o apelianto D. L. atžvilgiu – panaikinama (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį pakeisti.
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos atsakovo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Minaras“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui D. L. atmesti.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.