- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-11
- Bylos Nr.
- e2-703-236/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- P. V., V. O.
- Atsakovas
- R. S., UAB „Dujotekana“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų P. V. ir V. O. bei atsakovo R. S. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas atsakovo R. S. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, civilinėje byloje Nr. e2-2160-619/2016 pagal ieškovų P. V. ir V. O. ieškinį atsakovui R. S., UAB „Dujotekana“ dėl skolos priteisimo, sandorių nuginčijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai P. V. ir V. O. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį tikslino, atsakovams R. S., UAB „Dujotekana“, prašydami pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 15 d. papildomą susitarimą prie 2012 m. gruodžio 13 d. paskolos sutarties Nr. 2012/02-56, priteisti iš atsakovo R. S. 6 806 070,42 Eur skolos UAB „Dujotekana“ naudai, pripažinti negaliojančiomis (ab initio) 2012 m. gruodžio 13 d. paskolos sutarties Nr. 2012/02-56 1.4 p. - 1.7 p. nuostatas, priteisti iš atsakovo R. S. 2 219 810,34 Eur palūkanų UAB „Dujotekana“ naudai, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo UAB „Dujotekana“ naudai, 0,02 procento delspinigius, skaičiuojamus nuo visos pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pavėluotą sumokėti dieną UAB „Dujotekana“ naudai, priteisti iš atsakovo R. S. ieškovams bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, kurių vertė neviršytų 9 025 880,76 Eur sumos, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartimi nutarė ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo R. S. atžvilgiu atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų P. V. ir V. O. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui R. S. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – turtines teises ir pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenims 9 025 880,76 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, leisti atsakovui R. S. iš areštuotų lėšų atsiskaityti su UAB „Dujotekana“.
Šalies argumentai
Atsakovas R. S. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovo atžvilgiu byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ginčo byloje atsirado naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos Lietuvos apeliaciniam teismui ir nebuvo įvertintos priimant 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį. Nurodė, jog byloje yra išnykęs ginčo dalykas, nes atsakovas 2015 m. gruodžio 1 d. su bendrove pasirašė atsiskaitymo sutartį (sutarties pasirašymo dieną atsakovo sutarties pagrindu mokėtina suma buvo 8 125 603,29 Eur). Minėta sutartimi atsakovas bendrovei grąžino 4 890 286,25 Eur, paskolos dalis buvo grąžinta (sumokėta) bendrovei atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą remiantis atsakovo įgytu reikalavimu bendrovei pagal 2015 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Likusi atsakovo skola bendrovei yra 3 235 317,01 Eur, tačiau šios skolos grąžinimo terminas bendrovei valdybos sprendimu eilinį kartą yra atidėtas iki 2016 m. gruodžio 1 d. Atsiskaitymo sutartis sudaryta laikantis bendrovės įstatų nustatytos kompetencijos ir sprendimų priėmimo tvarkos. Atsakovo vertinimu, šios pasikeitusios aplinkybės sudaro pagrindą prašyti panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, jog atsakovo skola pagal paskolos sutartį šiai dienai yra 3 235 317,01 Eur (likusios paskolos dalies grąžinimo terminas nesuėjęs), jos mokėjimo terminas yra atidėtas, todėl 9 025 880,76 Eur turto vertės areštas yra neproporcinga priemonė, prieštaraujanti CK 1.5 str. principams.
Atsiliepimas
Ieškovai pateikė atsiliepimą į paduotą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kuriame nurodė, kad su prašymu nesutinka, nes jame nurodyti argumentai ir juos grindžiantys dokumentai nesudaro pagrindo naikinti atsakovo turto arešto, kuris buvo taikytas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi. Pažymėjo, kad atsakovo negalėjimą grąžinti paskolos patvirtina (i) nuolatinis ginčo paskolos grąžinimo termino pratęsinėjimas per atsakovo kontroliuojamą valdybą ir atsakovo kontroliuojamą bendrovės administracijos vadovą, (ii) specialių schemų (įskaitant sumos išpūtimą delspinigiais) sukūrimas siekiant formaliai pridengti atsakovo skolos „grąžinimą“ bendrovei. Tvirtina, jog ieškovų pareikštas ieškinys yra laikytinas prima facie pagrįstu, ir tai konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi. Nurodė, jog atsakovas su prašymu nepateikė jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas iš LT Gas Stream AG įgijo reikalavimo teisę į bendrovę, nes reikalavimo perleidimo sutartis nėra pateikta. LT Gas Stream AG yra kontroliuojama paties atsakovo, todėl toks pranešimas galėjo būti pasirašytas tik siekiant suklaidinti teismą ir tokiu būdu išvengti atsakovo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Byloje nėra jokių įrodymų, jog minėtą pranešimą pasirašęs asmuo M. R. yra įgaliotas asmuo LT Gas Stream AG vardu sudaryti sandorius ar teikti pranešimus dėl sandorių sudarymo. LT Gas Stream AG 2015 m. gruodžio 1 d. pranešime nurodoma, kad ši bendrovė reikalavimo teisę į UAB „Dujotekana“ yra įgijusi 2008 m. rugsėjo 17 d. sutarties Nr. 2008/02-17 dėl gamtinių dujų tiekimo pagrindu, tačiau šios sutarties atsakovas su prašymu taip pat nepateikė. Byloje nesant duomenų apie šios sutarties sudarymą ir atitinkamai reikalavimo dydį patvirtinančių įrodymų nėra galima nustatyti ar LT Gas Stream AG apskritai turi reikalavimo teisę į bendrovę, o jeigu taip, tai kokio dydžio (CPK 12 str., 178 str.). Ieškovams abejones kelia 2015 m. gruodžio 1 d. atsiskaitymo sutartis. Atsiskaitymo sutartis susideda iš trijų lapų, tačiau atsakovas yra pasirašęs tik ant pirmojo ir trečiojo sutarties lapo. Būtent antrajame sutarties lape, kuris yra nepasirašytas, yra nurodomos nuostatos dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo 4 890 286,28 Eur sumai, taip pat nurodoma nuostata, kad likusios skolos dalies, sudarančios 3 235 317,01 Eur, grąžinimas yra pratęsiamas iki 2016 m. gruodžio 1 d. Mano, kad antrasis atsiskaitymo sutarties lapas nepasirašytas neatsitiktinai, nes atsakovas realiai neketina įskaityti ir taip abejotinos reikalavimo teisės į bendrovę. Ieškovų tvirtinimu, byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai spręsti, kad jau šioje bylos stadijoje yra akivaizdus bent jau dalinis atsakovo įsiskolinimo bendrovei įvykdymas ir tuo labiau ieškinio reikalavimų aiškus nepagrįstumas. Taip pat pažymėjo, kad didelės ieškinio sumos prezumpcija atsakovo atžvilgiu yra konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi, o atsakovas su prašymu nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teismo ar kurie paneigtų jau kartą konstatuotą didelės ieškinio sumos prezumpciją. Todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti tenkinamas ir dėl nepaneigtos ieškinio prezumpcijos, kas kelia grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovams tapo žinoma, kad atsakovas ketina parduoti ir jam priklausančias bendrovės akcijas. Atsakovas ir jo paties kontroliuojama LT Gas Stream yra sudarę preliminarų susitarimą dėl atsakovui priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, ką patvirtina Centrinės hipotekos įstaigos duomenys. Atsakovas ir LT Gas Stream 2015 m. spalio 19 d. sudarė susitarimą dėl UAB “Dujotekana” akcijų pardavimo, ko pasėkoje atsakovas ir jo sutuoktinė R. S. užtikrindami šios prievolės įvykdymą, kurios suma yra 13 700 000 Eur, įkeitė jiems priklausančias bendrovės akcijas. Teigia, jog atsakovas aktyviai siekia išparduoti jam priklausantį Lietuvos Respublikoje esantį turtą, tačiau net ir turtą realizavęs tretiesiems asmenims iš gautų pinigų su bendrove neatsiskaito ir milžiniškos skolos dengti neketina. Atsakovas prašymu neįrodinėjo, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės varžytų jo teises, todėl laikytina, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir ekonomiškos. Atsakovo tikrieji ketinimai yra ignoruoti smulkiuosius bendrovės akcininkus ir su bendrovės piniginėmis lėšomis elgtis kaip savo asmeninėmis lėšomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartimi nutarė atsakovo R. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkinti iš dalies, sumažinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovo R. S. turtui taikyto arešto mastą nuo 9 025 880,76 Eur sumos iki 4 135 594,51 Eur sumos, likusioje dalyje atsakovo prašymą atmesti.
Teismas nustatė, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Taip pat nutartyje konstatuota, kad byloje reiškiamas reikalavimas 9 025 880,76 Eur atsakovui kaip fiziniam asmeniui gali būti vertinamas kaip didelės sumos ieškinys, nes bendra atsakovo registruoto nekilnojamojo turto vertė yra 474 808 Eur, atsakovas perleidinėja savo turtą kitiems asmenims, todėl egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Teismas pažymėjo, jog atsakovas prašymą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi taikytą areštą grindžia naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis: ginčo dalyko išnykimu bei aplinkybe, kad ginčo suma nesudaro pagrindo byloje taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovas nurodo, kad 2015 m. gruodžio 1 d. atsakovas su bendrove UAB „Dujotekana“ pasirašė atsiskaitymo sutartį, kuria susitarė dėl dalies paskolos ir susijusių mokėjimų sumokėjimo ir dalies paskolos mokėjimo termino pakeitimo. Atsiskaitymo sutartimi atsakovas grąžino bendrovei paskolos dalį pagal paskolos sutartį, t. y. 4 890 286,25 Eur. Paskolos dalis buvo grąžinta bendrovei atlikus priešpriešinį reikalavimų įskaitymą, remiantis atsakovo įgytu reikalavimu bendrovei pagal 2015 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp bendrovės kreditoriaus GAS Stream AG ir atsakovo. Atsakovo reikalavimo į bendrovę faktą patvirtina 2015 m. gruodžio 1 d. pranešimas apie reikalavimo teisių perleidimą. Atsakovui grąžinus 4 890 286,25 Eur paskolos dalį, likusios atsakovo skolos bendrovei dalis yra 3 235 317,01 Eur ir šios skolos išmokėjimo terminas pratęstas iki 2016 m. gruodžio 1d. Tai, kad atsakovas didžiąją dalį paskolos grąžino, rodo, kad prievolė pagal paskolos sutartį iki 2016 m. gruodžio 1 d. bus tinkamai įvykdyta ir atsakovas yra pajėgus tinkamai vykdyti savo finansinius įsipareigojimus.
Teismas, įvertinęs 2015 m. gruodžio 1 d. atsiskaitymo sutartį, sudarytą tarp UAB „Dujotekana“ ir R. S., nurodė, kad šalys susitarė, jog skolininkas, pasirašydamas šią sutartį sumoka kreditoriui skolos dalį, lygią 4 890 286,28 Eur, skola sumokama atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, remiantis skolininko įgytu reikalavimu kreditoriui pagal 2015 m. gruodžio 1 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp LT GAS Stream AG ir skolininko, atlikus skolininko ir kreditoriaus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kreditorius laikys, kad skolos suma yra mažinama 4 890 286,28 Eur, likusi skolos suma bus 3 235 317,01 Eur (Sutarties 1,2 punktai). Teismo vertinimu byloje pateikti rašytiniai įrodymai: 2015 m. gruodžio 1 d. pranešimas apie reikalavimo teisių perleidimą, 2015 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, 2015 m. gruodžio 1 d. atsiskaitymo sutartis patvirtina dalinį skolos įvykdymo faktą ir tai sudaro teisinį pagrindą atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkinti iš dalies, sumažinti Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi taikyto turto arešto mastą, dalyje atsakovo grąžintos skolos UAB „Dujotekana“ - 4 890 286,28 Eur sumos.
Teismas laikė nepagrįstais apelianto argumentus, jog dėl likusios 3 235 317,01 Eur skolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2016 m. gruodžio 1 d., todėl neegzistuoja prielaidų palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas aukščiau minėtoje nutartyje yra pasisakęs tiek dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, tiek dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pagal nustatytą atsakovo turtinę padėtį (atsakovo registruoto nekilnojamojo turto vertė yra 474 808 Eur, atsakovas perleidinėja savo turtą kitiems asmenims). Teismo vertinimu, šios apeliacinės instancijos nustatytos aplinkybės iš esmės nėra pakitusios, jų atsakovas nepaneigė, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovo prašymo taikymui pilna apimtimi.
Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, sprendė, jog atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies, sumažinant Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovo R. S. turtui taikytą turto arešto mastą nuo 9 025 880,76 Eur sumos iki taikomos 4 135594,51 Eur sumos.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovai P. V. ir V. O. atskiruoju skundu prašo išreikalauti iš UAB „Dujotekana“ 2008 m. rugsėjo 17 d. sutarties Nr. 2008/02-17 dėl gamtinių dujų tiekimo (nepaslėptu turiniu) kopiją ir 2015 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo R. S. ir LT Gas Stream AG, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - atmesti atsakovo R. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nepagrįstai nagrinėjo, ar atsakovas tinkamai atsiskaitė su UAB „Dujotekana“, kadangi šis klausimas spręstinas nagrinėjant bylą iš esmės;Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog atsakovas yra iš dalies atsiskaitęs su UAB „Dujotekana“, todėl nepagrįstai sumažino laikinųjų apsaugos priemonių mastą;Skundžiama nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, kadangi Lietuvos apeliaciniame teisme buvo nagrinėta iš esmės panaši situacija ir laikinosios apsaugos priemonės atsakovo turto atžvilgiu buvo taikytos (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e2-1273-516/2015);Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino laikinųjų apsaugos priemonių mastą, kadangi atsakovas nepaneigė didelės ieškinio sumos prezumpcijos, kuri buvo konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi;Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino laikinųjų apsaugos priemonių mastą, kadangi atsakovas aktyviai išpardavinėja Lietuvos Respublikoje esantį turtą;Atsakovas neįrodinėjo, o ir pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės varžytų atsakovo teises. Atsakovo atžvilgiu taikomi suvaržymai yra proporcingi ir ekonomiški;Iš UAB „Dujotekana“ išreikalautini įrodymai, kurie patvirtintų LT Gas Stream AG reikalavimo teisę į UAB „Dujotekana“, reikalavimo teisės dydį, t. y. 2008 m. rugsėjo 17 d. sutarties Nr. 2008/02-17 dėl gamtinių dujų tiekimo (nepaslėptu turiniu) kopija ir 2015 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo R. S. ir LT Gas Stream AG.
Šalies argumentai
Ieškinys yra prima facie nepagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui;Ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimai dėl paskolos sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis yra prima facie nepagrįsti. Laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas) negali būti taikomos reikalavimų dėl paskolos sutarties nuostatų bei 2015 m. birželio 15 d. papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiais užtikrinimui. Pirmosios instancijos teismas atmestų atsakovo reikalavimų dalyje, neįvertinto teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas antrojo ieškinio reikalavimo užtikrinimui, t. y. reikalavimui pripažinti atitinkamas paskolos sutarties nuostatas (inter alia nuostatas nustatančias 6 procentų metines palūkanas negaliojančiomis), bei reikalavimui dėl 2015 m. birželio 15 d. papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiu yra apskritai negalimas, kadangi šis reikalavimas priskirtinas reikalavimams dėl pripažinimo, kurių priverstine tvarka vykdyti nereikia;Ginčo suma nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi atsakovo skola UAB „Dujotekana“ pagal paskolos sutartį yra 3 235 317,01 Eur. Be to, byloje nėra įrodymų, kad atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, reali ginčo suma gali būti vertinama kaip didelė ieškinio suma. Atsakovas Lietuvoje turi nekilnojamąjį turtą, valdo didelės vertės Lietuvoje įsteigtų bendrovių akcijas ir kitą turtą. Atsakovas Lietuvoje turi turto ne mažiau kaip 9 025 880,76 Eur sumai, valdo 72,7 proc. UAB „Dujotekana“ akcijų, kurių vertė ne mažiau kaip 210 792,00 Eur; valdo 100 proc. UAB „Etelipsus“ akcijų, kurių vertė ne mažiau kaip 13 163 345,69 Eur, valdo 50 proc. UAB „Oranata“ akcijų, kurių vertė ne mažiau kaip 1 450 Eur, valdo 100 proc. UAB „Braitas“ akcijų, kurių vertė ne mažiau kaip 2900 Eur. Pateikiami duomeny patvirtina, jog atsakovas Lietuvoje turi turto, kurio vertė ne mažiau kaip 13 921 533,69 Eur.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo R. S. atskirąjį skundą ieškovai P. V. ir V. O. prašo atsakovo R. S. atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi yra konstatavęs, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas. Laiko apelianto argumentus, jog paskolos sutartis ir papildomas susitarimas negali būti pripažinti negaliojančiais nenuginčijus UAB „Dujotekana“ valdybos ir visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų, nepagrįstais, neįrodančiais ieškinio prima facie nepagrįstumo. Nurodo, jog apeliantas nepaneigė didelės ieškinio sumos prezumpcijos.
Atsiliepimu į ieškovų P. V. ir V. O. atskirąjį skundą atsakovas R. S. prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą atsakovo atžvilgiu. Nelaiko ieškinio sumos didele, todėl sprendžia, jog ginčo suma nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantai taip pat nepagrįstai prašo išreikalauti naujus įrodymus, kadangi šį prašymą laiko netikslingu ir nepagrįstu, bet to, prašoma pateikti informacija yra laikytina konfidencialia.
Atsiliepimu į ieškovų P. V. ir V. O. atskirąjį skundą atsakovas UAB „Dujotekana“ prašo atmesti ieškovų prašymą dėl dokumentų išreikalavimo, taip pat atmesti ieškovų atskirąjį skundą.
Atsiliepimu į atsakovo R. S. atskirąjį skundą atsakovas UAB „Dujotekana“ prašo tenkinti atsakovo R. S. atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai netenkintini, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis paliktina nepakeista.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria kuria iš dalies patenkintas atsakovo R. S. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).
Dėl įrodymų išreikalavimo
Apeliantai P. V. ir V. O. atskiruoju skundu prašo išreikalauti iš UAB „Dujotekana“ 2008 m. rugsėjo 17 d. sutarties Nr. 2008/02-17 dėl gamtinių dujų tiekimo (nepaslėptu turiniu) kopiją ir 2015 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo R. S. ir LT Gas Stream AG.
CPK 199 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad fiziniai asmenys ar juridiniai asmenys, neturėdami galimybės pateikti reikalaujamą rašytinį įrodymą arba negalėdami jo pateikti per teismo nustatytą terminą, privalo pranešti apie tai teismui ir kartu nurodyti to priežastis. Pagal CPK 180 straipsnio reikalavimus teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės byloje aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo teisėtumas bei pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje pakanka įrodymų, nustatyti turinčias reikšmės nagrinėjamam klausimui aplinkybes ir prašomi išreikalauti įrodymai laikytini pertekliniais, todėl apeliantų minėtas prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Dėl ieškovų P. V. ir V. O. atskirojo skundo
Apeliantai atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino laikinųjų apsaugos priemonių mastą, kadangi atsakovas nepaneigė didelės ieškinio sumos prezumpcijos, kuri buvo konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi. Apeliacinis teismas laiko išuos apeliantų argumentus nepagrįstais.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Laikinųjų apsaugos priemonių keitimas apima tiek teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, keitimą (pvz., vieno areštuoto turto pakeitimą kitu), tiek teismo nutarties konkretinimą. Taigi, jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jų rūšis ar mastas nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti teismo taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba pakeisti jų mastą, taip pat ir atsakovas, jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pernelyg suvaržo jo teises, gali kreiptis į teismą ir prašyti jas panaikinti ar pakeisti. Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teismas turi ne tik užtikrinti paminėtų teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principų laikymąsi, bet ir atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos, bei į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos nepakeitus jų masto.
Bylos duomenys patvirtina, jog 2015 m. gruodžio 1 d. atsiskaitymo sutartimi, sudaryta tarp UAB „Dujotekana“ ir R. S., šalys susitarė, jog skolininkas, pasirašydamas šią sutartį sumoka kreditoriui skolos dalį, lygią 4 890 286,28 Eur. Nėra įstatymo nustatyta tvarka ginčijama 2015 m. gruodžio 1 d. atsiskaitymo sutartis. Apeliantų P. V. ir V. O. argumentai dėl šios atsiskaitymo sutarties ydingumo nepaneigia nurodytos sutarties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, palikus galioti laikinąsias apsaugos priemones visa apimtimi, būtų pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai suvaržytų atsakovo teises, kadangi kaip minėta, atsakovas padengė dalį skolos. Dėl to apeliacinis teismas sprendžia, jog, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi, mastą.
Apeliacinis teismas taip pat laiko nepagrįstais apeliantų argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, sumažindamas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, pasisakė dėl bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šalis, teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo privalo jį pagrįsti, todėl pasikeitusios byloje aplinkybės teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir jų nagrinėjimas nėra laikytinas bylos nagrinėjimu iš esmės.
Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino laikinųjų apsaugos priemonių mastą, kadangi atsakovas nepaneigė didelės ieškinio sumos prezumpcijos, kuri buvo konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi, kadangi atsakovas aktyviai išpardavinėja Lietuvos Respublikoje esantį turtą. Apeliacinis teismas pagal bylos duomenis sprendžia, jog didelės ieškinio sumos prezumpcijos paneigimas, taip pat tretiesiems asmenims parduodamas turtas nėra pagrindas atsisakyti pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos ieškinio reikalavimo užtikrinimui, o ne visam atsakovo turimam turtui.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsakovo prašymą patenkino iš dalies, sumažindamas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovo R. S. turtui taikytą turto arešto mastą nuo 9 025 880,76 Eur sumos iki taikomos 4 135594,51 Eur sumos.
Dėl atsakovo R. S. atskirojo skundo
Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą; teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus; deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises; interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai suponuoja išvadą, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos; teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi; pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-441/2013).Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas; tačiau tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).
Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apelianto argumentus dėl ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo. Klausimai dėl paskolos grąžinimo terminų yra susiję su nagrinėjama bylos esme, todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nėra vertintini. Tik bylą išnagrinėjus iš esmės teismas sprendžia dėl ieškinio pagrįstumo. Bylos duomenys patvirtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi yra konstatavęs ieškinio prima facie pagrįstumą. Tuo tarpu, apeliantas R. S. nepateikė įrodymų, paneigiančių Lietuvos apeliacinio teismo išvadas dėl ieškinio prima facie pagrįstumo (CPK 12 str., 178 str.).
Apeliantas R. S. atskirajame skunde nurodo, jog ginčo suma nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi atsakovo skola UAB „Dujotekana“ pagal paskolos sutartį yra 3 235 317,01 Eur. Be to, byloje nėra įrodymų, kad atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, reali ginčo suma gali būti vertinama kaip didelė ieškinio suma. Apeliacinis teismas atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagrįstus.
Apeliacinis teismas pažymi, jog teismų praktikoje nustatyta, kad vien didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę; kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-28/2010).
Bylos duomenys patvirtina, jog didelė ieškinio suma apeliantui R. S. yra konstatuota Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi, tuo tarpu, apeliantas R. S. nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismo nepateikė įrodymų, paneigiančių didelės ieškinio sumos apeliantui prezumpciją. Apeliantas R. S. pateikė į bylą duomenis apie turimą turtą, tačiau byloje nėra duomenų apie visus apelianto R. S. įsipareigojimus. Sprendžiant didelės ieškinio sumos atsakovui klausimą, atsižvelgtina į atsakovo galimybes perleisti turtą ar jo dalį kitiems asmenims.
Atsižvelgiant į tai, apeliacinis teismas sprendžia, jog apeliantas R. S. neįrodė, jog jam ieškinio suma nėra didelė, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsakovo prašymą patenkino iš dalies, sumažindamas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovo R. S. turtui taikytą turto arešto mastą nuo 9 025 880,76 Eur sumos iki taikomos 4 135594,51 Eur sumos.
Dėl žyminio mokesčio
CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas dvidešimt aštuonių eurų žyminis mokestis. CPK 80 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog CPK 80 straipsnyje nurodytus procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip du eurai.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog apeliantas R. S. už atskirąjį skundą sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjama byla yra elektroninė, laikytina, jog apeliantas R. S. už atskirąjį skundą privalėjo sumokėti 21 Eur žyminį mokestį (CPK 80 str. 7 d.).
CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Pažymėtina, jog nustatęs CPK 87 straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva (CPK 87 str. 5 d.). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d.).
Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, sprendžia, jog apeliantui R. S. už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą grąžintina per daug sumokėta 7 Eur žyminio mokesčio dalis.
Kiti atskiruosiuose skunduose ir atsiliepimuose į atskiruosius skundus nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovų P. V. ir V. O. bei atsakovo R. S. atskirieji skundai netenkinami, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio teismo nutartis neužkerta galimybės pasikeitus aplinkybėms pareikšti prašymus dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovui R. S. už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą per daug sumokėtą 7 Eur (septynių eurų) žyminio mokesčio dalį.