Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vytulio autoservisas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-254-569/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Minaras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vytulio autoservisas“ dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims SIA ,,Directtrans“ ir ERGO Insurance SE.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Byloje nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 14 d. GMBH ,,Vireka“ iš ieškovės nupirko 3 585 vienetus akumuliatorinių suktukų už 107 550 Eur kainą. GMBH „Vireka“ už šias prekes sumokėjo 2018 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. lapkričio 26 d. pavedimais. Prekes ieškovė turėjo pristatyti dviem vežimais.

12. Byloje esantis CMR važtaraštis Nr. 8 patvirtina, kad prekių siuntėja UAB „Minaras“ (ieškovė) 2018 m. lapkričio 21 d. pakrovė dalį krovinio (1 800 vienetų akumuliatorinių suktukų) gabenimui į Vokietiją gavėjai GMBH „Vireka“. Atsakovė UAB „Vytulio autoservisas“ 2018 m. lapkričio 27 d. išrašė ieškovei UAB „Minaras“ 1 306,80 sumos sąskaitą faktūrą už transporto paslaugas, kurią ieškovė 2018 m. lapkričio 28 d. apmokėjo.

13. Bylos duomenys, šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė UAB „Minaras“ kreipėsi į atsakovę ir dėl antros krovinio dalies – 1 785 vienetų akumuliatorinių suktukų – pristatymo gavėjai GMBH „Vireka“. Nustatyta, kad atsakovė UAB „Vytulio autoservisas“ 2018 m. lapkričio 27 d. išsiuntė SIA „Directtrans“ pasirašytą sutartį–užsakymą, kuriame nurodyta, kad vežėja SIA „Directtrans“ įsipareigoja 2018 m. lapkričio 27 d. 16 val. paimti iš UAB „Minaras“ krovinį ir 2018 m. lapkričio 29 d. pristatyti jį gavėjai Vokietijoje, o užsakovė UAB „Vytulio autoservisas“ – sumokėti už pervežimo paslaugas. Paminėtas 2018 m. lapkričio 27 d. sutartis–užsakymas buvo pasirašytas tik vienos sutarties šalies – atsakovės (užsakovės) UAB „Vytulio autoservisas“. Byloje esantis CMR važtaraštis Nr. 9 patvirtina, kad 2018 m. lapkričio 27 d. siuntėja UAB „Minaras“ perdavė krovinį vežėjui SIA „Directtrans“. Byloje nėra ginčo, kad krovinys gavėjos GMBH „Vireka“ nepasiekė: tiek krovinys, tiek krovinį vežusios bendrovės SIA „Directtrans“ atstovai dingo ir jų surasti nepavyksta.

14. Nustatyta, kad GMBH „Vireka“, negavusi likusios krovinio dalies, už kurį jau buvo sumokėjusi, pareikalavo ieškovės UAB „Minaras“ grąžinti 53 550 Eur. Byloje esantis susirašinėjimas patvirtina, kad UAB „Minaras“ ir GMBH „Vireka“ susitarė, jog ieškovė grąžins dingusio krovinio kainą prekėmis, t. y. pateiks GMBH „Vireka“ kitas prekes, kurių vertė 53 550 Eur. Vykdydama šį susitarimą, UAB „Minaras“ 2018 m. gruodžio 18 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, kuria tikslinta 2018 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaita faktūra, ir pirkėjai GMBH ,,Vireka“ grąžinta dingusio krovinio kaina – 53 550 Eur.

15. Nagrinėjamoje byloje keliamas atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“ civilinės atsakomybės klausimas, t. y. ar atsakovė yra atsakinga už dingusį krovinį ir ar jai kilo prievolė atlyginti ieškovei UAB „Minaras“ padarytą žalą. Apeliantės teigimu, UAB „Minaras“ neturi reikalavimo teisės į atsakovę. Šį argumentą atsakovė grindžia tuo, kad atsakovės ir ieškovės nesiejo jokia rašytinė sutartis, be to, atsakovė nepasirašė sutarties ir su SIA „Directtrans“. Su ieškove tik žodžiu buvo sutarta, kad atsakovė UAB „Vytulio autoservisas“ padės surasti įmonę, nugabensiančią krovinį į Vokietiją, todėl atsakovė šiuo atveju nelaikytina krovinio vežėja ar ekspeditore.

16. Taigi ginčas nagrinėjamoje byloje tarp šalių visų pirma kilo dėl sutarties (vežimo ir (ar) ekspedijavimo) sudarymo fakto ir sutartinių santykių egzistavimo.

17. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad, kaip patvirtina bylos duomenys, jokia rašytinė sutartis nei tarp bylos šalių – ieškovės UAB „Minaras“ ir atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“, nei tarp atsakovės ir krovinį vežusio trečiojo asmens SIA „Directtrans“ nebuvo sudaryta. Kita vertus, rašytinės sutarties nebuvimas dar nereiškia, kad tarp šalių nesusiklostė sutartiniai teisiniai santykiai.

18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019).

19. Pagal CMR konvencijos 4 straipsnį, 9 straipsnio 1 punktą vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013; 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-421/2020).

20. Kaip jau buvo minėta, byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė krovinį (3 585 vienetus akumuliatorinių suktukų) į Vokietiją gavėjai GMBH „Vireka“ siuntė dviem dalimis. Pirmos dalies prekių (1 800 vienetų akumuliatorinių suktukų) pristatymui į Vokietiją ieškovė pasitelkė atsakovę UAB „Vytulio autoservisas“. Nors šalys jokios rašytinės sutarties nesudarė, tačiau byloje esantis CMR važtaraštis Nr. 8, atsakovės 2018 m. lapkričio 27 d. ieškovei išrašyta sąskaita faktūra 1 306,80 Eur sumai už transporto paslaugas reisu Lietuva–Vokietija patvirtina, kad tarp bylos šalių susiklostė vežimo teisiniai santykiai.

21. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei pirmojo vežimo atveju tinkamai įvykdžius krovinio pervežimo paslaugas, ieškovė vėl kreipėsi į UAB „Vytulio autoservisas“ dėl likusios krovinio dalies (1 785 vienetų akumuliatorinių suktukų) nugabenimo. Tam atsakovė pasitelkė trečiąjį asmenį SIA „Directtrans“. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“ darbuotoja F. J. priėmė ieškovės UAB „Minaras“ darbuotojo A. P. užsakymą telefonu dėl pervežimo paslaugų suteikimo, pažadėjo surasti įmonę, galinčią pervežti krovinį gavėjai į Vokietiją, patalpino skelbimą interneto svetainėje atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“ vardu ir pagal šį skelbimą surado vežėją SIA „Directtrans“, tuomet pranešė ieškovei, kad krovinys bus pervežtas, krovinio atvyks pasikrauti vežėjas. Minėta, kad atsakovė, suradusi vežėją, 2018 m. lapkričio 27 d. (tą pačią dieną kai SIA „Directtrans“ paėmė krovinį iš ieškovės) išsiuntė SIA „Directtrans“ pasirašytą sutartį–užsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad vežėja SIA „Directtrans“ įsipareigoja nuvežti krovinį, o užsakovė UAB „Vytulio autoservisas“ – sumokėti už pervežimo paslaugas. Paminėtoje sutartyje–užsakyme taip pat nurodyta, kad krovinys turi būti paimtas iš UAB „Minaras“ 2018 m. lapkričio 27 d., 16 val. ir iškrautas Vokietijoje 2018 m. lapkričio 29 d. Nors, kaip minėta, 2018 m. lapkričio 27 d. sutartis–užsakymas buvo pasirašytas tik vienos sutarties šalies – atsakovės (užsakovės) UAB „Vytulio autoservisas“, tačiau prieš tai paminėtos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės ir trečiojo asmens SIA „Directtrans“ užsakymas dėl krovinio vežimo buvo pradėtas vykdyti, tačiau nebaigtas, nes krovinys gavėjos taip ir nepasiekė.

22. Atsižvelgdama į paminėtus atsakovės veiksmus, imantis priemonių ieškovės krovinio pervežimui į Vokietiją organizuoti (surandant įmonę, išsiunčiant sutartį–užsakymą) ir esant tokiai bylos šalių sandorių (susitarimų) grandinei (tinkamai įvykdant pirmąjį krovinio pervežimą ir imantis veiksmų dėl antros krovinio dalies pervežimo), teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės ir atsakovės žodinis susitarimas dėl vežimo paslaugų buvo tęstinis ir atsakovė, vykdydama antros krovinio dalies gabenimą į Vokietiją, šiuo atveju santykyje su ieškove kaip krovinio siuntėja veikė kaip susitariantis vežėjas.

23. Tai, kad CMR važtaraštyje Nr. 9 vežėju nurodyta SIA „Directtrans“, teisėjų kolegijos vertinimu, nekeičia išvados, kad atsakovė laikytina susitariančiu vežėju. Minėta, kad dėl antros dalies krovinio pervežimo ieškovė kreipėsi ir tarėsi su atsakove žodžiu. Jokių nei rašytinių, nei žodinių susitarimų dėl krovinio vežimo, atsiskaitymo tvarkos ir pan. tiesiogiai tarp ieškovės ir krovinį pasiimti atvykusio trečiojo asmens SIA „Directtrans“ nebuvo. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad pati atsakovė iš esmės priėmė užsakymą iš ieškovės, pati ėmėsi veiksmų surasti kitą įmonę, galinčią nugabenti krovinį gavėjai, ją surado, pateikė jai vykdyti savo vardu pasirašytą sutartį–užsakymą.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika pervežti krovinį, nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė ar tik įsipareigojo teisiškai; visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-144-706/2016). Ši sutartinių santykių kvalifikavimo nuostata yra aktuali faktinėse situacijose, kai krovinį veža keli vežėjai paeiliui, taip pat tada, kai krovinio vežimo sutartį su siuntėju sudaręs vežėjas (susitariantis vežėjas) pats krovinio neveža, bet savo ruožtu dėl to paties vežimo sudaro sutartį su kitu (kitais) vežėju, kuris krovinį veža (faktinis vežėjas) savo vardu, ir kurį, kaip vežėją, suvokia krovinio siuntėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008).

25. Taigi, vadovaujantis paminėta kasacinio teismo praktika, konstatuotina, kad šiuo atveju dėl prekių pervežimo iš Lietuvos į Vokietiją ieškovė, kaip siuntėja, kreipėsi į atsakovę, kaip vežėją, todėl ieškovė laikytina siuntėja, o atsakovė – susitariančiu vežėju, nepriklausomai nuo to, ar ji pati faktiškai vežė krovinį, ar jo vežimui pasitelkė kitą vežėją. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad ieškovės UAB „Minaras“ ir atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“ susitarimas dėl krovinio vežimo paslaugų buvo tęstinis, konstatuoja, kad tarp bylos šalių susiklostė vežimo teisiniai santykiai, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovė turi teisę reikšti reikalavimus ir pretenzijas dėl dingusios krovinio dalies tiesiogiai atsakovei, kaip susitariančiai vežėjai, atsakingai prieš ieškovę.

26. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad ji nelaikytina krovinio ekspeditore. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-457/2006). Taigi, remiantis kasacinio teismo praktika, ekspeditorius neatsako pagal CMR konvenciją kaip vežėjas tik tuo atveju, jeigu susitarime tarp siuntėjo ir ekspeditoriaus yra aiškiai nurodyta, kad jis tik ekspedijuos krovinį. Nagrinėjamu atveju tokio susitarimo tarp šalių nebuvo. Tai, kad atsakovė nelaikytina ekspeditore, sutiko ir ieškovė, taigi nagrinėjamoje byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad tarp bylos šalių ekspedijavimo sutartiniai teisiniai santykiai nesusiklostė.

27. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas nustato, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. CMR konvencijos 23 straipsnio 1 punktas nustato, kad kai, remiantis CMR konvencijos nuostatomis, vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę (CMR konvencijos 23 straipsnio 2 punktas).

28. Nustačius, kad ieškovė laikytina siuntėja, o atsakovė – susitariančiu vežėju ir kad tarp bylos šalių – ieškovės UAB „Minaras“ ir atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“ – susiklostė vežimo teisiniai santykiai, konstatuotina, kad atsakovė yra atsakinga ieškovei už prarastą krovinį ir privalo atlyginti UAB „Minaras“ patirtą žalą už dingusias prekes.

29. Nustatyta, kad dingusį krovinį sudarė 1 785 vienetų akumuliatorinių suktukų, už kuriuos šių prekių gavėja GMBH „Vireka“ buvo sumokėjusi ieškovei 53 550 Eur. Kroviniui dingus, GMBH „Vireka“ pareikalavo ieškovės grąžinti sumokėtą sumą, kurią ieškovė grąžino, pateikdama GMBH „Vireka“ kitų prekių už 53 550 Eur sumą. Įvertinusi šias aplinkybes bei remdamasi CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 1-2 punktu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės UAB „Minaras“ patirtus 53 550 Eur nuostolius už prarastą ir gavėjai nepristatytą krovinį priteisė iš susitariančios vežėjos – atsakovės UAB „Vytaulio autoservisas“.

30. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės skundo argumentus dėl to, kas buvo prarastų prekių savininkė – ieškovė UAB „Minaras“ ar GMBH „Vireka“ – pažymi, kad sprendžiant šioje byloje atsakovės, kaip susitariančios vežėjos, atsakomybės už prarastą krovinį klausimą, neturi teisinės reikšmės, ar ieškovės siųstos prekės buvo jos, ar GMBH „Vireka“ nuosavybė, nes prieš ieškovę įsipareigojusia šalimi yra atsakovė.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino susitariančio vežėjo civilinę atsakomybę už prarastą krovinį reglamentuojančias CMR konvencijos nuostatas ir kasacinio teismo praktiką ir, tenkinęs ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

32. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 6 procentus procesinių palūkanų, nors CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktas nustato 5 procentų palūkanas.

33. Remiantis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai. Šių palūkanų galima reikalauti, kai yra vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą, sugadinimą ir kitais atvejais. CMR konvencijos 27 straipsnyje nereglamentuojamos procesinės palūkanos, skaičiuotinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašiusi priteisti iš atsakovės, kaip vežėjos, jai padarytą žalą už krovinio praradimą, nereiškė reikalavimo priteisti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai pagal CMR 27 straipsnio 1 punktą, tačiau prašė priteisti procesines palūkanas, kurias nustato CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis. Procesinės palūkanos yra skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, esant ieškovės prašymui ir įvertinęs tai, kad abi sutarties šalys yra privatūs juridiniais asmenys, pagrįstai iš atsakovės priteisė 6 procentų dydžio procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 2 dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

34. Apeliantės UAB „Vytulio autoservisas“ apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

35. Ieškovė UAB „Minaras“, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš teismui pateiktos 2020 m. lapkričio 24 d. sąskaitos faktūros ir tos pačios dienos AB SEB banko patvirtinimo apie lėšų įskaitymą matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 600 Eur advokato pagalbos išlaidas, o iš teismui pateiktos 2020 m. gruodžio 8 d. sąskaitos faktūros ir tos pačios dienos AB Šiaulių banko mokėjimo nurodymo matyti, kad ieškovė už atsiliepimo į skundą vertimą į latvių kalbą patyrė 365,42 Eur išlaidas.

36. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos 365,42 Eur vertimo išlaidos, kurias ji sumokėjo UAB „Klaipėdos vertimai“, priteistinos iš atsakovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

37. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

38. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos 2020 m. lapkričio mėn., remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2020 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 398,50 Eur. Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 1 818,05 Eur (1,3 x 1 398,50 Eur). Kadangi ieškovės prašomos priteisti 600 Eur advokato pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, šios išlaidos, apeliacinį skundą atmetus, priteistinos iš atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“.

39. Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 965,42 Eur (365,42 Eur vertimo išlaidos + 600 Eur advokato pagalbos išlaidų) bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Minaras“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 965,42 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir keturiasdešimt du centus) bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vytulio autoservisas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)).