- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-30
- Bylos Nr.
- e2A-291-569/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05939-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Alma Jurgelienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Atsakovas
- A. S., D. L.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Minaras“
- Kategorijos
- 2.2.4.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Almos Jurgelienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Minaras“ ieškinį atsakovams A. S. ir D. L. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Minaras“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. S. ir D. L. ieškovės UAB „Minaras“ naudai 64 948,44 Eur žalos atlyginimą; 6 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo A. S. ieškovei UAB „Minaras“ 64 948,44 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 64 948,44 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023-12-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusią ieškinio dalį atmetė.
3. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimas A. S. grindžiamas tuo, kad UAB „ (duomenys neskelbtini) “ bankrotas pripažintas tyčiniu ir būtent A. S. pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto. Todėl sprendė, kad būtent atsakovui A. S. tenka pareiga įrodyti, jog visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto.
4. Teismas vertino, kad vien formalus įmonės finansinių rodiklių vertinimas negali būti pagrindas išvadai, kad ir nesant tyčinio bankroto UAB „ (duomenys neskelbtini) “ nebūtų galėjusi patenkinti ieškovės kreditorinio reikalavimo. Nors teismas ir sutiko, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ negeneravo didelio pelno, tačiau tai nepatvirtina to, kad įmonė dėl tokios savo padėties būtų bankrutavusi.
5. Teismas vertino, jog tokie atsakovo A. S. veiksmai, nustatyti bankroto byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas buvo tyčinis, bei nurodytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai bylai (CPK 182 str. 2 p.), sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti atsakovo nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditore UAB „Minaras“ bei esant priežastiniam ryšiui tarp atsakovo veiksmų ir pagrindinio skolininko negalėjimo įvykdyti prievolių ieškovei.
6. Teismas vertino, jog visos šios įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo nutartimi nustatytos aplinkybės lemia teismo išvadą, kad vien tik UAB „Minaras“ skolos įtraukimas nereiškia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebegalėjo tęsti veiklos ir ją puoselėti ir nepatvirtina, kad įmonė dėl tokios savo padėties būtų bankrutavusi. Teismas vertino, kad jei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebūtų privesta prie bankroto tyčia, įmonė būtų turėjusi galimybę tęsti veiklą taip, kad ilgainiui būtų atsiskaičiusi su ieškove. Teismas darė išvadą, kad atsakovas nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos ir yra atsakingas pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį.
7. Teismas vertino, kad nors išvadoje ir nurodyta, jog ieškovės reikalavimo įtraukimas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę apskaitą lėmė jos nemokumą, tačiau išvadoje išties nebuvo analizuotas įmonės gebėjimas skolintis lėšų ilgesniam laikotarpiui ieškovės skolai padengti, nebuvo analizuoti įmonės vadovo veiksmai, siekiant plėtoti ar išsaugoti įmonės veiklą, nevertinta, kaip įmonės veiklą paveikė tai, kad ji nesinaudojo pandeminiu laikotarpiu teikiamomis mokestinės pagalbos priemonėmis, tad vien formalių įmonės finansinių rodiklių įvertinimas ir išvada, kad 2021-01-01 iki 2021-11-29 įmonė dirbo nuostolingai, iš esmės yra nulemta formalaus vertinimo, kad į bendrovės finansinę apskaitą buvo įtrauktas ieškovės reikalavimas.
8. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos sąlygos atsakovo A. S. civilinei atsakomybei kilti. Prieš tai minėtame Šiaulių apygardos teismo sprendime, kuris turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, yra konstatuoti atsakovo nesąžiningi civilinės atsakomybės požiūriu neteisėti ir kalti veiksmai, priežastinis ryšys ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjimas įvykdyti prievolės kreditorei UAB „Minaras“, dėl kurio ginčo byloje nėra. Šioje byloje atsakovas A. S. taip pat nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos.
9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia tiesioginį ieškinį D. L., kaip įmonės akcininkui, todėl ieškovei tenka pareiga įrodyti šio atsakovo veiksmus, nukreiptus konkrečiai į UAB „Minaras“ ir būtent dėl tokių veiksmų atsiradusią žalą. Atsakovas D. L. nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymo organas, todėl neatsako tais pačiais pagrindais kaip atsakovas A. S..
10. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių jog D. L. faktiškai būtų valdęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas, kad jis priimtų esminius sprendimus dėl įmonės veiklos, pats A. S. patvirtino, kad D. L. buvo atsakingas už konkrečią sritį - transporto vadybą, todėl laikytina, kad byloje neįrodytos aplinkybės dėl D. L. buvimo de facto įmonės vadovu.
11. Teismas vertino, jog byloje neįrodyta, kad atsakovas D. L. atliko esminį kreditorės (ieškovės) klaidinimą ar teikė jai kokią nors apgaulingą informaciją ar atliko kitus neteisėtus veiksmus, nukreiptus konkrečiai į ieškovę. Šiais argumentais teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė esant individualiai kreditorei padarytos žalos atlyginimo CK 6.263 straipsnio pagrindu atsakovui taikytinų bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų, todėl tenkinti ieškinio atsakovo D. L. nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
12. Apeliaciniu skundu atsakovas A. S. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti 2024-12-31 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti ieškovės UAB „Minaras“ ieškinį ir priteisti visas atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nepriims naujo sprendimo atmesti ieškovės UAB „Minaras“ ieškinį, prašoma panaikinti visą 2024-12-31 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Jeigu apelianto prašymai 2024-12-31 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo būtų netenkinti, prašoma pakeisti 2024-12-31 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą ir sumažinti A. S. ieškovės naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas nuo 65 iki 40 procentų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Skundžiamas sprendimas remiasi klaidingai ir ydingai suformuluota ieškovės argumentacija, kurios esmė ta, kad ieškovė siekė įrodyti, jog atsakovo vadovaujama įmonė hipotetiškai galėjo grąžinti skolą vykdant veiklą ieškovei, tačiau to nepadarė dėl vadovo neteisėtų veiksmų. Teismas priėmė siurprizinį sprendimą, pateikdamas hipotetinį vertinimą ne tiek atsakovo neteisėtų veiksmų, o jo vadovautos įmonės veiklos sėkmingo verslo tikimybe ir ryšį su ieškovės patirta žala. Atsakovas negali gintis nuo hipotetinių svarstymų apie verslo sėkmę, nes neįmanoma retrospektyviai nuspėti praeities ir ateities verslo sąlygų, sąnaudų ir skolos grąžinimo tikimybės tik pagal ieškovės pageidavimą ir terminus.
12.2. Ši byla gali būti vertinama kaip išskirtinė ir tuo aspektu, jog atsakovo vadovautos UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę ūkinė komercinę veiklą tyrė FNTT prie LR VRM specialistai, kurie pateikė specialisto išvadą remiantis finansiniais duomenimis, dokumentais, atliktomis visų darbuotojų ir atsakingų asmenų detaliomis apklausomis ir nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumas sąlygotas skolos ieškovei, nepriklausomai nuo to, kada būtų atsiradusi skola, būtų esminė priežastis įmonės bankrotui, o ne vadovo neteisėti veiksmai. Šio tyrimo metu visiškai nebuvo nustatyta jokių žalą keliančių atsakingų asmenų veiksmų ir galimų žalingų sandorių per visą veiklos laikotarpį. Be kita ko, šias aplinkybes patvirtino ir kita šalis, nesusijusi su tyrimu, kuri taip pat vertino įmonės veiklą bei atsakingų asmenų veiksmus, tai nemokumo administratorius.
12.3. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra analizuota, kaip atsirado skola UAB „Minaras“, todėl iš sprendimo teksto galima klaidingai suprasti, kad atsakovas ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo kokiais nors tyčiniais ir neteisėtais veiksmais padaryti žalą ieškovei.
12.4. Atsakovas įrodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi UAB „Minaras“ net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.
12.5. Specialistės, atlikusios ūkinės finansinės veiklos tyrimą, duomenimis nustatyta, kad nepaisant to, kada būtų atsiradusi skola (įtrauka į UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus) UAB „Minaras“, atsakovo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebūtų pajėgi atsiskaityti, nepaisant nustatyto civilinio tyčinio bankroto. Šis argumentas yra paremtas ekonominiu skaičiavimu remiantis specialisto išvada ir specialistės paaiškinimu, priešingų ar paneigiančių įrodymų byloje pateikta nėra.
12.6. Ieškovės ir teismo sprendimo motyvai dėl atsakovo teorinių galimybių naudotis mokestinės pagalbos priemonėmis kaip priemone mokėti UAB „Minaras“ skolą yra neteisėtas ir net neetiškas. Kitaip tariant, ieškovė ir teismas mano, kad sąmoningas mokesčių nemokėjimas, prisidengiant mokestinių prievolių atidėjimu ar nukėlimu, sudarant mokestinės paskolos sutartį esant ekstremaliai situacijai dėl COVID padarinių, yra pateisinamas ir teisėtas. Tai nėra teisinis argumentas, kitaip tariant, ieškovės nuomone, atsakovas turėjo elgtis nesąžiningai ar net nusikalstamai valstybės atžvilgiu ir mokėti ne mokesčius, o įsiskolinimą ieškovei. Kartu pažymėtina, kad teismas sprendime negali reikalauti atsakovo rinktis, kuriam kreditoriui pirmiausia vykdyti įsipareigojimus, nes tai prieštarauja įstatymui. Atsakovas elgėsi teisėtai ir vykdė mokestines prievoles, kurių vykdymas pats savaime negalėjo ir negali kaip nors įtakoti ieškovės skolos mokėjimo.
12.7. Argumentai, kad atsakovas galėjo ar turėjo kreiptis dėl kreditavimo tikslu grąžinti skolą yra visiškai hipotetiniai ir pateikti tik teismo sprendime, taigi yra laikytini siurpriziniais. Iš skundžiamojo teismo sprendimo argumentacijos matyti, kad atsakovui siūloma vieną skolą keisti kita, t. y. nurodoma, kad atsakovas neįrodė, kad vieną skolą pakeitus kita (kreditu) įmonė būtų buvusi moki. Tokia teismo argumentacija yra negalima, net jeigu atsakovo vadovaujama įmonė būtų pasiėmusi kreditą konkrečiam tikslui - atiduoti skolą UAB „Minaras“, ir ją būtų grąžinusi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vis tiek būtų tapusi nemokia, nes analogiško dydžio prievolės įsitraukimas į balansą vėl būtų nemokumo priežastis. Tokia išvada daroma remiantis specialisto išvada ir specialistės paaiškinimu, ir ieškovės nėra paneigta.
Atsiliepimas
12.8. Atsakovas remiantis specialisto išvada ir specialistės paaiškinimu įrodė, kad patenkinti visą UAB „Minaras“ reikalavimą jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo jokios ekonominės galimybės. Įrodinėti paskolų/kreditų gavimo aplinkybes retrospektyviai nėra galimybės, negalima reikalauti iš atsakovo to, ko jis negalintis pateikti. Būtent ieškovė galėtų nurodyti ar galima gauti kredito įstaigų pasiūlymus ar konkrečiu atveju būtų galėjusi suteikti ir jeigu taip, kokio dydžio kreditą atsakovo vadovautai įmonei.
12.9. Aplinkybė, kad šalys nesusitarė ar tai, kad UAB „Minaras“ netenkina skolos grąžinimo grafikas, nėra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai.
12.10. Teismas iš atsakovo A. S., ieškovės naudai priteisė ir 4400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Su tokiu teismo vertinimu atsakovas nesutinka ir mano, kad bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstytos teisingai. Šis teismo sprendimas liečia tik vieną iš byloje buvusių atsakovų, o argumentacija remiasi ne įmonės veiklos perkėlimu, o hipotetine tikimybe grąžinti skolą ieškovei, tęsiant įmonės veiklą esant tokio dydžio įsipareigojimui. Nors, teismo nuomone, atsakovas turi ieškovei atlyginti 65 proc. ieškovės patirtų teisinio atstovavimo išlaidų, manoma, kad tokio dydžio bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nėra teisingas ir sąžiningas ir mažintinas iki 40 procentų įvertinus ieškovės naudotus argumentus procese ir šį skundžiamą teismo sprendimą.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Minaras“ prašo atmesti A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-12-31 sprendimo ir palikti šį sprendimą nepakeistą; priteisti iš A. S. ieškovės UAB „Minaras“ naudai jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias šiuo metu sudaro 1 210,00 Eur už advokato pagalbą šio atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimui ir pateikimui teismui. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Atsakovas iš esmės keičia savo atsikirtimo į ieškinį argumentus, teikia naujus motyvus bei remiasi aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde vėl keisdamas savo poziciją ir vėl kvestionuodamas priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, apeliantas iš esmės keičia savo atsikirtimo argumentus ir motyvus.
Šalies argumentai
13.2. Visus pradinės bylos procesinius sprendimus ieškovė į bylą pateikė dar su ieškiniu ir apie juos nurodė tiesiogiai ieškinyje. Apeliaciniame skunde apelianto nurodomos aplinkybės, kuriomis remiantis keliamos abejonės, jo paties yra nurodomos būtent remiantis minėtu sprendimu ir nutartimi. Todėl tokie apelianto teiginiai apie neva nuslėptas aplinkybes apie minėtą ginčą per se neatitinka tikrovės, visa informacija buvo pateikta ir žinoma tiek teismui, tiek apeliantui nuo pat pradžios. Tačiau apeliantas pirmosios instancijos teisme tokių klausimų nekėlė, tokiomis aplinkybėmis nesirėmė, jų tirti neprašė, abejonių dėl jų neišreiškė. Tai reiškia, kad dabar jau apeliantas nesutikimą su ieškiniu grindžia iš esmės naujais atsikirtimais, nukreiptais jau į patį pradinį teisminį ginčą, iš kurio kildinama ieškovės reikalavimo teisė į UAB „(duomenys neskelbtini)“.
13.3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka negali būti nagrinėjami apeliaciniame skunde teikiami nauji atsikirtimo argumentai, kuriais keliamos abejonės ir klausimai dėl Šiaulių apygardos teismo 2020-10-05 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos Apeliacinio teismo 2021-06-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėto civilinio ginčo, iš kurio kildinamas ieškovės kreditorinis reikalavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, o taip pat ir dėl su tuo susijusių kitų procesų – ikiteisminių tyrimų ar draudimo teisinių santykių. Apeliantas turėjo pareigą nurodyti šiuos argumentus pirmosios instancijos teisme, tačiau to nedarė, jais nesirėmė, todėl jie yra per se draudžiami apeliacinės instancijos teisme, nes taip būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribos.
13.4. Apeliantas apeliaciniu skundu vėl keičia savo poziciją, nebesutikdamas su jokia ieškinio dalimi, kas prieštarauja jo pirmosios instancijos teisme išsakytai pozicijai. Pačiam apeliantui pirmojoje instancijoje nuosekliai teigus, kad su ieškiniu sutinka iš dalies ir netgi prašant jį tenkinti 34 223,00 eurų suma, apeliaciniame skunde dėstoma pozicija dėl jau visiško nesutikimo su ieškovės reikalavimais, laikytina naujais atsikirtimo motyvais, kurie nenagrinėti apeliacinėje instancijoje.
13.5. Įrodinėjimo pareigos paskirstymas tokio pobūdžio bylose yra aiškiai atskleistas teismų praktikoje ir nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju įrodinėjimo pareiga buvo pažeista. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pats apeliantas ne tik kad nepaneigė preziumuojamo priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, tačiau netgi pripažino tokio priežastinio ryšio buvimą, prašydamas ieškinį tenkinti iš dalies. Vienintelis ginčas tarp apelianto ir ieškovės buvo ne dėl priežastinio ryšio, o dėl apelianto neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydžio (netgi ne dėl žalos fakto). Nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo pareigos paskirstymui turėjo reikšmės ir tai, kad priežastinį ryšį ir žalos faktą patvirtino ir apelianto išreikštas ieškinio iš dalies pripažinimas, dėl to ieškovė buvo atleista nuo pareigos įrodinėti šias aplinkybes ir CPK 182 str. 5 p. bei 187 str. pagrindu.
13.6. Specialisto išvada neturi prejudicinės galios, priešingai, nei Šiaulių apygardos teismo 2022-07-11 nutartis, kuria BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu, dėl tyčinio bankroto sukėlimo kaltu pripažįstant BUAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių A. S.. Minėtame ikiteisminiame tyrime nebuvo paneigta UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų asmenų civilinė atsakomybė dėl įmonės tyčinio bankroto, bet buvo paneigta jų baudžiamoji atsakomybė dėl šio bankroto.
13.7. Kadangi apeliantas visus savo atsikirtimus išimtinai grindė būtent 2023-07-14 nutarimu ir specialisto išvada, jis turėjo procesinę pareigą pagrįsti, kad akivaizdūs 2023-07-14 nutarimo ir specialisto išvados trūkumai, kurie nebuvo aktualūs baudžiamosios, tačiau yra aktualūs civilinės atsakomybės aspektu, yra nepagrįsti arba kad netgi esant šiems trūkumams šioje byloje taikomos prezumpcijos yra paneigtos. Tačiau apeliantas neteikė visiškai jokių papildomų įrodymų, kurie būtų paneigę akivaizdžias abejones dėl specialisto išvadų reikšmės civilinės atsakomybės aspektu.
Žemesnės instancijos teismas
13.8. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad neva pirmosios instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą, nes neva hipotetiškai vertino ne tiek atsakovo neteisėtų veiksmų, o jo vadovautos įmonės veiklos sėkmingo verslo tikimybę ir ryšį su ieškovės patirta žala. Iš tiesų ieškovė nuo pat pradžių procesiniuose dokumentuose nurodė, kad vienas iš aspektų, kuriuo pasireiškia atsakovų neteisėti veiksmai, yra būtent tai, kad iki tol sėkmingai dirbusi įmonė staiga pradėjo mažinti veiklos apimtis, perleido likvidų turtą, jos darbuotojai perėjo dirbti į susijusią kitą įmonę UAB „Transvitas“, kuri toliau paslaugas teigė tiems patiems buvusiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams. Ieškovė teikė argumentus, kad toje pačioje srityje veikianti, tuos pačius darbuotojus ir klientus perėmusi įmonė UAB „Transvitas“ rodė visiškai priešingus veiklos rezultatus, jų ženklų augimą, nors buvo valdoma iš esmės netgi tų pačių asmenų. Taigi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos (ne)sėkmingumas buvo nagrinėjamas byloje nuo pat pradžių ir ieškovė tuo rėmėsi, tačiau apeliantas dėl to neteikė jokių įrodymų.
13.9. Manytina, kad būtent šiuo aspektu ir pasireiškė nesąžiningi apelianto veiksmai – sužinojus apie UAB „Minaras“ pretenzijas, kurių nagrinėjimas vėliau persikėlė į teismą, apeliantas tiesiog nutarė nebepuoselėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos (pvz., nebeinvestuoti į krovinių pervežimui naudojamų transporto priemonių būklės palaikymą ar parko atnaujinimą, išparduoti veikloje naudotas transporto priemones ir kt., ką ir patvirtina 2023-07-14 nutarime nurodoma surinkta medžiaga). Toks skolininko sąmoningas ir tikslingas pasyvumas nebepuoselėjant savo veiklos kaip tik ir yra neteisėtas, nes tai buvo daroma būtent todėl, kad buvo ruošiamasi priverstiniam UAB „Minaras“ reikalavimo išieškojimui.
13.10. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad kredito ėmimas ieškovei padengti skolą būtų nieko nepakeitęs, nes neva vis tiek būtų buvęs įrašytas tokio paties įsipareigojimas kredito davėjui – viena skola būtų pakeista kita tokia pačia. Tačiau esminis aspektas, vertinant įmonės mokumą, yra ne įsipareigojimų dydis per se, o įsipareigojimų grąžinimo momentas. Ta pati skola ieškovei, jeigu ji būtų išdėstyta (ką siūlė ieškovė), arba vietoje jos būtų kreditas, kurio grąžinimas taip pat būtų išdėstytas ilgesniam laikotarpiui, esmingai keistų UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokumo vertinimą, nes nesant pareigos grąžinti skolą čia ir dabar, įmonė gali tęsti veiklą ir neatsidurti nemokumo būklėje. Kitu atveju, remiantis apelianto logika, visi asmenys taptų nemokūs nuo paskolos ar kredito gavimo momento, kas akivaizdžiai yra nepagrįsta.
13.11. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad neva naudojimasis valstybės parama nuo COVID19 nukentėjusioms įmonėms, ko pripažino nedaręs apeliantas, neva būtų nesąžiningas valstybės atžvilgiu. Toks vertinimas yra nepagrįstas. Valstybė nustatė pagalbos priemones nuo COVID19 nukentėjusiems subjektams, ir jeigu įmonė atitinka sąlygas šiai pagalbai gauti, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad naudodamasi tokiomis priemonėmis įmonė elgiasi nesąžiningai. Tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar nebankrutavo ir Aprašo 16.2 p. būtų tiesiog netaikytinas, todėl jokių kliūčių gauti šią paramą nebuvo. Jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų pasinaudojus šia pagalba, galimai iki bankroto ji net nebūtų priėjusi.
13.12. Teismas nukrypo nuo bendros bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir priteisė iš apelianto tik dalį ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Manoma, kad tokiu būdu priteisdamas ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismas jau atsižvelgė į tas aplinkybės, kuriomis remdamasis apeliantas mano, kad bylinėjimosi išlaidos turėjo būti mažinamos dar labiau. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas neatsižvelgė ir į priežasties teoriją, remiantis kuria lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. L. prašo tenkinti atsakovo A. S. apeliacinį skundą; panaikinti 2024-12-31 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Minaras“ ieškinį atmesti pilna apimtimi. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Atsakovas informuoja teismą, jog palaiko apelianto apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais bei argumentais (dėl proceso efektyvumo ir ekonomiškumo, atsakovas nekartoja apelianto apeliaciniame skunde nurodytų argumentų bei motyvų), ir prašo apelianto apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti ginčijamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
16. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl tiesioginio ieškinio buvusiam įmonės vadovui. Nors apeliantas apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau iš esmės apeliacinis skundas yra dėl apelianto A. S., atsakovas D. L. apeliacinio skundo dėl priimto sprendimo jo atžvilgiu neskundžia, todėl teisėjų kolegija nagrinėja ir pasisako tik dėl sprendimo dalies apelianto atžvilgiu.
Faktinės bylos aplinkybės
17. A. S. buvo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir 65 proc. akcijų turintis akcininkas. D. L. buvo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas ir turintis 35 proc. akcijų akcininkas.
18. Šiaulių apygardos teismas 2020-10-05 sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-254-569/2020 priteisė UAB „Minaras“ naudai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 53 550,00 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3166,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos Apeliacinis teismas 2021-06-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paliko Šiaulių apygardos teismo 2020-10-05 sprendimą nepakeistą bei papildomai priteisė UAB „Minaras“ naudai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 965,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.
19. Šiaulių apygardos teismas 2021-11-18 nutartimi (civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)) UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlė bankroto bylą. Šiaulių apygardos teismas 2022-02-23 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Šiaulių apygardos teismas 2022-04-08 nutartimi patvirtino patikslintą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą, pagal kurį UAB „Minaras“ kreditorinis reikalavimas – 64 948,44 Eur.
20. Šiaulių apygardos teismo 2022-07-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu, dėl tyčinio bankroto sukėlimo kaltu pripažintas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. S..
21. 2023-07-14 Šiaulių apygardos prokuratūros baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nes nepadaryta veikia, turtinti nusikaltimo, numatyto BK 209 straipsnyje, ar kitos nusikalstamos veikos požymių, nurodant, kad UAB „Minaras“ kaip ir kiti kreditoriai, gali kreiptis su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. 2023-08-23 Šiaulių apygardos prokuratūros baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimu konstatavo, kad 2023-07-14 prokurorės nutarimas teisėtas ir pagrįstas ir tęsti nutrauktą ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi konstatuota, kad tęsti nutrauktą ikiteisminį tyrimą nėra teisinio pagrindo. 2023-10-24 Šiaulių apygardos teismo nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis palikta nepakeista.
22. Ikiteisminio tyrimo metu pateikta 2023-05-24 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, kurioje atliktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinis ekonominis veiklos tyrimas už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2021-11-29. Specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tapo nemoki 2021 metais į bendrovės apskaitą įtraukus įsiskolinimą ieškovei ir dėl to padaryta išvada, kad nuo 2021-01-01 iki 2021-11-29 įmonė dirbo nuostolingai, tačiau kartu konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2018 iki 2020 metų įmonė buvo moki ir nebuvo sunkioje ekonominėje padėtyje (mokėjo darbo užmokestį, mokesčius, vykdė įsipareigojimus tiekėjams, apskaičiuoti bendrojo likvidumo, kritinio likvidumo, įsiskolinimo, manevringumo, koeficientų skaitinės reikšmės rodo labai gerą padėtį ir, laikui bėgant nuo 2018-01-01 iki 2020-12-31 koeficientų reikšmės išliko stabilios arba gerėjo).
23. 2024-05-06 Šiaulių apygardos teismo sprendimu bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veikla pripažinta pasibaigusia.
Dėl tiesioginio ieškinio buvusiam įmonės vadovui A. S. ir jo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama bendrovės kreditoriaus teisė pareikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams, tačiau ši galimybė yra ribota ir taikoma itin siaurai. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020).
25. Kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015). Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017).
26. Esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022).
27. Pagal kasacinio teismo praktiką, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas).
28. Nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimas A. S. grindžiamas, tuo kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir būtent A. S. pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto. Todėl teisingai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad būtent atsakovui A. S. tenka pareiga įrodyti, jog visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto. Atsakovas A. S. šias aplinkybes byloje įrodinėjo ikiteisminio tyrimo gautos specialisto išvados duomenimis, teigdamas, kad įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nors ir vykdė veiklą, tačiau pelnas buvo minimalus ir ieškovės kreditorinis reikalavimas nebūtų buvęs patenkintas net ir nesant tyčinio bankroto.
29. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi klaidingai ir ydingai suformuluota ieškovės argumentacija, kurios esmė ta, kad ieškovė siekė įrodyti, jog atsakovo vadovaujama įmonė hipotetiškai galėjo grąžinti skolą vykdant veiklą ieškovei, tačiau to nepadarė dėl vadovo neteisėtų veiksmų. Teismas priėmė siurprizinį sprendimą, pateikdamas hipotetinį vertinimą ne tiek atsakovo neteisėtų veiksmų, o jo vadovautos įmonės veiklos sėkmingo verslo tikimybe ir ryšį su ieškovės patirta žala. Apeliantas nurodė, jog atsakovo vadovautos UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę ūkinė komercinę veiklą tyrė FNTT prie LR VRM specialistai, kurie pateikė specialisto išvadą remiantis finansiniais duomenimis, dokumentais, atliktomis visų darbuotojų ir atsakingų asmenų detaliomis apklausomis ir nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumas sąlygotas skolos ieškovei, nepriklausomai nuo to, kada būtų atsiradusi skola, tai būtų esminė priežastis įmonės bankrotui, o ne vadovo neteisėti veiksmai. Šio tyrimo metu visiškai nebuvo nustatyta jokių žalą keliančių atsakingų asmenų veiksmų ir galimų žalingų sandorių per visą veiklos laikotarpį.
30. Vertinant šiuos apelianto argumentus, teisėjų kolegija šiuo atveju visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atliekant išvadą nebuvo analizuotas įmonės gebėjimas skolintis lėšų ilgesniam laikotarpiui ieškovės skolai padengti, nebuvo analizuoti įmonės vadovo veiksmai, siekiant plėtoti ar išsaugoti įmonės veiklą, nevertinta, kaip įmonės veiklą paveikė tai, kad ji nesinaudojo pandeminiu laikotarpiu teikiamomis mokestinės pagalbos priemonėmis, tad vien formalių įmonės finansinių rodiklių įvertinimas ir išvada, kad 2021-01-01 iki 2021-11-29 įmonė dirbo nuostolingai, iš esmės yra nulemta formalaus vertinimo, kad į bendrovės finansinę apskaitą buvo įtrauktas ieškovės reikalavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtame ikiteisminiame tyrime nebuvo paneigta UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų asmenų civilinė atsakomybė dėl įmonės tyčinio bankroto, bet buvo paneigta jų baudžiamoji atsakomybė dėl šio bankroto. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-874/2001).
31. Pažymėtina, kad ieškovė byloje įrodinėjo, kad vienas iš aspektų, kuriuo pasireiškia atsakovų neteisėti veiksmai, yra būtent tai, kad iki tol sėkmingai dirbusi įmonė staiga pradėjo mažinti veiklos apimtis, perleido likvidų turtą, jos darbuotojai perėjo dirbti į susijusią kitą įmonę UAB „Transvitas“, kuri toliau paslaugas teigė tiems patiems buvusiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas byloje vertino UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos (ne)sėkmingumą. Ir tai nėra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą.
32. Kaip jau minėta, specialisto išvadoje konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2018 iki 2020 metų įmonė buvo moki ir jos ekonominė padėtis nebuvo sunki (mokėjo darbo užmokestį, mokesčius, vykdė įsipareigojimus tiekėjams, apskaičiuoti bendrojo likvidumo, kritinio likvidumo, įsiskolinimo, manevringumo, koeficientų skaitinės reikšmės rodo labai gerą padėtį ir, laikui bėgant nuo 2018-01-01 iki 2020-12-31 koeficientų reikšmės išliko stabilios arba gerėjo). Šiaulių apygardos teismas 2022-07-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu, dėl tyčinio bankroto sukėlimo kaltu pripažintas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. S. nustatė ir nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes: jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo visas galimybes tęsti veiklą, nes iki 2021-06-22, kuomet įsiteisėjo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimas, bendrovė žymiai pradelstų kreditorinių įsipareigojimų neturėjo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemoki tapo dėl tikslingų valdymo organų veiksmų, sumažinant likvidų įmonės turtą, taip tikslingai mažinant įmonės gaunamas pajamas ir galimybę vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, turint tikslą nebetęsti veiklos; UAB „Minaras“, gavusi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, siūlė UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryti susitarimą dėl pagalbos, kuriuo siūlė skolą (64 107,42 Eur) sumokėti per 12 mėnesių, ir tuo atveju, jei skolininkas sumokėtų visą skolą, sutiko atsisakyti likusios procesinių palūkanų sumos bei sumokėtų vykdymo išlaidų antstolio vykdomojoje byloje, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ tokio susitarimo nepasirašė, labiausiai tikėtina dėl to, jog net neketino mokėti šitos skolos, o kaip tik dėl šios aplinkybės ir buvo tyčia privesta prie bankroto; UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo 14 darbuotojų, 2018 metais įmonės metinės pardavimo pajamos buvo nuo 300 001,00 Eur iki 500 000,00 Eur be PVM, 2019-07 įmonei nuosavybės teise priklausė 10 automobilių, duomenų apie skolas valstybei nebuvo. Gerą įmonės finansinę padėtį 2019 metų pabaigoje įrodo ir 2019-12-31 dienos balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita: UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo 80 699,00 Eur vertės turto, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 29 514,00 Eur, bendrovė turėjo 1 979,00 Eur grynojo pelno. Tačiau 2019 metų pabaigoje pradėjo mažėti darbuotojų skaičius, pradėjo mažėti ir įmonės turėtų automobilių skaičius: 2020 metų spalį įmonė turėjo jau tik 5 automobilius, 2020 metų gruodį – 4, 2021 metų kovą – 2. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės padėties pokyčių analizės matyti, jog bendrovės finansinė padėtis palaipsniui blogėjo civilinės bylos nagrinėjimo metu, o įsiteisėjus teismo sprendimui bendrovė nebemokėjo ir įmokų Sodrai bei tapo nemoki.
33. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pretenzijas dėl skolos pradėjo reikšti dar 2018-12-17. Nuo 2019-09-20, kuomet UAB „Minaras“ kreipėsi į teismą, buvo galima tikėtis, kad skola galimai bus prisiteista. Taigi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar būdama moki galėjo atsiskaityti su UAB „Minaras“. Jeigu trūko grynų pinigų, įmonė turėjo galimybę atsiskaityti pardavusi turtą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. iš esmės nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdamas pasinaudoti mokestinės pagalbos priemonėmis ir galimu ilgalaikiu finansavimu iš kredito įstaigų, siekiant padengti ieškovės įsiskolinimą.
34. Apeliantas teigia, jog argumentai, kad atsakovas galėjo ar turėjo kreiptis dėl kreditavimo tikslu grąžinti skolą, yra visiškai hipotetiniai ir pateikti tik teismo sprendime, taigi yra laikytini siurpriziniais. Atsakovas negali pateikti 2018-2020 metų laikotarpio kredito įstaigų vertinimus ir/ar atsakymus apie galimybę UAB „(duomenys neskelbtini)“ gauti atitinkamo dydžio kreditą tikslu grąžinti pinigus UAB „Minaras“. Nurodo, kad iš skundžiamojo teismo sprendimo argumentacijos matyti, jog atsakovui siūloma vieną skolą keisti kita, t. y. nurodoma, kad atsakovas neįrodė, jog vieną skolą pakeitus kita (kreditu) įmonė būtų buvusi moki. Tokia teismo argumentacija yra negalima, net jeigu atsakovo vadovaujama įmonė būtų pasiėmusi kreditą konkrečiam tikslui - atiduoti skolą UAB „Minaras“, ir ją būtų grąžinusi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vis tiek būtų tapusi nemokia, nes analogiško dydžio prievolės įsitraukimas į balansą vėl būtų nemokumo priežastis.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo aptariamos minėtos aplinkybės nėra siurprizinis sprendimas, nes teismas aptarė, kokios aplinkybės galėjo padėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąžiningai atsiskaityti su kreditore. Uo tarpu apeliantas nepateikė visiškai jokių įrodymų, kad būtų bandęs kreiptis dėl kreditų gavimo ar kitu būdų siekęs išspręsti skolos gražinimą ieškovei. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas nesiekė atsiskaityti su ieškove, išsaugoti įmonę mokią. Tyčinio bankroto byloje konstatuota, kad apeliantas perleido vienintelį įmonės likvidų turtą – transporto priemones, kurios buvo naudojamos įmonės veiklai vykdyti ir pajamoms uždirbti, taip pat nustatyta, kad jis nesikreipė į valstybę dėl mokestinės pagalbos suteikimo, nesinaudojo kreditorių siūloma pagalba, nesutiko su ieškovės siūlomu variantu išdėstyti ar atidėti skolos mokėjimą, iš esmės neatliko visiškai jokių veiksmų, kurie būtų rodę jo bent jau bandymą išsaugoti įmonę ir vykdyti sąžiningai įmonės įsipareigojimus kreditoriams.
36. Nepagrįstais vertintini ir apelianto argumentai, kad kredito gavimas ieškovės skolai padengti būtų nieko nepakeitęs, nes neva vis tiek būtų buvęs įrašytas tokio paties įsipareigojimas kredito davėjui – viena skola būtų pakeista kita tokia pačia. Teisėjų kolegija pažymi, kad kredito grąžinimo terminas būtų kitas, todėl, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaičius su UAB „Minaras“, būtų likusi galimybė tęsti veiklą, pažymėtina, kad tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo turto, kuris dar nebuvo pradėtas pardavinėti ir įmonė galėjo tęsti veiklą bei gauti pajamas. Apelianto argumentai, kad naudojimasis valstybės parama nuo COVID19 nukentėjusioms įmonėms neva būtų nesąžininga valstybės atžvilgiu, vertinami tik kaip deklaratyvus siekis pateisinti savo neveikimą.
37. Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra analizuota, kaip atsirado skola UAB „Minaras“, todėl iš sprendimo teksto galima klaidingai suprasti, kad atsakovas ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo kokiais nors tyčiniais ir neteisėtais veiksmais padaryti žalą ieškovei. Teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas 2020-10-05 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priteisė UAB „Minaras“ naudai iš UAB „ (duomenys neskelbtini) “ 53550,00 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3166,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos Apeliacinis teismas 2021-06-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paliko Šiaulių apygardos teismo 2020-10-05 sprendimą nepakeistą bei papildomai priteisė UAB „Minaras“ naudai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 965,42 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija kvestionuoti priimto ir įsiteisėjusio sprendimo neturi pagrindo. Aplinkybės dėl minėtos skolos yra ne šios bylos dalykas.
38. Įvertinusi anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog egzistuoja visos sąlygos atsakovo A. S. civilinei atsakomybei kilti ir kad jis nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas A. S. turi prievolę atlyginti visą ieškovės patirtą žalą, kuri lygi likusiai nepatenkintai jos kreditorinio reikalavimo daliai UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje, t. y. 64948,44 Eur.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog nors ieškinys atsakovo A. S. atžvilgiu tenkintinas visiškai, tačiau teismas vertina, kad dalis ieškinio argumentų ir reikalavimų buvo būtent dėl atsakovo D. L. ir ieškovės dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų susidarė būtent dėl reikalavimų ir D. L. (dėl veiklos perkėlimo į kitą įmonę), nes jie reiškiami kitais pagrindais ir sąlygojo skirtingus argumentus bei atsikirtimus kiekvienam iš atsakovų. Todėl, atmetus reikalavimus atsakovo D. L. atžvilgiu, A. S. neturėtų tekti pareiga atlyginti visų ieškovės patirtų išlaidų. Teismas vertino, kad atsakovas A. S. ieškovei turi atlyginti 65 proc. ieškovės patirtų teisinio atstovavimo išlaidų ir visą sumokėtą žyminį mokestį, t. y. iš atsakovo A. S. ieškovės naudai priteisė 1254,00 Eur žyminio mokesčio ir 3146,00 Eur atstovavimo išlaidų. Nutarė, kad A. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos, jo atžvilgiu patenkinus ieškinį, neatlygintinos.
40. Apeliantas nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, mano, kad bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstytos teisingai. Nurodo, kad šis teismo sprendimas liečia tik vieną iš byloje buvusių atsakovų, o argumentacija remiasi ne įmonės veiklos perkėlimu, o hipotetine tikimybe grąžinti skolą ieškovei, tęsiant įmonės veiklą esant tokio dydžio įsipareigojimui. Nors, teismo nuomone, atsakovas turi ieškovei atlyginti 65 proc. ieškovės patirtų teisinio atstovavimo išlaidų, manoma, kad tokio dydžio bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nėra teisingas ir sąžiningas ir mažintinas iki 40 procentų, įvertinus ieškovės naudotus argumentus procese ir šį skundžiamą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).
42. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
43. Nagrinėjamu atveju teismas nukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, būtent atsižvelgdamas į apelianto apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, ir priteisė iš apelianto tik dalį ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo dar daugiau mažinti iš apelianto priteistas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl procesinės bylos baigties
44. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu konstatavęs, jog ieškovė įrodė atsakovo A. S., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo, civilinės atsakomybės sąlygas, priėmė teisingą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
45. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atstovui sumokėjo 1 210,00 Eur. Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, advokato paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš apelianto ieškovei.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. S. ieškovei UAB „Minaras“ 1 210,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.