Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) V. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-357-724/2025 pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovui V. Ž. dėl santuokos įrašo panaikinimo, nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio nustatymo vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

19. Atsakovas V. Ž. pateikė teismui papildomus įrodymus – Užimtumo tarnybos pažymą.

20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija. Atsakovas V. Ž. pateikė teismui papildomus įrodymus – Užimtumo tarnybos pažymą. Apeliantas nesuformulavo prašymo priimti šio įrodymo ir neįrodė šio įrodymo pateikimo pirmosios instancijos teismui stokos, todėl tai nėra pagrįsta būtinybė jį priimti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti naujus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nevertina atsakovo pateiktų naujų įrodymų.

Dėl ginčo esmės

22. Apeliacijos dalykas – Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. liepos 2 d. sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės R. Ž. ieškinys atsakovui V. Ž. dėl santuokos įrašo panaikinimo, nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

23. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečio vaiko N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai. Vaikas gyvena su ieškove J. K., kur ieškovė ir dirba. Jos iš darbinės veiklos gaunamos pajamos vidutiniškai per mėnesį apie 3300 Eur. Kilnojamojo ar nekilnojamojo turto ieškovė neturi, išmokų J. K., mokestinių lengvatų neturi. Atsakovas duomenų apie tai, kad dirba nepateikė. 2024 m. rugpjūčio 16 d. V. Ž. darbdaviui pateikė prašymą atleisti iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Direktoriaus 2024 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu darbo sutartis Nr. 240816/01 buvo nutraukta. Nuo 2024 m. lapkričio 20 d. atsakovas buvo registruotas bedarbiu užimtumo tarnyboje, tačiau darbo paieška atsakovui nutraukta jam išvykus į V..

Dėl teismingumo

25. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas). Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

26. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad ieškovė ir nepilnametis vaikas gyvena J. K., o atsakovas Lietuvos Respublikoje. Kadangi J. K. nėra Europos Sąjungos valstybė narė, be to, Lietuvos Respublika ir J. K. nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinės pagalbos šeimos bylose, jurisdikcija dėl išlaikymo priteisimo turėtų būti nustatoma taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles.

28. Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą vaikui teismingumo spręstina vadovaujantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau ir 2007 m. Hagos konvencija), kurios dalyvėmis yra Lietuva ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu.

29. 2007 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose. Tačiau konvencija įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles (konvencijos 20 straipsnis). Visų pirma atsakovas gali ginčyti sprendimo dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą remdamasis tuo, kad buvo pažeistos jurisdikcijos taisyklės, taip pat susitariančioji valstybė gali padaryti išlygą kuriai nors iš 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių. Šios taisyklės yra iš esmės analogiškos nustatytosioms 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamente Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą, atsakovo pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant procese, pagal vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, gyvenamąją vietą, jei proceso metu atsakovas taip pat gyveno toje valstybėje ir teikė vaikui išlaikymą, pagal šalių susitarimą, išskyrus bylose dėl vaiko išlaikymo, taip pat jei sprendimą priėmė tos valstybės, kuri turėjo jurisdikciją byloje dėl tėvų pareigų, teismas.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 25-29 punktus, į tai, kad ieškinio pateikimo metu atsakovas dirbo Lietuvos Respublikoje, jo gyvenamoji vieta taip pat buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, konstatuoja, jog vadovaujantis 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsniu Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ieškovės ieškinį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, ir bylą išnagrinėjo nepažeisdamas teismingumo taisyklių.

Dėl išlaikymo priteisimo

31. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo nepilnamečiam vaikui išlaikymui priteista po 717 Eur dydžio išlaikymas mokant periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos 2024 m. lapkričio 20 d. iki pilnametystės. Apeliantas teigia, kad ieškovė neįrodė didesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančių vaiko poreikių, priteistas išlaikymo dydis nėra proporcingas atsakovo turtinei padėčiai, kurios teismas nevertino. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka.

32. Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, socialiniam vystymuisi.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl nepilnamečiam vaikui teiktino išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Pagrindiniai priteistino vaikui išlaikymo dydį lemiantys kriterijai yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 30 punktą).

35. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tik vaiko poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

36. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, jog vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o, kaip pažymėta pirmiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 32 punktas).

37. Bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020 22 punktas).

38. Minimali mėnesinė alga nuo 2024 m. sausio 1 d. buvo 924 Eur (po mokesčių – 709 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“). Minimali mėnesinė alga nuo 2025 m. sausio 1 d. yra 1 038 Eur (po mokesčių – 777 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 709 „Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).

39. Apibendrindama 36-38 punktuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, įrodinėdama, jog sūnaus būtiniesiems poreikiams užtikrinti per mėnesį reikalingą sumą sudaro 777 Eur, neturėjo pareigos įrodinėti minimaliosios mėnesinės algos dydžio vaiko poreikių.

40. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis šios nutarties 37 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškovė, teigdama, kad vaiko poreikių dydis yra didesnis nei minimalioji mėnesinė alga ir siekia daugiau kaip 777 Eur, turėjo pareigą pateikti objektyvius įrodymus tokiam dydžiui pagrįsti, tačiau jų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės pateiktus duomenis apie jos išlaidas auklės darbo apmokėjimui ir pažymėjo, kad ieškovė nenurodė kaip dažnai ji tokias išlaidas patiria ir už kokį periodą yra sumokėjusi 862 svarus, todėl teismas negali vertinti koks kasmėnesinis auklės vaiko priežiūros poreikis yra, nors pripažino, kad toks gali būti ir sprendė, kad auklės darbui apmokėti gautųsi po 72 Eur per mėnesį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės patiriamų išlaidų šalių nepilnamečio vaiko auklės darbui apmokėti. Tai, kad ieškovė naudojasi auklės paslaugomis ir patiria išlaidas, savaime nepatvirtina fakto, kad šios išlaidos yra 862 svarai per mėnesį, ar kaip pirmosios instancijos teismas sprendė galėtų būti 72 Eur per mėnesį. Ieškovė, siekdama įrodyti jos patiriamas išlaidas auklės paslaugoms turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (mokėjimo pavedimus, pinigų priėmimo-perdavimo kvitus, ar kt.). Tai, kad ieškovė pateikė auklės patvirtinimą apie tai, kad ji auklei moka 20 svarų už vakarą už vaiko priežiūrą neįrodo kaip dažnai tokias išlaidas ieškovė patiria, ir ar visada jos yra būtinos. Tai, kad vaikas lanko tris būrelius, vienas kainuoja 22 svarus už tris mėnesius, kitas, gatvės šokių būrelis, 30 svarų už tris mėnesius, vaiko vienkartinės išvykos apmokėjimas 21,72 svarai, nepatvirtina fakto, kad dėl būrelių lankymo ar vienkartinių išvykų išlaidos vaiko poreikių tenkinimui ženkliai padidėja. Šiuo atveju vertintina ir tai, jog kai kurios prekės ir ieškovės nurodomos patiriamos išlaidos yra trumpalaikio ar vienkartinio pobūdžio ir nėra perkamos ir patiriamos kas mėnesį, o kai kurių užtenka ilgesniam laikotarpiui (pvz., rūbai, higienos ir švaros prekės, vaistai, žaislai, laisvalaikis, lavinimas, laisvalaikio priemonės ir pan.), taip pat manytina, jog nėra poreikio pirkti vaikui naujus drabužius, avalynę kas mėnesį ir tam skirti 190 Eur. Be to, mokslo metai, būreliai netrunka visus metus ir išlaidos kanceliarinėms reikmėms ir pan. nėra patiriamos visus metus. Kaip minėta, ieškovei teigiant, kad sūnaus poreikiai yra didesni nei viena minimali mėnesinė alga, ieškovė turėjo pateikti tokias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaiko dalis būsto nuomai yra 680 svarų, kadangi tokios būsto nuomos išlaidos turėtų būti dalinamos iš namuose gyvenančių asmenų skaičiaus, todėl už būsto nuomą tokia suma vienam nepilnamečiam vaikui būtų neprotingai didelė. Paminėtina, kad apeliantas konkrečiai neginčijo atitinkamam sūnaus poreikiui ieškovės nurodytos sumos, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl kitų ieškovės nurodytų šalių sūnaus poreikių detaliau nepasisako, vertindamas juos kaip pagrįstus.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sūnaus amžių (9 metų), jo lankomas veiklas, sveikatos būklę (specialių poreikių šiuo metų nėra), šios nutarties 39-40 punktuose nurodytus būtinuosius poreikius, bei aukščiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog šalių sūnaus poreikiai yra didesni nei viena minimali mėnesinė alga, visgi laiko įrodyta, kad šalių nepilnamečiam sūnui per mėnesį yra pakankamas 800 Eur dydžio išlaikymas, todėl kiekvienam iš tėvų tenkanti išlaikymo dydžio suma būtų 400 Eur. Pažymėtina, kad atsakovas teigia, kad šalių nepilnamečiam sūnui reikia mažesnio išlaikymo nei viena minimali mėnesinė alga, tačiau jokių įrodymų nepateikia (CPK 178 straipsnis), todėl tokius argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

42. Teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo turtinės padėties, t. y. jo gaunamų pajamų, turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, investicijų, sveikatos, išlaikytinių skaičiaus, atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo turtinę padėti, jo turimus kreditorinius įsipareigojimus ir sprendė, kad atsakovas, būdamas pakankamai jauno amžiaus, sveikas, sąmoningai prisiėmęs turtinius įsipareigojimus kreditoriui, gali dirbti ir uždirbti, bei teikti išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui prisidėdamas prie jo poreikių patenkinimo didesne nei 250 Eur suma. Pirmosios instancijos taip pat vertino, kad atsakovas turi paklausią ir darbo rinkoje gerai apmokamą tolimųjų reisų vairuotojo specialybę, todėl gali dirbti ir gauti pajamas iš darbinės veiklos. Apeliantas nurodė, jog jo pajamos nėra pakankamos, teisėjų kolegijos nuomone, tokia atsakovo pozicija nepriimtina ir suponuoja išvadą, jog atsakovas nėra motyvuotas siekti gauti didesnes darbines pajamas. Apeliantas nepateikė duomenų, kokių priemonių ėmėsi, jog gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, nenustatė pagrindo konstatuoti, jog atsakovo turtinė padėtis pirmosios instancijos teismo įvertinta neteisingai. Atkreiptinas dėmesys, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikams išlaikyti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.).

43. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė vaiko poreikius, todėl yra pagrindas pakeisti priimtą sprendimą, iš atsakovo nepilnamečiam sūnui priteistinas 400 Eur dydžio išlaikymas kas mėnesį, kuris laikytinas protingu ir užtikrinančiu vaiko būtinųjų poreikių tenkinimą.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

44. Apeliantas neginčija, kad laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. lapkričio 19 d. visiškai neteikė išlaikymo nepilnamečiam sūnui, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad priteistas 11 226,00 Eur išlaikymo įsiskolinimas nėra proporcingas atsakovo turtinei padėčiai.

45. CK 3.200 straipsnis numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

46. Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-916/2018).

47. Sprendžiant ginčus dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo svarbu tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. lapkričio 19 d. nepilnamečiam sūnui išlaikymo neteikė, todėl įvertinęs galiojusius minimalios mėnesinės algos dydžius už prašomą įsiskolinimo laikotarpį atsakovui tenkančios pusė sumos būtų: 2021 m. - 234 Eur, 2022 m. - 3300 Eur (225x12=3300), 2023 m. - 3798 Eur (316x12=3798), 2024 m. - 3894 (354x11=3894). Konstatavo, kad bendra atsakovo skola ieškovei 11 226,00 Eur, t. y. vidutiniškai per 36 mėnesius mokant po 312 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde neginčija, kad minėtu laikotarpiu neteikė nepilnamečiam sūnui išlaikymo, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo įsiskolinimas už vaiko išlaikymą už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. lapkričio 19 d. sudaro 11 226,00 Eur, ir iš atsakovo pritiesė 11 226,00 Eur išlaikymo įsiskolinimą.

49. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

50. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

51. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

52. Apeliacinės instancijos teismui iš dalies tenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į ieškinio atmestų ir patenkintų reikalavimų dalį (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

53. Ieškovės patirtos ir pagrįstos išlaidos yra 2448 Eur. Atsižvelgiant į ieškovės tenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, teisėjų kolegijos vertinimu ieškovei protinga ir proporcinga būtų atlyginti 35 procentus jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Tokiu būdu iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 857 Eur bylinėjimosi išlaidų.

54. Atsakovo pagrįstos išlaidos sudaro 850 Eur advokato pagalbai apmokėti. Todėl iš ieškovės priteistina 65 procentai atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, kas sudaro 553 Eur.

55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas): 1) priteisiant iš atsakovo V. Ž. išlaikymą nepilnamečiam sūnui N. Ž. nuo ieškovės kreipimosi į teismą dienos (2024 m. lapkričio 20 d.) iki vaiko pilnametystės po 400 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) priteisiant iš atsakovo ieškovei 857 Eur bylinėjimosi išlaidų; 3) priteisiant iš ieškovės atsakovui 553 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

56. Kaip minėta, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos taikytinos ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

57. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, todėl jo bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, priteistinos iš ieškovės atsakovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Byloje atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 110,00 Eur žyminio mokesčio, todėl iš ieškovės atsakovui priteistina 25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

58. Ieškovė teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą teismo prašė iš apelianto priteisti ieškovės turėtas 1350 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš atsakovo proporcingai netenkintų reikalavimų daliai, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 1094 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. liepos 2 d. sprendimu priteisto išlaikymo dydį – priteisti iš atsakovo V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 400 Eur išlaikymą sūnui N. Ž., gimusiam (duomenys neskelbtini), nuo ieškinio pateikimo dienos 2024 m. lapkričio 20 d. iki pilnametystės, mokant išmokas į R. Ž. sąskaitą, pavedant jai išlaikymui skiriamomis lėšomis tvarkytis uzufrukto teise.

Pakeisti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. liepos 2 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei R. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 857 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt septynis eurus, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės R. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 553 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt tris eurus, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. liepos 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 25 Eur (dvidešimt penkis eurus, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei R. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1094 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt keturis eurus, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.