- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-01
- Bylos Nr.
- e2-25-1118/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00499-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Žemgulienė
- Ieškovas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Advokatai
- Jurijus Malininas, Dmitrijus Bogdanovas
- Kategorijos
atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įgaliotai atstovei Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorei Linai Matutienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovas M. K. ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo iš atsakovės priteisti 17 531,94 Eur turinės ir 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodo, kad 2019 m. lapkričio 21 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-715/2019 nusprendė ieškovą pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnį ir nubausti jį pinigine bauda, į bausmę įskaityti dvi dienas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2017 m. kovo 9 d. 2020 m. kovo 18 d. Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo ieškovo apeliacinį skundą bei ieškovą išteisino, todėl nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ieškovei reikalauti turtinės r neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad turtinę žalą sudaro: 1) ieškovo išlaidos teisinei pagalbai gauti, sumos, sumokėtos advokatui, bendra suma 1 920,00 Eur; 2) išlaidos transportui (bilietams) – 41,36 Eur; 3) registruoto pašto išlaidos – 20,70 Eur; 4) papildomos būtinos išlaidos (spausdintuvui, popieriui) – 43,48 Eur; 5) negautos darbo pajamos (ryšium su sulaikymu) – 15 506,40 Eur. Nurodė, kad negautos pajamos yra apskaičiuotos taip: 30 valandų darbo po 9,94 Eur, už valandą – 298,20 Eur per savaitę, 298,20 Eur x 52 savaitės = 15 506,40. Ieškinio reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ieškovas grindžia valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais (t. y. neteisėtas suėmimas, laikymas netinkamose, sveikatai pavojingose sąlygose, neteisėtas nuteisimas, ir t. t.).
Šalies argumentai
2021 m. balandžio 13 d. teisme gautas atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovo atsiliepimas į ieškinį, kuriuo atstovas nesutiko su pareikštu ieškiniu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą ieškovo kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įvertinus baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, darytina išvada, jog jie nepatvirtina, kad M. K. nukentėjusiajam savo veiksmais padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Baudžiamojoje byloje nepakako objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, tik priėjo prie išvados, kuri buvo priešinga nei apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo išvada, bet ne pagal byloje esančius įrodymus nustatė faktinę aplinkybę, kad nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ir bylą perduoti teismui. Tokiu būdu išteisinamasis nuosprendis, nagrinėjamu atveju, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį neteisėtais teismo veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Taip pat ieškovas savo reikalavimą grindžia neteisėtu suėmimu ir laikymu netinkamose, sveikatai pavojingose, sąlygose. Ieškovas tik konstatuoja buvus pažeidimams, tačiau įrodymų pagrindžiančių šias aplinkybes nepateikia kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje. Todėl atsakovas neturi galimybės atsikirsti į nurodytus ieškinio pagrindus. Nurodė, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti negautas pajamas už 52 savaites, pateikia skaičiavimą, kad per savaitę dirbtų 30 valandų ir valandinis įkainis būtų 9,98 Eur. Viso prašo priteisti 15 506,40 Eur. Ieškovas teigia, kad tiek būtų uždirbęs, jeigu nebūtų kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje. Pagrįsdamas minėtą reikalavimą pateikia darbo sutartį, tačiau ši sutartis neįrodo, kad pagal ją ieškovas realiai buvo gavęs pajamų, kokio dydžio pajamos ir už kokį laikotarpį buvo gautos. Taigi, ieškovas remiasi tik prielaida, kuri nepatvirtinta byloje esančiais įrodymais, nes nėra pateikta duomenų apie gautas pajamas. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Dėl ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, p neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas. Šiuo atveju, ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), todėl valstybei negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą.
2021 m. gegužės 3 d. teisme gautas atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įgaliotos atstovės Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės atsiliepimas į ieškinį, kuriuo atstovė nesutiko su pareikštu ieškiniu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovas deklaratyviai, nepagrįsdamas savo teiginių, įvardijo tokius neteisėtus veiksmus: neteisėtas suėmimas, laikymas netinkamose, sveikatai pavojingose, sąlygose, neteisėtas nuteisimas. Tačiau, neįrodžius neteisėtų veiksmų, negalima kelti civilinės atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnyje, klausimo. Šiuo atveju, ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, buvo pradėtas 2017 m. vasario 20 d. E. Š. protokolo – pareiškimo pagrindu, kuriame buvo nurodyta jo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika ir šios veikos padarymu įvardintas ieškovas, todėl toks ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindas atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso toliau – BPK) 166 straipsnio 1 dalyje numatytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus ir yra teisėtas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, 2017 m. kovo 7 d. 9.30 val., vadovaujantis BPK 140 straipsniu, ieškovas, kaip įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, laikinai sulaikytas, 2017 m. kovo 8 d. jam įteiktas pareiškimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, jis apklaustas įtariamuoju, o 2017 m. kovo 9 d. jis paleistas iš laikino sulaikymo ir jam skirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas. Visi šie ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami bei skiriamos kardomosios priemonės laikantis šių veiksmų atitikimą reglamentuojančių BPK nuostatų ir jų nepažeidžiant. Priešingai, nei teigia ieškovas, jam niekada nebuvo skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad ieškovas sulaikymo metu būtų laikomas netinkamomis, sveikatai pavojingomis sąlygomis. Įvertinus tai, daro išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas bei atliekamas teisėtai, pagrįstai ieškovui skirtos kardomosios priemonės nebuvo perteklinės ir buvo taikomos nepažeidžiant BPK reikalavimų. Ieškovas jam padarytą neturtinę žalą taip pat sieja ir su neteisėtu nuteisimu. Šiuo atveju prokuroras, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus priėmė sprendimą perduoti baudžiamąją bylą teismui ir 2018 m. vasario 5 d. surašė kaltinamąjį aktą. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir išnagrinėtus įrodymus M. K. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o Šiaulių apygardos teismas, tenkindamas ieškovo apeliacinį skundą, nors nuosprendį ir pakeitė bei išteisino jį, tačiau nuosprendyje pasisakė tik dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, bet nekonstatavo šiurkščių akivaizdžių pirmosios instancijos teismo padarytų baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, padarytų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą bei priimant nuosprendį, kurie keltų abejonių pirmosios instancijos teismo proceso teisėtumu. Šiuo atveju nenustačius prokuroro ir teismo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų. Nenustačius visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, darytina išvada, kad valstybės civilinė atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio pagrindu šiuo atveju nekilo. Pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas priteisti negautas pajamas grindžiamas pateiktais skaičiavimais: 30 valandų darbo po 9,94 Eur už valandą – 298,20 Eur per savaitę, dauginant šią sumą iš 52 savaičių bei reikalaujant priteisti 15 506,40 Eur negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, yra nepagrįstas. Ieškovas šį reikalavimą grindžia kartu su ieškiniu pateikdamas darbo sutarties vertimą iš Nyderlandų kalbos, iš kurios matyti, kad tai yra laikinojo įdarbinimo sutartis, įsigaliojanti 2017 m. sausio 23 d. ir galiojanti vieną mėnesį, t. y. iki 2017 m. vasario 23 d. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokio dydžio pajamas ir už kokį laikotarpį jis buvo gavęs pagal šią sutartį. Taip pat akcentuotina, kad tuo metu, kai ieškovas 2017 m. kovo 7 d. buvo laikinai sulaikytas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-08300-17 ir buvo vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas, šios laikinojo įdarbinimo sutarties galiojimo terminas jau buvo pasibaigęs, o kitų įrodymų, pagrindžiančių negautų pajamų realumą bei dydį ieškovas nepateikė, todėl, nagrinėjimu atveju ne tik nebuvo nustatytas neteisėtų veiksmų, kuriais buvo padaryta žala, egzistavimas, tačiau nėra įrodytas ir negautų pajamų realumas bei dydis.
Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė ieškinį ir jame išdėstytus motyvus, prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Papildomai nurodė, kad kai buvo sulaikytas, jam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau grįžus į Mažeikius jis savarankiškai samdėsi advokatą Jurijų Malininą, kuriam už atstovavimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1920,00 Eur. Dėl atsakovės veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Turtinė žala pasireiškė turėtomis transporto išlaidomis – vykimu iš Druskininkų į Kauną, iš Kauno į Mažeikius namo. Šias išlaidas patyrė ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo laikinai sulaikytas Mažeikiuose, tačiau Druskininkų rajono policija jam atėmė pasą, iškėlė baudžiamąją bylą. Taip pat patyrė 20,70 Eur pašto išlaidų, susijusių su registruotų laiškų siuntimu Druskininkų apylinkės teismui. Negalėjo paaiškinti kokiu tikslu ir kokia konkreti turėtų išlaidų suma sudarė siunčiant laišką į Klaipėdą gavėjui Ž. Š., tačiau nurodė, kad ji dirba Viešojoje įstaigoje „Caritas“ ir jis konsultavosi su ja dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo. Pažymėjo, kad patyrė papildomų būtinųjų išlaidų – pirko spausdintuvą, popierių, kadangi buvo reikalinga visus dokumentus skanuoti, kopijuoti. Negautas pajamas grindė tuo, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini) ir grįžo į Lietuvą keturioms savaitėms pailsėti, tačiau buvo sulaikytas. (duomenys neskelbtini) darbo sutartis su juo nutraukta nebuvo, tačiau tęsti darbo į (duomenys neskelbtini) nebegrįžo, kadangi ten išvažiuoti jis nebegalėjo. Apskaičiuodamas negautų pajamų dydį rėmėsi (duomenys neskelbtini) esančia darbo užmokesčio skaičiuokle. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad jis 3 metus negalėjo niekur išvažiuoti, blogai miegojo, visus tris metus pergyveno. Nurodė, kad nors darbo sutartis (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta vienam mėnesiui, tačiau nepareiškus noro sudaryti nuolatinės darbo sutarties, darbo sutartis prasitęsė automatiškai. Pažymėjo, kad kai grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvoje ir jam darbo užmokesčio niekas iš Nyderlandų nemokėjo.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas Dmitrijus Bogdanovas palaikė ieškinį jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad ieškovo negautas pajamas sudarė žala, todėl prašo ją atlyginti iš atsakovės. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad aukštesnės instancijos teismas ieškovą išteisino, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumas pasireiškė tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą. Ieškovas žalą apskaičiuoja nuo sulaikymo – nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. kovo 7 d. negautų pajamų pagrindu. Minėtu laikotarpiu jo atstovaujamasis M. K. pajamas gavo dirbdamas Lietuvoje ir tai buvo jo pastangos sumažinti skirtumą tarp negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs dirbdamas užsienyje. Pažymėjo, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir pirmosios instancijos teismo veiksmai yra neteisėti ir tai yra pagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t. y., Šiaulių apygardos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu. Dėl turtinės žalos nurodė, kad natūralu, jog jau praėjo nemažai laiko ir ieškovas negalėjo prisiminti kokiu tikslu ir kam jis atitinkamus dokumentus siuntė.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas Ramūnas Valatka palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad užduodant klausimus ieškovui nebuvo išsiaiškintos konkrečios aplinkybės, kas susiję su turtine žala ir dalinai neturtine žala, nes ieškovas negalėjo pagrįsti kokios tai išlaidos, kokiame procese jos buvo patirtos ir kodėl jo baudžiamoji byla buvo pradėta Druskininkuose. šiuo atveju ieškovas ieškinio reikalavimus kildina iš neteisėto sulaikymo, jo laikymo netinkamose, sveikatai pavojingose sąlygose ir neteisėto nuteisimo, tačiau šiuo atveju sudėtinga tinkamai atsikirsti į ieškovo argumentus ir paneigti, kad buvo visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pažymėjo, kad ieškovo atstovas žalą kildina iš vienintelės aplinkybės – kad buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, tačiau išteisinamasis nuosprendis nėra ta sąlyga, kuri būtų pagrindas pripažinti neteisėtus veiksmus ar kitas civilinės atsakomybės sąlygas. Taip pat pabrėžė, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos bei nuosprendžio matyti, kad situacija buvo paini ir nors pats ieškovas neigia aplinkybę, kad jis buvo neblaivus, tačiau bylos medžiaga ir Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje yra nuoroda į Lietuvos Respublikos kriminalinės policijos biuro raštą, kuriame nurodyta, kad vizualiai nustatyta, jog ieškovas neblaivus, o nukentėjusysis buvo vartojęs psichotropines medžiagas. Šioje vietoje padaryta įrodymų vertinimo klaida nesuponuoja teismo neteisėtumo. Nurodė, kad šiuo atveju nėra civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Ieškovas mano, jog valstybė privalo įrodyti, kad jo deklaruojama žala nekilo, nors konkrečių paaiškinimų dėl to, kodėl jis negalėjo išvykti į Nyderlandus, taip pat, kodėl darbo sutartyje nurodyta darbo trukmė gali svyruoti nuo 20 iki 30 valandų, taip pat teiginiai, kad buvo galima dirbti viršvalandžius, nepateikė. Tokius duomenis privalo pagrįsti ir įrodyti ieškovas, tačiau tokių įrodymų jis nepateikė.
Teismo posėdžio metu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įgaliota atstovė prokurorė Lina Matutienė nurodė, kad šiuo atveju ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų procesinių veiksmų baudžiamajame arba administraciniame procese, atsirasti reikalinga trijų sąlygų: 1) neteisėtų veiksmų; 2) žalos 3) priežastinio ryšio. Ieškovas neįrodė ne vienos iš nurodytų sąlygų tik deklaratyviai nurodė neteisėto suėmimo faktą, sulaikymą netinkamose ir pavojingose sąlygose, neteisėtas nuteisimas, tačiau tiek ieškinyje, tiek ir bylos nagrinėjimo metu buvo tik deklaratyvūs teiginiai, tačiau nebuvo jokių duomenų, jog ieškovui būtų skirta kardomoji priemonė suėmimas ir nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kad jis būtų laikomas netinkamose sąlygose. Vientelis argumentas, kurį išsakė tiek ieškovo atstovas, tiek pats ieškovas, buvo tas, jog jie rėmėsi neteisėtu nuteisimu ir šiuo atveju dėl ikiteisminio tyrimo atliktų neteisėtų veiksmų nebuvo pateikti jokie argumentai. Pažymėjo, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo atliktas teisėtai, t. y., esant baudžiamojo proceso kodekso nustatytam pagrindui. Faktas, jog ieškovas galutiniu teismo sprendimu buvo išteisintas, negali būti traktuojamas kaip neteisėti veiksmai, kadangi tiek Lietuvos Aukščiausiojo teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika šiuo klausimu yra pakankamai išaiškinta ir jose nurodoma, kad asmens nuteisimas nedaro viso proceso neteisėtu. Ieškovas neįrodė nė vienos civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Šiuo atveju nėra nustatyta neteisėtų veiksmų, taip pat nėra valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekilo. Žala nėra pagrįsta ir įrodyta, todėl ieškovo ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys atmestinas.
CK 6.272 straipsnio 1 dalis numato, jog žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šioje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad valstybė už pirmiau nurodytais neteisėtais proceso veiksmais padarytą žalą atsako be kaltės. Vadinasi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį kilti yra pakankamos trys sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Taip aptariama materialiosios teisės norma yra aiškinama ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018).
Pagrindas taikyti valstybei deliktinę civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį egzistuoja, jeigu nustatomas pirmiau išskirtų civilinės atsakomybės sąlygų visetas – bent vienos sąlygos, inter alia (be kita ko), neteisėtų veiksmų, kuri kartu yra ir pirminė atsakomybės taikymo sąlyga, nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę.
Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką (žr., pvz., 2003 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje bylojeNr.3K-7-381/2003;2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009).
Neteisėti veiksmai, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).
Prie civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-7-715/2019 (proceso Nr. 1-01-1-08300-2017-4) duomenis nustatyta, kad 2017 m. vasario 20 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Reagavimo skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-08300-17 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį M. K. atžvilgiu, remiantis E. Š. protokolu – pareiškimu, kuriame jis nurodė, kad 2017 m. sausio 22 d. apie 09.00 val., nuomojamo namo, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), svetainės kambaryje, išgertuvių metu, E. Š. rankomis smaugė pažįstamas Lietuvos Respublikos pilietis M. K. bei parvertė ant grindų, o pasėkoje E. Š. lūžo jo dešinės pusės peties sąnario raktikaulis ir buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (1 t., b. l. 1, 20-21). 2017 m. vasario 20 d. nutarimu E. Š. buvo pripažintas nukentėjusiuoju (1 t., b. l. 67) bei jis apklaustas pas ikiteisminio tyrimo tyrėją 2017 m. vasario 20 d., 2017 m. kovo 6 d. bei 2017 m. kovo 17 d. (1 t., b. l. 3-34, 37-39, 42-43). M. K. laikinai sulaikytas 2017 m. kovo 7 d. 9.53 val., paleistas į laisvę 2017 m. kovo 9 d. 08.58 val. (2 t., b. l. 130-131). Laikinai sulaikius M. K., jam 2017 m. kovo 8 d. pranešimu apie įtarimą pareikštas įtarimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, išaiškintos jam įtariamojo teisės (2 t., b. l. 116) bei tą pačią dieną jis apklaustas kaip įtariamasis (2 t., b. l. 118-121). 2017 m. kovo 9 d. nutarimu M. K. paskirta kardomoji priemonė – dokumento (asmens tapatybės kortelės ir paso) paėmimas (2 t., b. l. 133-134) bei 2017 m. kovo 9 d. nutarimu kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju E. Š. (2 t., b. l. 140-141). 2017 m. gegužės 3 d. Kauno apygardos prokuratūra Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūrai perdavė ikiteisminio tyrimo bylą tolesniam tyrimui pagal įtariamojo gyvenamąją vietą. 2018 m. sausio 4 d. M. K. pareikštas galutinis įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo (2 t., b. l. 125), bei tą pačią dieną jis apklaustas kaip įtariamasis (2 t., b. l. 126-127). 2018 m. sausio 4 d. nutarimu M. K. panaikinta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas ir jam grąžinti asmens tapatybės kortelė bei pasas (2 t., b. l. 68-169, 171). 2018 m. sausio 4 d. M. K. įteiktas paskelbimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą protokolas ir jis supažindintas su ikiteisminio tyrimo medžiaga (2 t., b. l. 176-179). 2018 m. vasario 5 d. surašytas kaltinamasis aktas, kuriuo M. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, o būtent: 2017 m. sausio 22 d. apie 09.00 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), svetainės kambaryje, tarpusavio konflikto metu, nukentėjusiajam E. Š. pareikalavus išeiti iš namo, tyčia, spausdamas rankomis kaklą smaugė nukentėjusįjį E. Š., po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, pagriovė E. Š. ant grindų ir prispaudęs pastarąjį savo kūnu, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį rankos alkūne ir galva nukentėjusiajam E. Š. į dešinės pusės petį, padarydamas: odos nubrozdinimą kaklo kairėje pusėje, kraujosruvą odoje ir poodyje dešinėje poraktikaulinėje srityje, dešinio raktikaulio petinio galo lūžimą, viršutinio žandikaulio dešinės pusės VI ir VII dantų vainikų lūžimą, tokiu būdu nukentėjusiajam E. Š. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą (3 t., b. l. 3-11). 2018 m. vasario 8 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmams. 2019 m. lapkričio 21 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nuosprendžiu M. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 20 MGL (735,20 Eur) bauda, į bausmės laiką įskaitytos dvi dienos, kurias M. K. išbuvo laikiname sulaikyme nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir laikyta, jog jis yra sumokėjęs 4 MGL (150,64 Eur) baudą. Taip pat iš M. K. nukentėjusiajam E. Š. buvo priteista 12 144,00 Eur turtinės žalos, 4000,00 Eur neturtinės žalos bei 139,00 Eur proceso išlaidų. Taip pat iš M. K. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 92,42 Eur žalos bei 510,25 Eur išlaidos valstybės naudai už nukentėjusiajam E. Š. teiktą antrinę teisinę pagalbą (4 t., b. l. 72-79). Šiaulių apygardos teismas 2020 m. kovo 18 d. nuosprendžiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendį, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, panaikino ir priėmė naują nuosprendį – M. K. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisino, kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat nukentėjusiojo ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus (4 t., b. l. 123-137).
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo teismo iš atsakovės priteisti 17 531,94 Eur turinę ir 1 000,00 Eur neturtinę žalą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas tiek teismui pateiktame ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu, prašydamas priteisti iš atsakovės nurodytą žalą, apsiribojo tik abstrakčiu teisėsaugos institucijų pareigūnų, teismo neteisėtų veiksmų išvardijimu – neteisėtu suėmimu, laikymu netinkamose, sveikatai pavojingose sąlygose, neteisėtu nuteisimu, nepateikiant tai patvirtinančių įrodymų ir nedetalizuojant konkrečių netinkamų veiksmų organizuojant procesą, nenurodant, kodėl ikiteisminis tyrimas pradėtas ir baudžiamasis persekiojimas vykdytas nepagrįstai, kodėl neteisėtai paskirta kardomoji priemonė ir kt.
Pastebėtina, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek EŽTT praktikoje ikiteisminiam tyrimui pradėti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai, tad asmens išteisinimas savaime nelemia ankstesnių procesinių veiksmų neteisėtumo ir asmens teisės į žalos dėl jų atlyginimą. Šioje praktikoje pažymima, kad tai, jog asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiama jam taikyta procesinės prievartos priemonė, dėl kaltinamųjų įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (pvz., EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Talat Tepe prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96; 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 57404/08; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas Toni Kostadinov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015).
Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr. šios nutarties 73 punktą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, 2017 m. vasario 20 d. ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo) pareiškėjo E. Š. protokolo – pareiškimo, pateikto Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato reagavimo skyriui, pagrindu, kuriame buvo nurodyta, kad 2017 m. sausio 22 d. apie 09.00 val., (duomenys neskelbtini) mieste, nuomojamo namo svetainėje, išgertuvių metu pareiškėją rankomis smaugė jo pažįstamas Lietuvos Respublikos pilietis M. K. bei parvertė ant grindų, ko pasėkoje lūžo jo dešinės pusės peties sąnario raktikaulis. 2017 m. kovo 8 d. ieškovui pareikštas įtarimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 2018 m. sausio 4 d. M. K. pareikštas galutinis įtarimas dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, o 2018 m. vasario 5 d. parengtas kaltinamasis aktas, kuris su baudžiamąja byla 2018 m. vasario 8 d. perduotas nagrinėti teismui.
BPK 164 straipsnio 1 dalis numato, jog ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalį prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi pagrindas ikiteisminiam tyrimui pradėti yra pagrįstas manymas, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta. Nagrinėjamu atveju, ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir tęsiamas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, o būtent: nukentėjusiojo E. Š. parodymai, Interpolo Nyderlandų Karalystės nacionalinio biuro informacija, liudytojo A. Š. parodymai, 2017 m. vasario 21 d. Valstybės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvados ir kita. ikiteisminio tyrimo medžiaga. Taigi byloje nenustatyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų neteisėtumo pradedant ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą bei atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos, pakankamai operatyviai (atsižvelgiant į tai, jog nusikalstama veika galimai buvo padaryta Nyderlandų Karalystėje) ir išsamiai, ikiteisminio tyrimo terminai buvo pratęsiami vadovaujantis BPK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
Pagal BPK 218 straipsnio 1 dalį, prokuroras įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia įtariamajam, jo gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams praneša, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Sudarius sąlygas proceso dalyviams susipažinti su tyrimo medžiaga, išsprendus prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą ir atlikus kitus BPK 218 straipsnio 2 – 5 dalyse numatytus veiksmus, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą (BPK 218 straipsnio 6 dalis). Pastebėtina, kad kaltinamojo akto tikslas nėra konstatuoti asmens kaltumą, o užbaigti ikiteisminį tyrimą, surinkus duomenų visumą, pagrindžiančią galimą asmens kaltumą dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, pagrindžiančiais asmens kaltumą, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnis). Taigi, baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tad aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).
Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas prokurorui surašant kaltinamąjį aktą. Byloje nėra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą išvadai, jog kaltinamasis aktas dėl galimai ieškovo padarytos nusikalstamos veikos buvo surašytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (CPK 185 straipsnis), todėl ta aplinkybė, kad ieškovas apeliacinės instancijos teismo buvo išteisintas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai buvo neteisėti vien dėl to, kad procesas pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąją tvarka.
Baudžiamosios bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 2017 m. kovo 6 d. Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja I. K. priėmė nutarimą sulaikyti M. K.. Nutarime nurodomas M. K. sulaikymo pagrindas – bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, nes įtariamas padaręs apysunkį tyčinį nusikaltimą, už kurio padarymą numatyta laisvės atėmimo bausmė, bet to, jis nedirba, neturi jokių tvirtų socialinių ryšių su gyvenamąja aplinka, nusikalstama veika padaryta užsienio valstybėje; trukdys procesui, nes gali bandyti daryti poveikį nukentėjusiajam ir liudytojams, darys naujus nusikaltimus, nes įtariamasis ankščiau teistas (2 t. b. l. 128). Remiantis šiuo nutarimu, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatas M. K. sulaikė (duomenys neskelbtini) jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), o Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariatas jį paleido į laisvę (duomenys neskelbtini) (2 t. b. l. 130-131). Taip pat, 2017 m. kovo 9 d. Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato nutarimais jam paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų (asmens tapatybės kortelės ir paso) paėmimas (2 t., b. l. 133-134) bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju E. Š. (2 t., b. l. 140-141). Kaip ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, jis buvo sulaikytas savo gyvenamojoje vietoje netrukus po to, kai grįžo į Lietuvą iš Nyderlandų Karalystės. Duomenų, kad ieškovo atžvilgiu būtų taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, baudžiamojoje byloje, nėra.
Pažymėtina, kad sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (įtariamojo, kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-01-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).
Pagal BPK 140 straipsnį laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais, kai paaiškėja, kad yra BPK 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos, tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų ir nėra galimybės BPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. Be kita ko, BPK 140 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apie asmens sulaikymą per įmanomai trumpiausią laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras surašo laikino sulaikymo protokolą.
Laikinai sulaikius asmenį, apribota tokio asmens teisė į laisvę, ginama pagal Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės normas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis, Konvencijos 5 straipsnis, BPK 44 straipsnio 1 dalis; kt.). Konvencijos 5 straipsnio (teisė į laisvę ir saugumą) 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą; niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šioje dalyje nustatytais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka; vienas tokių atvejų – kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, kad jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti.
Pagal EŽTT praktiką pagrįstas įtarimas, kurio buvimas yra būtinoji (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga, suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką(Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgment of 6 April 2000; Shannon v. Latvia, no. 32214/03, judgment of 24 November 2009; kt.). Taigi faktai, kurie gali sukelti įtarimą šios nuostatos prasme, neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje. Aiškindamas „pagrįsto įtarimo“ sąvoką, EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tas faktas, jog pareiškėjui nebuvo pateikta kaltinimų arba jis nebuvo perduotas teismui, nebūtinai reiškia, kad suėmimo tikslas neatitiko nurodytos Konvencijos nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).
Iš aukščiau aptartų baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad iki 2017 m. kovo 6 d. Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato priimto nutarimo sulaikyti M. K., su juo jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atlikti, kadangi jis gyveno Nyderlandų Karalystėje. Minėtame nutarime buvo nurodyti būtino sulaikymo pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalyje, kaip to reikalauja BPK 140 straipsnio 2 dalyje. Šis nutarimas M. K. buvo įteiktas 2017 m. kovo 7 d. (2 t., b. l. 128). Jo sulaikymo metu jis buvo pristatytas į Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariatą ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui, t. y. laikino sulaikymo metu jam buvo pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, išaiškintos jo kaip įtariamojo teisės, atlikta jo apklausa (2 t., b. l 110-115, 116-117, 118-121). Taip pat ieškovo laikino sulaikymo metu tarp jo ir nukentėjusiojo bei liudytojo buvo atliktos akistatos, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp šių asmenų parodymų (1 t., b. l. 51-54, 106-109). Laikino sulaikymo metu nustačius, kad nėra objektyvių pagrindų skirti jam pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, jis (duomenys neskelbtini) paleistas iš laikino sulaikymo ir jam paskirtos kitos švelnesnės kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Šie byloje esantys duomenys patvirtina, kad priimant nutarimą sulaikyti ieškovą, BPK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti laikino sulaikymo pagrindai egzistavo, su juo buvo atliekami būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai bei priimti protokolai dėl laikino sulaikymo ir paleidimo į laisvę, todėl vien ta aplinkybė, kad prokurorė nesikreipė į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl ieškovui suėmimo skyrimo, o, po jo apklausos, buvo paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad privalomos baudžiamojo proceso įstatyme numatytos laikino sulaikymo sąlygos neegzistavo. Pastebėtina, kad taikytų kardomųjų priemonių metu ieškovas niekur nedirbo, turėjo ryšių užsienyje, anksčiau buvo teistas, todėl, teismo vertinimu, pagrįstai buvo taikytos ir minėtos kardomosios priemonės, kurios buvo proporcingos pareikštam įtarimui padarius nesunkų tyčinį nusikaltimą. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog šių kardomųjų priemonių skyrimas būtų labiau suvaržęs ieškovo teises, nei tai reikalinga BPK 119 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti. Tokių įrodymų nepateikė ir pats ieškovas. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad paskyrus minėtas kardomąsias priemones, ieškovas 2017 m. kovo 24 d. kreipėsi į prokurorą dėl kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo panaikinimo, motyvuodamas tuo, kad visas veiksmas (galimai padaryta nusikalstama veika) vyko Olandijoje ir jam yra suvaržyta teisė į pilnavertį bylos tyrimą Olandijoje, be to jis nuo 2016 m. vasaros gyvena ten, turi legalų darbą ir jis 2017 m. sausio 20 d. yra pasirašęs kontraktą (2 t., b. l. 143-144). 2017 m. kovo 27 d. nutarimu šis prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad nenurodoma kokiam konkrečiam laikotarpiui jam reikalinga išvykti laikinai iš Lietuvos, nepateikė įrodymų, kad yra kviečiamas apklausai į Olandijos teisėsaugos institucijas bei prie prašymo pateiktame dokumente – laikino įdarbinimo sutartyje buvo nurodoma, kad ši sutartis yra terminuota, sudaroma 1 mėnesiui, ir šis terminas nuo 2017 m. sausio 23 d. jau buvo pasibaigęs (2 t., b. l. 154-155). Taip pat, ieškovas prašymą dėl šios kardomosios priemonės panaikinimo buvo pateikęs pakartotinai 2017 m. rugsėjo 21 d., motyvuodamas tuo, kad jis pagal Mažeikių daro biržos programą buvo siunčiamas mokytis įgyti vairuotojo kvalifikaciją, tačiau šis prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad jis nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių jo prašymą, su kokiu darbdaviu susitarta dėl įdarbinimo, koks numatomas važiavimo grafikas, kadangi tik pateikus šiuos dokumentus bus galima spręsti dėl kardomosios priemonės sąlygų pakeitimo (1 t., b. l. 198). Duomenų, kad minėti nutarimai būtų panaikinti byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad po šių prašymų ieškovas teise teikti pakartotinius prašymus dėl kardomosios priemonės panaikinimo nesinaudojo iki 2017 m. gruodžio 29 d. (2 t., b. l. 162). Prokurorė, įvertinusi 2017 m. gruodžio 29 d. prašyme nurodytus motyvus, pridėtus įrodymus, 2018 m. sausio 4 d. nutarimu panaikino šią kardomąją priemonę ir ieškovui grąžino paimtus dokumentus (2 t., b. l. 168-169, 171). Be to, atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įgaliotos atstovės į bylą pateikti ieškovo SODROS duomenys patvirtina, kad ieškovas Lietuvoje buvo susiradęs darbą ir gavo pajamas.
Taigi, įvertinus nurodytus duomenis BPK, EŽTT praktikos ir Konvencijos 5 straipsnio kontekste, teismas daro išvadą, kad buvo pagrindas ieškovui taikyti kardomąsias priemones (dokumento paėmimą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti) ir kitą procesinės prievartos priemonę (laikiną sulaikymą), atsižvelgiant į pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje (nesunkaus nusikaltimo), nusikalstamos veikos vietą, aplinkybes, ieškovą charakterizuojančius duomenis. Ieškovo atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės buvo taikomos laikantis aukščiau nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, procesinių prievartos priemonių skyrimo etapu buvo vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leido pagrįstai manyti, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Aukščiau nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina, jog egzistavo baudžiamojo proceso įstatyme numatyti kardomųjų priemonių skyrimo ir laikino sulaikymo taikymo pagrindai bei sąlygos, ieškovas nepaneigė, taip pat neįvardijo ir nepateikė objektyvių duomenų, kad jis, taikant laikino sulaikymo institutą, buvo laikomas netinkamose ar sveikatai pavojingose sąlygose (CPK 185 straipsnis). Kaip minėta, išteisinamojo nuosprendžio ieškovo atžvilgiu priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, jog visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai, tame tarpe procesinių prievartos priemonių taikymo veiksmai, buvo neteisėti. Todėl, apibendrintus aukščiau išdėstytą, teismas konstatuoja, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, procesinės prievartos priemonės ieškovo atžvilgiu buvo taikytos ir baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui esant tiek faktiniams, tiek teisiniams pagrindams bei laikantis baudžiamojo proceso įstatymo numatytų reikalavimų ir nenustatyta, kad šiame etape ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar kiti valstybės pareigūnai būtų pažeidęs bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepadaryti asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pastebėtina ir tai, kad nei pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nei apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, kuriuo ieškovą išteisino kaip nepadarius nusikalstamos veikos, nenustatė ir nekonstatavo jokių neteisėtų ikiteisminio tyrimo proceso veiksmų ar teisėsaugos institucijų pareigūnų netinkamo veikimo/neveikimo ieškovo atžvilgiu, kas tik patvirtina teismo daromą išvadą, jog nenustatyta teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumo.
Sprendžiant dėl to, ar šiuo atveju egzistuoja teismo, priėmusio dėl ieškovo apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėti veiksmai, būtina pabrėžti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinai suformavęs teismų praktiką dėl išteisinamojo nuosprendžio reikšmės nagrinėjant valstybės civilinę atsakomybę, kylančią iš neteisėtų valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiksmų. Šiuo klausimu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-7-183/2006, Nr. 3K-3-169/2007). Priešingai, turėtų būti vadovaujamasi nuostata, kad visi valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-169/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pabrėžia, kad civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-364/2008). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina apie kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą. Tačiau CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai; tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus; todėl teismas gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad šiuo atveju teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015 ).
Taigi, esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas teismo veiksmų teisėtumas, sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Teismas pažymi, kad remiantis EŽTT praktika net asmens laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (įskaitant a punktą, kuriame nurodytas laisvės atėmimo atvejis, kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį) iš principo laikomas teisėtu, jeigu vykdomas pagal kompetentingo teismo sprendimą, o vėlesnė išvada, kad teismas padarė nacionalinės teisės klaidų priimdamas šį sprendimą, nebūtinai retrospektyviai turi neigiamos įtakos atitinkamo laisvės atėmimo laikotarpio teisėtumui. Dėl to Teismas nuosekliai atsisako tenkinti pareiškimus asmenų, kurie buvo nuteisti už nusikalstamas veikas ir skundžiasi dėl situacijos, kai apeliacinės instancijos teismas vėliau pripažino, kad sprendimas dėl jų nuteisimo ar bausmės buvo grindžiamas fakto ar teisės klaidomis (pvz., 2002 m. gegužės 30 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99). Tačiau tuo atveju, jeigu sprendimo dėl laisvės atėmimo trūkumai yra šiurkštūs ir akivaizdūs, aiškiai neatitinka esminių pagal Konvenciją suteikiamų procesinių garantijų, toks sprendimas gali būti pripažįstamas neatitinkančiu bendrosios apsaugos nuo savivalės tikslo, įtvirtinto Konvencijos 5 straipsnyje, taigi šios nuostatos pažeidimas gali būti konstatuojamas (2013 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Yefimenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 152/04, § 101-111; 2002 m. kovo 21 d. sprendimas byloje Stašaitis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 47679/99).
Iš Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendyje esančių motyvų matyti, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmos instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kitaip nei pirmos instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą ieškovei kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinus su nuteistojo M. K. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinio skundo argumentais, ir siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išnaudojęs BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, padarė išvadą, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendyje padarytos išvados dėl M. K. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, yra nepagrįstos (8 punktas). Įvertinęs baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad jie nepatvirtina, kad M. K. nukentėjusiajam savo veiksmais padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo (55 punktas). Esant visumai paminėtų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintas ir M. K. atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis, kuriuo M. K. išteisinamas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas) (56 punktas). Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo kitaip įvertinti baudžiamoje byloje surinkti įrodymai jokių nereiškia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas dėl kokių nors esminių baudžiamojo proceso ir ieškovo teisių pažeidimo, kad ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai buvo įtariamas ar kaltinamas, ir kad dėl nuosprendžio panaikinimo valstybei savaime turi kilti civilinė atsakomybė atlyginti ieškovui už jo nepatogumus baudžiamojo proceso metu. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje tik nurodė, kad nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais grindžiama ieškovo kaltė, ir nustatė, jog byloje nėra objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, todėl pirmos instancijos teismo nuosprendį panaikinto ir priėmė naują, išteisinamąjį nuosprendį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, jų pakankamumo ieškovo kaltei pagrįsti prasme, bet nekonstatavo jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, jokių neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų renkant įrodymus ir taikant kardomąsias bei procesines prievartos priemones, nekonstatavo, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas neteisėtai, ar kad jo priėmimui įtakos turėjo neteisėti teisėjos veiksmai. Tokiu atveju teismų praktikoje pripažįstama, kad tokie išteisinimo pagrindai nepaneigia faktinių veiksmų, sudariusių prielaidas baudžiamajam persekiojimui inicijuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-364/2008).
Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad išvadą ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju daro tik teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalys). Pastebėtina, kad tokios pozicijos laikėsi ir apeliacinės instancijos teismas, minėtame nuosprendyje nurodydamas, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78403/2021). Tai reiškia, kad žemesnės instancijos teismo teisėjas tuos pačius įrodymus įvertindamas pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris nesutampa su aukštesnės instancijos teismo teisėjų vidiniu įsitikinimu, jokių neteisėtų veiksmų neatlieka, jeigu nėra nustatytos kitos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad teisėjas sprendimą priėmė neteisėtai (pavyzdžiui būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas tyčia pakenti kaltinamajam, akivaizdžiai aplaidžiai atlikdamas savo pareigas ir pan.). Tokių pirmos instancijos teismo teisėjo priimto nuosprendžio neteisėtumą galinčių patvirtinti faktų šiuo atveju nenustatyta ir ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus. Todėl valstybės civilinės atsakomybės prasme, šiuo atveju ieškovo išteisinimas kaip tik ir reiškia jo reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės ir priimtas pirmos instancijos teismo nuosprendis buvo neteisėti, ir kad valstybė turi atlyginti žalą ieškovui už tai, kad įstatymų nustatyta tvarka stengėsi atskleisti nusikalstamą veiką, apie kurią pareigūnai turėjo tam tikrų duomenų, nors aukštesnės instancijos teismo nuomone jų ir nepakako apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Priešingu atveju, pripažinus, kad bet kokio išteisinimo atveju, nepriklausomai nuo išteisinimo pagrindo, išteisintam asmeniui valstybė turi atlyginti už jo patirtus nepatogumus ir išgyvenimus, net jeigu viso proceso metu pareigūnai ir nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, iškiltų grėsmė, jog nusikalstamų veikų atskleidimas ir jų ištyrimas valstybei taptų neadekvačia finansine našta (Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-67-440/2019).
Įvertinęs visus aukščiau nurodytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir ieškovui taikyti kardomąsias ir procesinės prievartos priemones iki jo išteisinimo buvo, visi ieškovo teisių suvaržymai proceso metu buvo būtini, teisėti ir proporcingi. O vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos tesimas išteisino ieškovą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo, byloje esančių įrodymų visetą įvertindamas kitaip nei pirmos instancijos tesimas, nereiškia baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme nagrinėjusio teisėjo neteisėtų veiksmų. Taigi, nagrinėjamojoje civilinėje byloje atitinkamai konstatavus, kad ieškovas šioje byloje neįrodė bylą tyrusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo teisėjų bei baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme nagrinėjusio teisėjo neteisėtų veiksmų, valstybei neatsiranda ir pareiga atlyginti ieškovo nurodomą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-319/2008, 3K-3-572-969/2015).
Dėl baudžiamojo proceso metu išteisinto asmens patirtų baudžiamojo proceso išlaidų kaip turtinės žalos atlyginimo
Ieškovo nuomone, dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų jis patyrė 1920,00 Eur išlaidų per visą baudžiamąjį procesą pirmos instancijos teisme, todėl jam buvo padaryta ši turtinė žala.
Baudžiamojo proceso išlaidas ir jų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 103 straipsnyje pateiktas atlygintinų proceso išlaidų sąrašas: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. Šis sąrašas nėra baigtinis – pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas gali sudaryti ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104–106 straipsniai reglamentuoja proceso išlaidų atlyginimo sąlygas ir tvarką. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje, priimant išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išspręstas išteisintojo turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011). Taigi civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo šios išlaidos gali būti priteisiamos tiek, kiek yra susijusios su atitinkamais atsakovės (nagrinėjamu atveju – valstybės) neteisėtais veiksmais ir gali būti pripažintos žala. Kadangi nagrinėjamoje byloje teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumas nekonstatuotas, nėra pagrindo ieškovo patirtas išlaidas baudžiamajame procese pripažinti turtine žala.
Teisėjų kolegija pažymi, kad gali būti atlyginama ir teisėtais veiksmais padaryta žala, tačiau ji turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Tačiau įstatymai nenustato žalos, padarytos teisėtais ikiteisminių tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmais, atlyginimo. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad nėra jokio teisinio pagrindo priteisti ieškovui iš valstybės jo baudžiamojo proceso metu patirtas išlaidas.
Taip pat nekonstatavus teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumo, teismas neanalizuoja ir nepasisako dėl kitos turtinę žalą sudarančios sumos ir neturinės žalos atlyginimo, kadangi neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-265, 268, 270 straipsniais, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškovo M. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.