Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas, sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „DNB lizingas“ atstovei advokatei R. Ž., bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kauno popierius“ atstovei advokatei I. B., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „DNB lizingas“ pareiškimą atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kauno popierius“ dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kauno popierius“ priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „DNB lizingas“ dėl lizingo sutarčių nuostatos dalies pripažinimo negaliojančia, delspinigių sumažinimo ir sumokėtų įmokų grąžinimo, nuostolių priteisimo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno popierius“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei „Kauno popierius“ bankroto bylą. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2013 m. kovo 14 d., Lietuvos apeliaciniam teismui civilinėje byloje Nr. 2-1065/2013 palikus nepakeistą Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad skolininkė, kaip lizingo gavėjas, Lizingo sutartis vykdė netinkamai. Byloje nėra duomenų, kad skolininkė būtų ginčijusi vienašališką Lizingo sutarčių nutraukimą, priešingai, turto priėmimo perdavimo aktais ji perdavė lizinguotą turtą kreditorei, todėl kreditorinis reikalavimas, kuris susideda iš pradelstų pagal sutartį įmokų, delspinigių ir baudos UAB „Kauno popierius“ bankroto byloje tvirtintinas.

Skolininkė BUAB „Kauno popierius“ priešieškiniu ginčija lizingo sutarčių nuostatas, kuriose šalys susitarė dėl baudos sumokėjimo nutraukus sutartinius santykius, taip pat prašo sumažinti lizingo sutartyse numatytą delspinigių dydį. Nurodo, kad šalių susitarimas dėl dvigubos atsakomybės taikymo, t.y. abiejų netesybų rūšių (baudos ir delspinigių) numatymas sutartyje iš esmės neteisingas bei pažeidžia teisinį reglamentavimą.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d.). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 str.), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan.

Nustatyta, kad šalys sulygo, kad sutarties nutraukimo atveju lizingo gavėjas privalo sumokėti 2 proc. neapmokėtos turto vertės dydžio baudą (Lizingo sutarčių 8.9 p.), taip pat, kad už laiku nesumokėtus mokėjimus skaičiuojami 0,1 proc. dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną.

Teismo vertinimu, Lizingo sutartyse nustatytos netesybos (bauda ir delspinigiai) yra nustatyti už skirtingus Lizingo sutarties pažeidimus, todėl sutiktina su kreditoriaus argumentais, jog 2 proc. neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio bauda skirta kompensuoti Lizingo davėjo minimalius nuostolius dėl Lizingo sutarčių nutraukimo. Nesutiktina ir su skolininkės argumentais, jog 0,1 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną nuo laiku nesumokėtos sumos yra pernelyg didelės netesybos.

Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas", bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „ Vilniaus universaliiįjų metalo konstrukcijų gamykla", bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva" v. UAB „Okadeta", bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

Vertinant minėtas lizingo sutarčių nuostatas, kad lizingo gavėjas po sutarčių nutraukimo sugrąžinęs kreditoriui lizingo objektus privalo mokėti dar 2 proc. neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio baudą, byloje, teismo vertinimu, nustatyta svarbi aplinkybė, jog sutarties šalys yra verslo subjektai. Lizingo gavėjas, lizingo gavėjui netinkamai vykdant Lizingo sutartis ir lizingo davėjui jas nutraukus bei susigrąžinus lizingo objektus, lizingo bendrovė nebuvo sugrąžinta į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs Lizingo sutartis. Taikant skolininkės prašomą nustatyti delspinigių dydį - 0,02 procento už kiekvieną uždelstą sumokėti dieną, delspinigių suma per vienerius metus sudarytų 7,3 procento nuo laiku nesumokėtos sumos. Tokiu atveju delspinigių sumažinimas iki 0,02 procento pažeistų sutarties šalių laisvės principą susitarti dėl netesybų dydžio ir nepagrįstai apribotų lizingo bendrovės turtinius interesus ir jos teisę į nuostolių atlyginimą dėl skolininkės vengimo mokėti įmokas. Kreditorius, laiku negaudamas įmokų, negalėdamas šia pinigų suma disponuoti, savaime patiria nuostolių, kurie kompensuotini netesybomis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į šalių sutartinių įsipareigojimų pažeidimų pobūdį ir mastą, konstatuotina, kad nėra pagrindo mažinti šalių sutartą baudos dydį.

Skolininkė taip pat teigia, kad bendrovė nepagrįstai suteikė prioritetą Lizingui, nevykdydama įsipareigojimų kitiems kreditoriams, o mokėdama lizingo sutartyse numatytas įmokas, todėl pareiškė reikalavimą dėl sumokėtų įmokų grąžinimo. Nutraukus lizingo sutartį lizingo davėjas turi teisę atsiimti lizinguotą turtą, kuris yra lizingo davėjo nuosavybė. Lizingo bendrovė negauna jokio papildomo turto, o tik atsiima tai, kas ir iki lizingo sutarties nutraukimo teisėtai nuosavybės teise jai priklausė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas CK6.574 straipsnyje įtvirtintą normą, numatančią vienašalę restituciją, reiškiančią, kad visais lizingo sutarties nutraukimo atvejais lizingo dalykas turi būti grąžinamas lizingo davėjui, pažymėjo, kad dėl restitucijos taikymo kitai šaliai – lizingo gavėjui – šioje normoje nepasisakyta, taip pat nurodė, kad lizingo sutarties su teise įgyti daiktą nuosavybėn sudarymo atveju vienašalė restitucija gali reikšti dvigubos civilinės atsakomybės taikymą lizingo gavėjui, taigi neatitiktų savo paskirties – grąžinti šalis į tą padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo, todėl tam, kad būtų pasiekti civilinės atsakomybės tikslai ir neiškreiptos atsakomybės ribos, CK 6.574 straipsnio nuostata aiškintina ir taikytina sistemiškai su CK 6.222 straipsniu, kuriame įtvirtintos bendrosios restitucijos taisyklės. CK 6.222 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Dvišalė restitucija galima tuo atveju, jeigu lizingo sutartyje buvo numatyta lizingo gavėjo teisė įgyti daiktą nuosavybėn, ir tik dėl tos įmokų dalies, kurią sudarė daikto išpirkimo įmokos. Taigi CK 6.222 straipsnio norma suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kilus ginčui, jog lizingo gavėjui taikoma neproporcinga atsiradusiems nuostoliams atsakomybė, reikia nustatyti lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį, atsiradusį dėl sutarties nutraukimo bei grąžinto turto vertę, buvusią sutarties nutraukimo momentu (ar kitu šalių sutartyje nustatytu momentu, jeigu šalys susitarė kitaip); nustačius šias aplinkybes, lizingo davėjo nuostolių dydis mažintinas jam grąžinto turto verte bei lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo ir paminėtos teismų praktikos matyti, kad restitucijos ir civilinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo) institutai sutarties nutraukimo atveju gali būti taikomi kartu, nes jie reglamentuoja skirtingus sutarties nutraukimo teisinius padarinius, tačiau dvišalės restitucijos taikymas negali paneigti ar apriboti šalies, pažeidusios sutartį, civilinės atsakomybės. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus, t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Restitucijos pagrindu lizingo gavėjui turto išpirkimo įmokos ar jų dalis gali būti grąžinta tik išskaičius lizingo davėjo nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, 2013-12-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013).

Byloje nustatyta, kad lizingo sutarčių pagrindu kreditorė planavo gauti 7 126 998,41 Lt (2 064 121,41 Eur) sumą (turto išpirkimo įmokos plius palūkanos), skolininkė per sutarčių vykdymo laikotarpį lizingo bendrovei sumokėjo 340 915,62 Lt (98 735,99 Eur). Iškilus ginčui dėl turto vertės šio turto perdavimo lizingo bendrovei momentu ir paskyrus turto vertinimo ekspertizę, ekspertizės akte nurodyta, kad bendra vertinamų objektų vertė, šio turto perdavimo lizingo bendrovei momentu, gali būti apie 4 233 000 Lt (1 225 961,54 Eur) (3 t., b. l. 165). Įvertinus grąžinto turto vertę ir pagal sutartis gautas pinigines sumas, bei prašomą patvirtinti kreditorinį reikalavimą akivaizdu, kad dėl netinkamo sutarčių vykdymo lizingo davėjas patyrė nuostolius, nes gauta įmokų suma, kartu su grąžinto turto verte sudaro tik 4 573 915,62 Lt (1 324 697,53 Eur) ir pridėjus prašomą patvirtinti kreditorinį reikalavimą 1 288 262,96 Lt, (373 106,74 Eur) ne tik, kad neviršija kreditoriaus planuotos gauti finansinės naudos, bet ir yra mažesnė už lizingo sutarčių pagrindu lizingo gavėjo pasirinktam pardavėjui sumokėtas sumas.

Remtis skolininkės nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1195/2012 ir priteisti lizingo gavėjo sumokėtas sumas taip pat nėra pagrindo, kadangi nagrinėjamos ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, kita vertus, skolininkės administratorius neginčija sandorio, t.y. neįrodinėja aplinkybių, iš kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises ir dėl to taikytina restitucija.

CPK 93 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė tiek pateikdama atsiliepimą į priešieškinį, tiek teismo posėdžio metu – jos atstovė, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Patenkinus ieškovės finansinį reikalavimą, yra pagrindas ieškovės naudai iš atsakovės priteisti jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, tačiau ieškovė raštiško prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl ieškovės naudai iš atsakovės nepriteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–292 straipsniais, 293 straipsnio 1 dalies 4 puntu,

nutaria:

patvirtinti akcinės bendrovės „DNB lizingas“ 373 106,74 Eur (1 288 262,96 Lt) dydžio finansinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Kauno popierius“ bankroto byloje.

Atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kauno popierius“ priešieškinį atmesti, priešieškinio dalyje priteisti nuostolių sumą lygią skirtumui tarp 2009 m. gruodžio 23 d. lizingo sutarties Nr. 200912F-7082, 2009 gruodžio 23 d. lizingo sutarties Nr. 200912F-7083, 2011 m. balandžio 21 d. lizingo sutarties Nr. 201104F-8073, 2011 m. balandžio 21 d. lizingo sutarties Nr. 201104F-8131 pagrindu BUAB „Kauno popierius“ lizinguoto turto rinkos kainos turto perėmimo dienai (2012 m. gruodžio 27 d.) ir 7 126 998,41 Lt (2 064 121,41 Eur) sumos, kurią AB „DNB lizingas“ galėjo gauti sėkmės atveju priimti atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kauno popierius“ atsisakymą nuo priešieškinio reikalavimo ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Dėl šios nutarties per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.