- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-02
- Bylos Nr.
- 2A-463/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DnB NORD
- Atsakovas
- J. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Evatrans“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD lizingo ieškinį atsakovams J. Š. ir uždarajai akcinei bendrovei „Evatrans“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, byloje dalyvauja bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „ALEKVISTA“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl nuostolių, atsiradusių nutraukus lizingo sutartis, atlyginimo priteisimo iš lizingo gavėjo ir už jį laidavusio asmens.
Ieškovas UAB DnB NORD lizingas (lizingo davėjas) ir atsakovas UAB „Evatrans“ (lizingo gavėjas) 2008 m. sausio 21 d. sudarė tris lizingo sutartis, kurių pagrindu ieškovas įsigijo tris vilkikus bei perdavė juos atsakovui valdyti ir naudotis. Sutartyse buvo numatytas 60 mėn. lizingo terminas. Sumokėjus visas numatytas įmokas, lizingo objektas turėjo pereiti lizingo gavėjo nuosavybėn. 2008 m. sausio 21 d. laidavimo sutartimis trečiasis asmuo UAB „Alekvista“ bei 2008 m. sausio 21 d. laidavimo sutartimis atsakovė J. Š. užtikrino lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymą. Lizingo gavėjui nevykdant sutartyse numatytų mokėjimų, ieškovas 2008 m. liepos 15 d. pranešimu jas vienašališkai nutraukė. Lizingo objektai buvo grąžinti ieškovui. 2008 m. rugpjūčio 18 d. lizingo objektai, sudarius naujas lizingo sutartis, buvo perduoti kitam lizingo gavėjui.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, lizingo gavėjo pradelsti mokėjimai sudaro 95 219,25 Lt, delspinigiai – 4 275,03 Lt. Lizingo gavėjas taip pat turi sumokėti 30 procentų dydžio baudą nuo neapmokėtos lizingo objektų vertės – 188 125,66 Lt. Šias sumas ieškovas prašė solidariai priteisti iš lizingo gavėjo ir už jį laidavusios J. Š. .
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 95 219,25 Lt pradelstų lizingo įmokų ir palūkanų, 25 000 Lt sutartinių netesybų bei procesines palūkanas. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.
Teismas, spręsdamas laidavimo sutarčių galiojimo klausimą, nustatė, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos rašytine forma, todėl, teismo nuomone, šios sutartys yra galiojančios ir šalys privalo jas tinkamai ir sąžiningai vykdyti. Teismas nurodė, kad atsakovė laidavimo sutarčių sudarymo fakto neginčijo, tačiau pateikė jokiais įrodymais nepagrįstas prielaidas, kad parašas iš jos buvo išgautas apgaulės būdu: ji nesuprato kalbos, manė, kad pasirašo kaip akcininkė, atsakomybė nėra solidari ir pan. Šios atsakovės nurodytos aplinkybės pačios savaime nepaneigia laidavimo sutarčių sudarymo fakto bei atitinkamai jų galiojimo. Tačiau remdamasi šiomis aplinkybėmis apeliantė galėjo laidavimo sutartis ginčyti pateikdama ieškinį (priešieškinį). Atsakovei pateikus priešieškinį dėl laidavimo sutarčių panaikinimo, tačiau neištaisius priešieškinio trūkumų, teismas atsisakė jį priimti. Taigi, teismo nuomone, nesant atsakovės priešieškinio dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teismas negali peržengti ginčo dalyko nagrinėjimo ribų bei ex officio spręsti klausimą dėl nuginčijamų sandorių negaliojimo. Tuo remdamasis, teismas atsakovės argumentus dėl laidavimo sutarčių negaliojimo atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas pagrįstai vienašališkai nutraukė su atsakovu sudarytas lizingo sutartis atsakovui nemokant lizingo įmokų bei palūkanų; iki lizingo sutarčių nutraukimo atsakovas buvo pradelsęs sumokėti 95 219,25 Lt. Tačiau šalys nesutarė, ar ieškovas pagrįstai reikalauja solidariai iš atsakovų sumokėti susidariusį įsiskolinimą iki lizingo sutarčių nutraukimo, jei atsakovas grąžino ieškovui lizingo sutarčių dalykus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.574 straipsnyje įtvirtinta, kad nutraukus lizingo sutartį dėl to, jog lizingo gavėjas ją iš esmės pažeidžia, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Teismo nuomone, iš to seka, kad nutraukus lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo esminio pažeidimo, lizingo davėjas turi teisę gauti tokį patį finansinės naudos ekvivalentą, kokį jis būtų gavęs, jei lizingo gavėjęs būtų tinkamai įvykdęs lizingo sutartį, tai yra sumokėjęs lizingo davėjui visas lizingo įmokas bei palūkanas. Nagrinėjamu atveju ieškovas pagal lizingo sutartis iš viso turėjo gauti 979 220,91 Lt lizingo įmokų bei palūkanų, tačiau realiai atsakovas iki sutarčių nutraukimo ieškovui sumokėjo tik 177 241,05 Lt. Taigi, nutraukus lizingo sutartis, ieškovas negavo 801 979,86 Lt lizingo įmokų bei palūkanų, kuriuos būtų gavęs, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs lizingo sutartis. Grąžintus lizingo sutarčių dalykus ieškovas pagal lizingo sutartis perdavė naudotis ir valdyti (su tikslu parduoti) UAB „Vievio transportas“. Lizingo sutarčių su šiuo asmeniu sudarymo dieną vilkikų vertė (kaina) buvo 693 449,99 Lt (iš pagal lizingo sutarčių, sudarytų su UAB „Vievio transportas“, numatomų gauti mokėjimų ir palūkanų (750 594,18 Lt) sumos atėmus 57 144,19 Lt dydžio numatomų gauti palūkanų sumą). Taigi šiuo atveju dėl lizingo sutarčių su atsakovu nutraukimo ieškovas yra negavęs 108 529,87 Lt (979 220,91 Lt – 177 241,05 Lt – 693 449,99 Lt), kuriuos jis būtų gavęs, jei atsakovas būtų įvykdęs lizingo sutartis. Šiuos 108 529,87 Lt dydžio nuostolius ieškovas turi teisę išsiieškoti iš atsakovo vadovaujantis CK 6.574 straipsniu. Atsižvelgiant į šiuo atveju ieškovo patirtų nuostolių dydį bei į tai, kad lizingo sutartis savo prigimtimi yra nuomos sutartis, pagal kurią lizingo davėjas visų pirma suteikia lizingo gavėjui teisę daiktu naudotis ir jį valdyti už tam tikrą užmokestį, teismas padarė išvadą, kad ieškovo patirtų nuostolių dalį neabejotinai sudaro atsakovo ieškovui nesumokėtos 95 219,25 Lt dydžio lizingo įmokos bei palūkanos už laikotarpį, kuriuo atsakovas naudojosi lizingo dalykais, tai yra už laikotarpį iki lizingo sutarčių nutraukimo. Tuo remiantis ieškovui solidariai iš atsakovų priteistina 95 219,25 Lt pradelstų lizingo įmokų bei palūkanų.
Teismas nurodė, kad ieškovas taip pat prašo priteisti 188 125,66 Lt dydžio baudą bei 4 275,03 Lt dydžio delspinigius, kas iš viso sudaro 192 400,69 Lt dydžio netesybas. Ieškovo realiai patirti, tačiau teismo nepriteisti nuostoliai dėl lizingo sutarčių neįvykdymo sudaro 13 310,62 Lt (108 529,87 Lt - 95 219,25 Lt). Ieškovas neabejotinai patyrė tam tikro dydžio nuostolius ir dėl grąžintų lizingo sutarčių dalykų saugojimo, priežiūros, taip pat ieškodamas būdų, kaip iš šių daiktų gauti finansinės naudos ir pan. Ieškovas dėl lizingo gavėjo bei laiduotojų pareigos sumokėti ieškovui lizingo įmokas bei palūkanas lizingo sutartyse nustatytais terminais nevykdymo negalėjo naudotis pinigais, kuriuos buvo numatęs gauti, ko pasėkoje taip pat patyrė nuostolius. Lizingo sutartys buvo pasirašytos pagal ieškovo pateiktas standartines sąlygas, todėl mažai tikėtina, kad tarp šalių vyko lygiavertės derybos, tame tarpe ir derybos dėl baudinio netesybų dydžio nustatymo. Teismas, įvertindamas visas šias aplinkybes bei remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad 192 400,69 Lt dydžio netesybos yra neprotingai didelės bei akivaizdžiai pažeidžia sutarties šalių lygybės principą, todėl jas sumažino iki 25 000 Lt.
Teismas, spręsdamas atsakovės prašymą išdėstyti sprendimo įvykdymo, nurodė, kad atsakovė neįrodė egzistuojant aplinkybių, būtinų šio procesinio instituto taikymui. Kartu teismas pažymėjo, kad atsakovė turi teisę motyvuotą prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo pateikti ir po sprendimo priėmimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantė J. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš apeliantės 51 385,68 Lt nuostoliams atlyginti, išdėstant priteistos sumos sumokėjimą dvejiems metams.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Teismas nepasisakė dėl laidavimo sutarties ydingumo bei suvaržė apeliantės teisę pareikšti priešieškinį. Sprendime nagrinėti tik laidavimo sutarties formos trūkumai, nors apeliantė visuomet tvirtino, kad sutartis ydinga dėl valios trūkumų. Apeliantė gerai nesupranta lietuvių kalbos, todėl patikėjo paaiškinimu, kad sutarties pasirašymu įsipareigoja grąžinti ieškovui transporto priemones, jei atsakovas negalės mokėti lizingo įmokų. Apeliantė nuolat ginčijo laidavimo sutartį ir stengėsi pateikti priešieškinį, tačiau dėl sunkios finansinės padėties negalėjo sumokėti žyminio mokesčio, todėl priešieškinis buvo grąžintas. Kartu buvo grąžinti visi dokumentai, patvirtinantys objektyvias prielaidas klaidingam valios išreiškimui bei sunkią apeliantės finansinę padėtį. Neįvertinus finansinės būklės ir nepanaikinus kliūčių pateikti priešieškinį, buvo nepagrįstai suvaržytos apeliantės teisės gintis nuo pareikšto ieškinio, o tuo pačiu pažeisti šalių dispozityvumo ir lygiateisiškumo principai. Šių principų pažeidimas yra sudėtinė teisės į teisingą teismą pažeidimo dalis ir visada sąlygoja nepagrįsto ir neteisingo teismo sprendimo priėmimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas neteisingai įvertino realius ieškovo nuostolius bei netinkamai taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas. Kadangi lizingo sutartys buvo nutrauktos 2008 m. liepos 15 d. ir lizinguotas turtas 2008 m. rugpjūčio 18 d. buvo pernuomotas kitam asmeniui, ieškovo patirta žala yra minimali ir, kaip nurodo pats ieškovas, siekia 51 385,68 Lt. Šiame ginče turėjo būti taikomos lizingo sutarčių sąlygos, nes jos laikytinos specialiosiomis normomis įstatymo atžvilgiu. Pagal sutarčių 8.9 punktą, nutraukus lizingo sutartį, lizingo gavėjas privalo grąžinti lizingo objektą, sumokėti lizingo davėjui skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, o taip pat sumokėti 30 procentų neapmokėtos lizingo vertės dydžio baudą. Tačiau įstatymas draudžia baudines netesybas (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str.). Netesybos buvo priskaičiuotos nepagrįstai, nes apeliantė, būdama silpnesnė sutarties pusė, patyrė nuostolių, o ieškovas sutarties nutraukimu dar ir pagerino savo padėtį apeliantės sąskaita.
Ieškovas AB DnB NORD bankas pašo skundą atmesti. Ieškovo nuomone, skunde dėstomi argumentai yra deklaratyvūs, jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Apeliantė neįrodė prastos turtinės padėties, todėl prašymas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą negali būti tenkinamas, be to, išdėsčius teismo sprendimą, būtų pažeistos ieškovo teisės.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Evatrans“ ir trečiasis asmuo BUAB „ALEKVISTA“ atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje apeliacinėje byloje esminis klausimas yra susijęs ieškovo (lizingo davėjo) patirtų realių nuostolių dydžiu, atsakovui (lizingo gavėjui) nemokant lizingo įmokų ir dėl to ieškovui nutraukiant lizingo sutartis. Apeliantė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą neatleisti jos nuo žyminio mokesčio už priešieškinį mokėjimo bei netenkinti prašymo išdėstyti sprendimą.
Dėl realių lizingo davėjo nuostolių dydžio
Lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens lizingo davėjo nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybes teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.567 str. 1 d.). Pagrindinė lizingo gavėjo pareiga yra tinkamai mokėti lizingo davėjui lizingo įmokas. Lizingo įmoką paprastai sudaro dvi esminės dalys. Pirma, lizingo objekto kaina (vertė), kurią lizingo davėjas sumokėjo trečiajam asmeniui įsigydamas šį objektą. Antra, lizingo davėjui mokėtinos palūkanos už valdyti ir naudoti suteiktą lizingo objektą, tai yra lizingo davėjo uždarbis. Iš esmės prie šio uždarbio galima priskirti ir lizingo sutartyse numatytą sutarties sudarymo ar kitą analogiško pobūdžio mokestį, kurį lizingo gavėjas privalo mokėti lizingo davėjui už pastarojo sutikimą sudaryti sutartis.
Nagrinėjamu atveju buvo susitarta, kad, sumokėjus visas lizingo įmokas, lizingo objektai pereis lizingo gavėjo nuosavybėn (lizingo sutarčių 1.1 p.). Lizingo gavėjas iš viso turėjo sumokėti 979 220,91 Lt lizingo įmokų, iš kurių 880 049,59 Lt skirti lizingo objektų įsigijimo kainai padengti, 96 171,32 Lt skirti palūkanoms padengti, o 3 000 Lt – sutarčių sudarymo mokesčiui dengti (T. 1, b. l. 3, 11, 16, 21-26, 142). Iki lizingo sutarčių nutraukimo realiai buvo sumokėta 177 241,05 Lt lizingo įmokų, iš kurių 164 474,82 Lt sudaro objektų vertė, 9 766,23 Lt palūkanos ir 3 000 Lt sutarčių sudarymo mokesčiai (T. 1, b. l. 142).
Byloje neginčijama, kad iki lizingo sutarčių nutraukimo lizingo gavėjo mokėtinų lizingo įmokų įsiskolinimas siekė 95 219,25 Lt. Šis įsiskolinimas susidarė nesumokėjus lizingo sutarčių grafikuose ketvirtosiomis ir penktosiomis įvardintų įmokų (T. 1, b. l. 21, 23, 25, 31-36). Iš nurodytos nesumokėtų lizingo įmokų sumos 88 489,32 Lt turėjo būti skirta objektų vertei dengti, o 6 729,93 Lt – palūkanoms. Lizingo davėjas už šių įmokų nemokėjimą iki lizingo sutarčių nutraukimo paskaičiavo ir 4 275,03 Lt dydžio delspinigius (lizingo sutarčių 7.4 p.) (T. 1, b. l. 31-40), kurie taip pat byloje nėra ginčijami.
Lizingo davėjas nurodyto lizingo įmokų įsiskolinimo ir už jį paskaičiuotų delspinigių turi teisę reikalauti neatsižvelgiant į tai, lizingo santykiai tęsiasi toliau ar, kaip nutiko šiuo atveju, jie nutrūko (CK 6.205 str., 6.213 str. 1 d., 6.217 str. 1 d., 6.221 str. 2 d.). Iki sutarties nutraukimo nesumokėtos lizingo įmokos – 95 219,25 Lt – yra lizingo davėjo tiesioginiai nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Šiuo atveju delspinigiai – 4 275,03 Lt – skirti kompensuoti už įmokų negavimą laiku patirtus minimalius lizingo davėjo nuostolius, kurių įrodinėti nereikia (CK 6.71 str. 1 d., 6.258 str. 1 d.). Taigi bendra lizingo davėjo nuostolių, patirtų iki lizingo sutarčių nutraukimo, suma siekia 99 494,28 Lt.
Įvertinus priteistiną iš lizingo gavėjo nurodytą įmokų įsiskolinimą, galima daryti išvadą, kad iki lizingo sutarčių nutraukimo realiai yra sumokėta ir priteistina 252 964,14 Lt (164 474,82 Lt + 88 489,32 Lt) objektų vertės, 16 496,16 Lt palūkanų (9 766,23 Lt + 6 729,93 Lt) ir visi 3 000 Lt dydžio sutarčių sudarymo mokesčiai, iš viso 272 460,30 Lt. Tokiu būdu likutinė (neišpirkta) lizingo objektų vertė yra 627 085,45 Lt. Būtent tokią likutinę vertę nurodo lizingo davėjas savo pateiktuose skaičiavimuose (T. 1, b. l. 142). Nuo šios sumos lizingo davėjas, remdamasis lizingo sutartimis, paskaičiavo ir 30 procentų dydžio baudą, kurią turėtų padengti lizingo gavėjas ir jo laiduotojai (lizingo sutarčių 8.9 p.).
CK 6.574 straipsnis, be kita ko, nustato, kad, nutraukus lizingo sutartį dėl esminių jos pažeidimų, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Lizingo davėjo teigimu, prašoma priteisti bauda, kaip viena iš netesybų formų, atsižvelgiant į negautas lizingo įmokas, nėra per didelė ir turėtų bent iš dalies kompensuoti patirtus nuostolius.
Nagrinėjamu atveju, minėta, jei lizingo sutartys būtų buvusios visiškai įvykdytos, lizingo davėjui būtų padengta 880 049,59 Lt dydžio lizingo objektų įsigijimo kaina, sumokėtos 96 171,32 Lt dydžio palūkanos bei 3 000 Lt dydžio sutarčių sudarymo mokesčiai, o lizingo gavėjas būtų įgijęs nuosavybės teisę į lizingo objektus. Tačiau lizingo sutartys buvo nutrauktos, o lizingo objektai sugrąžinti lizingo davėjui. Pastarasis po mėnesio sudarė naujas lizingo sutartis dėl tų pačių lizingo objektų lizingo kitam asmeniui (T. 1, b. l. 110-122). Ši aplinkybė privalo būti įvertinta sprendžiant dėl realių lizingo davėjo nuostolių, patirtų lizingo gavėjui nemokant lizingo įmokų ir dėl to nutraukiant su juo sudarytas lizingo sutartis, nes akivaizdu, kad pakartotinis tų pačių objektų lizingas kitam asmeniui gali sumažinti lizingo davėjo dėl ankstesnių lizingo sutarčių nutraukimo patiriamus nuostolius. To nevertinant, galėtų būti pažeista kompensacinė nuostolių atlyginimo paskirtis – priteista daugiau, nei iš tiesų buvo patirta nuostolių (CK 6.251 str. 1 d.).
Naujajam lizingo gavėjui įvykdžius sudarytas lizingo sutartis, lizingo davėjas gaus 57 144,19 Lt dydžio palūkanas, taip pat 3 450 Lt dydžio sutarčių sudarymo mokesčius, iš viso 60 594,19 (T. 1, b. l. 113, 117, 121, 143). Šis uždarbis, įvertinus uždarbį, kuris turėjo būti gautas pagal ankstesnes lizingo sutartis, nominaliai yra 38 577,13 Lt mažesnės ((96 171,32 Lt + 3 000 Lt) – (57 144,19 Lt + 3 450 Lt). Įvertinus palūkanas ir sutarčių sudarymo mokesčius, kurie yra realiai sumokėti bei priteistini pagal ankstesnes lizingo sutartis, – 19 496,16 Lt, pagal naująsias lizingo sutartis gautinos palūkanos realiai yra mažesnės 19 080,97 Lt (38 577,13 Lt - 19 496,16 Lt). Taigi tai yra lizingo davėjo nuostoliai, patirti dėl ankstesniojo lizingo gavėjo neteisėtų veiksmų. Tačiau vertinant realius nuostolius, reikia atkreipti dėmesį į tai, kokia kaina naujajam lizingo gavėjui buvo perduoti lizingo objektai.
Minėta, atsižvelgiant į ankstesniojo lizingo gavėjo realiai sumokėtas ir iš jo priteistinas tų pačių lizingo objektų likutines vertes, bendra jų likutinė vertė lizingo sutarčių nutraukimo metu buvo 627 085,45 Lt. Tuo tarpu su naujuoju lizingo gavėju sudarytose lizingo sutartyse nurodyta šių lizingo objektų bendra vertė – kaina, kuri turi būti sumokėta lizingo davėjui – yra 689 999,99 Lt (T. 1, b. l. 113, 117, 121, 142-143) (750 594,18 Lt (bendra lizingo įmokų suma) – 57 144,19 Lt (bendra palūkanų suma) – 3 450 Lt (bendra lizingo sutarčių sudarymo mokesčių suma)). Tokiu būdu naujajam lizingo gavėjui perduotų lizingo objektų kaina yra 62 914,54 Lt didesnė, nei šių objektų nesumokėta ir nepriteistina kaina (nepadengta vertė) buvo lizingo sutarčių su ankstesniuoju lizingo gavėju nutraukimo metu (689 999,99 Lt – 627 085,45 Lt). Pažymėtina, kad objektyvių aplinkybių, galėjusių sąlygoti lizingo objektų kainos padidėjimą nebuvo, nes tai tie patys anksčiau lizinguoti objektai. Kainą naujajam lizingo gavėjui subjektyviai nustatė pats lizingo davėjas, pats su savimi sudarytas susigrąžintų lizingo objektų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą (T. 1, b. l. 111, 115, 119). Dėl šių priežasčių 62 914,54 Lt suma taip pat laikytina lizingo davėjo uždarbiu. Įvertinus šį uždarbį su realiu nuostoliu dėl mažesnių iš naujojo lizingo gavėjo gautinų palūkanų bei sutarčių sudarymo mokesčių – 19 080,97 Lt, matyti, kad, įvykdžius naujas sutartis, lizingo gavėjas gaus 43 833,57 Lt daugiau, nei būtų gavęs, jei lizingo sutartis tinkamai būtų įvykdęs ankstesnis lizingo gavėjas (62 914,54 Lt – 19 080,97 Lt).
Aukščiau išdėstyti skaičiavimai dėl lizingo įmokų skaidymo į sudėtines dalis yra pakankamai sudėtingi. Tačiau toks pats rezultatas pasiekiamas, jei skaičiuojamos bendros lizingo įmokų sumos, pateiktos paties lizingo davėjo paskaičiavimuose (T. 1, b. l. 142-143). Iš naujųjų lizingo sutarčių įmokų bendros sumos (750 594,18 Lt) atėmus ankstesniųjų lizingo sutarčių bendrą įmokų sumą (979 220,91 Lt), gaunama -228 626,73 Lt suma. Tai laikytina nominaliais lizingo davėjo nuostoliais dėl neteisėtų ankstesniojo lizingo gavėjo veiksmų. Tačiau prie šios sumos turi būti pridėtos ankstesniojo lizingo gavėjo realiai sumokėtos lizingo įmokos (177 241,05 Lt ) ir iš jo iki lizingo sutarčių nutraukimo priteistinos nesumokėtos lizingo įmokos (95 219,25 Lt). Tokiu būdu vėl gaunama 43 833,57 Lt suma.
Nurodyti 95 219,25 Lt, kuriuos sudaro iki ankstesniųjų lizingo sutarčių nutraukimo lizingo gavėjo nesumokėtos lizingo įmokos, bei 4 275,03 Lt dydžio delspinigiai, mokėtini už vėlavimą sumokėti įmokas, iš viso 99 494,28 Lt, lizingo davėjui realiai nėra padengti – jie šioje nutartyje buvo įvardinti tik kaip priteistini. Įvertinus aukščiau nurodytą pagal naująsias lizingo sutartis gautiną sumą – 43 833,57 Lt, kurios ieškovas nebūtų gavęs, jei nebūtų nutrauktos ankstesniosios lizingo sutartys, lizingo davėjo realūs nuostoliai dėl ankstesniojo lizingo gavėjo veiksmų, sąlygojusių su juo sudarytų sutarčių nutraukimą, sudaro 55 660,71 Lt (99 494,28 Lt – 43 833,57 Lt).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės pasirinko teisingą būdą apskaičiuoti lizingo davėjo realiai patirtus nuostolius, tačiau juos skaičiuodamas, vertino tik pagal naująsias lizingo sutartis gautinas sumas, skirtas lizingo objektų vertei ir sutarčių sudarymo mokesčiui dengti, tačiau visiškai neatsižvelgė į pagal šias sutartis gautinas palūkanas. Tokiu būdu teismas nepagrįstai konstatavo, kad lizingo davėjas turi teisę išsiieškoti 108 529,87 Lt dydžio nuostolius. Savo ruožtu lizingo davėjas iš esmės teisingai nurodė nuostolius, būsiančius įvykdžius naująsias lizingo sutartis (jų nepadidino tik 4 275,03 Lt delspinigių suma), tačiau dėl nežinomų priežasčių kartu prašė priteisti ir 95 219,25 Lt dydžio ankstesnių lizingo įmokų įsiskolinimą (T. 1, b. l. 140). Tuo tarpu apeliantė, nors ir nedetalizuodama, pagrįstai nurodė, kad realūs lizingo davėjo nuostoliai siekia 51 385,68 Lt, tačiau neįvertino prašomų priteisti 4 275,03 Lt dydžio delspinigių sumos.
Dėl netesybų priteisimo ir atlygintinų nuostolių dydžio
Nors teismų praktikoje yra pripažįstama kreditoriaus teisė reikalauti priteisti netesybas, kurių dydis, viršijantis įrodytus nuostolius, konkrečioje byloje negali būti pripažintas neprotingu ir neteisingu, netesybos iš esmės yra skirtos kompensuoti kreditoriaus nuostolius, o ne bausti skolininką už nuostolius sukėlusius neteisėtus veiksmus.
Šioje byloje konstatavus, kad dėl lizingo gavėjo neteisėtų veiksmų iki lizingo sutarčių nutraukimo lizingo davėjui buvo padaryti 99 494,28 Lt dydžio nuostoliai, tačiau dėl šių lizingo sutarčių nutraukimo ir naujų sutarčių sudarymo lizingo gavėjas gaus 43 833,57 Lt daugiau, nei būtų gavęs tinkamai įvykdžius ankstesnes lizingo sutartis, lizingo davėjo pašomų atlyginti netesybų – 180 000 Lt dydžio baudos – priteisimas būtų nepagrįstas ir neteisingas. Dėl šių priežasčių reikalavimas priteisti netesybas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai apskaičiavęs lizingo davėjo realiai patirtus nuostolius, nepagrįstai priteisė jam dalį prašytų netesybų.
CK 6.249 straipsnio 5 dalis suteikia teismui teisę, nustačius, kad dėl to paties skolininko veiksmo kreditoriui atsirado ir žala, ir nauda, gautą naudą, nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, įskaityti į nuostolius. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju šia teise galima pasinaudoti.
Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog lizingo gavėjas nuostolių lizingo davėjui padarė tyčia. Šios aplinkybės neįrodinėjo ir lizingo davėjas. Priešingai, manytina, kad nesugebėjimas vykdyti lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų buvo sąlygotas globalios ekonominės krizės, itin neigiamai paveikusios pervežimų rinką. Antra, neteisėti veiksmai žalos padarė lizingo davėjo turtiniams interesams. Kolegijos vertinimu, tai nėra tas teisinis gėris, kuriam turėtų būti suteikta prioritetinė gynyba, kaip kad, pavyzdžiui, asmens gyvybė ar sveikata. Trečia, lizingo davėjas yra šalyje žinoma lizingo paslaugas teikianti bendrovė, kurios gera finansinė padėtis nekelia abejonių. Akivaizdu, kad gautos naudos įskaitymas į nuostolius lizingo davėjui būtų mažiau nepalankus, nei lizingo gavėjui būtų nuostolių iš jo priteisimas, neįvertinant lizingo davėjo gautos naudos.
Remiantis išdėstytu, lizingo gavėjo neteisėtų veiksmų sąlygota nauda lizingo davėjui (43 833,57 Lt) įskaitytina į padarytus nuostolius (99 494,28 Lt) ir iš atsakovo (lizingo gavėjo) bei apeliantės (lizingo gavėjo laiduotojos) solidariai lizingo davėjui priteistina 55 660,71 Lt.
Dėl apeliantės teisės pareikšti priešieškinį suvaržymo
Priešieškinis yra viena iš atsakovo gynimosi nuo ieškovo pareikšto ieškinio procesinių priemonių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 143 str.). Apeliantė savo teisės pareikšti priešieškinį suvaržymą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, jos nuomone, nepagrįstai neatleido nuo už priešieškinį mokėtino žyminio mokesčio. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu kolegija nesutinka.
Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs sumokėt tik dalį už priešieškinį mokėtino žyminio mokesčio – 300 Lt (T. 1, b. l. 166). Nors šis klausimas, pažeidžiant procesinės teisės normas (CPK 100 str., 290 str. 1 d.), buvo išspręstas žodine teismo nutartimi, tai neužkirto kelio šią nutartį skųsti, ką neabejotinai turėjo žinoti apeliantei atstovaujantis advokatas. Kita vertus, netgi įvertinus turtinę apeliantės padėtį, negalima spręsti, kad ji neturėjo galimybių už priešieškinį sumokėti 300 Lt. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė turėjo teisę užvesti naują bylą dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tačiau ja nepasinaudojo. Taigi naikinti skundžiamo teismo sprendimo šiuo pagrindu negalima.
Dėl teismo sprendimo išdėstymo
CPK 284 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, aktualūs CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai, kurių taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos pusių interesus, į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai, pagal kuriuos privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines teises, jas gerbti ir ginti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai apie turtinę padėtį sudarė pagrindą spręsti dėl priimto teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Iš šių įrodymų matyti, kad apeliantės ir jos sutuoktinio gautos pajamos buvo labai mažos – po 760 Lt per mėnesį (T. 1, b. l. 151-152). Apeliantė su sutuoktiniu augina nepilnametę dukterį (T. 1, b. l. 155), o į jiems priklausantį bankui įkeistą gyvenamąjį namą ir po juo esantį žemės sklypą prašomą pradėti priverstinį išieškojimą (T. 1, b. l. 156-157). Apeliantės skola bankui siekia 358 559,60 EUR. Teismų informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad priverstinis išieškojimas iš nurodyto turto buvo pradėtas (T. 2, b. l. 85-87). Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad šiuo metu apeliantė yra bedarbė (T. 2, b. l. 51). Taigi nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad apeliantės turtinė padėtis yra labai sunki. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl įrodymų nepakankamumo nėra pagrįsta, nes nebuvo įvertinti skoliniai apeliantės įsipareigojimai (CPK 185 str. 1 d.).
Teismo sprendimo išdėstymas neabejotinai yra nepalankus ieškovui. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra bendrovė, kurios finansinė padėtis gera, o apeliantė – fizinis asmuo, susidūręs su dideliais finansiniais sunkumais, socialiai yra teisingiau išdėstyti sprendimo apeliantės atžvilgiu vykdymą. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje apeliantės prašomas dviejų metų terminas teismo sprendimui įvykdyti yra protingas, todėl sprendimas apeliantės atžvilgiu išdėstytinas laikotarpiui nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d., kiekvieno mėnesio 15 dieną mokant po 2 319,20 Lt.
Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatęs realius ieškovo nuostolius bei netinkamai įvertinęs apeliantės turtinę padėtį, priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d., 330 str.). Ieškovui iš atsakovo ir už jį laidavusios apeliantės solidariai priteistina 55 660,71 Lt nuostoliams atlyginti, sprendimo vykdymą apeliantės atžvilgiu išdėstant dvejiems metams.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Savo skunde apeliantė pateikė alternatyvius prašymus: ieškinį atmesti visiškai arba priteisti ieškovui 51 385,68 Lt, šios sumos mokėjimą išdėstant dvejiems metams. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinus apeliantės prašymą, laikytina, kad apeliacinis skundas buvo patenkintas visiškai, todėl apeliantė turi teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų visišką atlyginimą (CPK 93 str. 1, 3 d.).
Apeliantė už skundą sumokėjo 300 Lt žyminio mokesčio, o nuo likusios mokesčio dalies – 1 765 Lt – buvo atleista (T. 2, b. l. 66, 68-69). Įrodymų apie kitas apeliantės išlaidas nepateikta. Dėl šių priežasčių apeliantei iš ieškovo priteistini 300 Lt, taip pat ieškovas įpareigotinas atlyginti valstybei nurodytą žyminio mokesčio dalį, nuo kurio apeliantė buvo atleista (CPK 96 str.).
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas ir šalių šioje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 5 d.). Įvertinus ieškovo patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis, spręstina, kad buvo patenkinta 20 procentų jo reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos atitinkamomis proporcijomis (CPK 93 str. 2 d.).
Ieškovas už ieškinį sumokėjo 6 752,40 Lt, taip pat turėjo 4 165 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso 10 917,40 Lt (T. 1, b. l. 44, 165), todėl jų dalis – 2 183,48 Lt – priteistina lygiomis dalimis iš atsakovo ir apeliantės (po 1 091,74 Lt).
Ieškovas taip pat patyrė 906,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu atsakovui ir jo informavimo apie teismo posėdžius viešo paskelbimo būdu (T. 1, b. l. 102, 147-148, 169; T. 2, b. l. 9-10). Kadangi šios išlaidos susijusios išimtinai tik su šiuo atsakovu, jos ieškovui priteistinos tik iš jo.
Atsakovas ir apeliantė nepateikė įrodymų apie pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 20 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jo rezoliucinę dalį taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Ieškovui uždarajai akcinei bendrovei DnB NORD lizingui (į. k. 124385737) priteisti solidariai iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Evatrans“ (į. k. 301169700) ir J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 55 660,71 Lt (penkiasdešimt penkis tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt litų ir 71 ct) nuostoliams atlyginti.
Ieškovui uždarajai akcinei bendrovei DnB NORD lizingui priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Evatrans“ 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovui uždarajai akcinei bendrovei DnB NORD lizingui priteisti iš atsakovės J. Š. 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovui uždarajai akcinei bendrovei DnB NORD lizingui priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Evatrans“ 1 998,67 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis litus ir 67 ct), o iš atsakovės J. Š. – 1 091,74 Lt (vieną tūkstantį devyniasdešimt vieną litą ir 74 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Kitą ieškinio dalį atmesti“.
Teismo sprendimo vykdymą atsakovės J. Š. atžvilgiu išdėstyti dvejų metų terminui – nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 15 d. – sumokant kiekvieno mėnesio 15 (penkioliktą) dieną 2 319,20 Lt (du tūkstančius tris šimtus devyniolika litų ir 20 ct).
Apeliantei J. Š. priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės DnB NORD lizingo 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Valstybei priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės DnB NORD lizingo 1 765 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (Lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752), sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokas kodas 5660).