Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovei G. J.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Aiškindamas nurodytą CK 6.242 straipsnio normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017, 19 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos šiame punkte nurodytos prielaidos.

Šalių paaiškinimais bei rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė nuo 2015 metų iki 2020-09-28 gyveno kartu atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute. Šalys neginčija fakto, kad minėtu laikotarpiu nepertraukiamai gyveno katu, vedė bendrą ūkį, bendrai mokėjo komunalinius mokesčius, pirko maistą, remontavo butą, pirko įvairius daiktus. Šalių santykiams nutrūkus, ieškovas pateikė atsakovei ieškinį, kuriame savo finansinį prisidėjimą vertina kaip atsakovės nepagrįstą praturtėjimą jo sąskaita, kai tuo tarpu atsakovė nurodo, kad visi pinigai buvo leidžiami bendru sutarimu tenkinant bendrus poreikius.

Ieškovas V. Ž. ieškinyje nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015-01-15 iki 2020-08-20 ieškovei į jos sąskaitą pervedė 9600 Eur, nupirko įvairių prekių namams ir remontui už 4053,78 Eur, sumokėjo už komunalines paslaugas 1878,14 Eur. Savo reikalavimų atsakovei G. J. pagrįstumą įrodinėja savo paaiškinimais ir banko sąskaitos išrašu. Teismas pasisako dėl kiekvieno iš šių ieškovo reikalavimų atskirai.

Ieškovas prašo jo už komunalines paslaugas sumokėtus 1878,14 Eur priteisti iš atsakovės. Susipažinus su ieškovo į bylą pateiktu banko sąskaitos išrašu, kuriame atsispindi visos ieškovo darytos finansinės operacijos, negalima tiksliai nustatyti kurie iš jo darytų mokėjimų yra už komunalines paslaugas. Tik iš ieškovo paaiškinimų galima daryti išvadą, kad ieškovas prie buto išlaikymo prisidėdavo epizodiškai įvairiais būdais. Kaip posėdžio metu paaiškino ieškovas, kartais už komunalines paslaugas jis sumokėdavo pats, kartais pervesdavo pinigus atsakovei. Atsakovė šios aplinkybės neginčijo ir patvirtino, kad ieškovas prie komunalinių mokesčių mokėjimo iš dalies prisidėjo. Nors ieškovas V. Ž. savo išlaidas mokant būtinus mokesčius už butą vertina kaip atsakovės nepagrįstą praturtėjimą, tačiau teismas neturi pagrindo su tokiu ieškovo vertinimu sutikti. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra nustatyta kiek iš viso per šešis su puse metų buvo sumokėta už buto išlaikymą. Ieškovas šių aplinkybių neįrodinėjo. Kita vertus ieškovas patvirtino, kad ir nežinojo kiek iš tiesų reikia mokėti mokesčių, nes praktiškai visada visus mokesčius mokėjo atsakovė. Kaip byloje nustatyta, V. Ž. su G. J. gyveno jai nuosavybės teise priklausančiame bute, tačiau ši aplinkybė, nustačius, kad ieškovas bute gyveno nuolat virš šešių metų, neatleidžia jo nuo pareigos prisidėti prie buto išlaikymo išlaidų. Tai, kad šalių santykiai nutrūko, negali būti pagrindas tokias išlaidas pripažinti atsakovės nepagrįstu praturtėjimu ar nepagrįstu sutaupymu. Ieškovo patirtos išlaidos butui išlaikyti buvo pagrįstos paslaugų teikėjų sąskaitomis, kurios akivaizdu, kad susidarė taip pat ir dėl ieškovui suteiktų paslaugų (pvz. už elektrą, vandenį, šildymą ir kt.), todėl šioje dalyje ieškovo reikalavimas nepagrįstas ir atmetamas.

Ieškovas taip pat prašo iš atsakovės priteisti jam 9600 Eur, kuriuos jis per jų gyvenimo kartu laiką pervedė atsakovei. Teisme ieškovas paaiškino, kad pavedimus darydavo įvairiais tikslais. Vieni pavedimai atlikti atsakovei paprašius, kiti kokiems nors pirkiniams pirkti. Atsakovė nurodė, kad visi pinigai buvo panaudoti bendriems poreikiams tenkinti, kai kurie ieškovo pavedimai buvo padaryti atsakovei paprašius jai skirtiems pirkiniams pirkti.

Detaliai susipažinus su banko sąskaitos išrašu nustatyta, kad atsakovas ieškovei laikotarpiu nuo 2016-05-21 iki 2020-09-21 atliko 75 pavedimus, kurių sumos siekia nuo 10 Eur iki 2000 Eur. Kaip paaiškino ieškovas, pavedimo paskirtyje rašydavo bet ką, todėl joje neatsispindi pavedimo tikslas. Išanalizavus pavedimų paskirtyje ieškovo įrašytus paaiškinimus iš esmės visuose nurodyta „siųsti pinigus greitai“, todėl lieka neaišku, kokiam tikslui šie pinigai buvo skirti. Atsakovė teigia, kad šie pinigai panaudoti bendriems poreikiams tenkinti, atsakovas gi mano, kad šalių santykiams nutrūkus ieškovė privalo jam grąžinti viską ką yra gavusi, nepriklausomai nuo to, kam šie pinigai buvo panaudoti.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017 40 punktas).

Ieškovas V. Ž. savo teisių gynimui pasirinko nepagrįsto praturtėjimo institutą ir neįrodinėjo, kad pinigai atsakovei buvo paskolinti. Nei mokėjimo nurodymo paskirtyje, nei kokiais nors rašytiniais bylos duomenimis, nenustatyta, kad šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai. Šių aplinkybių atsakovas ir neįrodinėjo, o atsakovės pareigą grąžinti pinigus siejo su santykių pabaiga. Atsakovė teigia, kad jie gyveno faktinėje santuokoje, todėl neprivalo ieškovui grąžinti jokių pinigų.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik iš paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių. Byloje nustatyta, kad šalys gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį. Tarp šalių susiklostė praktika, kad ieškovas įvairiems poreikiams tenkinti pervesdavo atsakovei pinigų sumas, kurių atsakovas neįrodinėjo kaip paskolintų, o tai suponuoja išvadą, kad tarp šalių nebuvo jokio susitarimo, kad ieškovo savo valia ir rizika pervesti pinigai būtų grąžinti, todėl praturtėjimas materialinės paramos forma, atsižvelgiant į šalių santykius, pervedamų sumų dydžius bei periodą, nelaikytinas nesąžiningu ir nepagrįstu. Be to, tarp šalių nebuvo ginčo, kad dalis pinigų buvo panaudota bendriems poreikiams tenkinti, o kita dalis ieškovo valia buvo skirti atsakovės pirkiniams. Nors tai neturi esminės reikšmės, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad iš ieškovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad dalis pinigų, kuriuos ieškovas prašo jam grąžinti, atsakovės buvo jam grąžinti tą pačią dieną. Pavyzdžiui, ieškinyje ieškovas nurodo, kad atsakovei 2019-02-16 pervedė 200 Eur, nors iš ieškovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad tą dieną ieškovas tokio pavedimo atsakovei neatliko, o atliko 2019-02-15, tačiau atsakovė tos pačios dienos pavedimu pinigus ieškovui grąžino į jo sąskaitą.

Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas V. Ž. parodė, kad jis su atsakove buvo suplanavę poilsinę kelionę ir tuo tikslu jis atsakovei 2020 metų pradžioje pervedė 950 Eur. Iš ieškovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad iš tiesų atsakovei G. J. 2020-01-07 buvo pervesti 950 Eur, paskirtyje nurodyta „siųsti pinigus greitai“. Posėdžio metu apklausta atsakovė G. J. šios aplinkybės neneigė ir patvirtino, kad ieškovo jai siųsti pinigai buvo skirti turistinei kelionei. Kaip posėdžio metu paaiškino šalys, 2020 metų pavasarį turėjusi įvykti kelionė dėl pandemijos buvo atidėta. Šalių santykiams nutrūkus 2020 metų rugsėjį, bendra kelionė taip ir neįvyko, o ieškovo atsakovei pervesti pinigai buvo grąžinti atsakovei. Atsakovė teisme patvirtino, kad kelionių organizatorius pinigus jai grąžino ir ji juos pasiliko sau kaip kompensaciją.

Kaip jau anksčiau nurodyta, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma, asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011). Byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovei pervedė 950 Eur bendrai kelionei apmokėti, tačiau kelionė buvo atidėta, o santykiams nutrūkus apskritai neįvyko. Pinigai už kelionę grąžinti atsakovei G. J. po jų santykių nutraukimo. Taigi šiuo atveju nors atsakovei pinigai buvo pervesti esant pagrindui, tačiau kelionei neįvykus ir pinigus grąžinus atsakovei jau po santykių nutraukimo, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovei atsirado pareiga grąžinti 950 Eur atsakovui V. Ž. Nors atsakovė nurodė, kad pinigus sau pasiliko kaip kompensaciją, tačiau jokių reikalavimų byloje nereiškė ir neįrodinėjo, kodėl jai tokia kompensacija priklausytų.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 4053,78 Eur, kuriuos jis išleido įvairioms prekėms namams ir remontui. Šį savo reikalavimą tai pat įrodinėja savo paaiškinimais ir banko sąskaitos išrašu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

Atsakovas šioje byloje neįrodinėjo buvus tarp šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Be to, ieškovas neįrodinėjo, kad siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę su ieškove, o teigia, kad visas jo indėlis yra ieškovės nepagrįstas praturtėjimas/sutaupymas jo sąskaita.

CPK 265 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, nes, tik šalims suteikta teisė laisvai disponuoti ginčo objektu. Taigi, ginčo ribas nustato reikalavimus reiškiantis asmuo ir teismas negali jų peržengti ir pareikšti nuomonės bei spręsti dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2004; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2003; 2007 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2007; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis byloje Nr. e2A-764-826/2021).

Kaip minėta, nepagrįstas praturtėjimas yra savarankiškas teisių gynimo būdas. Pagal bendrąją taisyklę, nuo kurios nukrypti nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo, apsisprendimo teisė dėl prašomo taikyti teisių gynimo būdo priklauso išimtinai asmeniui, manančiam, kad jo teisės pažeistos. Teismas neturi pareigos už asmenį nuspręsti dėl galimo ir tinkamiausio pažeistų teisių gynimo būdo – teismas nagrinėja bylą asmens suformuluoto ieškinio (skundo) dalyko ir pagrindo ribose. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinių teisių gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektas gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-39/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovas pasirinko savo teisių gynimo būdą ir teismas neturi teisės jo pakeisti. Pažymėtina, kad parengiamojo posėdžio metu ieškovui ir jo atstovui buvo pasiūlyta galutinai apsispręsti dėl savo teisių gynimo būdo, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo ir laikėsi savo pozicijos, kad savo teises turi ginti remdamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu. Ieškovas įrodinėja, kad šalių jokie sutartiniai santykiai nesiejo ir atsakovė savo gerbūvį gerino atsakovo sąskaita nepagrįstai. Teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo ieškovo teiginiu.

Ieškovas V. Ž. ieškinyje nurodo, kad buto remontui 2015 metais išleido 150 Eur (10 mokėjimų sumomis nuo 1 Eur iki 58, 21 Eur), 2016 metais buto remontui ir prekėms butui išleido 702, 52 Eur (18 mokėjimų sumomis nuo 1,32 Eur iki 235 Eur), 2017 metais išleido 420, 71 Eur (11 mokėjimų sumomis nuo 3,45 Eur iki 186, 20 Eur), 2018 metais išleido 902,50 Eur (19 mokėjimų sumomis nuo 2,85 Eur iki 399,99 Eur), 2019 metais išleido 1439,60 Eur (atlikti 33 mokėjimai sumomis nuo 2,72 Eur iki 366,79 Eur), 2020 metais išleido 437,54 Eur (13 mokėjimų sumomis nuo 9,45 Eur iki 89 Eur). Teismo posėdžio metu ieškovas negalėjo tiksliai paaiškinti kokius konkrečius daiktus tam tikrą dieną pirko, ieškinyje konkrečiai neįvardijo kokie daiktai buvo jo pirkti ir kurie iš jų liko pas ieškovę. Be to, patvirtino, kad dalis daiktų jam buvo grąžinti. Be to, kaip aiškino šalys, dalį daiktų pirko mokėdami grynaisiais pinigais, kuriuos kaupė, o reikalavimo grąžinti grynuosius pinigus, ar daiktus, kuriuos jie pirko už grynuosius, ieškovas nereiškia. Ieškovas taip pat byloje nereikalauja atlyginti už jo darbą remontuojant butą. Dar daugiau, išanalizavus ieškovo banko sąskaitos išrašo dalį, kuria ieškovas įrodinėja atsakovės nepagrįstą praturtėjimą gerinant jos buitį, bei išklausius ieškovo paaiškinimų, nustatyta, kad dalis pavedimų, kuriuos ieškovas atliko įvairioms prekėms ir paslaugoms apmokėti, apskritai nėra susiję su buto pagerinimu ar kokių nors daiktų butui pirkimu. Kaip antai ieškovo 2016-08-29 „(duomenys neskelbtini)“ darytas 235 Eur mokėjimas už atsakovei suteiktas medicinines paslaugas arba ieškovo 2017-10-18 sumokėta 122,60 Eur bauda už, kaip posėdžio metu paaiškino ieškovas, greičio viršijimą. Dėl šio reikalavimo ieškovas teisme paaiškino, kad tuo metu vežė atsakovės vaiką į oro uostą ir viršijo greitį, todėl mano, kad būtent atsakovė turi atlyginti jo patirtą žalą dėl jo padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Taip pat ieškovas mano, kad atsakovė turi atlyginti jo patirtas išlaidas dėl jos anūkų vežimo į Dino parką, kur jis, kaip matyti iš banko išrašo, 2020-06-17 mokėjo už ledus. Taip pat dalis mokėjimų, kuriuos ieškovas priskyrė kaip išlaidos būstui gerinti, susiję su ieškovo mokėjimais už prekes papuošalų, rūbų, batų parduotuvėje, kelto bilietus (pvz. 2018-07-04, 2019-04-04, 2019-05-16, 2019-07-01, 2020-02-10 mokėjimai). Dėl šių reikalavimų ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovė turi jam atlyginti jo išlaidas, nes jų santykiai nutrūko. Pažymėtina, kad buto remontas buvo atliktas 2015 metais, o ieškovas savo ieškinyje nurodo, kad jo išlaidos buto remontui tesudaro 150 Eur. Vėlesni ieškovo daryti mokėjimai statybinių medžiagų parduotuvėje taip nėra dideli, kas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovo daryti pirkiniai susiję ne su esminiu atsakovės turto pagerinimu, o su kosmetiniais ar einamaisiais turto, kuriame ieškovas tuo metu gyveno, remontu.

Taigi įvertinus ieškovo į bylą pateiktus duomenis, išklausius šalių paaiškinimus bei išanalizavus bankinius mokėjimo pavedimus, negalima tiksliai nustatyti nei kokie konkrečiai daiktai buvo pirkti nei, kad ieškinyje nurodytais mokėjimais pirkti daiktai buvo panaudoti atsakovės buto remontui ar daiktams į butą. Nors teismas neabejoja, kad ieškovas tiek darbu, tiek finansine parama prisidėjo prie buto remonto ir kai kurių daiktų pirkimo, tačiau ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ieškovas savo valia ir rizika prisidėjo prie šių išlaidų. Be to, ieškovas gerino ne tik atsakovės gyvenimo kokybę, tačiau ir savo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praturtėjo ar sutaupė nepagrįstai. Net jei byloje ir būtų nustatyta buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, byloje esančių duomenų nepakaktų nustatyti nei kokie daiktai buvo pirkti, nei kokia jų vertė, nes ieškovas konkrečiai nedetalizavo ieškinio faktinio pagrindo, o apsiribojo bankinių mokėjimų pavedimų išrašu, kuris nėra nei pakankamai informatyvus, nei tikslus. Įvertinus tai, kad šalis siejo artimas ryšys, šalys gyveno kartu ilgą laiką ir savo lėšomis tenkino bendrus poreikius bei gerino savo gyvenimo sąlygas, nustačius, kad ieškovas prie bendrų ar atsakovės asmeninių poreikių tenkinimo finansiškai prisidėjo laisva valia, yra pagrindas konstatuoti, kad byloje nenustatytos visos sąlygos nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti.

Teismas byloje esančius įrodymus tiria ir vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Ieškovas neįrodė, kad atsakovė nesąžiningai ir nepagrįstai praturtėjo ar sutaupė ieškovo sąskaita, išskyrus reikalavimą dalyje dėl 950 Eur išlaidų už kelionę, todėl ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas V. Ž. turėjo 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, sumokėjo 329 Eur žyminį mokestį už ieškinį. Atsakovė G. J. turėjo 800 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimu yra tenkinama 6,5 proc. ieškovo reikalavimų. Dėl to ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovės G. J. priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (1500Eur x 6,5 proc. = 97,5 Eur), žyminis mokestis (329 Eur žyminis mokestis x 6,5 proc. = 21,39 Eur) iš viso 118,89 Eur.

Atsakovei G. J. proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (atmetama 93,5 proc.) iš ieškovo priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, t. y. 748 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui V. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės G. J., a. k. (duomenys neskelbtini), 950 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) skolą ir 118,89 Eur (vieną šimtą aštuoniolika eurų 89 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovei G. J., a. k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovo V. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini), 748 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismą.