Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjų Virginijos Gudynienės, Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-828-753/2015 pagal ieškovo D. A. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, N. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias ginčo sprendimui, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus itin išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį patenkinti iš dalies, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.).

Dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos apeliacinio skundo.

Su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantas nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje kilo viešosios civilinės atsakomybės taikymo klausimas, nes žalos atsiradimas grindžiamas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaryta žala, kai pataisos namų įstaigos pareigūnams teisės aktais buvo nustatyta pareiga atitinkamu būdu elgtis, tačiau jie tos pareigos nevykdė.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tuo atveju, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, tačiau abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 str. pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

Apelianto teigimu, teismas neteisingai sprendė, kad pataisos namų pareigūnai neatliko pareigų, t. y. žinodami apie galimą sumušimą nesiėmė priemonių, kad apsaugotų pažeidžiamoje padėtyje esančius įkalintus asmenis, o teismo argumentai, kad pareigūnams turėjo būti žinoma apie planuojamą ieškovo sumušimą kelia abejonių, kadangi ieškovas iš pradžių tvirtino, jog pranešė pareigūnui L. Z., kuris tą dieną atostogavo, o tik vėliau teigė, kad pranešė kitam pareigūnui A. A. apie kilusią grėsmę jo atžvilgiu. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais. Nagrinėjamu atveju ieškovas D. A. duodamas parodymus baudžiamojoje byloje Nr.1-100-753/2014 2014-07-10 teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ryte kartu su G. Z. nuėjo į VTS tarnybą pas V. A. pranešti apie muštynes, praėjo pro L. Z. kabinetą. Taip pat nurodė, kad ten yra filmuojama, matyti per kameras kaip jis ėjo pas pareigūną (Baudžiamosios bylos Nr.1-100-753/2014 II tomas b. l. 144-145). Aplinkybes, kad dėl įvykio buvo pranešta V. A. taip pat patvirtino G. Z., kuris 2014-10-01 teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr.1-100-753/2014 nurodė, kad apie 8.30 val. pas V. A. nuėjo kartu su D. A. ir pranešė apie muštynes (Baudžiamosios bylos Nr.1-100-753/2014 III tomas b. l. 34). Liudytojas J. B. 2014-09-03 teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad D. A. buvo pranešęs VTS darbuotojams, kad jį ruošiasi sumušti (Baudžiamosios bylos Nr.1-100-753/2014 III tomas b. l. 16-17). Liudytojas D. B. 2014-09-03 teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad girdėjo apie planuojamas muštynes, pareigūnai buvo informuoti. D. A. su G. Z. buvo VTS skyriuje, pareigūnai pasakė, kad viskas bus gerai (Baudžiamosios bylos Nr.1-100-753/2014 III tomas b. l. 17). Liudytojas V. Z. 2014-09-03 teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad sklido kalbos apie muštynes, kad pareigūnai žinojo apie spec. etapą, kad D. A. ėjo pas pareigūnus ir pranešė apie muštynes (Baudžiamosios bylos Nr.1-100-753/2014 III tomas b. l. 18). 2013-07-02 liudytojo apklausos protokole E. N. nurodė, kad dieną prieš girdėjo kalbas apie muštynes (Baudžiamosios bylos Nr.1-100-753/2014 I tomas b. l. 73). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), todėl apeliantas turėjo visas galimybes pateikti įvykio dienos vaizdo įrašą, kuris būtų patvirtinęs ar paneigęs aplinkybes dėl pareigūnų informavimo apie įvykį. Šiuo atveju lieka nepaneigta tiek ieškovo, tiek apklaustų liudytojų nurodyta aplinkybė, kad D. A. su G. Z. apie galimas muštynes informavo V. A.. Be to Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr.1A-182-348/2015 2015-04-07 nutartyje nurodė, kad liudytojų G. Z., J. B., D. B., V. Z. parodymai paneigia civilinio atsakovo teiginį, kad apie galimas muštynes jo pareigūnams nebuvo pranešta ir jie nieko apie tai nežinojo. Esant nepaneigtoms aplinkybėms, kad pareigūnams apie numatomas muštynes buvo pranešta įvykio dieną apie 8.30 val. matyti, kad pataisos namų pareigūnai iki įvykio (19 val.) turėjo pakankamai laiko sureaguoti į gautą informaciją ir užtikrinti pažeidžiamoje padėtyje esančių įkalintų asmenų tarp jų ir ieškovo saugumą. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad iki 19 val. nebuvo pataisos įstaigos pareigūnų užtikrintas sustiprintas patruliavimas ar stebėjimas, ir ne kartą yra buvę atvejų, kuomet apie tai pranešus pareigūnams, jie nesureaguodavo, tik sakydavo „po darbo muškitės“ (Baudžiamosios bylos Nr. 1-100-753/2014 III tomas b. l. 34). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad Pravieniškių pataisos inspekcijos – atvirosios kolonijos pareigūnai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse bei BVK nurodytų pareigų neatliko – žinodami apie galimą sumušimą, nesiėmė priemonių, kad apsaugotų pažeidžiamoje padėtyje esančius įkalintus asmenis: nepadėjo užtikrinti nuteistųjų priežiūros ir jų saugumo bei nepadėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigos saugumo ir valdymo reikalavimų, kt. (BVK 70 str. 1 d.). Taigi, šios nustatytos aplinkybės paneigia apelianto nuomonę, kad neteisėtų pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų ar neveikimo situacijoje iš kurios kildinama turtinė ir neturtinė ieškovo patirta žala nebuvo.

Apeliantas nurodo, kad negali būti pripažintas ir priežastinio ryšio buvimas, kadangi nebūta neteisėtų veiksmų ar neveikimo be to, šiuo atveju negalimas priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos veiksmų ir žalos nustatymas. Taip pat apelianto teigimu, valstybė negali būti patraukta civilinėn atsakomybėn už neturtinę žalą, kurią patyrė civilinis ieškovas dėl kito asmens jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo. Teisėjų kolegija su nurodytais apelianto argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. prieš D. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010). Tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013, kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sunkų sveikatos sutrikdymą ieškovas patyrė dėl nusikalstamų atsakovo N. K. veiksmų; tai nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (CPK 182 str. 3 p.). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, Valdžios institucijų darbuotojų neveikimas t. y. veiksmų nesiėmimas gavus pranešimą apie galimas muštynes taip pat prisidėjo prie kilusių padarinių, t. y. ieškovo sveikatos sutrikdymo. Jeigu pataisos namų pareigūnai pagal nustatytas faktines aplinkybes būtų veikę tinkamai ir sureagavę į gautą pranešimą dėl numatomų muštynių, tikėtina, kad 2012-10-04 įvykio metu patirtų padarinių būtų išvengta arba jie būtų mažesni. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju neabejotinai egzistuoja priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas nustatydamas jog civilinis ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turtinės žalos buvimą, kadangi jų neišsaugojo, neturėjo pagrindo vadovaudamasis prielaidos manyti, jog ieškovas patyrė turtinę žalą. CK 6.283 str. 1 d. (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki neteisėtų veiksmų padarymo. Be turtinės, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 str. 2 d.). Pagal CK 6.249 str. 1 d. ir CPK 178 str., šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, jų dydį nustato teismas, t. y. žala nepreziumuojama, jos dydį turi įrodyti ją patyręs asmuo. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti 579,24 Eur turtinę žalą. Ir nors ieškovas nepateikė patirtos žalos dydį pagrindžiančių įrodymų, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į ieškovo patirtus sužalojimus, kurie nustatyti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr.G3049/12(02) (Baudžiamosios bylos Nr.1-462-753/2015 I tomas b. l. 55-56) taip pat į ieškovo duotus paaiškinimus baudžiamojoje byloje apie atliekamus gydymus (Baudžiamosios bylos Nr.1-462-753/2015 II tomas b. l. 144 – 145), liudytojos ieškovo sutuoktinės D. A. parodymus 2015-10-13 teismo posėdžio metu bei pateiktus medicininius dokumentus (I tomas b. l. 117-124) pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad neabejotina ir akivaizdu, jog tokios išlaidos buvo patirtos– įvairūs šildymai, masažai, vaistai. Priteistas turtinės žalos dydis yra protingo dydžio, įvertinus padarytų sužalojimų sunkumo laipsnį, gydymo proceso eigą, trukmę (CPK 185 str.). Iš atsakovės priteistas neturtinės žalos dydis – 3 000 Eur, kurį nustato teismas (CK 6. 250 str. 2 d.), atitinka CK 1. 5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, apeliantas jokių teisinių argumentų, kurie leistų abejoti tokio teismo sprendimo teisėtumu nenurodė, todėl plačiau kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančias Civilinio kodekso normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą 2015-11-02 sprendimą, kurį Lietuvos valstybės atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos apeliacinio skundo nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinio skundo.

Apelianto teigimu, teismas nevertino ir nepasisakė dėl netinkamo Lietuvos valstybės atstovo - Kalėjimų departamento, procesinės padėties pakeitimo iš atsakovo atstovo į trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų. Tačiau teisėjų kolegija su nurodytais argumentais neturi pagrindo sutikti. Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. viešoji įstaiga „Vilniaus butai“, Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-161/2009, konstatavo, kad ieškovas, ieškinyje suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką), pasirenka, jo manymu, tinkamą antrąją atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, šalį ir šiai nukreipia savo reikalavimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Tais atvejais, kai civilinė byla jau iškelta ir paaiškėja, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal ieškinį turi atsakyti, teismas gali netinkamą šalį pakeisti tinkama, tačiau tik esant motyvuotam ieškovo prašymui (CPK 45 str. 1 d., 3 d.). Nagrinėjamu atveju nesant byloje ieškovo motyvuoto prašymo dėl šalies pakeitimo pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl netinkamo Lietuvos valstybės atstovo - Kalėjimų departamento, procesinės padėties pakeitimo iš atsakovo atstovo į trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų.

Apeliantas nurodo, kad nei ieškovas ieškinyje, nei teismas skundžiamame sprendime motyvuotai nepasisakė dėl Lietuvos valstybės deliktinės atsakomybės klausimo dėl Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje 1A-182-348/2015 2015-04-07 nutartyje nustatė, kad pagal Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos įstatus ši įstaiga nėra savarankiška. Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija yra pavaldi Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Teismas nurodė, kad atsakovu galimai turėtų būti įtrauktas ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Bylose, kuriose ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas Lietuvos valstybei, ją atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CK 6.273 str.). Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos vyriausybei įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybei teisme, arbitraže atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga), įstatymų nustatytais atvejais – kita institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisme, arbitraže atstovauja jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga). To paties įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus. Šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija). Taigi, žala atlyginama iš valstybės biudžeto. Nagrinėjamu atveju kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos byloje dalyvauja kaip Lietuvos valstybės atstovas (CK 6.273 str.). Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015-11-02 sprendimu turtinė ir neturinė žala priteista iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Lietuvos valstybės atstovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų ar, kad nepakeitė Kalėjimų departamento procesinės padėties iš atsakovės atstovo į trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamos teismo sprendimo neteisėtumo ir jį naikinti apelianto skundo argumentų pagrindu, kadangi šie argumentai neturi teisinės reikšmės galutiniam rezultatui, nes žala skundžiamu sprendimu priteista iš valstybės, o ne valstybę atstovaujančio subjekto.

Dėl apelianto argumentų, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų ir įrodymų pagrindžiančių, kad pats ieškovas ar kiti asmenys kreipėsi į Pravieniškių pataisos namų-atvirąją koloniją dėl ieškovui gresiančio pavojaus būti sužalotam kitų nuteistųjų, kad teismo sprendimas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teisiškai nepagrįstas teisėjų kolegija pakartotinai nepasisako, kadangi dėl šių argumentų buvo pasisakyta nagrinėjant Lietuvos valstybės atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos apeliacinį skundą.

Kiti skundų argumentai neaptariami, nes jie ginčo išsprendimui esminės reikšmės neturi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Apeliantų skunduose nurodytais motyvais naikinti skundžiamo sprendimo nėra įstatymo pagrindo, apeliaciniai skundai atmestini, o skundžiamas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento.