Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Rasa Balsevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-182-348/2015;

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00562-2012-3;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Gytis Večerskas, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Armui, nuteistajam N. K., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, civilinio ieškovo D. A. atstovui advokatui Mantui Šriupšai, civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovei Gintarei Sodonienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K., nukentėjusiojo, civilinio ieškovo D. A. atstovo advokato Manto Šriupšos ir civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. C. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 str.1 d. - 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 str.1 d. pagrindu N. K. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime –suėmime išbūtas laikas nuo 2014 -05-27 iki 2014-10-24.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. 2014-10-24.

N. K. paskirta kardomoji priemonė –suėmimas nekeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, šią kardomoji priemonė panaikintina.

Neišieškota iš N. K. 280 Lt valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pagal pateiktą 2014-08-06 pažymą Nr.TP-7(2.10)-1533.

Priteista iš N. K. 510,62 Eur žala, padaryta Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus naudai.

Nukentėjusiajam D. A. pripažinta teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės, neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidų patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. K. nuteistas už tai, kad 2012-10-04 apie 19.00 val., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) Pirmojoje valdyboje, adresu (duomenys neskelbtini), ketvirtajame lokaliniame sektoriuje, penktojo nuteistųjų būrio virtuvėlėje, asmeninio konflikto metu, iš asmeninių paskatų suduodamas smūgius kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, tyčia sužalojo nukentėjusįjį D. A., t.y. jis padarė nukentėjusiajam D. A. sunkią galvos smegenų traumą: kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje smilkininėje skiltyje, dešinio smilkinkaulio lūžį, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą kairėse smilkininėje ir momeninėje skiltyse, minkštųjų audinių kraujosruvas dešinės akies vokuose, dešinio momens srityje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, dešiniame antakyje, dešinėje galvos pusėje. Dėl kraujo išsiliejimo virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje smilkininėje skiltyje, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo kairėse smilkininėje ir momeninėje skiltyse, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu bei išsivysčiusia mechanine afazija (kalbos praradimu), jis nukentėjusiajam D. A. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Skunde advokatas pažymi, kad civilinį ieškinį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka galima, tik pritaikius BPK 115 str. 2 d. išimtį, kai reikia nustatyti tikslų civilinio ieškinio dydį. Šiuo atveju teismas bylą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes į bylą, teismo nuomone, reikia įtraukti ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Tačiau, teismas savo nuosprendyje, niekur nepasisako, dėl negalėjimo nustatyti tikslaus civilinio ieškinio dydžio. Šiuo atveju, tik negalėjus nustatyti tikslaus civilinio ieškinio dydžio, buvo galima perduoti jį nagrinėti civiline tvarka. Reikia pažymėti, kad teismas, net ir manydamas, kad į bylą reikia įtraukti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, galėjo nustatyti civilinio ieškinio dydį ir bylos dalį dėl civilinio ieškinio išnagrinėti.

Skunde nurodoma, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismas šioje byloje nusprendė, kad byloje civiliniu atsakovu turi būti įtrauktas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau advokato teigimu, teismas neinformavęs ieškovo apie atsakovo netinkamumą ir ieškovo procesinę teisę pakeisti atsakovą tinkamu, pažeidė ieškovo teises. Advokatas taip pat teigia, kad net ir neįtraukęs civiliniu atsakovu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teismas turėjo nustatyti, apskaičiuoti civilinio ieškinio dydį. Skunde nurodoma, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje turėjo būti išnagrinėtas, nepaliekant jo spręsti civiline tvarka, nes, advokato teigimu, civilinio atsakovo veiksmuose buvo visos civilinės atsakomybės sąlygos, kurių buvimą teismas pripažino, pripažindamas civiliniam ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą. Skunde taip pat teigiama, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismas turėjo visas galimybes nustatyti civilinio ieškinio dydį ir nesinaudoti BPK 115 str. 2 d., kuri gali būti naudojama tik išimtinais atvejais.

Skunde taip pat teigiama, jog nukentėjusiajam D. A. pripažinti teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka nėra pagrindo, kadangi, civilinio atsakovo teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog pats nukentėjęs ar kiti asmenys kreipėsi į įstaigos administraciją dėl nuteistajam gresiančio pavojaus būti sužalotam kitų nuteistųjų. Skunde nurodoma, kad pareigūnai apie nuteistojo sumušimą informacijos neturėjo. Skunde taip pat nurodoma, jog priešingai nei buvo nurodoma civiliniame ieškinyje, pareigūnai neturėjo galimybės žinoti, girdėti ar matyti kad vyksta incidentas. Vos tik sužinoję apie šį įvykį, pareigūnai nedelsiant sureagavo. Skunde nurodoma, kad byloje nebuvo nustatyta, jog pataisos namų pareigūnai pažeidė kokias nors teisės normas, reglamentuojančias skundžiamą valstybės institucijos veiklą, tokios aplinkybės nebuvo įrodytos. Skunde nurodoma, jog teismo nuosprendyje, pripažindamas nukentėjusiajam D. A. teisę į civilinio ieškinio dėl turtines ir neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų patenkinimą, nevertino priežastinio ryšio tarp atsiradusio žalos ir pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis N. K. ir jo gynėja prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo atstovas advokatas Mantas Šriupša prašo apeliacinį skundą tenkinti, civilinio atsakovo atstovė Gintarė Sadonienė prašo civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašo apeliaciniu skundus atmesti.

Nuteistojo N. K. ir civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. C. apeliaciniai skundai atmestini, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo D. A. atstovo advokato Manto Šriupštos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl N. K. apeliacinio skundo.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo N. K. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę laikantis bausmių skyrimo pagrindų (BK 54 str.). Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nenustatyta.

N. K. apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo N. K. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas.

BPK 140 str. 9 d. nurodyta, kad laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką, o BK 66 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas suėmimas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2014 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nuosprendį, kuriuo N. K. į paskirtos bausmės laiką įskaitė laikino sulaikymo laiką nuo 2013-07-16 iki 2013-07-17 ir kardomosios priemonės suėmimo laiką nuo 2013-07-17 iki 2014-05-08. Minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs, nuosprendžiu paskirta vienerių metų bausmė yra atlikta.

Nagrinėjamoje byloje nuteistasis buvo suimtas tik 2014-05-27 (2 t., b. l. 116). Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. spalio 24 d. skundžiamą nuosprendį N. K. į paskirtos bausmės laiką įskaitė kardomajame kalinime – suėmime išbūtą laiką nuo 2014-05-27 iki 2014-10-24, todėl nėra pagrindo keisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendį nuteistojo skunde nurodytų argumentų pagrindu. Skunde prašomas įskaityti suėmime išbūtas laikas jau buvo įskaitytas ankstesniais nuosprendžiais, todėl antrą kartą jis nėra įskaitytinas.

Dėl civilinio ieškovo D. A. atstovo advokato Manto Šriupštos apeliacinio skundo ir civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. C. apeliacinio skundo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Remiantis tuo, kas išdėstyta, civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. C. apeliacinio skundo argumentai, jog nėra pagrindo klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civiline tvarka, atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal BPK 115 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tai reiškia, kad teismas tik konstatuoja civilinės atsakomybės sąlygas (fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys), tačiau neturi teisės spręsti ieškinio iš esmės, t. y. nei nustatyti iš ko priteisiama reikalaujama atlyginti žala, nei jos dydžio.

Pažymėtina, kad pagal (duomenys neskelbtini) įstatus ši įstaiga nėra savarankiška. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, (duomenys neskelbtini) yra pavaldi Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, todėl, atsižvelgiant į šią aplinkybę, atsakovu galimai turėtų būti įtrauktas ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas pareiškė civilinį ieškinį prašydamas jam priteisti 579 Eur (kas atitiko 2000 Lt) turtinės žalos ir 43443 Eur (kas atitiko 150000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, įkalinti asmenys yra pažeidžiamoje padėtyje ir valstybės institucijos privalo juos apsaugoti. Kadangi saugų bausmės atlikimą turėjo užtikrinti pataisos namų administracija, tačiau jokių priemonių nebuvo imtasi, net ir po to, kai pataisos namų pareigūnams buvo pranešta apie būsimas muštynes.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas savo nuosprendyje niekur nepasisako dėl negalėjimo nustatyti tikslaus civilinio ieškinio dydžio ir, advokato teigimu, tik negalėjus nustatyti tikslaus civilinio ieškinio dydžio buvo galima jį perduoti nagrinėti civiline tvarka, tačiau toks skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Aukštesnysis teismas pažymi, jog BPK 115 str. 2 d. nurodoma, kad teismas gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka ne tik tuomet kai negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio, bet ir tuo atveju, kai teismas negauna papildomos medžiagos. Apylinkės teismas, išanalizavęs bylos duomenis dėl civilinio ieškinio, padarė teisingą išvadą, kad civilinio ieškinio klausimo negalima tiksliai išspręsti neatidėjus baudžiamosios bylos ir negavus papildomos medžiagos, galimai neįtraukus papildomų asmenų civiliniais atsakovais, todėl nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. A. pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Skundžiamu nuosprendžiu nėra nuspręsta iš ko turi būti priskaičiuota ir priteista žala. Šio klausimo teisingas išsprendimas, naujo civilinio atsakovo įtraukimas gali labai užvilkinti bylos nagrinėjimą.

Kaip nepagrįstas atmetamas ir skundo argumentas, jog nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui nepranešus apie netinkamą atsakovą, buvo pažeistos jo teisės. Kaip jau buvo minėta, skundžiamu nuosprendžiu nėra nuspręsta, iš ko turi būti priskaičiuota ir priteista žala, t. y. kas yra atsakingas, o tik pripažinta nukentėjusiojo teisė į žalos atlyginimą, todėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisės šiuo atveju pažeistos nebuvo.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo advokato Manto Šriupšos apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti visas D. A. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui pateikti 2014 m. lapkričio 13 d. advokato orderis Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantis 868 Eur (kas atitiko 3000 Lt) sumokėjimą advokatui už atstovavimą apeliacinio proceso metu.

Pažymėtina, kad pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Šioje byloje N. K. pripažintas kaltu, taigi turėtos atstovavimo išlaidos priteistinos iš nuteistojo. Pažymėtina, kad už atstovavimą advokatui faktiškai sumokėta suma (868 Eur) neviršija pirmosios instancijos teismo praktikoje nukentėjusiesiems paprastai priteisiamų turėtų išlaidų dydžių. Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis proporcingumo kriterijumi, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui iš nuteistojo priteistina suma – 868 Eur.

Kaip pažymi Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje, iš valstybės reikalaujama imtis tinkamų veiksmų jos jurisdikcijoje esančių asmenų gyvybei apsaugoti (žr. L.C.B. v. the United Kingdom, 1998-06-09, § 36, Reports of Judgments and Decisions 1998-III). Tai reiškia, kad valstybės pagrindinė pareiga yra apsaugoti teisę į gyvybę įtvirtinant veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas, atgrasančias nuo nusikaltimų asmeniui, kartu sukuriant teisėsaugos institucijų mechanizmą, skirtą tokių nuostatų pažeidimų prevencijai, užkardymui ir nubaudimui už juos (žr. Nachova and Others v. Bulgaria [GC], nos. 43577/98 ir 43579/98, § 160, ECHR 2005-VII). Tam tikromis aplinkybėmis tai taip pat apima valstybės institucijų pozityviąją pareigą imtis prevencinių priemonių, kad būtų apsaugoti asmenys, kurių gyvybei gresia pavojus dėl kitų asmenų nusikalstamų veikų. Pozityvioji pareiga kyla, kai nustatoma, kad valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti apie tuo metu egzistavusią realią ir tiesioginę grėsmę nustatyto asmens gyvybei ar sveikatai dėl trečiojo asmens nusikalstamų veikų, ir nesiėmė savo kompetencijai priklausančių veiksmų, kuriais tokios grėsmės pagrįstai būtų buvę galima išvengti. Įkalinti asmenys yra pažeidžiamoje padėtyje ir valstybės institucijos turi imtis priemonių, kad juos apsaugoti, todėl teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisę į civilinį ieškinį. Tą patvirtina ir liudytojų parodymai: G. Z., kuris parodė, kad kartu su D. A. nuėjo pas VTS pareigūnus pranešti apie galimas muštynes; liudytojas J. B., kuris parodė, kad kalbant su D. A. pastarasis minėjo, kad kažkas lyg ruošiasi jį sumušti ir apie tai jis pranešė VTS darbuotojams; liudytojas D. B., kuris parodė, kad nukentėjęs yra minėjęs, kad eina į VTS skyrių; liudytojas V. Z. parodo, kad įvykio dieną tarp nuteistųjų sklandė kalbos apie galimą sumušimą, tačiau kuris iš nuteistųjų bus mušamas, nebuvo žinoma. Šie liudytojų parodymai paneigia civilinio atsakovo teiginį, kad apie galimas muštynes jo pareigūnams nebuvo pranešta ir jie nieko apie tai nežinojo. Argumentas jog pareigūnai yra davę priesaiką pagal jų tarnybą reglamentuojantį statutą, negali paneigti kitų liudytojų duotų parodymų, taip pat dėl pareigūnų priesaikos jų parodymų negalima vertinti kaip labiau patikimų nei kitų liudytojų parodymų. Skundo argumentas, kad kitų nuteistųjų teiginiai apie tai, kad jie neva girdėjo, kaip nukentėjusysis sakė, kad ėjo į VTS, negali būti vertinami kaip reikšmingi ir patikimi įrodymai, atmestinas kaip nepagrįstas ir neparemtas objektyviais duomenimis.

Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nuosprendį.

Nukentėjusiajam D. A. priteisti iš nuteistojo N. K. bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 868 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.