Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (atsakovo pagal išnagrinėtą bylą) S. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas (atsakovas pagal išnagrinėtą bylą) S. R. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-6591-996/2018 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu, t. y. jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti 3 mėnesių terminą, nustatytą CPK 368 str. 1 d. prašymui atnaujinti procesą pateikti, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.

Atsakovo manymu, teismas šioje byloje nevykdė pareigos būti aktyviu, neišreikalavo iš ieškovo krovinio transportavimo dokumentų, kurie turi ypatingą reikšmę vertinant ir tiriant įrodymus dėl darbuotojo kaltės, jo materialinės atsakomybės. Teigia, jog esminių dokumentų byloje nebuvo, o šios bylos atveju, sprendžiant klausimą dėl vairuotojo materialinės atsakomybės, turi būti išsamiai išnagrinėti įrodymai, išreikalauti papildomi įrodymai nustatant vadybininkus, kurie pasirašinėjo krovinio vežimo sutartis, sutarčių turinį ir siuntėjo duomenis bei instrukcijas. Tik išnagrinėjus išsamiai įrodymus galima daryti atitinkamas išvadas ir spręsti, kam tenka atsakomybė dėl šioje byloje atsiradusios žalos gabenant kontrabandines prekes. Pažymėjo, jog transporto priemonės sekimo įrangą, kurios pagrindu galima nustatyti transporto priemonės buvimo vietą, ir tai, ar nebuvo nukrypta nuo maršruto, gali atjungti ar įjungti tik ieškovo vadybininkai. Tačiau šioje byloje buvo tvirtinama, jog tai padarė atsakovas, nepateikiant jokių įrodymų. Be to, ieškovo vadybininkai galimai patys organizuoja kontrabandinių prekių pervežimą, nes buvo tokios kalbos tarp įmonės darbuotojų, o nepasisekus ar sulaikius transporto priemones, kaltais padarydavo vairuotojus. Atkreipė dėmesį, jog ieškovo transporto priemonės visuomet buvo grąžinamos nemokamai, tačiau dėl nuolatinio kontrabandinių prekių vežimo, šiuo konkrečiu atveju buvo nuspręsta transporto priemones grąžinti jau sumokant nustatytą mokestį. Atsakovo manymu, tokį Jungtinės Karalystės pareigūnų sprendimą dėl mokesčio lėmė paties ieškovo nevienkartinis kontrabandinių prekių pervežimas į Jungtinę Karalystę, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu vairuotojas turi atlyginti atsiradusią žalą.

Kalbėdamas apie termino šiam prašymui paduoti praleidimą, pareiškėjas nurodo, jog jam 2018 m. spalio mėn. pabaigoje buvo įteiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, kuris sukėlė nerimą, tačiau atsakovas vykdė ieškovo rekomendacijas nereaguoti į vykstantį teismo procesą, nes tai, anot ieškovo, yra tiesiog formalumas, kuris atsakovui nesukels jokių teisinių pasekmių. Vėliau jis gavo (gavimo datos nenurodė) Gomelio srities teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį dėl minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo jo valstybėje (Baltarusijos Respublikoje). Baltarusijos teisme nagrinėjant bylą dėl Lietuvos teismo sprendimo pripažinimo, jis turėjo atstovą advokatą, kuris atstovavo teisme ir teikė prieštaravimus. Prieštaravimų pobūdis buvo toks pats, kaip ir pareiškėjui teikta konsultacija, jog Lietuvos Respublikos teismų sprendimai neturi teisinės galios Baltarusijoje, ieškovo ir atsakovo ginčo klausimai darbo bylose privalomai turi būti sprendžiami atsakovo (pareiškėjo) valstybėje. 2019 m. vasario 27 d. Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismui nutartimi pripažinus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, pareiškėjas suvokė, jog Baltarusijos atstovas ir ieškovas (darbdavys) netinkamai informavo dėl vykstančios proceso eigos ir jį klaidino, todėl pakartotinai kreipėsi į Baltarusijos advokatą ir reikalavo paaiškinti susidariusias aplinkybes. Baltarusijos advokatas atsisakė toliau bendradarbiauti su pareiškėju, atsisakė jam išduoti kokius nors dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo atstovavimą ir atstovo paslaugų apmokėjimo kvitą, kuris patvirtintų, jog pareiškėjas yra apmokėjęs atstovo paslaugas. Kilus nesutarimui tarp Baltarusijos advokato ir pareiškėjo, pareiškėjas nusprendė kreiptis ir gauti teisinę konsultaciją Lietuvos Respublikoje. Todėl tik 2019 m. rugsėjo 6 d., kai atsakovas kreipėsi į Lietuvos advokatų kontorą, atsakovas suprato, jog buvo sąmoningai klaidinamas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas laiko, jog būtent 2019 m. rugsėjo 6 d. jis sužinojo apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Teigia, jog yra užsienietis, taip pat darbuotojas, kuris laikytinas silpnesniąja darbo santykių šalimi, kuris buvo sąmoningai klaidinamas dėl ramios reakcijos į vykstantį procesą, jog jam jis nesukels jokių teisinių pasekmių. Todėl manant, jog sužinojimo laikas ir kitoks, prašo dėl to atnaujinti CPK 268 str. 1 d. nustatytą 3 mėnesių terminą prašymui atnaujinti procesą užbaigtoje byloje paduoti.

Ieškovo įsitikinimu, atsakovui, kaip suaugusiam, dirbančiam, išsilavinimą ir gyvenimo patirtį turinčiam asmeniui, negalėjo būti nesuprantama ir nežinoma, kad pradėjus teismo procesą jis gali baigtis tiek jo naudai, tiek jo nenaudai, todėl atsakovas turėjo ir galėjo tinkamai įvertinti situaciją bei imtis atitinkamų veiksmų ne dabar, o jau tada, kai tik buvo padaryta žala, ir vėliau, kai prasidėjo teismo procesas, tačiau išimtinai dėl savo priimtų sprendimų, kaltės to nepadarė. Iš atsakovo pateikto Gomelio srities 2019 m. vasario 27 d. sprendimo matyti, jog atsakovas apie tai nekalbėjo, be to, minėtame Gomelio teismo sprendime patvirtinama, kad pagal bylos medžiagą atsakovui buvo tinkamai ir laiku pranešta apie teisminio nagrinėjimo laiką, vietą, gavęs iš Lietuvos Respublikos teismo dokumentus, jis prieštaravimų dėl ieškinio nebuvo pateikęs ir sprendimo nebuvo apskundęs. Dėl šio, ieškovo teigimu, nėra jokių sąlygų ir pagrindų atnaujinti akivaizdžiai praleistą terminą.

Ieškovo manymu, nėra pagrindo ir proceso atnaujinimui užbaigtoje byloje, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendime tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nepadarė jokių teisės aiškinimo ar taikymo klaidų, o atsakovas neįrodė, kad yra pagrindas atnaujinti procesą kokiu nors kitu pagrindu. Pažymėjo, jog pareiškėjas netiksliai ir nepilnai cituoja 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 nuostatas, taip pat naujojo Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (galiojančio nuo 2017 m. liepos 1 d.) komentarą. Naujojo DK įsigaliojimo dieną galiojusios visiškos materialinės sutartys su darbuotoju ar darbuotojų grupe netenka galios, tačiau, pagal jas galima išsireikalauti žalos, padarytos iki naujo DK įsigaliojimo, atlyginimą. Įsigaliojus naujam DK padaryta žala atlyginama pagal naujojo DK 151-157 str. nuostatas. Jei žala padaryta galiojant senajam Darbo kodeksui (iki 2017-07-01), žalos atlyginimo galima reikalauti pagal tuo metu galiojusias visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Atsakovas buvo sulaikytas 2017 m. balandžio mėnesį Jungtinėje Karalystėje, t.y. iki naujojo DK įsigaliojimo, todėl tai, kad įsigaliojus naujajam DK visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos su darbuotojais, neteko galios, nereiškia ir negali reikšti, jog pagal tokias sutartis iki naujojo DK įsigaliojimo padaryta žala negali būti reikalaujama jų pagrindu. Iki naujojo DK padaryta žala reikalaujama ir priteisiama pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Todėl teismas, išnagrinėjęs bylą, jokios teisės taikymo klaidos nepadarė. Šiuo atveju nagrinėjant bylą tiek Darbo ginčų komisijoje, tiek teisme vadovautasi naujojo DK procesinėmis teisės normomis, tačiau imant domėn tai, kad žala buvo padaryta iki naujo Darbo kodekso įsigaliojimo, ji galėjo ir gali būti išreikalaujama pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK nuostatas ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Šiuo atveju teismas, priimdamas sprendimą byloje, nepadarė jokių nei esminių, nei neesminių teisės aiškinimo klaidų, tinkamai ir pagrįstai aiškino ir taikė įstatymus, tinkamai ir pagrįstai vertino byloje surinktus įrodymus, o byloje nustatytos visos sąlygos, kurioms esant darbuotojas privalo atlyginti visą darbdavės patirtą žalą. Įvertinęs sprendime nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, teismas konstatavo, kad atsakovas žinojo apie įmonės transporto priemonėse neteisėtai gabenamą tabaką, todėl jį veždamas savo darbo pareigų atlikimo metu įmonei priklausančiomis transporto priemonėmis veikė tyčia. Tokią teismo išvadą patvirtina ir tai, kad 2017 m. balandžio 3 d., t. y. dieną, kuomet atsakovas su nelegaliomis prekėmis – tabaku buvo sulaikytas, atsakovo vairuojamoje įmonei priklausančioje transporto priemonėje sumontuota vilkiko sekimo įranga buvo atjungta, o tai padaryti buvo įmanoma tik fiziškai būnant šioje transporto priemonėje ir žinant tokios įrangos techninius veikimo principus. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, kad įmonės kaltės dėl patirtos žalos nenustatyta, teismas konstatavo, kad darbuotojas, vykdydamas darbines pareigas ir būdamas atsakingas už vežamo krovinio formos ir kiekio atitikimą pridedamiems dokumentams ir teisingą dokumentų užpildymą, turėdamas pareigą nedelsiant pranešti administracijai apie kraunamo krovinio tūrio ar svorio neatitikimus, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. elgdamasis nerūpestingai, neatsakingai, veikdamas tyčia neužtikrino vežamo krovinio formos ir kiekio atitikimo dokumentams, įmonei priklausančiomis transporto priemonėmis vežė nelegalias prekes, dėl ko ieškovas patyrė žalą – įmonei priklausančios transporto priemonės buvo konfiskuotos ir ieškovei grąžintos tik jai sumokėjus 58 300,00 GBP (65 205,23 Eur) sumą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo instituto, nurodoma, kad, siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos šios sąlygos proceso atnaujinimui: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą kreipiasi per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); 3) prie prašymo pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; kt.).

Nagrinėdamas prašymą teismo posėdyje, teismas klausimą dėl prašymo pagrįstumo sprendžia iš esmės, t. y. patikrina, ar: 1) prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje; 2) prašymas pagrįstas 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Nustatęs, kad egzistuoja dviejų privalomų įstatyminių sąlygų sutaptis proceso atnaujinimo institutui taikyti, teismas nutartimi atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą. Kitu atveju teismas nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra CPK 370 straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai (nenustatyta bent viena iš proceso atnaujinimo instituto taikymo sąlygų), taigi ir tada, kai be pateisinamos priežasties praleistas terminas paduoti prašymui atnaujinti procesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-976-464/2018).

Svarbiausias teismo posėdžio tikslas – išsiaiškinti, ar iš tiesų egzistuoja nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas. Tačiau prieš pradėdamas nagrinėti proceso atnaujinimo pagrindą teismas turi nustatyti, ar nepraleisti prašymo padavimo terminai (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Jei nors vienos iš dviejų sąlygų trūksta, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.

Vadovaudamasis nurodytomis nuostatomis, teismas šiuo atveju patikrina, ar pareiškėjo prašymas paduotas CPK 368 straipsnyje nustatytu terminu, taip pat ar pagrįstas vienu iš CPK 366 straipsnyje įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl procesinio termino prašymui paduoti

CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Nurodytas terminas nėra naikinamasis – jeigu asmuo praleidžia trijų mėnesių terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šis terminas gali būti atnaujintas (CPK 78 straipsnis). Tuo tarpu CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas naikinamasis terminas – prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Šiam terminui pasibaigus, išnyksta asmens teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą ir nurodyto termino teismai negali atnaujinti. Pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį teismas, nustatęs, kad prašymas paduotas praleidus CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Šio procesinio termino pradžios momentas yra teismo sprendimo (nutarties), priimto byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo data.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (atsakovas) kreipėsi dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimas įsiteisėjo 2018 m. spalio 23 d., apeliacine skųstas nebuvo, kartu su vertimu į rusų kalbą sprendimas pareiškėjui (atsakovui) asmeniškai įteiktas 2018 m. lapkričio 15 d. Gomelio srities teisme, Baltarusijos Respublikoje (el. bylos priedo l. 43). Teismas laiko, jog atsakovui apie priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą vėliausiai tapo žinoma 2018 m. lapkričio 15 d., t.y. tuomet, kai jis asmeniškai gavo šį sprendimą kartu su vertimu į jam suprantamą - rusų kalbą.

Atsakovas prašo atnaujinti CPK 368 str. 1 d. nustatytą 3 mėnesių terminą. Tačiau terminas jokių pagrindų tam nenustatė.

Atsakovas nurodo, kad tik 2019 m. rugsėjo 6 d., gavęs Lietuvos advokatų teisinę konsultaciją, sužinojo apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Teismas laiko, jog vėliausiai apie tokią galimybę pareiškėjas sužinojo 2018 m. lapkričio 15 d., kuomet gavo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo kopiją su vertimu į jam suprantamą kalbą savo gyvenamosios vietos teisme.

Pagal byloje esančius rašytinius duomenis ir paties atsakovo nurodytą faktinę situaciją, pakankamai akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą paduotas ženkliai praleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą procesinį 3 mėnesių terminą. Atsakovas įtikinamų argumentų, ką darė gindamas savo teises nuo minėtos 2018 m. lapkričio 15 d. iki jo paties nurodomo laiko, teismui nepateikė, o jo nurodyti argumentai dėl tikėjimo ieškovo pažadais ir dėl to sąlygoto delsimo yra labai subjektyvūs ir nagrinėjamo ginčo kontekste vertintini labai kritiškai. Šios aplinkybės, teismo giliu įsitikinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą pripažinus praleidimo priežastis svrabiomis. Subjektyvus suvokimas ir subjektyvus vertinimas nėra tas objektyvus kriterijus ir sąlygos, kurie praleisto termino atnaujinimo kontekste gali būti reikšmingi ir svarbūs praleistam terminui atnaujinti.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškinys su priedais ir vertimu į pareiškėjui suprantamą rusų kalbą buvo įteikti jam asmeniškai 2018 m. gegužės 8 d. (el. bylos priedo l. 29). Atsakovas viso proceso eigoje buvo pasyvus. Atsakovas, kaip suaugęs, išsilavinimą turintis, dirbantis ir gyvenimišką patirtį turintis asmuo, galėjo ir turėjo suprasti bei suvokti, kad jam pareikšto turinio ieškinys negali nesukelti jokių pasekmių. Byloje nėra duomenų, jog jam buvo trukdama ar egzistavo aplinkybės, trukdančios imtis atitinkamų veiksmų, tam kad įvertinti situaciją. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų nuo jam nepalankaus teismo sprendimo su vertimu į rusų kalbą įteikimo momento savo teisei ginti. Toks jo delsimas niekuo nėra pateisinamas.

Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6591-996/2018 ieškovo UAB „TRANSTIRA“ ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovo UAB „TRANSTIRA“ iš atsakovo S. R. 65 205,23 Eur žalos atlyginimą ir 1 957,11 Eur bylinėjimosi išlaidas, sprendimas įsiteisėjo 2018 m,. spalio 23 d.. Atsakovo, Baltarusijos Respublikos piliečio, S. R. gyvenamoji vieta buvo Baltarusijos Respublikoje, todėl jam minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas su vertimu į rusų kalbą asmeniškai įteiktas 2018 m. lapkričio 15 d. Baltarusijos teisme (el. bylos priedo l. 43). 2019 m. vasario 27 d. Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismas nutartimi pripažino ir leido vykdyti Baltarusijos Respublikos teritorijoje minėtą Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismo nutartis galėjo būti apskųsta Baltarusijos Respublikos Aukščiausiajam Teismui per 15 dienų nuo jos priėmimo dienos. Byloje nėra duomenų, jog minėta Baltarusijos Respublikos teismo nutartis būtų apskųsta, pareiškėjas tokių duomenų teismui nepateikė. 2019 m. rugsėjo 6 d. atsakovas kreipėsi į advokatus Lietuvoje, kurie suformavo prašymą procesui atnaujinti ir 2019 m. spalio 21 d. pateikė teismui.

Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, ko ėmėsi ir ką darė nuo 2018 m. lakričio 15 d. iki 2019 m. vasario 27 d., kuomet Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismas nutartimi pripažino ir leido vykdyti Baltarusijos Respublikos teritorijoje minėtą Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Jis taip pat nenurodė jokių aplinkybių, ko ėmėsi ir ką darė nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d., kuomet kreipėsi į advokatus Lietuvoje dėl teisinės pagalbos suteikimo. Toks delsimas niekuo nepaaiškinamas ir pareiškėjo nurodytų aplinkybių atnaujinti terminą kontekste, kaip ir pačios nurodytos aplinkybės, negali būti laikomos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti.

Pareiškėjo nurodomų sužinojimo aplinkybių kontekste svarbu pastebėti ir tai, kad jam, kaip atsakovui, ieškinys su priedais ir vertimais į suprantamą rusų kalbą buvo įteikti asmeniškai , ir tai padaryta buvo dar 2018 m. gegužės 8 d. (el. bylos priedo l. 29). Todėl sutiktina su ieškovo argumentais, jog atsakovas, kaip suaugęs, išsilavinimą turintis, dirbantis ir gyvenimišką patirtį turintis asmuo, galėjo ir turėjo suprasti ir suvokti, kad jam yra pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, o žinant pačias ginčo aplinkybes dėl žalos fakto ir kilmės (gabenamos kontrabandos) galėjo ir turėjo suprasti, kad iš jo žala gali būti išieškoma, tačiau atsakovas procese nieko nedarė, atsiliepimo neformavo, įrodymų neteikė, procese jokia forma (pats ar per atstovus) nedalyvavo, užėmė pasyvią stebėtojo ir laukiančiojo poziciją, kas vertintina itin kritiškai.

Kadangi turi egzistuoti dviejų sąlygų sutaptis proceso atnaujinimo institutui taikyti, o šiuo atveju nenustatyta viena iš proceso atnaujinimo instituto taikymo sąlyga, teismas gali neanalizuoti pareiškėjo nurodytų aplinkybių procesui atnaujinti, tačiau trumpai pasisako ir dėl pagrindo procesui atnaujinti buvimo.

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo

Pareiškėjas, kaip pagrindą procesui atnaujinti, nurodo CPK 366 str. 1 d. 9 p., kuriame nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme, įstatyme neatskleista, ši sąvoka yra vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal M. R. prašymą, bylos Nr. 3K-3-403/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. AB „Energetinės statybos pramonė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-121/2011; kt.).

Minėta, nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, jog teismas padarė teisės normos dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės taikymo ir aiškinimo klaidą. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo pareigą pritaikyti naujojo DK nuostatas, kuriame panaikintas visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės institutas, todėl atitinkamai darbuotojo (atsakovo) atsakomybė turi būti vertinama kitais pagrindais. Teismui nebuvo teisinio pagrindo remtis 2012 m. gruodžio 13 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, kuri, įsigaliojus naujam DK, neteko galios. Be to, ieškovas apie darbo sutarties nutraukimą nebuvo įspėtas, o jo prašymas dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisme buvo gautas 2018 m. sausio 17 d., todėl ieškovo ieškinys turėjo būti nagrinėtinas pagal naujo DK nuostatas, teismas, padaręs kitaip, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinės atsakomybės klausimus.

Teismas nesutinka su atsakovo argumentais dėl naujo DK taikymo jo ginčo nagrinėjimui ir nemano, kad sprendimą priėmęs teismas padarė teisės taikymo klaidą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nors nauju reglamentavimu atsisakyta individualių materialinės atsakomybės sutarčių ir jos neteko galios, iki naujojo DK įsigaliojimo, t. y. iki 2017 m. liepos 1 d., padarytos žalos atlyginimas gali būti pagal jas išieškomas, jeigu žalos padarymo aplinkybės atitinka tuo metu galiojusias materialinės atsakomybės sąlygas pagal įstatymą ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog žala darbdaviui atsirado galiojant senajam Darbo kodeksui, t.y. įvykis, dėl kurio kilo žala darbdaviui, įvyko 2017 m. balandžio 3 d., kuomet atsakovas, vykdydamas savo darbo pareigas jam ieškovo perduotomis ieškovui priklausančiomis transporto priemonėmis ir įmonei trečikųjų asmenų patikėtais kroviniais, buvo sulaikytas Doverio uoste (Jungtinė Karalystė) Jungtinės Karalystės tarnybos pareigūnų. Taigi, žala padaryta iki 2017 m. liepos 1 d. naujojo DK įsigaliojimo, todėl šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis tuo metu galiojo ir turi būti taikoma. Analogišką nagrinėjamai situacijai praktiką formuoja ir aukštesnės instancijos teismas (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1885-912/2019).

Nesutiktina ir su pareiškėjo argumentais bei jo nurodyta kritika sprendimą priėmusiam teismui, kad jis neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nebuvo aktyvus įrodinėjimo procese.

Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03- 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

Įrodinėjimo aplinkybės bei teismo vaidmuo įrodymų rinkime, o taip pat aplinkybė, kad ginčo šalis (šiuo atveju pats pareiškėjas (atsakovu byvęs asmuo), užėmęs itin pasyvią poziciją procese) nesinaudojo įstatymo jai suteikta įrodinėjimo teise, pati savaime negali būti interpretuojama kaip neribota galimybė ištaisyti šias klaidas vėliau, teikiant nepagrįstus prašymus dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūrėjimo arba siekiant dar kartą pasibylinėti dėl to paties, kas jau teismų yra nustatyta. Teismas, neturėdamas jokios atsakovo pozicijos dėl jam pareišktų reikalavimų, negalėjo imtis iniciatyvos formuoti įrodomąją bazę byloje.

Kiti pareiškėjo nurodomi argumentai plačiau neaptarinėjami, nes jie neturi esminės teisinės reikšmės ir svarbos sprendžiamam klausimui dėl proceso atnaujinimo.

Dėl virš išdėstyto, konstatavus 3 mėnesių termino prašymui paduoti praleidimą ir teisinių prielaidų bei pagrindų jam atnaujinti nebuvimą, o taip pat ir nurodyto pagrindo pačiam procesui užbaigtoje byloje atnaujinti nebuvimą, pareiškėjo prašymą atsisakytina tenkinti.

Atsiliepimą į prašymą teikęs ieškovas prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrindimo ir jų faktinio buvimo nepateikė, todėl teisinių prielaidų tenkinti šį jo prašymą nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 370 str. 3 d.,

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-6591-996/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-01467-2018-8).

Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos gavimo atskiruoju skundu gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.