Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sapiegos apartamentai“ ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Atskiruoju skundu atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartį panaikinti ir atsakovės atskirojo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

7. Nurodė, kad byloje nagrinėjamas ieškinys dėl Inspekcijos 2022 m. lapkričio 30 d. surašyto savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-221130-00141 dėl savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, žemės sklype (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, vykdomų mūrinio tipo gyvenamosios (vieno buto pastato) paskirties pastato (toliau – Pastatas) rekonstravimo darbų; 2022 m. gruodžio 2 d. Inspekcijos privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-221202-00141 ir 2022 m. gruodžio 5 d privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-221205-00146 panaikinimo.

8. Paaiškino, kad statybos procesą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, kurioms nebūdingas dispozityvumas – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami veiksmai. Taigi tik įvykdžius teisės aktų nustatytus reikalavimus, keliamus statybų procesui, gali būti užtikrinami esminiai statinio reikalavimai. Imperatyvių teisės normų pažeidimai statybos srityje, turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams, todėl tokių pažeidimų pašalinimas turėtų būti vertinamas kaip viešojo intereso gynimas. Vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės principu, yra negalimas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės.

9. Pažymėjo, kad Inspekcija, byloje dalyvauja užtikrindama jai priskirtų valstybės funkcijų vykdymą statybos valstybinės priežiūros srityje, o nustatytos savavališkos statybos padarinių šalinimas surašant byloje ginčijamus administracinius aktus turėtų būti vertinamas kaip viešojo intereso gynimas, todėl nesutiko su skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais, kad nagrinėjamoje byloje atskirąjį skundą padavusi Inspekcija nėra ieškovė ar pareiškėja, ji neinicijavo civilinės bylos iškėlimo, siekdama apginti viešąjį ar valstybės interesą, todėl nėra pagrindo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą jos atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo už paduodamą atskirąjį skundą.

10. Pažymėjo, kad Inspekcija nagrinėjamoje byloje atstovauja valstybei. Tai reiškia, kad Inspekcija vykdo valstybės jai deleguotas statybos valstybinės priežiūros funkcijas užtikrindama vykdomų statybos darbų valstybinę priežiūrą. Nepriklausomai nuo to, kad institucija byloje nurodoma atsakove, ji yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo tokiu atveju nepriteistinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014).

11. Nurodė, kad Inspekcija būdama atsakove byloje yra valstybės institucija, kuri siekdama, kad viešasis interesas būtų apgintas, nesutinka su pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis, todėl teikia atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgus į tai, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje gina valstybės interesą, spręstina, kad vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, Inspekcija turi būti / yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo už atskirąjį skundą. Akcentavo, kad teismų praktikoje Inspekcija, veikianti valstybės interesais, net ir tais atvejais, kai byloje nėra ieškovė ar pareiškėja, taikant CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 2 dalį yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-839-340/2011, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-538-163/201, 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1836-777/2015, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1599-779/2019, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-926-392/2022, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-904-392/2022).

14. Tokios pačios pozicijos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl valstybės institucijų paduotų apeliacinių skundų, kai bylos procesas yra inicijuotas ne pastarųjų (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-859-302/2018, 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-790/2018; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1562-186/2018 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsakovės atskirąjį skundą laikė nepaduotu ir grąžino atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, jog yra pažeistos jo teisės, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Vis dėlto konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose. Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio – įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus – sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams; padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Žyminio mokesčio institutu siekiama, kad teise kreiptis į teismą būtų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant.

18. CPK 83 straipsnyje nustatytos išimtys iš bendrosios taisyklės, kad už tam tikrus procesinius dokumentus mokamas įstatymo nustatyto dydžio žyminis mokestis.

19. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami: prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Taigi nurodyti asmenys CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo tuo atveju, kai jie veikia kaip ieškovai ar pareiškėjai, t. y. inicijuoja civilinės bylos iškėlimą, ar pareiškia priešieškinį, kuriuo siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Jeigu prokuroras, valstybė ar savivaldybė (ar atitinkama jų institucija) byloje yra atsakovas (arba suinteresuotas asmuo), nepareiškęs priešpriešinių reikalavimų, tai moka žyminį mokestį CPK 80 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2013).

20. Kasacinio teismo nutartyje nurodyta, jog pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą subjektas gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik esant dviejų sąlygų visetui: subjektas gina viešąjį, valstybės ir / ar savivaldybės interesą (kurį, be kita ko, turi aiškiai įvardyti) ir teisės aktai suteikia jam teisę tokį interesą ginti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-595-516/2015). Taigi vien aplinkybė, jog savivaldybė pareiškė ieškinį (priešieškinį, apeliacinį ar kasacinį skundą), savaime nėra pakankama CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktui taikyti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-932/2014).

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu prokuroras, valstybė, savivaldybė (ar atitinkama jų institucija) ar kitas asmuo byloje yra atsakovu, nepareiškusiu priešpriešinių reikalavimų, ar trečiuoju asmeniu, nepareiškusiu savarankiškų reikalavimų, tai skųsdami teismo procesinį sprendimą šie subjektai turi mokėti žyminį mokestį bendrais pagrindais. Nagrinėjamu atveju atsakovė negali remtis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nes ji pateikė atskirąjį skundą byloje, kurioje buvo atsakovė ir nereiškė priešpriešinių reikalavimų, taigi turėjo sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovės atskirąjį skundą pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nepaduotu ir grąžino atsakovei.

22. Pažymėtina, kad apeliantė neteisingai teigia, kad ji atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už atskirąjį skundą. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantė nereiškė ieškinio ar priešieškinio, kuriuo siektų apginti viešąjį interesą.

23. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, konstatuoja, kad apeliantei negali būti taikomos CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos žyminio mokesčio lengvatos. Apeliantė neatleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl ji turi pareigą sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys, 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Kadangi atsakovė nepašalino pirmosios instancijos teismo nustatytų trūkumų atskirajam skundui, t. y. nesumokėjo žyminio mokesčio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės atskirąjį skundą laikė nepaduotu ir grąžino atsakovei.

24. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.