Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. G. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį (vagystė iš A. M. buto) – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį – devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 198² straipsnio 1 dalį (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija, įsigaliojusi 2016 m. birželio 28 d.) – vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį – dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio 1 dalį – trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš M. R. garažo) – trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, 198² straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, ši apėmimo būdu subendrinta bausmė subendrinta bausmių dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį (Ž. P. automobilio vagystė) – vienerių metų laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 5 dalį (I. K. motorolerio vagystė) – 40 parų arešto bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį (vagystė iš A. M. buto ) – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį – vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 198² straipsnio 1 dalį (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2433 redakcija, įsigaliojusi 2016 m. birželio 28 d.) – vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį – dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio 1 dalį – trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš M. R. garažo ) – trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, 198² straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę. ir paskirta subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, 65 straipsniu, ši apėmimo būdu subendrinta bausmė subendrinta bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), 178 straipsnio 5 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. rugsėjo 24 d. iki 2025 m. balandžio 24 d.

Šiuo nuosprendžiu nuteista ir R. G. (P.), tačiau nuosprendis dėl jos neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. G. nuteistas už tai, kad 2024 m. rugpjūčio 6 d., apie 11.24 val., (duomenys neskelbtini), iš automobilių stovėjimo aikštelės, parduotuvės „(duomenys neskelbtini) “ kiemo, pagrobė 2 000 Eur vertės Ž. P. automobilį „O. M.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas nukentėjusiajam Ž. P. 2 000 Eur turtinę žalą.

2. A. G. nuteistas ir už tai, kad 2024 m. rugpjūčio 7 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, pagrobė I. K. 500 Eur vertės elektrinį motorolerį „CLV-001“, padarydamas I. K. 500 Eur turtinę žalą.

3. A. G. ir L. G. nuteisti už tai, kad 2024 m. rugpjūčio 17 d., apie 2 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, A. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrobė A. M. priklausantį turtą: 360 Eur grynųjų pinigų, 350 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „S. G. A55 5G“ su mažaverte SIM kortele ir 7 Eur vertės įdėklu, 550 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „S. G. S23“, 230 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „S. G. A54“, 90 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „R. N.“, 40 Eur vertės siaurapjūklį „Bosch“, 100 Eur vertės suktuką „Dewalt“ su priedais,100 Eur vertės perforatorių „Makita“ su priedais, 150 Eur vertės rankinį laikrodį „Diesel“, 80 Eur vertės laikrodį „Citizen“, 100 Eur vertės laikrodį „Hugo Boss“, 30 Eur vertės laikrodį „Pulsar“, 150 Eur vertės sidabrinę grandinėlę-apyrankę; 80 Eur vertės sidabrinę kaklo grandinėlę, 50 Eur vertės sidabrinį pakabuką-kryželį, 40 Eur vertės metalinę apyrankę, 3 raktus, kurių vieneto vertė 10 Eur, bendra vertė 30 Eur, padarydami nukentėjusiajam A. M. 2 537 Eur turtinę žalą.

4. A. G. ir L. G. nuteisti ir už tai, kad veikdami bendrai, neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, panaudodami šią mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis prisijungė prie informacinės sistemos, neteisėtai atliko dvi finansines operacijas ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent 2024 m. rugpjūčio 17 d., apie 2 val., (duomenys neskelbtini), A. G. ir L. G., veikdami bendrininkų grupe, A. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrobė A. M. „Swedbank“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir telefoną „S. G. A55 5G“ su jame nuotraukos pavidalu išsaugotu minėtos mokėjimo kortelės PIN kodu. Tęsiant nusikalstamą veiką, 2024 m. rugpjūčio 17 d. 2.42 val., A. G. perfotografavo minėtą PIN kodą savo telefonu „Xiaomi M2006C3LG Redmi 9A“, išsaugojo kodo nuotrauką savo telefono nuotraukų galerijoje ir ten laikė, kol 2024 m. rugpjūčio 30 d. telefonas buvo paimtas kratos metu jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamą veiką, 2024 m. rugpjūčio 17 d. 3 val. 26-27 min., (duomenys neskelbtini), „Medus“ bankomate, A. G. ir L. G., veikdami bendrininkų grupe, naudodamiesi A. M. „Swedbank“ mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos PIN kodu, neteisėtai prisijungė prie „Swedbank“ informacinės sistemos ir per du kartus išgrynino bei pasisavino 780 Eur A. M. pinigų.

5. A. G. ir L. G. nuteisti ir už tai, kad 2024 m. rugsėjo 11 d., laikotarpiu nuo 21.09 val. iki 22.06 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, išlaužė M. R. priklausančio garažo durų pakabinamą spyną, įsibrovė į garažo vidų, ir pagrobė 600 Eur vertės elektrinį motorolerį „T. S.“, 150 Eur vertės benzininį pjūklą „Sthil“, 150 Eur vertės du akumuliatorinius suktukus ,,Makita“ su įrankių dėže ir pakrovėju, 350 Eur vertės elektrines skersinio pjovimo stakles „(duomenys neskelbtini)“, taip pagrobė M. R. priklausančio turto už 1 250 Eur.

II. Apeliacinių skundų argumentai

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. G. prašo nuteisti jį už tai, ką padarė, ir skirti jam švelnesnę bausmę, nurodydamas, kad jis padarė tik vieną nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo prisipažino kaltu visiškai, teigdamas, kad kitų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl yra nuteistas neteisingai. Be to, ginčija skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria pripažintas recidyvistu.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo jį išteisinti. Apelianto teigimu, jam paskirtas per griežtas bausmės terminas. Be to, ikiteisminis tyrimas dėl jam visų inkriminuotų nusikalstamų veikų atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neišsamiai, jis pripažintas kaltu ir nuteistas nesant jo kaltę pagrindžiančių objektyvių ir neginčytinų duomenų, o nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Todėl, nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, jis turi būti išteisintas.

8. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Apeliaciniai skundai atmestini.

10. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

11. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. G. prašo nuteisti jį už tai, ką padarė, ir skirti jam švelnesnę bausmę, nurodydamas, kad jis padarė tik vieną nusikalstamą veiką (vagystę iš M. R. garažo), dėl jos padarymo prisipažino kaltu visiškai, teigdamas, kad kitų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl yra nuteistas neteisingai. Be to, ginčija skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria pripažintas recidyvistu.

12. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. teigia, kad jam paskirtas per griežtas bausmės terminas, tačiau kartu teigia, kad dėl jam visų inkriminuotų nusikalstamų veikų ikiteisminis tyrimas atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neišsamiai, jis pripažintas kaltu ir nuteistas nesant jo kaltę pagrindžiančių objektyvių ir neginčytinų duomenų, visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Todėl, nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, jis turi būti išteisintas.

Dėl nuteistųjų L. G. ir A. G. kaltės dėl nusikalstamų veikų, už kurių padarymą jie nuteisti skundžiamu nuosprendžiu

13. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. G. pripažįsta padaręs tik vieną nusikalstamą veiką (vagystę iš M. R. garažo) bei neigia padaręs kitas nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau jokių argumentų ir, kokias konkrečias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas turėtų patikrinti ir įvertinti, nenurodė. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. vėlgi tik abstrakčiai teigia, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas nesant jo kaltę pagrindžiančių objektyvių ir neginčytinų duomenų, tačiau, kokias konkrečias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas turėtų patikrinti ir įvertinti, taip pat nenurodo.

13.1. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę.

13.2. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021, 2K-243-387/2023 ir kt.).

13.3. Kartu pažymėtina, kad esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant dėl neesminių detalių prieštaringų duomenų, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94-303/2019, 2K-148-303/2023).

13.4. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą dėl visų nusikalstamų veikų, už kurių padarymą skundžiamu nuosprendžiu nuteisti L. G. ir A. G., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus dėl L. G. ir A. G. veiksmų, atsižvelgė į byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, juos išanalizavo ir vertino tarpusavyje, esminių BPK 20 straipsnyje numatytų pažeidimų nenustatyta, bei neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nuteistieji L. G. ir A. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 198² straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, o A. G. – ir BK 178 straipsnio 5 dalyje.

13.5. Pažymėtina, kad dėl nukentėjusiajam Ž. P. priklausančio automobilio „O. M.“ pagrobimo, taip pat ir dėl nukentėjusiajai I. K. priklausančio elektrinio motorolerio pagrobimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje ir pats nuteistasis A. G. parodė, jog jis, pamatęs neužrakintą automobilį su užvedimo rakteliu viduje, sėdo už automobilio vairo ir nuvažiavo tam tikrą atstumą, teigdamas, kad taip nusprendė pajuokauti, paėmė ir automobilio dokumentus, taip pat paėmė ir kieme buvusį pastatytą motorolerį, lombarde užstatė jį ar pardavė, tačiau, nuteistojo visiškai nepagrįstu teigimu, tai nebuvo vagystės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju tai, jog nuteistasis A. G. nepripažįsta, kad jo veiksmai buvo nusikalstami, savaime nepaneigia skundžiamame nuosprendyje nustatytų ir aptartų aplinkybių, pagrįstų byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, bei padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius šias nusikalstamas veikas, jis pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl Ž. P. automobilio vagystės) ir pagal BK 178 straipsnio 5 dalį dėl I. K. motorolerio vagystės nuteistas pagrįstai ir teisėtai. Jokių aplinkybių dėl savo nekaltumo nuteistasis nenurodė ir apeliaciniame skunde.

13.6. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nuteistieji A. G. ir L. G. neigė padarę vagystę iš nukentėjusiojo A. M. buto, tačiau vėlgi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nustatytomis ir aptartomis aplinkybėmis, pagrįstomis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, bei padarytomis išvadomis dėl jų kaltės, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, pagrobė iš nukentėjusiojo A. M. buto kaltinime nurodytus daiktus bei 360 Eur grynųjų pinigų, taip pat elektroninę mokėjimo priemonę – „Swedbank“ mokėjimo kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, elektroninę mokėjimo priemonę laikė ir, panaudodami šią mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, prisijungę prie informacinės sistemos, neteisėtai atliko dvi finansines operacijas ir apgaule pasisavino A. M. 780 Eur, todėl jie nuteisti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 198² straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį pagrįstai ir teisėtai. Apeliaciniame skunde nuteistieji jokių aplinkybių, kurias apeliacinės instancijos teismas turėtų pagrindo vertinti priešingai, nei pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patvirtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje surinktais įrodymais nepatvirtina, kad 8 500 Eur pavogė būtent nuteistieji.

13.7. Nagrinėjamu atveju nuteistasis L. G. pripažįsta padaręs vagystę iš M. R. garažo, o nuteistasis A. G. neigia padaręs ir šią vagystę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje surinktus įrodymus bei, įvertinęs skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo bylos duomenimis pagrįsta išvada, kad vagystę iš nukentėjusiojo M. R. garažo padarė abu nuteistieji veikdami bendrininkų grupe. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo grindė nuteistųjų naudotų telefonų numerių ryšio duomenimis. Pažymėtina, kad nors nuteistasis A. G. neigia padaręs vagystę iš M. R. garažo, tačiau, kaip nustatyta, nusikaltimo padarymo dieną išsinuomotas iš „Bolt“ automobilis „Peugeot 3008“ važiavo ir sustojo A11 kelio ruožo pakelėje, netoli namo (duomenys neskelbtini) (kord. (duomenys neskelbtini) ) (t. 4, b. l. 177–179), tuo pačiu laiku abu nuteistieji jungėsi būtent prie tų pačių ryšio bokštų, o nuteistasis A. G. anksti ryte bendravo ir su M. D. (t. 5, b. l. 22–23). Liudytojas M. D. teisiamajame posėdyje negalėjo tiksliai prisiminti visų aplinkybių, tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu duotų jo parodymų, kuriuos jis patvirtino teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad L. G. buvo atvažiavęs automobiliu „Bolt“, o A. G. – raudonu motoroleriu, būtent A. G. sakė, kad nori parduoti motorolerį ir įrankius, kuriuos jam neva iš Norvegijos parvežė ten dirbantis brolis, būtent jis automobilio „Bolt“ bagažinėje parodė benzininį pjūklą „Stihl“, du akumuliatorinius „Makita“ suktukus su pakrovėju, elektrines „Makita“ pjovimo stakles, ir šiuos daiktus liudytojas nupirko, o motorolerį A. G. paliko jo parduotuvėje bei sutarė su juo, kad motorolerį nupirks, kai atveš pakrovėją. Tačiau po kelių dienų į parduotuvę atėjo M. R., kuris ir atpažino A. G. paliktą motorolerį kaip savo (t. 4, b. l. 166–167). Pažymėtina, kad iš M. D. komiso parduotuvės 2024 m. sąskaitos faktūros A Nr. 987 nustatyta, kad būtent iš A. G. nupirkti įrankiai „Makita“ (3 vnt.), „Stihl“ (2 vnt.), elektrinė dviratė transporto priemonė (t. 4, b. l. 184). Ir šiuo atveju, atsižvelgdamas į aptartus duomenis ir visą nuoseklią įvykių, susijusių su nusikalstamos veikos padarymu, grandinę, būtent A. G. ir L. G. nustatytą buvimo vietą kartu nusikalstamos veikos padarymo metu, A. G. veiksmus po nusikalstamos veikos padarymo, nes būtent jis kalbėjo su M. D. ir dėl daiktų pardavimo, kai logiška, jeigu jis nebūtų dalyvavęs vagystėje, jam to daryti nebūtų buvę reikalo, o kartu pagrįsti ir aplinkybę, kad daiktai yra jo, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti tuo, kad vagystę iš M. R. garažo padarė abu nuteistieji veikdami bendrininkų grupe, ir jie pagal BK 178 straipsnio 3 dalį nuteisti pagrįstai ir teisėtai.

Dėl L. G. pripažinimo recidyvistu (BK 27 straipsnis)

14. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. G. ginčija skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas recidyvistu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad L. G. anksčiau teistas net 22 kartus, iš jų daugiausia būtent už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą nuosavybei, teistumui neišnykus vėl padarė tyčines savanaudiškas nusikalstamas veikas, konstatuoja, kad šios nustatytos aplinkybės vienareikšmiškai parodo didesnį L. G. kaip asmens pavojingumą visuomenei, todėl jis pripažintas recidyvistu pagrįstai ir teisėtai.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

15. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. G. prašė jį nuteisti už tai, ką padarė, bei skirti švelnesnę bausmę. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. teigė, kad jam paskirtas per griežtas bausmės terminas.

15.1. Skirdamas bausmes nuteistiesiems L. G. ir A. G. už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į tai, kad L. G. ir A. G. anksčiau teisti daug kartų, pažymėtina, L. G. – net 22 kartus, A. G. – net 21 kartą už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, iš jų abu daugiausia teisti už tyčinių savanaudiškų nusikalstamų veikų padarymą nuosavybei, teistumams neišnykus, L. G. vėl padarė šešias tyčines savanaudiškas nusikalstamas veikas, iš jų dvi priskiriamas nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir keturias – apysunkių (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimų kategorijoms, A. G. vėl padarė septynis nusikaltimus, iš jų tris priskiriamus nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir keturis – apysunkių (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimų kategorijoms, bei baudžiamąjį nusižengimą, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei į nustatytas nuteistųjų L. G. ir A. G. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje (vagystė iš A. M. buto), 182 straipsnio 1 dalyje, 198² straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir kaip recidyvistai (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), bei į A. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje (vagystė iš A. M. buto), 182 straipsnio 1 dalyje, 198² straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), abu bausti ir administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, niekur nedirba, nusikalstamomis veikomis padarytų žalų ar bent jų dalių neatlygino, todėl, siekdamas užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti nuteistuosius nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai juos nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems už padarytus nusikaltimus pagrįstai ir teisėtai paskyrė sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę – bei A. G. – ir už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 178 straipsnio 5 dalyje, sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – arešto bausmę, kurios visiškai atitinka padarytų veikų ir kaltininkų asmenybių pavojingumą, bei, atsižvelgdamas į jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir jų nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, į kaltininkų asmenybes, kad jie linkę nusikalsti ir jokių teigiamų išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, visiškai teisingai nustatė ir skiriamų už atskiras nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bei A. G. ir arešto bausmių dydžius, nepažeisdamas bausmės skyrimo taisyklių (BK 61 straipsnis), ir jų dydžius mažinti dar labiau nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad bendrindamas bausmes, pirmosios instancijos teismas taikė apėmimo ir nuteistiesiems palankesnį – dalinio bausmių sudėjimo – būdus (BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktai, 63 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 4 dalis, 6 dalis).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

16. Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymos bei prašymai priteisti valstybei valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjų dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato D. Motužio suteiktą nuteistajam A. G. ir už gynėjo advokato E. Staponkaus suteiktą nuteistajam L. G. antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

16.1. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

16.2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė nuteistieji A. G. ir A. G., patys surašė ir apeliacinius skundus, gynėjų teisinėmis paslaugomis nesinaudojo, o, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, gynėjų dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra privalomas.

16.3. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliaciniai skundai atmestini, tačiau atsižvelgus į tai, kad nuteistiesiems paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jų turtinę padėtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašomos išieškoti iš nuteistųjų išlaidos, susidariusios už gynėjų jiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, neišieškotinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų L. G. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti.

Iš nuteistųjų L. G. ir A. G. valstybei valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų neišieškoti.