Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2282-430/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-14
Bylos Nr.: e2A-2282-430/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-15357-2022-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius
Atsakovas: R. V.
Ieškovas: E. M.-G.

Kategorijos

3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-2282-430/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15357-2022-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.18.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus, Visvaldo Kazakiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. M.-G. ieškinį atsakovui R. V. dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė E. M.-G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) nustatyti, kad atsakovas R. V. yra M. M.-G. faktinis tėvas; 2) nustatyti vaiko M. M.-G. gimimo įraše, skiltyje „tėvas“, R. V. duomenis; 3) iš atsakovo nepilnamečiam vaikui M. M.-G. priteisti 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo ieškinio padavimo dienos iki jos pilnametystės, pervedant lėšas ieškovei į jos sąskaitą banke; 4) pavesti ieškovei nepilnamečio vaiko M. M.-G. išlaikymo lėšas tvarkyti uzufrukto teise; 5) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:

1.1. Ieškovė su atsakovu trumpuoju laikotarpiu (2012 m. – 2013 m. pradžioje) turėjo artimus santykius, po kurių jiems 2013 m. rugsėjo 25 d. gimė dukra M. M.-G.. Atsakovas taikiuoju būdu de facto ir de jure atsisako pripažinti dukros tėvystę, nors de facto yra jos tėvystę pripažinęs ir už jos išlaikymą yra sumokėjęs 10 000 Eur sumą. Ieškovės mažametės dukros gimimo įraše, išduotame Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2013 m. spalio 22 d. Nr. 8326, nėra jokių duomenų apie mergaitės faktinį tėvą, tačiau atsakovas retkarčiais ja rūpinasi ir galima traktuoti, kad vykdo kitas teisės aktuose numatytas tėvo pareigas.

1.2. Ieškovė nurodo, jog įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: šalių kartu praleistos atostogos užsienio valstybėse 2016 m., šalių Susitarimas (2021 m. gegužės 12 d.) dėl dukros išlaikymo už 10 000 Eur sumą.

1.3. Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei vertindama tai, kad prašoma priteisti iš atsakovo nepilnamečiui vaikui 250 Eur mokant kas mėnesį išlaikymą, atitinka tik minimalių vaiko poreikių tenkinimą, su ieškiniu ieškovė nepateikia detalesnės informacijos apie jos dukros poreikius ir jų rūšis. Ieškovės gaunamas apie 1 100 Eur darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) yra santykinai nepakankamas vaiko poreikiams užtikrinti bei vertinama tai, kad auklėti ir prisidėti prie vaiko išlaikymo turi abu tėvai vienodai, tokiu atveju prašoma iš atsakovo suma yra lygiateisiška tėvo pareigos išraiška prisidedant prie vaiko išlaikymo, su kuriuo vaikas nuolat gyvena. Atsakovo turtinė padėtis ieškovei nežinoma. Ieškovės duomenimis, atsakovas yra darbingo amžiaus, galintis turėti darbo santykius be jokių apribojimų.

Atsiliepimas

2. Atsakovas R. V. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad:

2.1. Ieškovė pateikė teismui melagingus, tikrovės neatitinkančius faktus ir aplinkybes.

2.2. 2013 metais ieškovė sudarė santuoką su V. G., jai būnant santuokoje gimė dukra M. M.-G.. Dukters gimimo įraše buvo padarytas įrašas, kad vaiko biologinis tėvas yra V. G., taip pat vaikui buvo suteikta V. G. pavardė. Ieškovės pateiktas teismui gimimo įrašas yra išduotas 2022 m. sausio 20 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus, kas reiškia, kad ieškovei buvo išduotas naujas gimimo liudijimo išrašas.

2.3. Gimus M. M.-G., vaiko tėvu įrašytas V. G., kuris nuo vaiko gimimo dienos dalyvavo jo auginime, išlaikyme, ugdyme. Tarp vaiko ir ieškovės sutuoktinio V. G. susiklostęs ilgalaikis stiprus socialinis ryšys, taip pat stiprus ir glaudus emocinis ryšys, vaikas iki šiol savo tėvu pripažįsta tik V. G. ir jį myli. Todėl ieškovės teiginiai, kad atsakovas retkarčiais dalyvavo jos auklėjime, visiškai neatitinka faktinių aplinkybių. Ieškovė iki vaiko gimimo, taip pat ir po vaiko gimimo neinformavo atsakovo, kad jis galimai gali būti faktinis jos vaiko tėvas. Pažymi, kad su ieškove niekada kartu negyveno, bendro ūkio netvarkė, nuolatinių, ilgalaikių santykių niekada nepalaikė, neplanavo turėti su ja vaikų, kurti šeimos. Laikotarpiu nuo 2012–2013 m. pradžios buvo susipažinęs ir turėjo artimus santykius tik su I. V., šių artimų santykių metu jiems gimė bendra dukra S. V..

2.4. Ieškovės teismui pateiktose nuotraukose ieškovės dukra užfiksuota viena arba su ieškove. Teismui ieškovė nepateikė nė vienos nuotraukos, kurioje atsakovas būtų užfiksuotas kartu su nepilnamete arba su ieškove. Atkreipia dėmesį, kad 2016 m. sausio–vasario mėnesiais jo atostogos buvo iš anksto suplanuotos su kita mergina, su kuria kartu ir praleido jų bendras atostogas. Taip pat pažymi, kad 2016 m. sausio 30 d., kai ieškovė vyko atostogų, ji dar buvo santuokoje su V. G., Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų sprendimo pirmajame puslapyje nurodyta, kad E. M.-G. ir V. G. tik 2016 m. balandžio 19 d. sudarė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Ieškovė teismui nepateikė nė vienos nuotraukos, kur būtų užfiksuota, kad jie kartu vyko į kelionę ir kartu buvo per atostogas.

2.5. Papildomai atkreipė dėmesį, kad ieškovės socialiniuose tinkluose nuo vaiko gimimo dienos mergaitė įkeltose nuotraukose yra tik su V. G., su ieškove arba viena, tačiau niekur su atsakovu, kas patvirtina, kad ieškovė niekada nelaikė atsakovo faktiniu savo vaiko tėvu, jis nedalyvavo vaiko auginime, ugdyme, auklėjime, išlaikyme.

2.6. Ieškovės pateiktas išrašas iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), kur yra nurodoma, kad 2021 m. rugsėjo 8 d. atsakovas užsakė batutą mergaitės gimimo dienos proga, yra dar vienas ieškovės sukurtas melas – pateiktame išraše aiškiai užfiksuota, kad batuto nuomos sutartis pasirašymui buvo siųsta ieškovei, į jos elektroninį paštą, kur nurodyta, kad batutą turi atsiimti tas asmuo, kurio vardu sudaryta sutartis. Užsakymo rekvizituose yra nurodytas ne atsakovo telefono numeris, o ieškovės, todėl ieškovė, dirbdama policijos pareigūne ir pasinaudodama savo tarnybine padėtimi, gavo atsakovo asmens duomenis ir be jo sutikimo nurodė jį, kaip užsakovą, bei perdavė jo asmens duomenis tretiesiems asmenims.

2.7. Atsakovo teigimu, ieškovė nuslėpė, kad 2021 m. V. G. pateikė Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo. Atsakovas apie tai sužinojo tada, kai 2021 m. pavasarį jam paskambino ieškovė ir pranešė, kad nuo šios dienos mergaitės faktinis tėvas yra atsakovas. Ieškovė jam paaiškino, kad 2012 metais turėjo su atsakovu vieną kartą artimus santykius, todėl mano, kad faktinis tėvas – atsakovas. Atsakovas buvo psichologiškai priblokštas tokios žinios, pagalvojo – gal ir tiesa. Ieškovė spaudė jį, kad, jeigu neprisidės prie vaiko išlaikymo, sugriaus atsakovui visą gyvenimą ir padarys viską, kad jo tikroji dukra S.ir I. kartu su atsakovu negalėtų daugiau gyventi. Todėl nusprendė situaciją išspręsti geruoju, susitarė, kad sumokės jai 10 000 eurų vaiko išlaikymui iki 2023 m. rugsėjo 28 d., ir pasirašė susitarimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės teismui pateiktas susitarimas yra suklastotas, nes 2021 m. gegužės 12 d. pasirašytas tarp atsakovo ir ieškovės susitarimas skiriasi, pateiktame susitarime teismui nėra atsakovo nurodytų asmens duomenų, nei parašo, patvirtinančio susitarimo tikrumą. Ieškovės pateiktas teismui susitarimas buvo surašytas atsakovui nedalyvaujant.

2.8. 2022 metais ieškovė pradėjo iš atsakovo dar reikalauti pinigų vaiko išlaikymui, kai priminė jai apie pasirašytą susitarimą, ji pradėjo reikalauti, kad atsakovas pripažintų tėvystę pas notarą kuo greičiau.

2.9. Atsakovas nurodo, jog susipažinęs su 2021 m. gruodžio 1 d. Vilniaus rajono rūmų teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4058-723/2021 sužinojo, kad ieškovė teismo posėdžiuose nurodė, kad ji net nežino, kas yra faktinis vaiko tėvas, neturi jokio supratimo apie V. G. minimą tariamai kitą, tikrąjį dukros biologinį tėvą, ir tariamai palaikomus ryšius su juo, nurodė, kad neturi ir niekada neturėjo jokių „alternatyvių“ dukros tėvystės variantų. Be to, nurodytoje byloje ieškovė nurodė, kad tikrai neturi galimybės nustatyti, kas galėtų būti tėvu, galimai ji buvo girta ir tiesiog neatsimena, kas galėtų būti tuo asmeniu, taip pat nurodė, kad, jei būtų žinojusi ar bent įtarusi, kad jos dukros tėvas yra ne V. G., ji, be abejo, būtų sutikusi su V. G. ieškiniu ir pati būtų reiškusi ieškinį dėl tėvystės nustatymo, jei tik žinotų, kam tokį reikšti, jokių kitų artimų santykių su kitais asmenimis tuo metu, kai palaikė santykius su V. G., neturėjo. Atkreipė dėmesį, kad minėto teismo sprendimo 16 puslapyje yra paminėta, kad E. M.-G. lytiniai santykiai iki vaiko gimimo galėjo būti prieš pat 2012 metų Kalėdas arba iš karto po to. Minėtu laikotarpiu atsakovas turėjo artimus santykius tik su I. V..

2.10. Ieškovei mokėti 250 Eur negalės, nes jo atlyginimas yra 585 eurų per mėnesį ir turi dukrą S. V.. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovės nurodyta liudytoja O. M. buvo apklausta civilinėje byloje Nr. e2-4058-723/2021, kurioje nurodė, kad E. M.-G. nuo 2010 m. pažinojo V. G., pora jie tapo maždaug nuo 2012 m. pradžios. Iki to laiko dukra kažkokio labai artimo draugo ar vaikino neturėjo. Jokie kiti vyrai, išskyrus ieškovą, jų namuose nesilankė ir jai nežinoma, kad dukra turėtų kokį nors kitą partnerį, išskyrus V. G..

3. Išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Tarnyba) pateikė išvadą, kurioje nurodė.

3.1. Ieškovė su mažamete dukra ir su ieškovės motina O. M. gyvena 3 kambarių nuosavame name, nuosavybės teise priklausančiame ieškovės motinai. Būstas (apie 120 kv. m) su visais patogumais. Apsilankymo metu namuose buvo tvarkinga, švaru, yra visi reikalingi namų apyvokos daiktai. Namuose mergaitė turi savo atskirą kambarį, kuriame yra visi ugdymui, poilsiui bei laisvalaikiui skirti daiktai. Namuose yra visi reikalingi namų apyvokos daiktai, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai.

3.2. Buvo išklausyta mažametės nuomonė. Mergaitė mažai kalbėjo, tačiau nurodė, kad žino apie R. V., nes jai pasakė mama, kad yra toks vyras, kuris yra jos tėvas. Mažametė pasakojo, kad nori gyventi su mama, R. V. su ja nesimato, beveik nebendrauja, kartais atsiunčia dovanų, pokalbio pabaigoje mergaitė pasakė nelabai suprantanti, apie kokį tėtį kalbama.

3.3. Tarnybos vertinimu, jeigu atsakovas nepripažins, kad yra mažametės biologinis tėvas, tikslinga paskirti DNR ekspertizę, nesant galimybės atlikti DNR ekspertizės – tėvystė gali būti nustatyta kitais byloje surinktais įrodymais.

3.4. Pasisakydama dėl ieškovės prašomo priteisti periodinio išlaikymo, Tarnyba nurodė, jog „Sodros“ duomenų bazės išraše nurodyta, kad ieškovė dirba Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir jos vidutinis gaunamas atlyginimas per mėnesį sudaro apie 2 000 Eur, atsakovas dirba AB „Energijos skirstymo operatorius“ įmonėje bei Sodininkų bendrijoje „Vairas“ ir jo vidutinės gaunamos pajamos per mėnesį sudaro nuo 1 500 iki 2 500 Eur.

3.5. Tarnybos vertinimu, iš atsakovo turėtų būti priteistinas išlaikymas, užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas ir vaiko poreikių tenkinimą. Ieškovės prašomas priteisti išlaikymas mažamečiam vaikui užtikrins mažamečio vaiko poreikius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nustatė, kad atsakovas R. V. (R. V.) yra nepilnamečio vaiko M. M.-G. tėvas, o M. M.-G. yra atsakovo R. V. (R. V.) dukra, pakeitė 2013 m. spalio 22 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus gimimo įrašo (įrašo Nr. 8326) duomenis, nurodant, kad vaiko M. M.-G. tėvas yra R. V. (R. V.), priteisė iš atsakovo R. V. (R. V.) nepilnamečio vaiko M. M.-G. naudai išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) per mėnesį nuo 2023 m. rugsėjo 26 d. iki vaiko pilnametystės, pinigus sumokant vaiko motinai ieškovei E. M.-G. į jos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Swedbank, AB banke, išlaikymo dydį kasmet indeksuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, vaiko išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skyrė ieškovę E. M.-G., priteisė iš atsakovo R. V. ieškovei E. M.-G. 3 492,50 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt du Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje ieškinį atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra daugybė duomenų, jog atsakovas R. V. vengė DNR ekspertizės atlikimo, iš esmės nesant tam objektyvių priežasčių. Teismo proceso metu atsakovas negalėjimą atlikti DNR ekspertizės grindė medicininėmis priežastimis (neva blogu kraujo krešumu), tačiau į bylą pateikti medicininiai dokumentai nepagrindžia aplinkybės, kad atsakovui būtų nustatyta nuolatinė diagnozė, susijusi su kraujo krešėjimu. Nurodė, kad medicininiai išrašai neleidžia daryti išvados, kad atsakovas ir šiuo metu turėtų tokio rimtumo sveikatos problemų, kurios trukdytų iš jo paimti mėginius DNR ekspertizei. Atkreipė dėmesį, jog DNR tyrimas gali būti atliekamas ne tik iš kraujo ėminių, bet ir kitų biologinių terpių (pvz., seilių).

6. Nurodė, kad mediacijos proceso metu atsakovas buvo sutikęs atlikti DNR ekspertizę, tačiau sutartu laiku dėl įvairių priežasčių, nesusijusių su teismui nurodyta priežastimi (kraujo nekrešėjimu), neatvykdavo, kas rodo, kad, iki bylai pasiekiant teismą, atsakovas savo sveikatos būklės nevertino kaip kliūties DNR atlikimui.

7. Sprendė, kad atsakovo nurodytos kitos priežastys, susijusios su tariamomis spekuliacijomis, galimai klaidingais rezultatais ar ieškovės daromu poveikiu, visiškai nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais ir laikytinos subjektyviais atsakovo samprotavimais, pasirinkta gynybos strategija, siekiant išvengti ekspertizės atlikimo. Atsakovui teismo posėdžių metu ne kartą buvo išaiškinta apie jo atsisakymo atlikti DNR ekspertizę pasekmes tokio pobūdžio bylose, tačiau atsakovas įvairiausiais būdais išsisukinėjo, dėstydamas savo samprotavimus, pagrįstus neaiškių forumų komentarais ir pan., taip vengdamas moksliniais įrodymais pagrįsto tyrimo atlikimo.

8. Darė išvadą, kad šių aplinkybių visuma patvirtina, jog atsakovas vengė ir atsisakė DNR ekspertizės atlikimo. Atsakovui nepagrindus jokių pateisinamų savo tokio elgesio priežasčių, tokį atsakovo elgesį (atsisakymą atlikti DNR ekspertizę) galima vertinti kaip sąmoningą vengimą ir kaip pakankamą pagrindą pripažinti pačius nepalankiausius faktus, kuriuos nepateiktas įrodymas (neatlikta ekspertizė) būtų patvirtinusi (contra spoliatorem prezumpcija), kadangi nekonstatuotas atsakovo atsisakymo atlikti ekspertizę svarbių priežasčių, paneigiančių jo tėvystę, buvimas. Toks atsakovo elgesys (atsisakymas atlikti DNR ekspertizę, teismo klaidinimas, pateikiant melagingas pažymas, ir pan.) bei byloje nustatytų aplinkybių visetas (pateikti ir ieškovės papildomi įrodymai – 2022 m. sausio mėnesio (t. y. po sprendimo dėl tėvystės nuginčijimo priėmimo) ieškovės pokalbiai su atsakovu, iš kurių matyti, kad atsakovas buvo neoficialiai atlikęs tyrimą tėvystei nustatyti ir žinojo rezultatus, kad jis vaiko tėvas, tačiau dėl neaiškių priežasčių nesutiko pripažinti vaiko tėvystės pas notarą, nurodydamas, kad davė 10 000 ir ieškovė turi laukti metus, taip pat grasino ieškovei, kad pradės elgtis pagal kitą taktiką, pradės atakuoti ieškovę iš visų pusių ir žiniasklaidą, ir prokuratūrą pritrauks; taip pat atsakovas nurodo, kad „niekas nuo nieko neatsisako, jei atsisakytų, jokių alimentų nemokėtų, pinigus padaviau“ ir pan.; į bylą pateiktos nuotraukos, vaizdo įrašai, liudytojų parodymai, iš kurių akivaizdu, jog atsakovas tiek su ieškove, tiek su jos dukra bendravo tikrai ne vieną kartą ir ne atsitiktinai, paties ieškovo pasirašytas raštas dėl išlaikymo vaikui sumokėjimo ir t. t.) leidžia pripažinti tokį atsakovo elgesį siekiu išvengti tiesioginio įrodymo, kad jis yra ieškovės dukters tėvas, gavimo. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovas nebuvo suinteresuotas šioje byloje be svarbių priežasčių DNR tyrimo atlikimu ir darė išvadą, kad atsakovas DNR ekspertizę atsisakė atlikti be svarbių priežasčių, todėl laikė papildomu argumentu greta kitų įrodymų, pripažįstant ieškovės vaiko tėvystę.

9. Teismas laikė, kad ieškovės paaiškinimai dėl jos ir atsakovo bendravimo, ieškovės ir atsakovo pokalbiai apie atliktą tyrimą, liudytojų ieškovės motinos (O. M.), draugių (E. B., I. P.-Y.) parodymai, įrodymas (atsakovo vengimu atlikti DNR ekspertizę), tikėtinai patvirtina, kad atsakovas R. V. yra nepilnamečio vaiko M. M.-G. tėvas.

10. Nurodė, kad liudytojų, apklaustų ieškovės iniciatyva, paaiškinimai nuoseklūs, esminių prieštaravimų tarp jų paaiškinimų bei byloje surinktų įrodymų nenustatyta. Nežymūs neatitikimai gali būti paaiškinami praėjusiu pakankamai ilgu laiko tarpu.

11. Nurodė, kad atsakovo paaiškinimai dėl ieškovės pateiktų pakankamai gausių įrodymų grindžiami išimtinai tik atsitiktinumais, juose gausybė neatitikimų, nelogiškumų (pradžioje teigė, kad su ieškove bendravo tik 1 kartą ir tik tą kartą turėjo lytinius santykius, po to paaiškėjo, kad su ieškovės dukra bendravo 3–4 kartus (nors ieškovę buvo matęs tik 1 kartą gyvenime), tuomet – kad buvo susitikęs su ieškove ir kitur – Tenerifėje, šventėje ir pan.). Pažymėjo, jog ieškovė net neįrodinėjo, kad šalys gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį – iš ieškovės nuoseklių paaiškinimų (kuriuos patvirtino ir liudytojos) matyti, jog iš pradžių šalys susipažino, kurį laiką bendravo, po to buvo nutolusios, o 2012 metais, kai ieškovė buvo laikinai išsiskyrusi su tuometiniu vaikinu (vėliau tapusiu jos sutuoktiniu), turėjo lytinių santykių su atsakovu. Atsakovas šio fakto nepaneigė – iš esmės buvo netgi nenuoseklus – vieną kartą teigdamas, jog lytinių santykių turėjo galbūt anksčiau, vasarą, vėliau – kad gal ir ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau tuo metu saugojosi ir pan. Tačiau net vidutiniškai sąmoningam žmogui yra aišku, kad skirtingų lyčių asmenims turėjus bent vienkartinius lytinius santykius yra tikimybė prasidėti nėštumui.

12. Sprendė, kad atsakovo iniciatyva kviestų liudytojų parodymai nepaneigia ieškovės nurodytų aplinkybių. Liudytojos N. G. parodymai, susiję su pinigų perdavimo ieškovei 2021 metais aplinkybėmis ir jų vėlesniu kontaktavimu, apskritai nėra susiję su tėvystės fakto nustatymu, kadangi liudytoja paaiškino apie daug vėlesnio laikotarpio aplinkybes. Liudytojo D. V. parodymai taip pat nelaikytini patikimais ir reikšmingais nagrinėjamai bylai. Pats liudytojas painiojosi laikotarpiuose, nurodydamas, kada neva turėjo lytinių santykių su ieškove (pradžioje keletą kartų aiškino, jog tai įvyko rudenį, vėliau savo poziciją pakeitė, kad gal gruodį). Nurodė, kad, juos vertinant sistemiškai byloje surinktų įrodymų visete, matyti, jog jie yra derinami prie atsakovo pozicijos, tačiau neatitinka ieškovės pateiktų įrodymų, kitų liudytojų parodymų (ir dėl apsilankymo pas „Renią“, ir dėl vykimo į oro uostą ir pan.).

13. Teismas atmetė kaip nereikšmingas atsakovo nurodytas aplinkybes dėl pinigų perdavimo 2021 m. gegužės 12 d. ieškovei ir vėliau jos atžvilgiu pradėtų tyrimų, nurodydamas, kad tai niekaip nepaneigia fakto, jog 2012 metais šalys turėjo lytinių santykių, po kurių ieškovė pastojo.

14. Sprendė, kad, įvertinus bylos įrodymų visumą, pokalbių metu atsakovo ieškovei išsakytus grasinimus karjeros sužlugdymu ir pan., atsakovo inicijuoti ikiteisminiai procesai ir įvairūs skundai iš esmės buvo atlikti siekiant daryti poveikį ieškovei bei palankaus sau rezultato. Laikė nereikšmingais atsakovo teiginius dėl panašiu laikotarpiu turėtų kitų santykių bei dukros Samantos gimimą. Nurodė, kad šios aplinkybės neįrodo, jog būnant santykiuose su vienu žmogumi nėra jokios galimybės turėti lytinių santykių su kitu.

15. Nustatė, kad atsakovas ieškovei 2021 m. gegužės 12 d. yra sumokėjęs 10 000 Eur sumą už vaiko išlaikymą už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 12 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. Ginčo tarp šalių dėl šio fakto nėra. Pagal teismų praktiką nepilnamečio vaiko vieno mėnesio išlaikymo orientacinis dydis (iš abiejų tėvų bendrai) yra viena minimali mėnesio alga (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004), kuri 2022 m. sudarė 730 Eur (neatskaičius mokesčių), o nuo 2023 m. sausio 1 d. – 840 Eur (neatskaičius mokesčių). Atskaičius mokesčius 2023 metais ši suma sudaro apie 633,20 Eur (2022 metais – apie 533,65 Eur). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020 išaiškinta, kad, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys. Taigi įskaičius pagal Išmokų vaikams įstatymo 3 straipsnio 2 punktą teikiamą vaiko išmoką (kuri nuo 2023 m. sausio 1 d. yra 85,75 Eur), vertintina, kad orientacinis vaiko minimalus mėnesinis išlaikymo dydis, kurio dydžio nereikia įrodinėti, 2023 metais yra 275 Eur (2022 metais buvo 230 Eur). Teismo vertinimu, ieškovės prašomas priteisti 250 Eur periodinių išmokų dydis laikytinas (vertinamas) realiu, protingu ir papildomo įrodinėjimo taip pat nereikalauja.

Šalies argumentai

16. Nurodė, kad ieškovė ieškiniu prašo priteisti išlaikymą periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2022 m. liepos 20 d., tačiau byloje pateiktas abiejų šalių pasirašytas susitarimas dėl 10 000 Eur vaiko išlaikymo lėšų sumokėjimo patvirtina, kad atsakovas už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 12 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. 10 000 Eur dydžio išlaikymą vaikui yra sumokėjęs, t. y. už 28,5 mėnesio trukmės laikotarpį po vidutiniškai 351 Eur/mėn. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, ieškovės ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo tenkinamas iš dalies – iš atsakovo R. V. nepilnametės dukters M. M.-G. išlaikymas po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis priteisiamas nuo 2023 m. rugsėjo 26 d. iki vaiko pilnametystės, pinigus sumokant vaiko motinai į jos sąskaitą banke, pavedant lėšas uzufrukto teise tvarkyti motiną E. M.-G.; išlaikymo sumą kasmet indeksuojant teisės aktų nustatyta tvarka.

17. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodė, kad ieškovė pateikė teismui duomenis, jog patyrė 3 450 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėjo, kad ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatytų maksimalių dydžių. Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jis patyrė 1 700 Eur atstovavimo išlaidų. Nurodė, kad ieškovės reikalavimai tenkinti iš dalies (99 proc., t. y. reikalavimas dėl tėvystės nustatymo tenkintas 100 proc., reikalavimas dėl periodinio išlaikymo priteisimo – 98 proc.), todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 3 415,50 Eur atstovavimo išlaidų bei 94 Eur sumokėto žyminio mokesčio (už 100 proc. tenkintą reikalavimą dėl tėvystės nustatymo), iš viso – 3 509,50 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 1 procentas ieškinio reikalavimų atmesta, atsakovui iš ieškovės priteisė 17 Eur atstovavimo išlaidų. Nurodė, kad už reikalavimą priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš priešingos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Už reikalavimą dėl periodinio išlaikymo mokėtinas 68 Eur žyminis mokestis, todėl atsižvelgiant į tai, kad teismas tenkino 98 proc. ieškinio reikalavimo dėl periodinio išlaikymo priteisimo, valstybei iš atsakovo priteistina 98 proc. byloje mokėtino žyminio mokesčio už šį reikalavimą, t. y. 67 Eur (Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalis). Valstybės patirtas 53,28 Eur pašto išlaidas teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tenkinta 99 procentai ieškinio reikalavimų, 99 procentai šių išlaidų, t. y. 52,75 Eur, priteisė iš atsakovo. Ieškovei tenkanti procesinių dokumentų siuntimo suma neviršija 5 Eur dydžio sumos (53,28-52,75=0,53 Eur), todėl valstybei nepriteisė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Atsakovas R. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovo naudai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų duomenų ir netinkamai kvalifikavo šiais duomenimis patvirtinamas aplinkybes, sudarančias pagrindą išspręsti byloje kilusį ginčą tinkamai ir teisingai.

18.2. Proceso įstatymo nuostatos ir kasacinio teismo praktika aiškiai įtvirtina šalies teisę atsisakyti ekspertizės. Šios teisės įgyvendinimas negali būti laikomas piktnaudžiavimu ir veikimu prieš greitą bylos išnagrinėjimą, asmuo negali būti baudžiamas už naudojimąsi jam suteikta teise. Priešingas situacijos vertinimas kartu reikštų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 21 straipsnių, CK 2.25 straipsnio, įtvirtinančių žmogaus teisę į kūno vientisumą ir neliečiamumą, pažeidimą.

Atsiliepimas

18.3. Atsakovas teismo posėdžiuose nuosekliai ir argumentuotai paaiškino, kodėl atsisako atlikti DNR tyrimą, kad siekia apsaugoti savo asmens duomenis, saugo konstitucinę teisę į kūno vientisumą ir neliečiamumą, nes šią dieną mato, kad asmens duomenų apsauga yra labai žema, kadangi ieškovė pateikinėja be atsakovo sutikimo atsakovo asmens duomenis kam panorėdama, ruošdamasi šiai civilinei bylai, su atsakovo asmens duomenimis užsakinėjo batutą vaiko gimtadienio šventei, ieškovės atstovė renka apie atsakovo nekilnojamąjį turtą informaciją, ieškovė pateikė atsakovo asmens kodą teismui, nors atsakovas niekada neatskleidė asmens kodo ieškovei, ieškovė, pasinaudodama savo tarnybine padėtimi, naršo duomenų bazėse rinkdama informaciją apie atsakovą, be perspėjimo įrašinėja pokalbius, kuriuos panaudoja jai naudingais tikslais ir t. t.

18.4. Pirmosios instancijos teismas didžiausią dėmesį skyrė atsakovo byloje pateiktoms medicininėms pažymoms, kuriomis jis įrodinėjo vienas iš atsisakymų atlikti DNR priežastis. Nors atsakovas pateikė į bylą pažymą, kuri ir nebuvo skirta konkrečiai nagrinėjamai civilinei bylai, tačiau tai nereiškia, kad ji buvo išduota melagingomis aplinkybėmis.

18.5. Atsakovas šioje civilinėje byloje atsisakė daryti DNR ekspertizę, nes nepasitiki ieškove, jos tarnybine padėtimi dėl ryšių ir galimos įtakos, tuo labiau, kad ji, atsakovo manymu, teikia nenuoseklius įrodymus ir paaiškinimus visose bylose, akivaizdžiai siekdama tik materialinės naudos sau, nuslėpdama itin reikšmingą faktą ir aplinkybes apie buvusį vaiko tėvą, teismines bylas iki šios bylos inicijavimo, taigi su pradiniu ieškiniu nepateikdama dalies itin reikšmingos informacijos. Dėl nurodyto, atsakovas gindamas savo teisę į duomenų apsaugą, konstitucinę teisę į kūno vientisumą ir neliečiamumą, būdamas įsitikinęs savo tiesa ją pasirinko įrodinėti visomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis šioje byloje, t. y. įrodymais, patvirtinančiais tėvystę: bendrą vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimą iki vaiko gimimo, bendrą vaiko auklėjimą, išlaikymą, atsakovo pripažinimą tėvystės ir kitomis aplinkybėmis, kurias įrodinėti galima visomis CPK išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis.

18.6. Atsakovo atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių negalima traktuoti, jog jis piktnaudžiavo tokia teise ar elgėsi nesąžiningai. Priešingai, atsakovas, turėdamas tam pagrįstą pagrindą, nuosekliai nuo pat teisminio proceso pradžios aiškiai išdėstė savo poziciją ir paaiškino DNR atsisakymo priežastis, t. y., kad jis jaučia realią baimę skelbti duomenų bazėse savo DNR duomenis dėl galimo represinio poveikio iš ieškovės ir jos pasinaudojimo tarnybine padėtimi galimai suklastojant duomenis ar panaudojant juos kitiems tikslams. Negana to, egzistuoja ir medicininės priežastys, dėl kurių atsakovui yra nerekomenduojamos intervencijos. Teismas šių atsisakymo priežasčių visiškai nevertino, o medicininius dokumentus nepagrįstai vertino kaip nepatikimus.

18.7. Sprendimą priėmęs teismas kai kuriuos atsakovo ar liudytojų duotus parodymus interpretavo savaip, juos iškraipė, kai kuriuos parodymus, paaiškinimus išvis net praleido kaip nereikšmingus, pvz., teismo sprendimo 30 p. nurodyta, kad „Ieškovė pasakė, kad atsakovas skambino porą kartų dukrai grasindamas“. Perklausius teismo posėdžius niekur nėra užfiksuota, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu taip būtų sakiusi, tuo labiau, kad dukra vaikų teisių tarnybos specialistams buvo nurodžiusi ir ši informacija atsispindi vaiko nuomonės išklausymo anketoje (bylos tomas 1, 44 psl.), kad atsakovo mergaitė gerai nepažįsta, yra mačiusi apskritai tik kelis kartus, taigi apie jokį artimesnį bendravimą gyvai ar telefonu net negali būti kalbos.

18.8. Teismas atsakovo kviestų liudytojų D. V. ir N. G. parodymų nelaikė patikimais ir reikšmingais nagrinėjamai bylai. Pabrėžė tai, kad liudytojas D. V. iš karto nurodė, kad būtent susipažino su ieškove prie „Malibu“ klubo, kur apsikeitė telefono numeriais, D. V. niekur nemini, kad su ieškove linksminosi „Malibu“ klube, o nurodė tik, kad apsikeitė telefono numeriais, o jau po to, 2012 m. rudenį, dar kartą susitiko su ieškove, tada jau linksminosi pas „Renią“ bute ir gėrė, turėjo lytinius santykius. Tačiau iš teismo sprendimo aišku tai, kad D. V. susipažino su ieškove maždaug 2012 m. pavasarį, 2012 m. rudenį turėjo lytinius santykius, o po to dar po visų šių įvykių nuvyko į „Malibu“ klubą ir ten linksminosi su ieškove. Taigi taip visiškai iškreiptos aplinkybės, kurios yra itin reikšmingos siekiant nustatyti tėvystę, dėl to, kad liudytojas D. V. būtent nurodė, kad panašiu laiku, t. y. 2012 m. pabaigoje, kuomet turėjo būti pastojimas, jis ir turėjo lytinių santykių su ieškove, t. y. tuo metu, kai atsakovas su ieškove visiškai nepalaikė jokių ryšių, jis kūrė visiškai kitus santykius su kita moterimi, nuo kurios susilaukė bendro vaiko S.. Ir šias aplinkybes taip pat paliudijo D. V..

18.9. Teigia, kad atsakovas niekada nekeitė savo pozicijos ir buvo nuoseklus, t. y. aiškiai nurodė, kad negali būti ieškovės vaiko tėvu, nes nesutampa laikotarpiai, jog puikiai atsimena, kad turėjo lytinius santykius su ieškove ir kad santykiai buvo 2012 m. vasaros pradžioje, ir niekada nekeitė savo pozicijos, atsakovas yra ne kartą paminėjęs, kad lytinius santykius su ieškove turėjo ginčui aktualiu laikotarpiu, atvirkščiai tai ieškovė niekada nesugebėjo paaiškinti, kada turėjo lytinius santykius su atsakovu, ir tokius ieškovės paaiškinimus teismas vertino kaip patikimus.

Šalies argumentai

18.10. Apelianto vertinimu, teismas kiekvieną įrodymą ir liudytojų paaiškinimus derino prie ieškovės pozicijos, o kas neatitiko ieškovės pozicijos, laikė nepatikimais ir (ar) nereikšmingais įrodymais. Teismas visiškai neįvertino tų aplinkybių, kad, atsakovo teigimu, kaip tik ieškovės kviesti liudytojai buvo suderinę ir pritaikę savo paaiškinimus prie ieškovės pozicijos, kurios vienokios laikėsi Vilniaus regiono apylinkės teismo rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-4058-723/2021 ir visiškai jau kitokios šioje išnagrinėtoje civilinėje byloje.

18.11. Teigia, kad remtis liudytojos O. M. parodymais kaip patikimais byloje nebuvo galima, kadangi jie ne tik, kad yra prieštaringi, bet ir neatitinka realybės, kadangi, kaip nurodytas Olgos pavyzdys, siekiantis parodyti, kad atsakovas neva dalyvavo vaiko gyvenime ir juo rūpinosi, ir „prie ežero (duomenys neskelbtini) soduose eidavo su vaiku į parduotuvę saldainių“, atsakovo teigimu, yra visiškai išgalvotas ir neatitinkantis realybės. Dėl liudytojos I. P.-Y. duotų paaiškinimų atkreipė dėmesį, kad pati ieškovė nurodė, kad ši liudytoja net neturėjo atsakovo kontaktų, nes niekada su atsakovu nebendravo, matė atsakovą tik vieną kartą, kai susipažino su atsakovu vasarą kartu su ieškove.

18.12. Mano, kad liudytojų (ieškovės motinos O. M., draugių E. B. ir I. P.-Y.) parodymai turėjo būti vertinami itin kritiškai, nes šios liudytojos teikė išimtinai ieškovei palankius parodymus, kurių nei tiesioginiai, nei netiesioginiai byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Šių liudytojų parodymai yra prieštaringi, neobjektyvūs, šališki, neatitinka patikimumo ir leistinumo reikalavimų. Be to, juos paneigia pačių jų parodymai, duoti po priesaika Vilniaus regiono apylinkės teismo rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-4058-723/2021.

Atsiliepimas

18.13. Atsakovo teigimu, teismas savaip interpretavo svarbias faktines aplinkybes, o neteisingas faktinių aplinkybių konstatavimas ir jų iškreipimas lėmė neteisingą teismo sprendimo priėmimą.

18.14. Teismo argumentai, kuriais jis motyvavo sprendimą tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl tėvystės nustatymo, laikytini teisiškai nepagrįstais, nes jie prieštarauja tėvystės nustatymo, t. y. vaiko kilmės nustatymo instituto, tikslams. Atsakovo manymu, teismo sprendimas priimtas remiantis tikėtinomis prielaidomis, teismo galimai subjektyviu vertinimu ir iškreiptomis faktinėmis aplinkybėmis. Liudytojų (ieškovės motinos O. M., draugių E. B. ir I. P.-Y.) parodymai, kuriais remiasi ieškovė, negali patvirtinti tėvystės, nes visi šie liudytojai tik perpasakojo tai, ką jiems buvo sakiusi ieškovė ar kiti asmenys, o patys nematė nieko, kas sudarytų įrodinėjimo dalyką šioje byloje, liudytojų parodymai visiškai pritaikyti prie ieškovės parodymų, galimai suderinti iš anksto, nes uždavus patikslinančius klausimus, kur, kokiomis aplinkybėmis, tada liudytojos nurodydavo, kad neprisimena arba apskritai nurodydavo skirtingas aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

18.15. Teismas sprendė, jog atsakovas yra vaiko tėvas, remdamasis prieštaringais liudytojų parodymais, ieškovės paaiškinimais ir atsakovo atsisakymu daryti DNR testą. Šiuo atveju biologinės tėvystės, neginčijamai patvirtinančios M. M.-G. kilmę, nustatymas liudytojų parodymų pagrindu neatskleis vaiko tikrosios biologinės kilmės, tėvystė vaikui šiuo atveju nustatyta formaliai, neįsitikinant jos pagrįstumu biologine prasme.

Šalies argumentai

18.16. Ieškovė nurodė tris susipažinimo su atsakovu versijas, kurių metu turėjo vienkartinius lytinius santykius: pirmoji versija nurodyta ieškinyje, antroji – teisme, duodant paaiškinimus, trečioji versija – ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Analizuojant ieškovės versijas, galima daryti išvadą, kad ieškovė galimai pati nežino, kada turėjo artimus santykius su atsakovu. Bylą nagrinėjęs teismas net nesigilino į tai, kada ieškovė turėjo artimus vienkartinius santykius su atsakovu, t. y. kokiu konkrečiai laikotarpiu, dėl kurių galėjo gimti vaikas, nors šios aplinkybės buvo esminės, siekiant objektyviai nustatyti tarp šalių buvusius vienkartinius artimus santykius, tačiau teismas gilinosi tik į šalių pažinties laikotarpį, t. y. labai neapibrėžtą laikotarpį (2010–2013 m.), iš kurio spręsti apie vaiko gimimą nėra tikslu. Atsakovas nuo pat pradžių buvo nuoseklus ir aiškiai nurodė, kad 2012 m. vasaros pradžioje su ieškove susipažino ir tik tada turėjo artimus vienkartinius santykius, kurių metu saugojosi, taigi pastojimo tikimybė, kaip pati ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, yra lygi 1 proc. iš 100 proc. Taigi biologinė tėvystė nustatyta remiantis vien tik tikimybėmis, kuri šiuo atveju yra lygi 1 proc.

18.17. Nurodė, kad nė viename iš ieškovės pateiktų slaptai įrašytų pokalbių, kurie atlikti neperspėjus atsakovo, nėra užfiksuota, kad atsakovas būtų neabejotinai pripažinęs tėvystę.

18.18. Dėl sumokėtos 10 000 Eur sumos atsakovas nurodė, kad ieškovė 2021 m. nagrinėjant civilinę bylą dėl tėvystės nuginčijimo (c. b. Nr. e2-4058-723/2021) jau 2021 m. gegužės 12 d. buvo gavusi iš atsakovo 10 000 Eur, pasirašant susitarimą, jog nurodyta pinigų suma skirta vaiko išlaikymui, tačiau ir toliau byloje įrodinėjo, kad nežino, kas galėtų būti vaiko tėvas, iki kol 2021 m. gruodžio 1 d. nebuvo priimtas nepalankus ieškovei teismo sprendimas. Po civilinės bylos ieškovės pozicija kardinaliai pasikeitė ir ji prisiminė, kas vaiko tėvas, nors gavusi 10 000 Eur bylos nagrinėjimo metu nelaikė atsakovo vaiko tėvu. Pabrėžė, kad civilinė byla Nr. e2-4058-723/2021 buvo nagrinėjama 9 mėn. ir visą tą laiką ieškovė tvirtino nežinojusi, kas vaiko tėvas, tačiau gavusi 2021 m. gruodžio 1 d. teismo nepalankų jai sprendimą iš karto po 1,5 mėn. „prisiminė“, kad gavo 10 000 Eur iš atsakovo ir kad atsakovas yra vaiko tėvas.

18.19. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui, taip pažeisdamas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Vien tai, kad šalys atsitiktinai susitiko kelionėje ir kad atsakovas padarė keletą ieškovės ir vaiko nuotraukų bei jas persiuntė ieškovei el. paštu, dar neįrodo, kad kelionė buvo planuota ir vykta į ją kartu, be to, atsakovas ir neneigė, kad ieškovė buvo toje kelionėje ir kad padarė keletą nuotraukų, bet nuosekliai paaiškino, kad susitiko kelionėje atsitiktinai.

18.20. Ieškovė teismui nepateikė nė vienos nuotraukos, kur būtų užfiksuota, kad jie kartu vyko į kelionę ir kartu buvo per atostogas, ypač, kad atsakovas rūpinosi vaiku ar leido su juo laiką, o ieškovės baigiamojoje kalboje nurodytos siurprizinės aplinkybės apie tai, kad jos pateikta vienintelė nuotrauka jachtoje, kurioje atsispindi atsakovas ir netoliese esantis vaikas, buvo padaryta neva šalių privačios kelionės metu, t. y., kad jachta kelionėje buvo užsakyta privati, visiškai neatitinkanti realybės, siekiant jau išnagrinėjus civilinę bylą suklaidinti teismą, tokiu būdu užkertant kelią atsakovui pateikti papildomus įrodymus, kurie paneigtų ieškovės argumentus apie tai, kad jachta buvo užsakyta privačiai.

18.21. Teigia, kad ieškovės byloje pateiktas 2020 m. vasarą darytas vaizdo įrašas, kuriame atsispindi trumpa akimirka iš to, kaip atsakovas ir vaikas bendrame fone dainuoja, taip pat visiškai neįrodo atsakovo tėvystės. Nurodė, kad vaikas atsakovą vos pažįsta, yra matęs kelis kartus ir savo tėvu laiko V. G., tarp vaiko ir atsakovo nėra susiformavusio jokio ryšio. Vertinant prioritetiškai, per vaiko geriausių interesų prizmę, faktinis tėvystės nustatymas neabejotinai neatitinka nepilnamečio vaiko interesų. Tarp šalių niekada nebuvo susiklostę faktinės tėvystės santykiai, tokie socialiniai santykiai nebuvo užmegzti tiek iki inicijuojant teisminę bylą, tiek jos nagrinėjimo metu. Mano, kad formalus tėvystės pripažinimas nesukurs socialinės (faktinės) tėvystės santykių, o tik pakenks nepilnamečio vaiko socialinei ir psichologinei raidai dėl neteisingai nustatytos tėvystės. Taigi dirbtinis socialinių santykių įteisinimas pirmiausia pažeistų nepilnamečio vaiko teisėtus interesus.

18.22. Nurodo, kad netenkinus ieškinio reikalavimo dėl tėvystės nustatymo, atitinkamai ir ieškovės išvestini ieškinio reikalavimai dėl išlaikymo nepilnametei priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.

18.23. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Teismas nurodė, jog sprendimu ieškovės reikalavimai tenkinti iš dalies (99 proc., t. y. reikalavimas dėl tėvystės nustatymo tenkintas – 100 proc., reikalavimas dėl periodinio išlaikymo priteisimo – 98 proc.). Tokią išvadą teismas darė, atsižvelgęs į tai, kad byloje pateiktas abiejų šalių pasirašytas susitarimas dėl 10 000 Eur vaiko išlaikymo lėšų, teismas, priėmęs sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patenkinęs reikalavimą dėl jų iš dalies, neteisingai apskaičiavo proporcijas (patenkino 99 procentus visų ieškinio reikalavimų) bei neatsižvelgė į ieškovės procesinį elgesį, nors atsakovas ne kartą akcentavo, jog ieškovė elgiasi nesąžiningai reikšdama reikalavimą priteisti išlaikymą vaikui nuo ieškinio pateikimo dienos, kai ieškovė buvo gavusi pinigus iš anksto. Reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo tenkinus tik iš dalies – laikytina, jog buvo patenkinta 50 proc. antrojo ieškinio reikalavimų, kas atitinka 75 proc. ieškovei proporcingai patenkintų reikalavimų. Kadangi ieškovė pateikė į bylą duomenis, jog patyrė 3 450 Eur teisinės pagalbos išlaidų, tai jai turėjo būti priteisiama 2 587,50 Eur jos patirtų teisinės pagalbos išlaidų, o ne 3 415,50 Eur. Atitinkamai ir žyminio mokesčio dalis apskaičiuota klaidingai, laikantis, jog ieškinys patenkintas 75 proc. tuo pažeidžiant Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos turėjo būti sumažintos atsižvelgiant tiek į teisingas apskaičiuotas proporcijas, tiek į ieškovės procesinį elgesį, formuluojant materialinį ieškinio reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas padarė skaičiavimų klaidų ir dėl to atsakovui neturi būti perkelta našta atlyginti bylinėjimosi išlaidas didesne apimtimi nei tenkinti reikalavimai, juolab, kad ieškinio antrasis reikalavimas tenkintas tik iš dalies ir ieškovė, atsakovo manymu, nebuvo sąžininga.

Atsiliepimas

19. Ieškovė E. M.-G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad:

Šalies argumentai

19.1. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu, tačiau apelianto subjektyvi nuomonė dėl teismo sprendimo ir nesutikimas su teismo nuomone, jo argumentais dar nereiškia, kad priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

19.2. Civilinėje byloje atsakovui buvo suteiktos visos įmanomos ir leistinos galimybės pateikti į bylą įrodymus, reikšmingus atsakovo pozicijai pagrįsti. Atsakovui nepateikus tam tikrų įrodymų arba pateikus jų nepakankamai, jam tenka neigiamos įrodinėjimo pareigos netinkamo vykdymo pasekmės – beveik visi ieškinio reikalavimai teismo buvo pripažinti įrodytais ir pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

19.3. Atsakovas apeliaciniame skunde labai daug dėmesio skiria neva ieškovės ir kitų liudytojų parodymų skirtingumui, prieštaravimams, tačiau taip pat vengia pasisakyti dėl kitų reikšmingų aplinkybių, kurios yra nelogiškos, arba prieštarauja paties atsakovo teiginiams.

19.4. Atsakovas pats sau prieštarauja, nes jis atsisakė atlikti moksliniais pagrindais sukurtą įrodinėjimo priemonę – DNR, tačiau savarankiškai pasirinko kitas byloje ginčui išspręsti įrodinėjimo priemones, kurias pasitelkus įrodinėjimo našta ir galimos teisinės pasekmės teko pačiam atsakovui.

Atsiliepimas

19.5. Atsakovo teiginiai priešingai demonstruoja manipuliaciją vaiko teisėtais interesais, nes ieškovės pateiktos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovės dukra pažįsta atsakovą, su juo jai patiko praleisti laiką ir pan., tačiau pats atsakovas, supratęs, kad neišvengs teisminio ginčo dėl ieškovės nepilnametės dukros tėvystės nustatymo, pats nutraukė visus ryšius su dukra, nes priešingu atveju jis nebūtų taip lengvai jai skyręs 10 000 Eur išlaikymo.

19.6. Civilinėje byloje teismas nuosekliai, pakankamai išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visus proceso šalių pateiktus įrodomuosius šaltinius, juos lygino ir pritaikęs įrodymų vertinimo reikalavimus priėmė teisingą sprendimą, tačiau atsakovo subjektyvi nuomonė dėl teismo sprendimo (ne)pagrįstumo dar nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui laikyti ginčijamą teismo sprendimą neteisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 20 d. sprendimo dalis dėl tėvystės nustatymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

23. Ieškovė byloje reiškė reikalavimus nustatyti, jog apeliantas R. V. yra nepilnametės M. M.-G. tėvas, bei priteisti išlaikymą vaikui periodinėmis išmokomis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

24. Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo pagrindu, jog teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų duomenų ir netinkamai kvalifikavo šiais duomenimis patvirtinamas aplinkybes, netinkamai vertino atsakovo atsisakymą darytis DNR ekspertizę, nepagrįstai atsakovo atsisakymo priežastis vertino kaip galimą piktnaudžiavimą tokia teise, netinkamai įvertino liudytojų parodymus, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui, taip pažeisdamas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.

25. Byloje buvo sprendžiamas ginčas, ar vaiko M. M.-G., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvas yra atsakovas (apeliantas) R. V..

26. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė E. M.-G. yra vaiko M. M.-G., gimusios (duomenys neskelbtini), motina. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2022 m. sausio 20 d. išduotame 2013 m. spalio 22 d. gimimo įraše Nr. 8326 duomenų apie M. M.-G. tėvą nėra. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4058-723/2021 buvo nustatyta, kad V. G. nėra vaiko M. M.-G. biologinis tėvas, o M. M.-G. nėra V. G. biologinis vaikas, bei panaikinta 2013 m. spalio 22 d. gimimo įrašo dalis, kad V. G. yra M. M.-G. tėvas.

27. Apeliaciniame skunde įrodinėjama, jog teismas netinkamai vertino apelianto pateiktas medicinines pažymas bei netinkamai vertino atsisakymą darytis DNR ekspertizę. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas byloje atsisakė atlikti DNR ekspertizę tėvystei nustatyti, motyvuodamas tuo, jog turi kraujo krešėjimo sutrikimą, ir tuo, kad nepasitiki ieškove. Apeliantas, grįsdamas nurodytas aplinkybes, pateikė dvi medicinines pažymas – 1999 m. kovo 6 d. epikrizę iš gydymo įstaigos ir 2023 m. sausio 5 d. medicininių dokumentų išrašą / siuntimą, kuriame nurodyta rekomendacija, nerekomenduojamos i/v intervencijos. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo gauti duomenys iš apelianto gydymosi įstaigos, pagal kuriuos pacientas dažniausiai lankosi dėl ūminių susirgimų, stebimas dėl kepenų funkcijos, periodiškai atliekami reikalingi laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai, aiškių lėtinių susirgimų nebuvo nustatyta bei kad 2023 m. sausio 5 d. pacientas kreipėsi konsultacijai ir nurodė, kad darbe jo reikalaujama dažnai atlikti kraujo tyrimus, šios intervencijos jam sukelia nemalonius pojūčius, blogai jaučiasi kraujo ėmimo metu, todėl paprašė rekomendacijos išvengti dažno kraujo ėmimo darbe. Esant tokiems medicininiams dokumentams byloje, byloje nesant duomenų apie diagnozes, patvirtinančias, jog apeliantas turi kraujo krešėjimo ar kitų esminių sveikatos sutrikimų, dėl kurių kiltų rizika sveikatai paimant kraują, be to, pagal pateiktus medicininius išrašus apeliantui periodiškai atliekami reikalingi laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog apeliantas vengė atlikti DNR ekspertizę ir ją atsisakė atlikti ne dėl svarbių priežasčių, susijusių su sveikatos būkle.

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsisakymo atlikti DNR ekspertizę pirmosios instancijos teismas nelaikė esminiu, nustatant, jog apeliantas yra vaiko tėvas. Nors teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl apelianto atsisakymo darytis DNR ekspertizę vertinimo, tačiau aiškiai nurodė, jog toks atsakovo atsisakymas atlikti DNR ekspertizę laikytinas kaip papildomas argumentas greta kitų įrodymų, pripažįstant ieškovės vaiko tėvystę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino atsakovo atsisakymą, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių bei teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

29. Apeliaciniame skunde išsamiai pasisakoma dėl apelianto teisės atsisakyti DNR ekspertizės ir jo konstitucinių teisių į kūno neliečiamumą. Visuotinai pripažįstama, kad DNR ekspertizė yra patikimiausias ir objektyviausias įrodymų, galinčių patvirtinti arba paneigti spėjamo vaiko tėvo ir vaiko biologinį ryšį, šaltinis. Kita vertus, ekspertizės išvados nėra vienintelė įrodinėjimo priemonė, kuria gali būti patvirtintas ar paneigtas šis ryšys. CK 3.148 straipsnio, reglamentuojančio tėvystės nustatymo pagrindus, pirmojoje dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) ir kitos CPK reglamentuotos įrodymų priemonės. Vadinasi, DNR ekspertizės išvados yra pripažįstamos reikšmingu, bet ne visa lemiančiu (galimybės pasirinkti įrodinėjimo priemones prasme (CPK 177 straipsnio 3 dalis)) įrodymu.

30. Teisėjų kolegija pažymi, tokiu atveju, kai atsakovas atsisako atlikti DNR ekspertizę, tėvystės nustatymo klausimas sprendžiamas visapusiškai įvertinus šalių pateiktus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius, jog atsakovas yra vaiko tėvas. Tiek tarp CK nuostatų, reglamentuojančių tėvystės nustatymo ir tėvystės nuginčijimo institutus, tiek tarp CPK nuostatų, reglamentuojančių tokių bylų nagrinėjimo ypatumus, nėra nuostatų, kurios įtvirtintų priverstinės DNR ekspertizės atlikimo galimybę. Tokių nuostatų nebuvimas yra akcentuojamas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-687/2016, 45 punktas). Specialiųjų procesinių prievartos priemonių nenumatymas ir galimybės panaudoti bendrąsias proceso įstatyme įtvirtintas prievartos priemones nebuvimas siekiant užtikrinti DNR ekspertizės, skirtos biologiniam tėvystės ryšiui patvirtinti ar paneigti, atlikimą paaiškintinas, inter alia, būtinybe garantuoti konstitucinės teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą užtikrinimą (Konstitucijos 21 straipsnis) – šios konstitucinės teisės sudėtinė dalis yra ta, kad su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad CK 2.25 straipsnio, įgyvendinančio Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, pirmojoje dalyje yra pateikta šiek tiek platesnė įvardytos teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą sudėtinės dalies apibrėžtis, t. y. kad be paties asmens valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Pažymėtina, kad teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą yra absoliuti – tik pats asmuo sprendžia dėl šios teisės įgyvendinimo. Vadinasi, pirmiau nurodyta DNR ekspertizė negali būti atliekama prieš vaiko tėvų, veikiančių kaip vaiko atstovų pagal įstatymą ir (ar) savo vardu, jeigu aptariamai ekspertizei atlikti reikalingi ir jų (vieno ir (ar) kito) kraujo mėginiai, valią, t. y. prievarta, nes toks atlikimas reikštų nepagrįstą įsikišimą į pirmiau įvardytos konstitucinės teisės veikimo sferą.

31. Nagrinėjamu atveju apeliantas civilinėje byloje DNR ekspertizės atsisakė, pirmosios instancijos teismas tokią atsakovo teisę gerbė ir su tuo sutiko, neskyrė byloje ekspertizės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokią teisę apeliantas turėjo ir ja pasinaudojo, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė jo konstitucines teises į kūno neliečiamumą, atmestini kaip nepagrįsti.

32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ekspertizės atsisakymą vertino kartu su kitais įrodymais byloje, neteikė jam prioriteto prieš kitus įrodymus, todėl laikyti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, negalima. Vien tai, kad teismas įrodymus kitaip, nei juos vertina apeliantas, nesudaro pagrindo byloje daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas.

33. CK 3.148 straipsnis ir CPK 389 straipsnis reglamentuoja atsisakymo atlikti DNR ekspertizę pasekmes. Atsisakymo atlikti DNR ekspertizę motyvas gali leisti daryti išvadą, jog savo biologine tėvyste atsakovas neabejoja, nes vengiamos teisiškai pripažinti tėvystės paneigimas DNR ekspertizės išvada atitiktų jo paties interesus (CK 178 straipsnis).

34. Ekspertizės atsisakymo pasekmės yra pripažįstamos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią atsisakymas atlikti DNR tyrimą negali preziumuoti tėvystės buvimo ar nebuvimo (2016 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Mandet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 30955/12), tačiau toks atsisakymas gali būti vertinamas kaip papildomas argumentas, kartu su kitais įrodymais pripažįstant vaikui tėvystę be genetinių tyrimų (2015 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Canonne prieš Prancūziją, peticijos Nr. 22037/13) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-67-969/2019).

35. Teisėjų kolegija pažymi, jog, byloje neatliekant DNR tyrimo tėvystei nustatyti, įstatymas numato du galimus šios situacijos sprendimo būdus: pirma, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę, t. y. bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai; antra, jei atsakovas atsisako ekspertizės, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali tokį atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Nagrinėjamu atveju ieškovės pateikti įrodymai ir liudytojų parodymai pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog ieškovė ir apeliantas palaikė artimus santykius, turėjo lytinių santykių. Akcentuotina, kad apeliantas bylos nagrinėjimo metu neneigė, jog ieškovė ir apeliantas lytinių santykių turėjo 2012 m., tuomet, kai ieškovė tapo nėščia. Vien tai, kad šalys nurodė skirtingas lytinių santykių buvimo datas ir dažnumą, esant nustatytai aplinkybei ir apeliantui pripažįstant, jog jis turėjo lytinius santykius su ieškove, leidžia pagrįstai vertinti, jog ieškovė įrodė, jog apeliantas gali būti dukters tėvu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, net vidutiniškai sąmoningam žmogui yra aišku, kad skirtingų lyčių asmenims turėjus bent vienkartinius lytinius santykius yra tikimybė prasidėti nėštumui, todėl apeliantui nepateikus jokių objektyvių įrodymų, kad jis nėra mergaitės tėvas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas – mergaitės tėvas.

36. Įvertinus tai, kad tėvystės nustatymas sprendžiamas, kai vaikui yra jau dešimt metų, tikėtina, šalys lytinius santykius turėjo prieš dešimt metų, kurių metu galėjo ieškovė tapti nėščia, teisėjų kolegijos vertinimu, šalys gali tiksliai neatsiminti konkrečių datų bei jas nurodyti klaidingai dėl praėjusio laiko tarpo, todėl apelianto argumentai dėl ieškovės melagingų ir prieštaringų parodymų šioje byloje, tėvystės nuginčijimo byloje ir ikiteisminiame tyrime atmesti kaip nepagrįsti.

37. Akcentuotina, kad pareiga paneigti ieškovės teiginius ir įrodymus bei įrodyti, jog apeliantas nėra vaiko tėvas, jam atsisakius atlikti DNR ekspertizę, kilo būtent apeliantui. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas yra nepilnamečio vaiko tėvas, pateikdama šiuos įrodymus – šalių atostogų 2016 m. nuotraukas, kuriose užfiksuotas atsakovas jachtoje, šalia kurio matomas vaikas (vaiko veido nesimato), atsakovo siųstomis ieškovei nuotraukomis iš nurodytų atostogų, kuriose užfiksuota ieškovė su dukra. Šalių kartu praleistos atostogos užsienio valstybėse – 2016 m., 2021 m. rugsėjo 8 d. elektroniniu laišku, kuriuo buvo užsakytas batutas, nurodant užsakovu atsakovą, 2021 m. gegužės 12 d. susitarimu dėl dukros išlaikymo, kuriuo atsakovas sumokėjo ieškovei 10 000 Eur sumą už išlaikymą laikotarpiu nuo 2021 m. gegužės 12 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d., liudytojų parodymais E. B. (ieškovės draugė), I. M. (ieškovės draugė), O. M. (ieškovės mama), trimis garso įrašais, kuriuose įrašyti ieškovės ir atsakovo pokalbiai telefonu. Atsakovas, neigdamas vaiko tėvystę, tai įrodinėjo nuotraukomis, kuriose užfiksuota ieškovės santuoka su V. G., ieškovės socialinio tinko „Facebook“ įrašais, kuriuose įkelta ieškovės, jos buvusio sutuoktinio ir dukters nuotraukos, liudytojų N. G., D. V. parodymais, savo ir dukters motinos I. V. nuotraukomis, ikiteisminio tyrimo medžiaga pagal atsakovo pareiškimą dėl ieškovės melagingų parodymų, duotų civilinėje byloje Nr. e2-4058-723/2021, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4058-723/2021.

38. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto pateikti įrodymai neginčytinai nepatvirtina, jog jis negali būti vaiko tėvu. Vien tai, kad ieškovė buvo sudariusi santuoką su kitu vyru, tai, kad ieškovė viešoje erdvėje kėlė buvusio sutuoktino su dukra nuotraukas, nepatvirtina, jog būtent apeliantas nėra mergaitės tėvas. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog apeliantas turi dar vieną dukrą Samantą, patvirtina, jog apeliantas yra sveikas ir galintis susilaukti vaikų asmuo. Vien tai, kad apeliantas galimai palaikė santykius su dviem moterimis panašiu laikotarpiu, taip pat nepaneigia tėvystės negalimumo.

39. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas liudytojų paaiškinimų nesuabsoliutino, o vertino juos kitų įrodymų visumoje. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai vertino liudytojų paaiškinimus, kuriuos analizavo, vertino kiekvieno liudytojo patikimumą, ir apibendrinęs darė išvadą dėl liudytojų parodymų vertinimo.

40. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs liudytojų parodymus, pažymi, kad liudytojai patvirtino aplinkybę, jog įvairiais laikotarpiais ieškovė ir apeliantas palaikė artimus santykius, kas pagrįstai leido daryti išvadą, jog vaikas M. yra apelianto duktė. Akcentuotina, kad liudytojas D. V., aiškiai duodamas teismui parodymus, pasakė, kad nežino, kas vaiko tėvas, tačiau nepaneigė, jog tėvu negali būti atsakovas. Tiek ieškovės kviestos liudytojos, tiek apelianto kviesti liudytojai palaiko santykius su šalimis, kurios prašė ją apklausti, todėl visų liudytojų parodymai vertinti kritiškai, priešingai, nei teigia apeliantas. Pažymėtina, kad įvertinus ieškovės kviestų liudytojų parodymų turinį ir tėvystės nuginčijimo byloje duotais parodymais, kaip teigia apeliantas, parodymų prieštaringumo nenustatyta. Akcentuotina, kad bylose sprendžiami skirtingi klausimai, todėl liudytojai davė parodymus dėl skirtingų aplinkybių, nors aplinkybės susijusios su ieškove ir vaiku, tačiau vien šiuo pagrindu jų vertinti prieštaringomis nėra teisinio pagrindo.

41. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek pats apeliantas pateikė 2021 m. gegužės 12 d. abiejų šalių pasirašytą susitarimą, kuriame nurodyta, jog apeliantas sumokėjo ieškovei 10 000 Eur vaiko išlaikymo lėšų nuo 2021 m. gegužės 12 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. Esant tokiam paties apelianto pasirašytam dokumentui, teisėjų kolegija laiko, jog apeliantas yra sumokėjęs vaikui M. išlaikymą vienkartine pinigų suma, kas vertintina, kaip apelianto prievolės išlaikyti vaiką pripažinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks susitarimo pasirašymas ir piniginės sumos dydis pagrįstai leidžia manyti, kad apeliantas susitarimo pasirašymo metu save laikė vaiko tėvu, su tuo sutiko, kas pripažintina esminiu įrodymu dėl tėvystės pripažinimo.

42. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, kai tėvystė negali būti nustatyta DNR tyrimais (teisinėje sistemoje neįtvirtinta priemonių dėl priverstinio tyrimų atlikimo), asmens, siekiančio tėvystės nustatymo, interesai turi būti apsaugomi. Procesinių priemonių priversti tariamą tėvą paklusti teismo nutarčiai (dėl DNR tyrimų atlikimo) stoka atitinka proporcingumo principą tik tada, kai yra nustatytos alternatyvios priemonės, leidžiančios nepriklausomai institucijai greitai išspręsti tėvystės nustatymo klausimą (pvz., 2002 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Mikulić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 53176/99, par. 64).

43. Pažymėtina, kad tokios alternatyvios priemonės, kokios yra minimos pirmiau nurodytoje EŽTT praktikoje, yra įtvirtintos CK 3.148 straipsnyje ir CPK 389 straipsnyje, kurie reglamentuoja atsisakymo atlikti DNR ekspertizę pasekmes. Šio teisinio reguliavimo kontekste išskirtini du aspektai: 1) pagrindu nustatyti tėvystę, jeigu yra atsisakoma ekspertizės, gali būti pripažįstami įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas ir išlaikymas, įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę, ir kt.; 2) ekspertizės atsisakymas, išreikštas spėjamo vaiko tėvo, gali būti įvertintas kaip tėvystės įrodymas. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog tokios ekspertizės atsisakymo pasekmės yra pripažįstamos ir EŽTT praktikoje, pagal kurią atsisakymas atlikti DNR tyrimą negali preziumuoti tėvystės buvimo ar nebuvimo (2016 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Mandet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 30955/12), tačiau toks atsisakymas gali būti vertinamas kaip papildomas argumentas, kartu su kitais įrodymais pripažįstant vaikui tėvystę be genetinių tyrimų (2015 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Canonne prieš Prancūziją, peticijos Nr. 22037/13).

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad pirmiau įvardyta nuostata, pagal kurią ekspertizės atsisakymas gali būti pripažįstamas kaip tėvystės įrodymas, yra įtvirtinta tik tarp tų materialiosios ir proceso teisės nuostatų, kurios išimtinai reglamentuoja tėvystės nustatymo institutą ir bylų dėl tėvystės nustatymo ypatumus, – tokios nuostatos nėra tarp tų nuostatų, kurios reglamentuoja tėvystės nuginčijimo aspektus. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama nuostata yra įtvirtinta prioritetinei vaikų teisių ir interesų apsaugai (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) užtikrinti. Vaikas turi prigimtinę teisę žinoti savo kilmę, vaiko kilme yra grindžiamos vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos (CK 3.137 straipsnio 2 dalis). Tėvai, be kitų pareigų, turi pareigas dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, šių pareigų atsiradimas ir vykdymas būtent ir yra siejamas su vaiko kilmės nustatymu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus, grindžiamus jo kilme, ir eliminuoti spėjamo vaiko tėvo, kaip atsakovo pagal ieškinį dėl tėvystės nustatymo, galimybę atsisakyti ir vengti prisiimti pirmiau įvardytas pareigas, prisidengiant savo teise atsisakyti ekspertizės, ir yra įtvirtinta nuostata, pagal kurią ekspertizės atsisakymas gali būti pripažįstamas kaip tėvystės įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019. Teismų praktika. 2019, 51, p. 9–22).

45. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. Tai yra svarbus juridinis faktas, leidžiantis nustatyti už vaiko teisių įgyvendinimą atsakingus asmenis, vaiko tėvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-687/2016).

46. Esant tokiai teismų praktikai, apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismo argumentai prieštarauja tėvystės nustatymo, t. y. vaiko kilmės nustatymo instituto, tikslams atmestini, kaip aiškiai nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

47. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

48. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme

49. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

50. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, teigdamas, jog reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo tenkinus tik iš dalies – laikytina, jog buvo patenkinta 50 proc. antrojo ieškinio reikalavimų, kas bendrai atitinka 75 proc. ieškovei proporcingai patenkintų reikalavimų bei atitinkamai ir žyminio mokesčio dalis apskaičiuota klaidingai, laikantis, jog ieškinys patenkintas 75 proc. tuo pažeidžiant Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalies nuostatas.

51. Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su apeliantu neturi. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo, jog pirmas ieškinio reikalavimas tenkintas visiškai, nėra. Antru ieškinio reikalavimu ieškovė prašė priteisti išlaikymą dukrai po 250 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo dienos. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl išlaikymo dydžio tenkino visiškai, tačiau nustatė, jog atsakovas iki 2021 m. rugsėjo 25 d. išlaikymą yra sumokėjęs, todėl išlaikymą priteisė nuo 2021 m. rugsėjo 26 d., o ne nuo ieškinio pateikimo dienos, kaip prašė ieškovė.

52. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš esmės materialinis teisinis reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo ir jo dydžio buvo patenkintas visiškai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog antras ieškinio reikalavimas patenkintas tik iš dalies, bei atitinkamai neteisingai byloje paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Akcentuotina, kad išlaikymo mokėjimo momento nustatymas nesudaro teisinio pagrindo vertinti, jog reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo tenkintas iš dalies. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikina ir perskirsto bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

53. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė šias bylinėjimosi išlaidas – 94 Eur žyminį mokestį (už reikalavimą dėl tėvystės nustatymo) ir 3 450 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jis patyrė 1 700 Eur atstovavimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys tenkintas visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos, o atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atmetamas.

54. Ieškovė už reikalavimą priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl 78 Eur (250 Eur x 12 mėn. x 3 proc. x 75 proc. x 0,1458) žyminis mokestis priteisiamas iš atsakovo valstybei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 82 straipsnis, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

55. Pirmosios instancijos teismas patyrė 53,28 Eur pašto išlaidas (Vilniaus miesto apylinkės teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylos viršelio vidinė pusė) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintas visiškai, šios išlaidos priteisiamos iš atsakovo valstybei.

56. Ieškovė pateikė duomenis, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, ieškovės išlaidos priteistinos iš apelianto.

57. Apeliantas pateikė duomenis, kad patyrė 1 109 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 000 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 109 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, apelianto patirtos išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 20 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. V. (R. V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei E. M.-G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 544,00 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo R. V. (R. V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 53,28 Eur (penkiasdešimt tris eurus 28 ct) bylinėjimosi išlaidas (pašto išlaidas). Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, įmokos kodas 5662.

Priteisti iš atsakovo R. V. (R. V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 78,00 Eur (septyniasdešimt aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio). Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš atsakovo R. V. (R. V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei E. M.-G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 050,00 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Loreta BraždienėVirginijus KairevičiusVisvaldas Kazakiūnas