Šiaulių apygardos teismo nutartis

1. E. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad ji smurtaudama padarė nežymų sveikatos sutrikdymą R. J., būtent 2022 m. lapkričio 6 d. apie 12.01 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą ranka sudavė į kaktos sritį nukentėjusiajai R. J., tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas kaktos kairėje ir nosies srityje, odos nubrozdinimus kaktos kairėje, nosies ir kairio žando srityse.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

9. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistosios E. S. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jai už nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajai E. S. bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

10. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas E. S. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nubaudė laisvės apribojimu 9 mėnesiams. Skirdamas bausmę nuteistajai E. S. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nuteistajai paskyrimui, tai yra į tai, kad E. S. įvykdė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininkės asmenybę (ankstesnis teistumas išnykęs, šis smurtinio pobūdžio atvejis pirmas, paprastai E. S. nėra linkusi naudoti fizinę jėgą ir taip smurtauti, administracine tvarka bausta, turi galiojančių administracinių nuobaudų, duomenų, kad būtų psichiatro ar priklausomybės ligų įskaitose byloje nėra, E. S. teigimu, ji turi neįgalumą, nuo gimimo jai nustatytas cerebrinis paralyžius, ji gauna neįgalumo pašalpą). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra viena nuteistosios E. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)), jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, spręsdamas klausimą dėl paskiriamos bausmės individualizavimo ir nustatęs, jog nuteistoji E. S. nesutinka dirbti viešuosius darbus (tai švelniausia BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė), padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistosios E. S. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jai už įvykdytą nusikalstamą veiką kitą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, jos dydį parenkant mažesnį už BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytą laisvės apribojimo bausmės vidurkį (laisvės apribojimą 9 mėnesiams). Be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, E. S. paskirta laisvės apribojimo bausmė teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jai paskirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajai E. S. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį, nuteistajai E. S. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę (viešuosius darbus) nuteistosios E. S. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (apeliaciniame skunde E. S. neišreiškė sutikimo dirbti viešuosius darbus). Apeliaciniame skunde nuteistosios E. S. nurodytos aplinkybės – tai, kad ji dirba „(duomenys neskelbtini)“ taksi pavežėja (tame tarpe ir naktimis), yra neįgali, viena augina 7 metų dukrytę, dėl padarytos nusikalstamos veikos labai gailisi, – iš esmės buvo įvertintos skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu skiriant E. S. bausmę ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jos baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jai paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistosios interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai E. S. paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistajai E. S. paskirtos bausmės nėra pagrindo.

12. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 6 dalimi, E. S. įpareigota bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje ir nuo 23 val. iki 6 val. būti faktinėje savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), jeigu tai nesusiję su darbu. Nuteistoji E. S. apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jai paskirtu įpareigojimu nustatytu laiku būti faktinėje savo gyvenamojoje vietoje.