Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Nijolės Piškinaitės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. L. ir E. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-356-154/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams A. L. ir E. L., tretiesiems asmenims A. L. individualiai įmonei ir uždarajai akcinei bendrovei „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl pinigų gavimo pagal kreditavimo sutartis, laidavimo pabaigos, garanto civilinės atsakomybės ir procesinių palūkanų dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės E. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo A. L. apeliacinis skundas iš esmės netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn patvirtina ne vien tik anksčiau nurodyti ir prie bylos pridėti Suvestiniai memorialiniai orderiai, tačiau apeliacinio teismo įsitikinimą apie paskolos dalyko perdavimą suponuoja ir kitų byloje egzistuojančių aplinkybių visetas, o būtent, kad ieškovas, teikdamas teismui ieškinį, prie jo pridėjo Kreditavimo sutarčių nuorašus, patvirtinus CPK nustatyta tvarka (CPK 114 straipsnio 1 dalis); jog Kreditavimo sutartys ir jų sąlygas keičiantys susitarimai yra atsakovo, kaip A. L. ūkio ir A. L. IĮ, atstovo pasirašyti. Kreditavimo sutartis Nr. K-4200-2010-7 buvo keičiama 2010 m. gegužės 11 d. Susitarimu Nr. K-4200-2010-7/1, Kreditavimo sutartis Nr. 2753 pakeista 2006 m. rugsėjo 28 d. Susitarimu Nr. 1, 2008 m. rugsėjo 24 d. Susitarimu Nr. 2753/2, 2009 m. lapkričio 6 d. Susitarimu Nr. 2753/3, 2009 m. lapkričio 6 d. Susitarimu Nr. 2753/3, 2010 m. lapkričio 12 d. Susitarimu Nr. 2753/4, 2011 m. kovo 21 d. Susitarimu Nr. 2753/5, o Kredito linijos sutartis Nr. 1580 keista 2005 m. lapkričio 25 d. Susitarimu Nr. 1, 2007 m. lapkričio 23 d. Susitarimu Nr. 1580/2, 2009 m. gruodžio 22 d. Susitarimu Nr. 1580/3 ir 2011 m. kovo 21 d. Susitarimu Nr. 1580/4, t. y. buvo keičiami kredito grąžinimo terminai, kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės; paminėtuose susitarimuose buvo aptarta kredito gavėjų paimta ir negražinta Bankui kredito suma; jog Kreditavimo sutarčių vykdymas buvo užtikrintas tiek hipoteka, tiek laidavimu (I t., b. l. 18-22, 24-30, 31-32, 33-34, 46-47, 35, 36-38, 39, 40, 41, 42-43, 44-45, 46-47, 48-51, 52-53, 54, 55-56, 57-60, 61-62). Tai, kad A. L. IĮ gavo kreditą pagal Kredito linijos sutartį Nr. 1580 ir jo negrąžino, įrodo įsiteisėjusi Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-740-71/2012, kuri apeliacine tvarka buvo peržiūrėta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi, taip pat Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-488-154/2012 (II t., b. l. 51-52, 55-58; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Pastebėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, o apeliantai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė, jog tarp šalių vyko / vyksta teisminiai ginčai dėl Kreditavimo sutarčių pripažinimo nesudarytomis ir / ar negaliojančiomis ir / ar Kreditavimo sutarties Nr. K-4200-2010-7 nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir pan. Byloje taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad pirmiau nurodytos Kreditavimo sutartys yra įstatymo nustatyta tvarka nuginčytos.

Taigi atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju atsakovas ūkininkas A. L., kaip A. L. ūkio ir IĮ atstovas, privalėjo byloje pateikti įrodymus, kad jis pagal Kreditavimo sutartis jose nurodytų paskolos sumų (piniginių lėšų) iš ieškovo negavo, tačiau apeliantas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos (pagrįsti atsikirtimus) neįvykdė ir šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje neįrodė bei leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados (CPK 178, 185 ir 314 straipsniai). Kita vertus, apeliaciniuose skunduose apeliantų nurodomi teiginiai, kad „reikalavimai reiškiami praėjus penkeriems mėnesiams nuo A. L. IĮ piniginių prievolių įvykdymo termino pabaigos“, „pagrindinis skolininkas nevykdė savo prievolės, todėl Bankas privalėjo kreiptis į garanto davėją dėl paskolos grąžinimo“, tik dar kartą įrodo, kad kredito gavėjams Kreditavimo sutartyse nurodytos sumos buvo išmokėtos. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nustačius, kad tarp ieškovo (Banko) ir atsakovo ūkininko A. L., A. L. IĮ atsiradę kreditavimo teisiniai santykiai tęsėsi nuo 2003 metų iki 2012 metų, t. y. apie devynerius metus, apeliantų pasirinkta teisinės gynybos priemonė (neigimas aplinkybės, kad kredito gavėjai ūkininkas A. L. ir A. L. IĮ gavo pinigus pagal Kreditavimo sutartis) nėra suprantama ir logiškai paaiškinama.

Iš bylos rašytinių įrodymų matyti, kad prievolių pagal Kreditavimo sutartį Nr. K-4200-2010-7, Kreditavimo sutartį Nr. 2753 ir Kredito linijos sutartį Nr. 1580 įvykdymui užtikrinti tarp Banko ir laiduotojos E. L. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. L-4200-2010-20, Laidavimo sutartis Nr. 1451 ir Laidavimo sutartis Nr. 1103 (toliau – ir Laidavimo sutartys) (I t., b. l. 33-34, 46-47, 61-62). Pagal nurodytų Laidavimo sutarčių 1.1 punktą, laiduotoja (apeliantė) įsipareigojo atsakyti Bankui visu savo turtu, jeigu skolininkai (kredito gavėjai) neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal Kreditavimo sutartis, o skolininko (atsakovo) ir laiduotojos (atsakovės) atsakomybė ieškovui (Bankui) solidarioji. Laiduotoja, inter alia įsipareigojo atsakyti Bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jeigu jis nevykdys visos, dalies ar netinkamai vykdys skolininko prievoles (Laidavimo sutarčių 2.1.1 punktas). Šiose Laidavimo sutartyse, be kita ko, šalys sulygo, kad Bankas turi teisę pareikalauti, kad skolininkas prievolę įvykdytų tiek laiduotojas, tiek skolininkas bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Laidavimo sutarčių 2.3.1.1 punktas), o Laidavimo sutarčių 4.2 punkte šių sutarčių šalys nustatė, kad sutartys įsigalioja nuo jų pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo.

Pastebėtina, kad byloje šalys neginčija ir neįrodinėja, jog kredito gavėjai ūkininkas A. L. ir A. L. IĮ nesilaikė Kreditavimo sutartyje Nr. K-4200-2010-7, Kreditavimo sutartyje Nr. 2753 ir Kredito linijos sutartyje Nr. 1580 nustatytų tarpinių ir galutinių kredito grąžinimo terminų, nesumokėjo palūkanų ir delspinigių, negrąžino kredito, tačiau apeliantai laikosi pozicijos, kad Laidavimo sutartys pasibaigė, nes suėjo prievolės įvykdymo terminas. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Laidavimo sutartyse šalys sulygo, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo, atsižvelgdamas į kasacinio teismo laidavimo teisinius santykius ir jų pasibaigimą reglamentuojančių teisės normų išaiškinimus, sprendė, jog laiduotojos E. L. prievolė yra galiojanti ir jai kyla atsakomybė už kredito gavėjų neįvykdytas prievoles.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, siekdama užtikrinti vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant CK 6.88 straipsnį, kuriame reglamentuojama terminuoto laidavimo pabaiga, expressis verbis nurodė, kad tuo atveju, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo (analogiška nuostata įtvirtinta šios bylos šalių laidavimo sutartyse), tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, inter alia pažymėjo, kad tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys), o laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas netaikytinas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galioja tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Tik akcentuotina, kad pagal kasacinio teismo pateikiamus išaiškinimus šalių susitarimas, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas. Pažymėtina ir tai, kad pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009 pateiktų išaiškinimų kasacinis teismas laikosi ir vėlesnėse bylose, kuriose keliamas klausimas, ar šalys, sudarydamos laidavimo sutartis, kuriose įtvirtinta analogiška sąlyga, susitarė dėl laidavimo termino (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013; kt.).

Taigi apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, taip pat į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, atsakovas ūkininkas A. L. savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, o teisėjų kolegijos vertinimu, laiduotojas ir kreditorius susitarę dėl laidavimo galiojimo iki visiško paskolos grąžinimo, pakeitė CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą laidavimo pabaigos terminą, t. y. laidavimo pasibaigimo momentą apibrėžė visišku prievolių pagal Kreditavimo sutartis įvykdymu, konstatuoja, jog ieškovas neturėjo jokios prievolės per 3 mėnesius nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo pareikšti ieškinį laiduotojui (CK 1.126 straipsnis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantai netinkamai aiškina CK 6.88 straipsnio 1 dalies normas ir šiuo klausimu suformuotą, anksčiau paminėtą kasacinio teismo praktiką. Ginčo šalys aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriaus atžvilgiu yra solidari (Laidavimo sutarčių 1.1 punktas), t. y. tokia, kokia nustatyta CK 6.81 straipsnio 1 dalyje, ir galioja iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.87 straipsnis), o remiantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Minėta, analogiška nuostata buvo nustatyta ir Laidavimo sutarčių 2.3.1.1 punkte.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikytinas, nes pagal ieškovo ir atsakovės sutartis laidavimas galioja tol, kol bus grąžintos visos suteiktų kreditų sumos. Kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, atsakovai neteikė įrodymų, kad buvo grąžinti kreditai (šių kreditų dalis). Ieškovas apeliacinės instancijos pateikė paaiškinimus, jog 2013 m. lapkričio 26 d. atsakovo A. L. pasiūlytam pirkėjui buvo parduotas Kredito sutarties Nr. K-4200-2010-7 įvykdymui užtikrinti įkeistas atsakovo nekilnojamasis turtas ir Bankas gavo 61 572 Lt, kuriais buvo padengtas negrąžintas kreditas, 215 000 Lt skolos suma šiuo metu yra sumažėjusi ir ieškovas šio sprendimo vykdymo stadijoje užtikrins, kad po įkeisto turto pardavimo gauta 61 572 Lt suma bus sumažintas laiduotojos atsakomybės dydis (III t., b. l. 32). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs, iš atsakovės turi būti išieškoma mažesnė skola, nes dalis skolos buvo padengta po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, pirmosios instancijos teismo priteistą 217 169,98 Lt skolą pagal Kreditavimo sutartį Nr. K-4200-2010-7 sumažina 61 572 Lt suma, t. y. nurodo, kad priteista 155 597,98 Lt, o iš viso iš E. L. pagal visas tris kreditavimo sutartis priteista 287 396,85 Lt. Kitų įrodymų apie kreditų grąžinimą nebuvo pateikta. Atsakovų atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis, jog Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamas klausimas dėl bankroto bylos A. L. IĮ iškėlimo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad už Kreditavimo sutarties Nr. K-4200-2010-7, pagal kurią ieškovas atsakovui (ūkininkui A. L.) suteikė 367 000 Lt investicinį kreditą, įvykdymą garantavusio trečiojo asmens UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ atsakomybė nagrinėjamu atveju yra subsidiari, todėl Bankas garantui pagrįstai nereiškė jokių reikalavimų, nes kreditorius turi išnaudoti visas galimybes atgauti skolą iš skolininko ir solidariai atsakingų asmenų (CPK 178 ir 185 straipsniai).

Vienas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų yra garantija. CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garantijos institutas pagal savo sampratą yra artimas laidavimo institutui, tačiau, skirtingai nei šis, garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo. Skolininko prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos įvykdymas yra tas juridinis faktas, kuris sukelia prievolinius santykius tarp kreditoriaus ir garanto. Garanto įsipareigojimas atsakyti garantijoje nustatyta suma reiškia, kad jis gali garantuoti tiek už visos pagrindinės prievolės įvykdymą, tiek už jos dalį. Įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui (CK 6.90 straipsnio 3 dalis). Taigi garantijos, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2012).

Byloje nustatyta, kad už Kreditavimo sutartį Nr. K-4200-2010-7 yra garantavęs trečiasis asmuo UAB „Žemės ūkio paskolų garantijos fondas“ ne mažesne kaip 70 procentų negrąžinto kredito dalies grąžinimo garantija (II t., b. l. 30). Pagal 2003 m. spalio 16 d. Susitarimo Nr. 2 „Dėl 2000 m. balandžio 12 d. Sutarties dėl garantijų teikimo Nr. 88/2000“ 7.3.2 ir 7.3.2.3 p., garantas gali atsisakyti tenkinti Banko prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą ar šį prašymą tenkinti iš dalies, jeigu Bankas nepateikė šio susitarimo 7.1 punkte nurodytų dokumentų, t. y. kredito panaudojimą pagal paskirtį; suteikto ir grąžinto kredito dydį, nesumokėtas palūkanas ir netesybas; kad kredito sutarties pagrindu Bankui buvo įkeistas turtas ir turtinės teisės; kredito gavėjo turto pardavimą ir Banko gautas lėšas realizavus kredito gavėjo turtą ir turtines teises, užtikrinusias kredito grąžinimą; draudimo įmonės išmokėtas bankui įkeisto turto ar kredito gavėjo (sveikatos) draudimo išmokas (II t., b. l. 38-41).

Įvertinusi paminėtas aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais, kad pagrindiniam skolininkui (ūkininkui A. L.) neįvykdžius savo prievolių, ieškovas privalėjo kreiptis į garanto davėją dėl paskolos grąžinimo, nes, kaip nurodyta pirmiau, Bankas kreipdamasis su prašymu į garantą įvykdyti garantinį įsipareigojimą turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius kredito gavėjo turto pardavimą ir Banko gautas lėšas realizavus kredito gavėjo turtą bei turtines teises, užtikrinusias kredito grąžinimą. Bankas įgyja teisę reikalauti iš garanto įvykdyti savo įsipareigojimus pagal garantiją tik po to, kai Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka realizuoja kredito grąžinimui užtikrinti įkeistą turtą ir iš kredito grąžinimą užtikrinančių priemonių negauna savo reikalavimų dėl kredito gavėjo skolos visiško patenkinimo. Nerealizavus Bankui įkeisto turto, Bankas neturėjo teisės kreiptis dėl garantijos išmokėjimo.

Teisėjų kolegija vertindama apeliantės E. L. argumentus bei motyvus, susijusius su procesinių palūkanų dydžiu, t. y. kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįsto dydžio palūkanas, sutinka su šiais argumentais ir pažymi, kad įstatymų leidėjo CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudą, taip pažeidžia kreditoriaus interesus, todėl privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės, neturi teisinės reikšmės. Jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilinės atsakomybės netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Laiduotojui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti procesinių palūkanų, o laiduotojas įgyja naują pareigą – pareigą sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo. Tokių palūkanų mokėjimas nėra pagrindinio skolininko prievolė, o civilinė atsakomybė procesinių palūkanų forma laiduotojui taikoma dėl jo paties neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012; kt.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat, kad nagrinėjamu atveju Laidavimo sutartyse šalys nesusitarė dėl procesinių palūkanų dydžio, atsakovė E. L. yra fizinis asmuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, jog laiduotoja privalo mokėti tokio pat dydžio procesines palūkanas, kurios nustatytos kredito gavėjams – ūkininkui A. L. ir A. L. IĮ, pripažintini nepagrįstais ir darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl iš E. L. priteistinų procesinių palūkanų dydžio, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnį, todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis keistina, sumažinant priteistų procesinių palūkanų dydį iki įstatyme (CK 6.210 straipsnio 1 dalyje) nustatyto dydžio (5 procentai metinių palūkanų). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad ieškovas pateikė duomenis, jog 2013 m. lapkričio 26 d. buvo parduotas turtas ir po šio pardavimo ieškovas gavo 61 572, Lt, kuriais buvo padengta dalis skolos, pakeistina pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis, nurodant, kad iš atsakovės priteista: 5 procentai metinių palūkanų už priteistą 348 968,85 Lt sumą nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. (įskaitytinai) ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą 287 396,85 Lt nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovas ieškinyje, grįsdamas savo reikalavimą subsidiariai iš atsakovo A. L. priteisti 86 847,14 Lt skolą ir 10,94 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodė, kad IĮ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir už jo prievoles, jeigu neužtenka IĮ turto, subsidiariai atsako įmonės savininkas; jog ieškovas kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovui ūkininkui A. L. ir A. L. IĮ įkeisto turto.

Pažymėtina, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – ir Individualių įmonių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalis). Individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato CK, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).

Nagrinėjamu atveju Bankas (kreditorius) turi reikalavimo teisę į atsakovą A. L. kaip subsidiarų skolininką (A. L. IĮ savininką), kad šis atlygintų įmonės turtu nepadengtą skolą. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip buvo nurodyta pirmiau, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, tik tuo atveju, kai individuali įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas formuojamoje praktikoje, be kita ko, taip pat yra pažymėjęs, kad subsidiarioji skolininko atsakomybė kyla tik tada, jei pagrindinis skolininkas neturi turto, kurio pakaktų jo prisiimtoms prievolėms vykdyti (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2009;2011 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011). Be to, vykdymo procese išieškojimo iš individualios įmonės tvarką nustato CPK 673 straipsnis, pagal kurį jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankami lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad antstolis nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą priteistoms sumoms iš individualios įmonės išieškoti gali tik tuo atveju, kai tokią prievolę yra nustatęs teismas ir yra išduotas vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš individualios įmonės savininko (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2013).

Pagal bylos duomenis Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nutarė išieškoti iš A. L. individualios įmonės skolą, susidariusią pagal Kredito linijos sutartį Nr. 1580, t. y. 86 006,43 Lt negrąžinto kredito, 5 332,77 Lt palūkanų, 231, 36 Lt delspinigių, viso – 91 570,56 Lt skolos, 100 Lt žyminio mokesčio, 11,03 procentų dydžio metines palūkanas už negrąžintą kredito sumą (86 006,43 Lt) nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki visiško skolos išieškojimo, ir nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių A. L. nuosavybės teise priklausantį, ieškovui įkeistą nekilnojamąjį turtą, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ši nutartis yra įsiteisėjusi ir ja yra nustatyti skolininko A. L. individualios įmonės skola ir įsipareigojimai. Kaip jau buvo minėta, atsakovas A. L. turėtų atsakyti tokia apimtimi, kokia yra nustatyta šiuo procesiniu teismo sprendimu, tačiau šioje byloje ieškovas pareiškė mažesnius reikalavimus, todėl pagrįstai pirmosios instancijos iš A. L. kaip subsidiaraus skolininko priteisė 86 006,43 Lt skolą ir 10,94 procentų dydžio procesines palūkanas. Atsižvelgiant į tai, kad minėta 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi yra priteista iš IĮ skola, procesinės palūkanos yra priteistos nuo 2012 m. rugsėjo 3 d., o atsakovas turi mokėti tik tokio dydžio skolą ir tik tiek, kiek yra priteista iš IĮ, todėl iš atsakovo šioje byloje priteistinos procesinės palūkanos nuo 2012 m. rugsėjo 3 d., o ne nuo 2012 m. gegužės 8 d. Pažymėtina, kad šioje byloje iš esmės yra tik nustatytas atsakovo prievolės pobūdis, nes pati prievolė ir jos mastas yra įtvirtinti įstatymuose (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, CPK 673 straipsnis). Taip pat patikslintina pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis, nurodant sąlygas, kurioms esant subsidiarus skolininkas (A. L.) turės mokėti šioje byloje iš jo priteistas pinigų sumas.

Apibendrinant šioje nutartyje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovės E. L. apeliacinis skundas yra pagrįstas dėl neteisingai pirmosios instancijos teismo nustatytų iš jos priteistinų procesinių palūkanų ir todėl sprendimo dalis dėl priteistų procesinių palūkanų pakeistina. Pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas, sumažinant iš atsakovės priteistą skolos dydį po teismo sprendimo ieškovui sumokėta pinigų suma, nelaikytina, kad sprendimas priimtas atsakovės naudai. Atsakovo A. L. apeliacinis skundas iš esmės nepripažintinas pagrįstu ir tenkintinu, o procesinių palūkanų skaičiavimo datos pakeitimas nelaikytinas ieškovo reikalavimų patenkinimu. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimus, t. y. į tai, kad dėl pagrindinių ieškovo materialiųjų reikalavimų patenkinimo pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas, nekeistinas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Iš atsakovų priteistina į valstybės biudžetą Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartimis atidėtos žyminio mokesčio dalys iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (III t., b. l. 6-7, 8-9), t. y. iš E. L. į valstybės biudžetą priteistina 7 190 Lt žyminio mokesčio, o iš A. L. – 2 305 Lt žyminio mokesčio (CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Ieškovas prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisti 968 Lt (III t., b. l. 20, 21). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės E. L. apeliacinis skundas iš dalies tenkintas, į patenkinto reikalavimo pobūdį, į tai, kad atsakovo A. L. apeliacinis skundas iš esmės netenkintas, į ieškovo atstovo darbo laiką ir sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, į bylos sudėtingumą ir apimtį, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, ieškovui iš atsakovės E. L. priteistina 600 Lt advokato atstovavimo išlaidų, o iš atsakovo A. L. priteistina 190 Lt advokato atstovavimo išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 2 ir 8.11 punktai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 3 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovų E. L. ir A. L. išdėstyti taip:

„Iš atsakovės E. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) priteisti 287 396,85 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt septynis tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt šešis litus ir 85 ct) skolą. Priteisti iš atsakovės E. L. ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui 5 procentų dydžio metines palūkanas už 348 968,85 Lt sumą nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. (įskaitytinai) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už 287 396,85 Lt sumą nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

A. L. individualiai įmonei (juridinio asmens kodas 175718631) neturint turto, pakankamo prievolėms vykdyti, iš atsakovo A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) priteisti 86 847,14 Lt (aštuoniasdešimt šešis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis litus ir 14 ct) skolą, 10,94 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 86 847,14 Lt sumą nuo 2012 m. rugsėjo 3 d iki visiško teismo sprendimo įvykdymo“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui iš atsakovės E. L. 600 Lt (šešis šimtus litų) už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovo A. L. 190 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt litų) už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo A. L. 2 305 Lt (du tūkstančius tris šimtus penkis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, iš atsakovės E. L. 7 190 Lt (septynis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.