Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-239-613/2017

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-02-15
Bylos Nr.: 2A-239-613/2017
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Giedrė Seselskytė
Ieškovas: V. B.
Atsakovas: M. P., T. P.
Trečiasis asmuo: A. J. P.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-239-613/2017 (S) Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00204-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 2.6.29.4; 3.1.7.8; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 15 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. J. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-10-10 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovams M. P. ir T. P. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo bei trečiojo asmens su savarankišku reikalavimu ieškinį atsakovams T. P. ir M. P. dėl kreditinio reikalavimo palikimą priėmusiems įpėdiniams bei atsakovų T. P. ir M. P. priešieškinį V. B., trečiajam asmeniui A. J. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė ieškiniu pareiškė reikalavimus: 1) pripažinti, kad ieškovė ir A. P. buvo sudaręs susitarimą įsigyti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti šį žemės sklypą ieškovės ir A. P. bendrąja daline nuosavybe, kurioje nuosavybės teisės yra šios: ieškovei priklauso ½ nuosavybės teisės dalis, T. P. – ¼ dalis, M. P. – ¼ dalis; 3) pripažinti, kad A. P. ir ieškovė buvo sudarę susitarimą įsigyti keleivinį automobilį „Volkswagen Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise; 4) pripažinti šį automobilį ieškovės ir A. P. teisių ir pareigų perėmėjų T. P. ir M. P. bendrąja daline nuosavybe, kurioje nuosavybės teisės dalys yra šios: ieškovei priklauso ½ dalis, T. P. priklauso ¼ dalis, M. P. priklauso ¼ dalis; 5) atidalyti atsakovų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš ieškovės atsakovams 35254,50 Lt piniginę kompensaciją – po 17627,25 Lt kiekvienam, o ieškovei priteisiant atsakovams priklausančią žemės sklypo ir automobilio nuosavybės dalį; 6) priteisti ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis 6630,75 Lt patirtų laidojimo išlaidų; 7) priteisti ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad nuo 2006 metų ieškovė ir A. P. (miręs (duomenys neskelbtini)) pradėjo gyventi kartu ieškovei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), santuoka nebuvo įregistruota, tačiau ieškovė ir velionis vedė bendrą ūkį, gyvendami kartu rūpinosi vienas kitu, drauge atostogaudavo, bendrai sprendė piniginius ir kitus svarbius klausimus, tokie veiksmai patvirtina jungtinę veiklą, uždirbtų lėšų naudojimą bendriems interesams – bendro turto sukūrimui ir bendrų poreikių tenkinimui. Vienas kito įsipareigojimus tretiesiems asmenims, visus įsigytus daiktus jie laikė bendrais, bendrai rūpinosi buto, kuriame kartu gyveno, priežiūra, abu mokėjo už buto pagerinimą, abu mokėjo su buto išlaikymu susijusius mokesčius, A. P. pervesdavo į ieškovės banko sąskaitą grynųjų pinigų kasdieniniams poreikiams tenkinti. Gyvendami kartu jie įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, kuris įregistruotas A. P. vardu pagal 2010-03-01 pirkimo–pardavimo sutartį. Kadangi ieškovė su velioniu gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, turėjo bendrą ateitį ir planavo vestuves, jie nematė skirtumo, kieno vardu įregistruoti žemės sklypą. Tą įrodo ir 2010-04-13 Klaipėdos rajono savivaldybės A. P. vardu perregistruotas gyvenamojo namo statybos leidimas, kurio pagrindu jie ketino statyti gyvenamąjį namą. Be to, kartu gyvendami jie įgijo ir automobilį „Volkswagen Multivan“, kuris buvo įregistruotas A. P. vardu, jo vidutinė rinkos vertė yra 19409 Lt. Automobilis buvo įsigytas už bendrai paskolintas lėšas, todėl ieškovei priklauso ½ dalis šio automobilio. Kadangi kartu naudoti šio automobilio neįmanoma, ieškovė sutinka atsakovams sumokėti kompensaciją. Kadangi ieškovė ir A. P. siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, todėl bendro gyvenimo metu įgytas turtas priklauso jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, o prisiimti turtiniai įsipareigojimai yra solidarūs. Tiek žemės sklypas, tiek automobilis buvo įsigyti už bendrai trečiojo asmens paskolintus pinigus, 95000 Lt buvo pervesti į A. P. sąskaitą, o 5000 Lt buvo paskolinti grynaisiais. Teigia, kad tarp ieškovės, A. P. ir trečiojo asmens buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo paskolą ieškovei ir velioniui suteikė lygiomis dalimis. Žemės sklypas ir automobilis buvo įsigyti ne tik iš bendrai pasiskolintų lėšų, bet ir siekiant patenkinti bendrus interesus bei poreikius, t. y. žemės sklype statyti gyvenamąjį namą. Atsakovai, būdami pilnamečiai velionio sūnūs, tėvo laidotuvėmis visai nesirūpino, jomis rūpinosi ieškovė, padedant trečiajam asmeniui. Nurodo, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad laidojimo išlaidas sudaro 20281,49 Lt, iš kurių 11831,75 Lt kūno transportavimo išlaidos (šias išlaidas pagrindžia daniška PVM sąskaita faktūra), 8449,74 Lt už pirktą kostiumą, fotonuotraukas, gedulingus pietus ir kt. (šias išlaidas pagrindžia PVM sąskaitos faktūros). Klaipėdos rajono savivaldybė skyrė 7020 Lt palaikų pervežimui iš Danijos kompensuoti.Trečiasis asmuo pateikė ieškinį, juo pareiškė reikalavimus: 1) pripažinti, kad 2010 metais tarp trečiojo asmens, ieškovės ir velionio A. P. buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis, pagal ją trečiasis asmuo paskolino A. P. ir V. B. 100000 Lt bendrosios dalinės nuosavybės teise; 2) priteisti iš A. P. teisių ir pareigų perėmėjų – atsakovų – ½ dalį paskolos sumos – 50000 Lt; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2010 metais tarp trečiojo asmens, ieškovės ir A. P. buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis, 2010-02-25 trečiasis asmuo ieškovei ir sūnui paskolino 65000 Lt, 2010-04-20 paskolino 30000 Lt, pervesdamas pinigus į sūnaus sąskaitą, pinigų pervedimus patvirtina mokėjimo nurodymai. Dar 5000 Lt savo sūnui ir ieškovei jis paskolino grynaisiais, iš viso paskolino 100000 Lt, paskolą suteikė lygiomis dalimis. Pinigai buvo paskolinti bendrų poreikių tenkinimui, už paskolintus pinigus ieškovė ir sūnus įsigijo žemės sklypą ir automobilį. Kadangi trečiąjį asmenį, ieškovę ir sūnų siejo šeiminiai santykiai, sutartį sudaryti rašytine forma nematė būtinybės. Ieškovė pripažįsta sutartį ir pripažįsta skolą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai yra A. P. teisių ir pareigų perėmėjai, jie turi grąžinti 50000 Lt skolą.Atsakovai pateikė priešieškinį, juo pareiškė reikalavimus: 1) jų naudai iš ieškovės V. B. priteisti 12 833,76 Eur skolos; 2) priteisti 5 proc. dydžio metines kompensuojamas palūkanas nuo 10 997,86 Eur už laikotarpį nuo 2012-11-27 iki 2015-11-16; 3) priteisti 5 proc. dydžio metines kompensuojamas palūkanas nuo 1 835,90 Eur už laikotarpį nuo 2012-03-15 iki 2015-11-16; 4) priteisti įstatymų numatytas 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo priešieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog V. B. po A. P. mirties nevaržomai naudojosi jo sąskaitoje buvusiais pinigais, juos leido savo poreikių tenkinimui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016-10-10 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, trečiojo asmens ieškinį ir priešieškinį atmetė bei proporcingai patenkintų reikalavimų daliai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad tarp ieškovės ir A. P. buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o A. P. palikimą sudarantis turtas buvo sukurtas bendra šalių veikla. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo, jog ieškovė su A. P. buvo sudarę susitarimą įsigyti žemės sklypą, jame statytis gyvenamąjį namą, įsigyti keleivinį automobilį ir šis turtas buvo bendroji dalinė A. P. ir ieškovės nuosavybė, kurioje kiekvienam priklausė po ½ nuosavybės dalį, tenkintinas. Patenkinęs ieškovės reikalavimą, jog turtas buvo bendroji dalinė A. P. ir ieškovės nuosavybė, pirmosios instancijos teismas šį turtą atidalijo. Atidalijamų ginčo nekilnojamųjų daiktų vertę nustatė pagal antstolės M. T. turto aprašą, apskaičiuotas šio turto rinkos kainas, galiojusias šalių bendro gyvenimo pabaigoje, tai prilyginant jungtinės veiklos sutarties pabaigai. Priteisus ginčo pastatus ieškovei natūra, iš jos atsakovams pirmosios instancijos teismas priteisė 8268,64 Eur (28550,00 Lt) piniginę kompensaciją – po 4134,32 Eur (14275 Lt) kiekvienam. Keleivinio automobilio „Volkswagen Multivan“ vertė – 144,81 Eur (500 Lt) (t. 2, 117 c. l.). Keleivinį automobilį „Volkswagen Multivan“ pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei, iš jos priteisė kompensaciją atsakovams T. P. ir M. P. 72,40 Eur: kiekvienam – po 36,20 Eur.Spręsdamas klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovų laidojimo išlaidas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė pateiktomis sąskaitomis faktūromis neįrodė, jog išlaidos susidarė būtent dėl A. P. laidojimo, jog būtent ieškovė šias išlaidas apmokėjo iš savo asmeninių lėšų, taip pat nustatė, jog dalis laidojimo išlaidų buvo apmokėta iš A. P. bei trečiojo asmens lėšų, todėl reikalavimo dėl laidojimo išlaidų priteisimo iš atsakovų pirmosios instancijos teismas netenkino.Spręsdamas trečiojo asmens reikalavimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog trečiasis asmuo neįrodė, kad ieškovei ir A. P. suteikė paskolą, todėl, nesant įrodymų apie paskolos suteikimo faktą, atsižvelgiant į šalių santykius, konstatavo, kad trečiajam asmeniui savanoriškai pinigus perdavus savo sūnui, žinojus, jog jis neprivalo vykdyti jokios prievolės sūnui, turtas iš gavusio sūnaus negali būti išreikalautas, nes byloje nėra įrodymų apie prievartos taikymą, suklydimą ar apgaulę. Trečiasis asmuo pinigus į sūnaus sąskaitą pervedė savanoriškai, veikė išimtinai savo interesais ir rizika, todėl atsakovai neturi pareigos grąžinti trečiajam asmeniui kaip be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 str. 1 d.).Spręsdamas atsakovų priešieškinio reikalavimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog įrodymų, kad ieškovė paimtus pinigus panaudojo asmeninėms reikmėms, nėra. Ieškovė su velioniu vedė bendrą ūkį ir gyveno kaip šeima, todėl jų pinigai sąskaitose buvo jų bendroji dalinė nuosavybė – ieškovei priklausiusią pinigų dalį ji galėjo panaudoti savo nuožiūra, o velioniui priklausiusią dalį ieškovė panaudojo kūno pargabenimui į Lietuvą, laidotuvėms, taip pat kitiems velionio įsipareigojimams vykdyti bei bendro ieškovės ir velionio turto išsaugojimui ir tvarkymui. Atsižvelgdamas į tai, priešieškinio netenkino.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teisme gautas trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, (toliau – apeliantas) apeliacinis skundas. Apeliantas prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-10-10 sprendimo dalį, kuria netenkintas trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, ieškinys panaikinti ir priimti naują sprendimą – trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir suformuotą teismų praktiką, t. y. neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, iš esmės visa įrodinėjimo pareiga buvo perkelta apeliantui; įrodymų nevertino kaip visumos, t. y. nevertino vienos iš ginčo sandorio šalies pripažintų faktų ir aplinkybių – ieškovė V. B. pripažino, kad pinigai buvo paskolinti; teismas savo išvadas grindė nepatikimais, neleistinais įrodymais, t. y. paskolos teisiniai santykiai buvo įrodinėjami ne tik rašytiniais įrodymais, šalies pripažinimu, tačiau ir liudytojų parodymais, tuo tarpu dovanojimo teisiniai santykiai jokiais tinkamos, leistinos formos įrodymais nebuvo įrodinėjami ir įrodyti. Pirmosios instancijos teismas nekvalifikavo tarp šalių buvusių teisinių santykių.Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.Atsakovams tenka pareiga įrodyti, kad apelianto perduotos piniginės lėšos yra dovana.Pirmosios instancijos teismas neanalizavo priežasčių, dėl kurių terminas kreditoriams pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams buvo praleistas. Kadangi ginčo dėl praleisto termino nebuvo, pirmosios instancijos teismas sprendime neturėjo pateikti motyvų dėl praleisto termino.Teisme gautas ieškovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, ieškovė su apeliaciniu skundu sutinka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Nors LR CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas ir buvo nežymiai praleistas, ieškinio senatis taikoma tik ginčo šaliai reikalaujant ir toks reikalavimas turi būti pareikštas pirmosios instancijos teisme nagrinėjant ginčą;Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir paskirstė įrodinėjimo naštą. Dovanojimo teisinius santykius privalėjo įrodyti atsakovai, tačiau tokių įrodymų pateikta nebuvo.Ieškovė pripažįsta, kad kartu su mirusiu A. P. iš trečiojo asmens gavo paskolą, todėl, vadovaujantis LR CK 6.12 straipsnio 1 dalimi, jeigu skolą pripažįsta vienas iš bendraskolių, toks pripažinimas taikomas ir kitiems bendraskoliams, t. y. atsakovams, kaip velionio teisių ir pareigų perėmėjams.Teisme taip pat gautas atsakovų T. P. ir M. P., atstovaujamų advokato M. M., atsiliepimas į apeliacinį skundą. Atsakovai su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti bei priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Trečiasis asmuo privalėjo įrodyti, kad mokėjimo nurodymai yra paskolos išdavimas;Į bylą nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys pinigų kilmę, todėl posėdžio metu trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kad jis 100 000 Lt uždirbo būdamas mechanizatoriumi, yra vertinamos neigiamai, nesant jokių šį faktą pagrindžiančių dokumentų.Pavedimo paskirtyje nėra nurodyta, jog tai paskola. Akivaizdu, jog A. J. P., būdamas pakankamai išsilavinęs asmuo, turintis gyvenimiškos patirties bei žinantis teisinius niuansus, nesudaręs jokios sutarties, bent jau mokėjimo nurodymuose būtų nurodęs pavedimo paskirtį, jei tai būtų paskola.Pavedimai atlikti 2010-02-25 ir 2010-04-20, tačiau apeliantas reikalavimus pareiškė tik ieškovei pareiškus ieškinį atsakovams. Jei šie pinigai būtų paskolinti, tai skolą grąžinti jis būtų reikalavęs anksčiau.Apeliantas klaidina teismą nurodydamas, jog jis informavo įpėdinius apie skolą. Atsakovai apie skolą sužinojo tik po 2012-04-02 ieškinio pateikimo teismui.Pinigų perdavimą patvirtina pavedimai, tačiau įsipareigojimo juos grąžinti nėra. Liudytojai patvirtino, kad apeliantas savo gyvenimo pabaigą siejo su A. P., todėl galėjo bendrai investuoti į žemės sklypą, kuriame turėjo būti statomas gyvenamasis namas.Apeliantas praleido įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą kreditiniams reikalavimams palikimą priėmusiems įpėdiniams pareikšti, todėl apelianto ieškinys turi būti atmestas.Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog ieškovė prie turto įsigijimo neprisidėjo, ji buvo remiama mirusiojo A. P.. Be to, po A. P. mirties ieškovė naudojosi jo sąskaitoje buvusiais pinigais ir juos išleido savo poreikiams tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Dėl termino palikėjo kreditoriams pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams

CK 5.63 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar jau suėjo jų patenkinimo terminai. Atvejai, kuriems esant pirmiau nurodyta tvarka netaikoma, nustatyti CK 5.63 straipsnio 3 dalyje (kai reikalavimai pagrįsti hipoteka ir įkeitimu, susiję su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla). Trijų mėnesių terminą kreditoriaus reikalavimams pareikšti teismas gali pratęsti, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius, siekiantis, jog palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis, turi apie tai pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-701/2016, kt.).Aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK 5.63 straipsnio nuostatomis siekiama ir kitų tikslų, ne tik informuoti įpėdinius apie kreditorių reikalavimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. Ši įstatymo nuostata ir nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti (CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalys) sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011). Dėl to kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).Plėtodamas kasacinio teismo formuojamą CK 5.63 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014, be kita ko, išaiškino, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra specialusis terminas, skirtas kreditoriaus teisei įgyvendinti ir yra kreditoriaus teisės nukreipti reikalavimą į skolininko įpėdinius įgyvendinimo sąlyga. Tai nėra ieškinio senaties terminas, nes nenustato laiko, per kurį turi būti kreipiamasi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Kadangi tai ne ieškinio senaties terminas, tai jam netaikomos įstatymo nuostatos, kurios nustatytos ieškinio senaties terminui. Pvz., nereikalingas suinteresuotos bylos šalies prašymas, o teismas CK 5.63 straipsnį taiko ex officio (pagal pareigas), t. y. patikrina, ar kreditorius yra pareiškęs apie savo reikalavimą įpėdiniams CK 5.63 straipsnyje nustatytais būdais ir terminais. Jeigu kreditorius praleido įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą reikalavimams palikimą priėmusiems įpėdiniams pareikšti ir kyla ginčas dėl šio specialiojo termino atnaujinimo, tai teismas kreditoriaus prašymu nustato, dėl kokių priežasčių jis šį terminą praleido, o nustatęs, kad priežastys buvo svarbios, nusprendžia dėl jo atnaujinimo, jeigu nėra suėjęs naikinamasis trejų metų terminas, kuris skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.63 straipsnio 4 dalis).Nagrinėjamu atveju palikimo atsiradimo momentas yra 2011-11-14, todėl kreditorių reikalavimams palikimą priėmusiems įpėdiniams pareikšti trijų mėnesių terminas baigėsi 2012-02-14. Apeliantas reikalavimą dėl skolos grąžinimo palikimą priėmusiems įpėdiniams pareiškė 2012-04-02, t. y. praleidęs 3 mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo momento, tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apelianto reikalavimą, nurodė, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju jei ginčo šalis reikalauja, tačiau šiuo atveju atsakovai neprašė taikyti ieškinio senaties. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teisme nagrinėjant apelianto reikalavimą ginčas dėl praleisto trijų mėnesių termino nuo palikimo atsiradimo dienos palikėjo kreditoriui (apeliantui) pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto nekilo. CPK 312 straipsnis nustato draudimą apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovų argumentas, jog apeliantas praleido įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą kreditiniams reikalavimams palikimą priėmusiems įpėdiniams pareikšti ir tuo pagrindu apelianto ieškinys turi būti atmestas, atmestinas. Ir be to, kaip ir nurodyta nutarties 23 punkte, CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra specialusis terminas, tai nėra ieškinio senaties terminas ir jam netaikomos įstatymo nuostatos, kurios nustatytos ieškinio senaties terminui.

Dėl teisinio santykio kvalifikavimo

Apeliantas tiek bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jog tarp šalių (tarp apelianto bei ieškovės ir mirusio A. P.) susiklostė paskolos teisiniai santykiai, nes apeliantas, dviem bankiniais pavedimais pervesdamas 95 tūkst. Lt bei 5000 Lt perduodamas grynaisiais ieškovei ir A. P., suteikė 100 tūkst. Lt paskolą. Atsakovai teigia, jog apeliantas ne suteikė ieškovei ir A. P. paskolą, bet galėjo šiam pinigus dovanoti arba grąžinti A. P. apeliantui paskolintus pinigus, arba prisidėjo prie žemės sklypo, kuriame A. P. planavo statyti gyvenamąjį namą, įsigijimo, nes apeliantas planavo gyventi su mirusiu sūnumi A. P..Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3235/2009). Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja būtent prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 2009 m. lapkričio 10 d., t. y. galiojusi pinigų perdavimo metu). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nedetalizuojama, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai. Atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, darytina išvada, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, joje turi būti aptartos šios sąlygos. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra rašytinės paskolos sutarties. Apeliantas paskolos sutarties sudarymo faktą grindžia dviem atliktais bankiniais pavedimais (2010-02-25 ir 2010-04-20), taip pat teigia, jog dar 5000 Lt perdavė A. P. bei ieškovei grynaisiais pinigais. Pažymėtina, jog, vadovaujantis CK 6.871 straipsnio 1 dalimi (CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 2009 m. lapkričio 10 d.), dėl 5000 Lt, perduotų grynaisiais pinigais, taip pat turėjo būti sudaroma rašytinė paskolos sutartis. Apeliantas, teigdamas, jog perdavė 5000 Lt grynaisiais pinigais, šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, apeliantas, kilus ginčui dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, neturi teisės remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, todėl ieškovės paaiškinimai, jog ji pripažįsta paskolos sutartį, atmestini vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, jog 5000 Lt grynaisiais pinigais perdavimo apeliantas neįrodė, todėl ši reikalavimo dalis atmestina kaip neįrodyta.Teismų praktikoje, aiškinant paskolos sutarties būtinas sąlygas, ne kartą yra pažymėta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-235/2009). Pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).Nagrinėjamu atveju 95 tūkst. Lt paskolos sudarymo faktą apeliantas grindžia 2010-02-25 mokėjimo nurodymu, juo pervesta 65 tūkst. Lt, bei 2010-04-20 mokėjimo nurodymu, juo pervesta 30 tūkst. Lt (t. 1, b. l. 84). 2010-02-25 mokėjimo nurodymo mokėjimo paskirtis nurodyta „pavedimas į sąskaitą nuo P. A. J.“. 2010-04-20 mokėjimo nurodymo mokėjimo paskirtis nurodyta „pervedimas“. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus mokėjimo nurodymus, neturi pagrindo konstatuoti, jog minėti banko mokėjimo nurodymai atitinka esminius paskolos sutarties elementus, t. y. iš banko mokėjimo nurodymų teisėjų kolegija gali konstatuoti esant įrodytą pinigų perdavimo faktą (paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn), tačiau nėra paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti tokią pat pinigų sumą, t. y. nėra antro esminio paskolos sutarties elemento, todėl nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad vien tik pinigų pervedimas pats savaime sukūrė paskolos teisinius santykius su tokiu veiksmu susijusiems asmenims, nes jų gavėjui nepripažįstant paskolos teisinių santykių egzistavimo, vien toks faktas negali patvirtinti paskolos sutarties sudarymo, kaip jau minėta, pinigai gali būti perduoti ir kitais pagrindais. Nesant duomenų, leidžiančių nustatyti paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti pervestą pinigų sumą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, jog tarp apelianto ir A. P. bei ieškovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Pažymėtina, jog apeliantas, nors nurodo, kad yra paskolinęs 100 tūkst. Lt, tačiau dalies paskolos (50 tūkst. Lt) iš ieškovės grąžinti nereikalauja. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos manymu, taip pat patvirtina faktą, jog tarp šalių susiklostė ne paskolos teisiniai santykiai.Remiantis byloje esančiais faktiniais duomenimis, tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių egzistavimo faktas nėra nustatytas, o aplinkybė, kokie teisiniai santykiai siejo šalis, nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, nes ji nepatenka į pareikštojo ieškinio faktinį pagrindą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-304/2012). Todėl ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nekvalifikavo tarp šalių buvusių teisinių santykių, nesudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir suformuotą teismų praktiką, t. y. neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, iš esmės visa įrodinėjimo pareiga buvo perkelta apeliantui; įrodymų nevertino kaip visumos, t. y. nevertino vienos iš ginčo sandorio šalies pripažintų faktų ir aplinkybių – ieškovė V. B. pripažino, kad pinigai buvo paskolinti; teismas savo išvadas grindė nepatikimais, neleistinais įrodymais, t. y. paskolos teisiniai santykiai buvo įrodinėjami ne tik rašytiniais įrodymais, šalies pripažinimu, tačiau ir liudytojų parodymais.CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015; kt.).Pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei priėmė sprendimą vadovaudamasis CPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, jog, siekdamas byloje tinkamai nustatyti faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ištyrė bei įvertino kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat įrodymų visetą. Taigi teismas pagal savo galimybes iš esmės įvykdė viską, kas tokiu atveju buvo objektyviai įmanoma, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą. Įvertinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ne tokį procesinį sprendimą, kokio tikėjosi apeliantas, nedaro šio sprendimo neteisėto ir / ar nepagrįsto, taip pat nesuteikia pagrindo tokį teismo procesinį sprendimą vertinti kaip priimtą pažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kadangi apeliacinis skundas netenkintinas, apeliantui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovai nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, todėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo atsakovams klausimas nespręstinas.Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi apeliantui A. J. P. atidėjo likusio 226 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas neatleidžia jį mokėti turinčio asmens nuo mokesčio sumokėjimo pareigos. Šio instituto tikslas – prievolės sumokėti žyminį mokestį nukėlimas tam tikram terminui, kuris tikslingas tuo atveju, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau yra pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Viena tokių priežasčių gali būti ir žyminio mokesčio dydis. Taigi asmeniui sudaroma galimybė iki tam tikro laiko surinkti reikiamą sumokėti sumą. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, iš apelianto A. J. P. valstybei priteistina 226 Eur atidėto žyminio mokesčio dalis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-10-10 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto A. J. P. valstybei 226 Eur žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

TeisėjosJolanta GailevičienėErinija KazlauskienėGiedrė Seselskytė